Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-11-02 · Administracinė byla Nr. I-2705-561/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-11-02
Bylos Nr.
I-2705-561/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04088-2014-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
E. Z.
Atsakovas
Lietuvos apeliaciniam teismui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos apeliacinio teismo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-2705-561/2016(Proceso Nr. 3-61-3-04088-2014-0)Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 2 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos E. Z. skundą atsakovams Lietuvos apeliaciniam teismui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos apeliacinio teismo, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies bei motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja E. Z. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos apeliacinio teismo, neišmokėtą darbo užmokesčio skirtumą, o iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus susidariusį motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos skirtumą.

Pareiškėjos įsitikinimu, Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pripažinus, jog teisės aktai, riboję darbo užmokestį, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijoje įtvirtintai teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą, jai turi būti išmokėta susidariusi darbo užmokesčio dalies nepriemoka bei motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka.

Atsiliepimas

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas – Lietuvos apeliacinis teismas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad pareiškėjos skundo reikalavimus palieka spręsti teismo nuožiūra. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, jog su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, pabrėždamas, kad motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas apskaičiavo pagal registre pateiktus duomenis. Nurodė, kad patikslinus duomenis, susidaręs pašalpos skirtumas pareiškėjai bus išmokėtas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nėra. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad atsakovas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį.

Šioje byloje aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimas, kuriame buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia, susijusius su finansine drausme, taigi, ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje A-669-602/2016, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia, Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“. Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015-09-01.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, daro išvadą, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Lietuvos apeliaciniam teismui – Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A-669-602/2016, kuriose LVAT nurodė, kad, įstatyme esant nustatytam patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju, nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

Dėl reikalavimo perskaičiuoti ir priteisti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpą pažymėtina, jog atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 2016-09-19 pateikė teismui paaiškinimą, kuriame nurodė, kad Lietuvos apeliaciniam teismui pateikus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui patikslintus duomenis apie pareiškėjos draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo visos grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies, Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre buvo įrašyti patikslinti duomenis apie pareiškėjos draudžiamąsias pajamas. Patikslinus duomenis, Valstybinio socialinio draudimo išmokų ir valstybinių pensijų, kurių dydis priklausė nuo neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), neišmokėtos dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nustatyta tvarka ir terminais buvo perskaičiuotos pareiškėjai išmokėtos ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos, o susidariusi pašalpų nepriemoka nustatytais terminais bus išmokėta pareiškėjai. Taigi, ir susidariusį pašalpų nepriemoka pareiškėjai bus kompensuota teisės aktų nustatyta tvarka.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad, galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjos reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpą teismo sprendimu negali būti tenkinami.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 ir 133 straipsniais,

nusprendė:

Pareiškėjos E. Z. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Arūnas Kaminskas