Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Dalis Žilionis Baudžiamoji byla Nr. 1A-139-579/2015

Pranešėjas Evaldas Gražys Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00012-2014-2

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 13 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Jurgio Kiškio ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai, nuteistajam V. V., jo gynėjai advokatei Ilonai Leketienei, nukentėjusiajai A. V., jos atstovui advokatui Gintarui Česnulevičiui, viešame teismo posėdyje nagrinėjo nuteistojo V. V. ir nukentėjusiosios A. V. apeliacinius skundus dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo

V. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 1 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį neatlygintinai išdirbti 100 valandų per 6 mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

V. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per 1 metus.

Iš V. V. nukentėjusiajai A. V. priteista 400 Lt (115,84 Eur) išlaidų už advokato darbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad 2014 m. sausio 9 d., apie 9 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia smurtaudamas artimoje aplinkoje, kilus asmeniniam konfliktui, sudavė sutuoktinei A. V. kumščiu vieną smūgį į kairę ausį, sugriebęs tampė už rankų, jas sukiojo, sukiojo kojas, paėmęs jas už pėdų, taip padarydamas nukentėjusiajai A. V. kraujosruvas odoje ir poodyje kairės ausies kaušelyje, abiejų rankų dilbiuose ir abiejose šlaunyse, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. V. ir nukentėjusiosios A. V. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis V. V. apeliaciniame skunde ginčija kaltę dėl sutuoktinės nežymaus sveikatos sutrikdymo, nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu ir stengiasi sumenkinti liudytojų bei nukentėjusiosios parodymus. Nukentėjusiosios A. V. apeliaciniame skunde nesutinkama tik su nuosprendžio dalimi dėl nuteistajam skirtinų baudžiamojo poveikio priemonių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių būtų nepagrįstai suvaržytos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta.

Dėl nuteistojo V. V. apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde iš esmės ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu buvo daromos išvados dėl V. V. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Skunde teigiama, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė vien tik nukentėjusiosios parodymais, kurių, nuteistojo manymu, nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, be to, nukentėjusiosios parodymai nebuvo nuoseklūs. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundo argumentais. A. V. parodymai neabejotinai yra vieni iš įrodymų, kuriais įrodyta apelianto kaltė padarius nusikalstamą veiką, tačiau, priešingai skundo argumentams, juos patvirtino pati nukentėjusioji teisminio nagrinėjimo metu, taip pat iš karto po įvykio su ja bendravę asmenys. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu apklausta įvykio dieną nurodė, kad ją namuose sumušė jos sutuoktinis V. V., kai ji atsisakė su juo lytiškai santykiauti, jis rankomis sukiojo jos rankų ir kojų pirštų sąnarius, nuo sukelto skausmo ji nukrito ant grindų ir sukosi pagal nuteistojo sukamą pėdą, taip apsisuko keturis ar penkis kartus, kai bandė atsikelti, jis jai sudavė ranka–kumščiu į kairę ausį, bandant gintis, vyras sugriebė už rankų ir tempė į save (b. l. 12-13, 14-15). Apklausiama pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji savo parodymus dėl sužalojimų ir jų padarymo aplinkybių patvirtino ir nurodė analogiškas aplinkybes. Nukentėjusioji teisme taip pat nurodė, kad po įvykio iš karto nuėjo pas kaimynę K. V., kuriai įvykio aplinkybių nepasakojo, pagalbos neprašė, tačiau kaimynė iš karto pastebėjo, kad kažkas negerai, po to nukentėjusioji nuvyko pas apylinkės inspektorių ir buvo apžiūrėta medikų. Teisme apklausta liudytoja K. V. patvirtino, kad A. V. kaltinime nurodytos dienos rytą buvo atėjusi pas ją, iš veido matėsi, kad ji buvo susinervinusi, prašė leisti paskambinti, po to persigalvojo, jai ant veido sužalojimų liudytoja nematė. Nagrinėjimo teisme metu apklaustas liudytojas P. K. nurodė, kad į policijos įstaigą atvykusi A. V. nurodė, kad V. V. buvo atėmęs iš jos telefoną, kad jis norėjo ją išprievartauti, po to tąsė ją už kojų, sukinėjo kojas, liudytojas taip pat nurodė, kad sužalojimų jai ant veido nepastebėjo. Tačiau tai, kad nei kaimynė, nei policijos pareigūnas nepastebėjo jokių nukentėjusiosios sužalojimų ant veido, taip pat tai, kad nukentėjusiosios kolegės J. Č. ir L. J. skirtingai apibūdino nukentėjusiosios išvaizdą po įvykio, ką skunde pažymi apeliantas, nereiškia, kad nukentėjusiajai skundžiamame nuosprendyje patikimai nustatytas ausies sužalojimas nebuvo padarytas. Kaip nurodė pati nukentėjusioji, jai kraujas iš ausies pasirodė tik vakare, iki tol jautė tik skausmą kairėje ausyje. Nukentėjusiosios parodymai dėl sudavimo į kairę ausį, taip pat dėl kitų sužalojimų padarymo aplinkybių patvirtinti ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto išvada Nr. G 73/14(06), kurioje A. V. konstatuotas kraujosruvos odoje ir poodyje kairės ausies kaušelyje, abiejų rankų dilbiuose ir abejose šlaunyse; nustatyta, kad šie sužalojimai padaryti mažiausiai penkiais trauminiais poveikiais, veikiant galvą, abi rankas ir abi kojas kietais bukais žalojančiais daiktais, kad sužalojimai galėjo būti padaryti nurodytu laiku ir nurodytomis aplinkybėmis, dėl jų nukentėjusioji galėjo jausti skausmą (b. l. 24-25). Apygardos teismas pažymi, jog apeliaciniame skunde teisingai pastebėta, jog specialisto išvadoje nenustatyta akivaizdžių sužalojimų, kurie būtų susidarę tiesiogiai dėl kojų sukimo, tačiau tuo nepaneigiama, kad kaltininkas atliko kaltinime nurodytus veiksmus, kadangi nukentėjusiajai nustatytos kraujosruvos abiejų rankų dilbiuose ir abejose šlaunyse galėjo susidaryti tuomet, kai nukentėjusioji dėl sukamų kojos pirštų patirto skausmo nukrito nuo aukštos lovos ant žemės ir nukritusi sukosi pagal sukamas pėdas, taip pat kai nuteistasis ją griebė už rankų ir tempė į save. Todėl apylinkės teismas, nuosprendyje aptardamas veikos kvalifikavimo motyvus, padarė logišką išvadą, kad nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus V. V. galėjo padaryti nukentėjusiosios nurodytais trauminiais poveikiais. Tačiau nuteistojo kaltė šioje byloje įrodyta ne vien nukentėjusiosios parodymais, kaip nurodo apeliantas, tačiau ir nukentėjusios nurodytas aplinkybes patvirtinančiais kitais įrodymais (specialisto išvada, liudytojų parodymais), kurie šiuo atveju yra nuoseklūs, esminėse aplinkybėse sutampa ir teismui nekelia jokių abejonių.

Nuteistasis apeliaciniame skunde abejodamas, kad specialisto išvadoje konstatuoti nukentėjusiosios sužalojimai galėjo būti padaryti kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, šiuos savo teiginius taip pat grindžia liudytojo S. K. parodymais, kuomet jis nurodė matęs, kaip nukentėjusioji, būdama neblaivi, prie pat namų nukrito ant šono. Tačiau apygardos teismas visiškai sutinka su skundžiamo nuosprendžio motyvais dėl šio liudytojo parodymų vertinimo kaip nepatikimų. Taip pat papildomai pažymėtina, kad liudytojas S. K. ikiteisminio tyrimo metu tik abstrakčiai nurodė nukentėjusiosios nugriuvimo aplinkybes (eidama link namų nugriuvo ant šono), jis negalėjo nurodyti tikslaus įvykio laiko (nurodė, kad sausio mėnuo), tuo tarpu teisme šis liudytojas tiksliai nurodė, kad nukentėjusiąją matė 2014-01-08, apie 22 val., pažymėjo, kad ji suklupo ties varteliais ant šono, griūdama laisvai galėjo susimušti, nes šalia buvo vartų stulpelis, kurį nepaisant tamsaus paros metu, gerai įsidėmėjo. Be to, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, minėto liudytojo parodymų pagrindu nuteistojo keliama versija, kad nustatytus sužalojimus nukentėjusioji galėjo patirti griuvimo metu, yra visiškai paneigta pirmosios instancijos teisme apklausto teismo medicinos eksperto, kuris nurodė, kad pagal sužalojimų išsidėstymą (skirtingose kūno vietose) mažai tikėtina, kad šie sužalojimai susidarė griuvimo metu, atsitrenkiant į kokį nors daiktą, nes tokiu atveju sužalojimai išsidėstytų vienoje anatominėje plokštumoje. Teismo medicinos ekspertas taip pat nurodė, kad specialisto išvadoje minimas kietas bukas daiktas šiuo atveju gali būti ranka–kumštis. Pažymėtina, kad ir kiti nuteistojo skundo argumentai dėl nukentėjusios asmenybės, jos polinkio nepagrįstai skųstis jo netinkamu elgesiu, dėl jos sveikatos (psichinės) būklės, neištikimybės fakto ir kaltės išardžius šeimą, šios bylos kontekste neturi jokios reikšmės nuteistojo veiksmų teisiniam vertinimui ir kvalifikacijai. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, du kartus ikiteisminis tyrimas pagal A. V. skundus dėl netinkamo nuteistojo elgesio nepradėtas ne dėl nepagrįsto jos kreipimosi ar nepasitvirtinusių jos skunde nurodytų aplinkybių, o dėl to, kad baudžiamosios bylos dėl tokio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymo nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka.

Taigi išdėstytas įvykio aplinkybių ir bylos įrodymų vertinimas, taip pat argumentuotas nuteistojo keliamos versijos atmetimas, leidžia teisėjų kolegijai sutikti su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad V. V. kaltė dėl jam inkriminuoto sutuoktinės nežymaus sveikatos sutrikdymo, pasireiškusio kraujosruvomis odoje ir poodyje kairės ausies kaušelyje, abiejų rankų dilbiuose ir abejose šlaunyse, padaryto V. V. sudavus kumščiu vieną smūgį nukentėjusiajai į kairę ausį, sugriebus ir tampius ją už rankų, sukiojant rankas ir kojas, visiškai įrodyta surinktus įrodymus įvertinus bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindus ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet remiantis įrodymų visetu. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl teismo padarytų išvadų, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir nuteistąjį išteisinti nėra jokio teisinio pagrindo. Atitinkamai, nuteistojo prašymas atlyginti visas jo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, atmetus jo apeliacinį skundą ir pripažinus, kad jis nuteistas pagrįstai ir teisėtai, netenkintinas.

Dėl nukentėjusiosios A. V. apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde nukentėjusioji nurodo, kad teismas skundžiamame nuosprendyje netinkamai įvertino jos nurodomas aplinkybes dėl nuteistojo V. V. elgesio ir dėl to nepagrįstai jam kartu su bausme neskyrė BK 67 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo prisiartinti prie nukentėjusiojo asmens. Nukentėjusioji prašo šią baudžiamojo poveikio priemonę paskirti vieniems metams.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. V. bausmę už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę. Aukštesniojo teismo vertinimu, nuteistajam paskirta vienų metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį neatlygintinai išdirbti 100 valandų per 6 mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus, ypač įvertinus tai, kad siekiant padėtį įgyvendinti bausmės paskirtį, nuteistajam kartu su bausme paskirta ir baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas vienus metus dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, jog apylinkės teismas visiškai pagrįstai neskyrė V. V. nukentėjusiosios prašomos skirti baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo artintis prie nukentėjusiojo asmens. Nuteistasis nėra anksčiau patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už smurtinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiąją ar kitą asmenį, anksčiau nėra teistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, be to, kaip nurodė pati nukentėjusioji, V. V. šiuo metu gyvena atskirai. Pasisakant dėl apeliantės skundo argumentų, jog byloje esantys nutarimai, kuriais atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal nukentėjusiosios skundus, patvirtina jos tvirtinimą , kad V. V. smurtavo ir anksčiau, pažymėtina, jog minėti konfliktai tarp sutuoktinių užfiksuoti prieš dvejus metus, dar jiems gyvenant kartu, todėl ši aplinkybė nesudaro besąlyginio pagrindo teigti, kad neskyrus V. V. minėtos BK 67 straipsnio 2 dalyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės, jam paskirta bausme nebus įgyvendinta bausmės paskirtis. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad V. V. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė su nustatytu įpareigojimu ir baudžiamojo poveikio priemone yra pakankamos priemonės sulaikyti nuteistąjį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti jį ir atimti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti jį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl tenkinti nukentėjusiosios apeliacinį skundą ir šiuo klausimu keisti skundžiamą nuosprendį nėra jokio pagrindo.

Nukentėjusioji A. V. apeliaciniame skunde taip pat prašo iš nuteistojo išieškoti apeliacinės instancijos teisme jos patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti pagal teismui pateiktus šias išlaidas patvirtinančius dokumentus.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Apeliacinės instancijos teisme priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2009, 2K-410/2008).

Šioje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo V. V. ir nukentėjusiosios A. V. apeliacinius skundus. Nors nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmetamas, tačiau nuteistojo apeliaciniame skunde ginčijami klausimai tiesiogiai susiję su nukentėjusiosios interesais byloje, todėl ji buvo priversta kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos, atstovaujant ją apeliacinės instancijos teisme. Dėl to nukentėjusios turėtos advokato pagalbos išlaidos dalyje dėl jos atstovavimo apeliacinės instancijos teisme turi būti atlygintos. Byloje yra pateiktas pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantis 800 Lt sumokėjimą nukentėjusiosios A. V. atstovui advokatui Gintarui Česnulevičiui už procesinio dokumento (apeliacinio skundo) surašymą ir nukentėjusiosios atstovavimą teisme (b. l. 168). Kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos sudėtingumą ir apimtį, sprendžia, kad nukentėjusios patirtos 400 Lt (115,84 Eur) išlaidos yra proporcingos suteiktai pagalbai, todėl išieškotinos iš nuteistojo V. V..

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. V. ir nukentėjusiosios A. V. apeliacinius skundus atmesti.

Iš V. V. išieškoti 115,84 Eur nukentėjusiosios A. V. apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.