- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-30
- Bylos Nr.
- 2A-1524-115/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-09599-2009-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tatjana Žukauskienė, Algirdas Auruškevičius, Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Trečiasis asmuo
- T. K.
- Ieškovas
- UAB DK „PZU Lietuva“
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Auruškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Veniulytės - Jankūnienės, Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens T. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos priteisimo, kur trečiuoju asmeniu ieškovo pusėje įtraukta AB „Ukmergės keliai“, trečiuoju asmeniu atsakovo pusėje įtrauktas T. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas ginčas dėl draudiko subrogacijos teisės įgyvendinimo į už padarytą žalą atsakingo asmens civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašė priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 13.674,98 Lt žalos atlyginimo, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad 2008-04-20 ieškovas su AB „Panevėžio keliai“ sudarė statybinių rizikų draudimo sutartį, kuria apdraudė draudėjo atliekamus darbus pagal rangos ir subrangos sutartis, pagal šią draudimo sutartį ieškovas apdraudė ir visus subrangovus, bendradarbiaujančius su AB „Panevėžio keliai“ pagal subrangos sutartis. AB „Panevėžio keliai“ 2007-10-15 su Lietuvos automobilių kelių direkcija sudarė rangos sutartį Nr. S-1061, 2007-12-21 su AB „Ukmergės keliai“ sudarė statybos rangos sutartį Nr. 7.0.4./07/102. 2008-09-20 kelyje Vilnius-Panevėžys eismo įvykio metu buvo apgadinti metaliniai atitvarai, kelio ženklai; atsakingas už šį eismo įvykį yra automobilio BMW 750, valst. Nr. AOE 750, vairuotojas T. K.. Įvykio metu apgadintas turtas priklausė AB „Panevėžio keliai“ subrangovui AB „Ukmergės keliai“. Automobilis BMW draustas pas atsakovą AB Lietuvos draudimas“. Ieškovas išmokėjo 13.674,98 Lt dydžio draudimo išmoką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimu priteisė iš atsakovo ieškovui 8.000 Lt nuostolių, 6 proc. procesinių palūkanų, 2.757 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga neturi didesnės įrodomosios galios prieš kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, nes tikslaus padarytų turto sugadinimo masto ir turtinės žalos nustatymas nėra tiesioginė policijos pareigūnų funkcija. Abiejų šalių, turinčių skirtingą materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi, nustatytas žalos dydis yra panašus. Abi šalys paaiškino, kad žalos dydis buvo nustatytas, vertinant būsimus statybos darbus, būtinus turto pradinei būklei atstatyti, o ne realiai patirtas išlaidas, todėl aplinkybė, kad vėliau buvo įrengti geresnės kokybės atitvarai, neturi teisinės reikšmės žalos dydžiui nustatyti. Šalių pateikti rašytiniai įrodymai, nuotraukos, paskaičiavimai, sąmatos yra nuoseklūs, neprieštarauja tarpusavyje, abi šalys konstatavo, kad dėl eismo įvykio buvo sugadinti 36 m. kelio atitvarų, 2 metalinių cinkuotų turėklų sekcijos, 4 kelio ženklai ir pažeistas betono sluoksnis. Atsakovas neginčijo ieškovo nurodytų aplinkybių dėl nustatyto žalos dydžio ir sugadinimų masto, todėl teismas laikė šį faktą nustatytu.
Teismas pažymėjo, kad tretysis asmuo nepateikė įrodymų, akivaizdžiai paneigiančių kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, ieškovo nurodytas ir atsakovo neginčijamas aplinkybes dėl žalos paskaičiavimo. Įvertinęs byloje esančią įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad dėl ginčo eismo įvykio buvo sugadintas turtas ir padaryta 13 674,98 Lt dydžio turtinė žala. Tai, kad 2010-10-08 atsakovas sutiko sumažinti reikalaujamą iš įvykio kaltininko T. K. žalos sumą, įrodo, kad tarp atsakovo ir trečiojo asmens vyksta derybos dėl atlygintinos žalos dydžio, todėl šis atsakovo atsakymas sukelia teisines pasekmes trečiajam asmeniui, bet neturi reikšmės atsakovo atsakomybės dydžiui šioje byloje.
Teismas nustatė, kad atsakovas žalą nukentėjusiajam atlygino vėliau, nei ieškovas; atsakovas išmokos išmokėjimo metu žinojo apie tai, kad AB „Ukmergės keliai“ atsakomybė buvo apdrausta UAB DK „PZU draudimas“, taip pat atsakovas 2009-06-19, t.y. iki išmokos sumokėjimo, buvo gavęs iš ieškovo pretenziją dėl 13 674,98 Lt sumos atlyginimo, todėl draudimo išmokos išmokėjimo AB „Ukmergės keliai“ pagrįstumo rizika tenka atsakovui ir neatleidžia jo nuo prievolės atlyginti nukentėjusiojo draudiko patirtą žalą.
2008-10-16, t.y. po eismo įvykio, ieškovas su draudėju pasirašė draudimo poliso priedą, kuriame susitarė, kad draudimo išmoka yra išmoka netaikant besąlyginės išskaitos. Teismas sprendė, kad 2008-11-20 AB „Panevėžio keliai“ kreipimasis į ieškovą su prašymu dėl ginčo autoįvykio išmokėti draudimo išmoką, neminusuojant draudimo polise nurodytos besąlyginės išskaitos (franšizės) bei AB „Panevėžio keliai“ prašymo svarstymas 2009-02-11 ieškovo draudimo išmokų komiteto posėdyje įrodo, kad ieškovas akceptavo draudėjo pasiūlymą ir šalys susitarė pakeisti draudimo sutarties sąlygas, suteikiant 2008-10-16 susitarimui atgalinio veikimo galią, t.y. kad dėl minėto eismo įvykio draudėjui išmokama 8000 Lt išskaitos suma. Įstatymai nedraudžia šalims susitarti dėl sutarties sąlygų atgalinio veikimo, be to, toks šalių susitarimas nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Minėti draudėjo ir draudiko santykiai yra jų vidiniai santykiai, neturintys esminės įtakos šios bylos išsprendimui. Kadangi ieškovas išmokėjo draudėjui 8000 Lt draudimo išmoką, todėl įgijo teisę reikalauti išmokėtų sumų subrogacijos pagrindu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Tretysis asmuo T. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2010-11-08 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo dėl neatskleistos padarytos žalos esmės, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas iš esmės nepagrįstai ir neteisėtai nustatė žalos dydį ir jo nustatymo duomenis. Teismo sprendimu konstatuoti faktai, kas yra sugadinta ir ką reikia keisti prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Teismo nustatytos aplinkybės prieštarauja 2008-09-20 Vilniaus rajono policijos komisariato kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole ir eismo įvykio vietos plane nustatytiems faktiniams duomenims. Teismas rėmėsi suinteresuotų šalių (ieškovo ir atsakovo) vienašališkais žalos nustatymais, bet nesiūlė pateikti nepriklausomo vertintojo vertinimą, nesiūlė skirti byloje ekspertizę, nesprendė, ar nėra galimybių sugadintus atitvarus, turėklo sekciją, kelio ženklus taisyti ir kiek tai galėtų kainuoti, neanalizavo sąmatų pozicijų pagrįstumo, įkainių pagrįstumo, nesprendė įrenginių nusidėvėjimo, nesprendė ir nenustatė buvusių įrenginių stovio įvykio metu. Teismas iš esmės neįsiklausė į trečiojo asmens argumentus dėl išgalvotų duomenų, kad eismo įvykio metu buvo sugadinti 36 m. kelio atitvarų, 2 metalinių cinkuotų turėklų sekcijos, 4 kelio ženklai.
2. Ieškovo pateikti tariamos žalos įrodymai yra abejotini, kadangi pagal 2008-09-20 Vilniaus rajono policijos komisariato kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolą ir eismo įvykio vietos planą avarijos metu sulankstyto kelio atitvaro dalies ilgis yra 20, bet ne 36 m. Nesuprantama, kodėl vietoje eismo įvykio metu sulankstytos vienpusio nedistancinio apsauginio VMM tipo atitvaro dalies nuostoliui paskaičiuoti paimtas brangesnis atitvaro tipas. Atliktų darbų akte nurodyta, kad atstatyti 4 vnt. kelio ženklų, tuo tarpu minėtame kelių policijos eismo įvykio vietos apžiūros protokole ir eismo įvykio vietos plane pažymėtas tik vienas laikinas, įspėjamasis kelio ženklas. Metalinių konstrukcijų ardymas (plieniniai turėklai) ir metalinių cinkuotų turėklų montavimas negali būti siejamas su faktiškai apgadinto, t.y. nežymiai įlenkto vienos metalinės turėklų sekcijos statramsčio ir su tuo susijusiu betono aplink statramstį ištrupėjimu. Pagal atsakovo pateiktus naujus skaičiavimas žala siekia 8945 Lt plius PVM. Byloje nėra pateikta jokių dokumentų, detalizuojančių, kokie darbai buvo atlikti. Pagal ypatingo statinio ekspertizės vadovės M. K. išvadą – atliktų sugadintų kelio įrenginių ir atitvarų remonto darbų vertinimu – maksimali trečiojo asmens sukelta žala sudaro – 4902,17 Lt su PVM.
3. Teismas neturėjo pagrindo iš atsakovo ieškovui priteisti 8000 Lt išskaitą, kadangi susitarimas dėl to buvo pasirašytas 2008-10-16, kai tuo tarpu ginčo eismo įvykis įvyko 2008-09-20. Teismo nurodytas faktas, kad atsakovas ir ieškovas nustatė panašius žalos dydžius, nesudaro pagrindo teigti, kad nustatytas atlygintinos pagal TPVCAPDĮ reikalavimus žalos dydis ir jis yra lygus 13674,98 Lt. Ieškovas ieškinyje nurodė tik statybinių rizikų draudimo sutarties pagrindu sumokėtos išmokos dydį, bet visiškai neįrodė, kad dėl autoįvykio padaryta žala nustatyta, nurodant tikslius duomenis apie sugadinimo pobūdį ir mastą, įvertinant juos pinigais ar nustatant sunaikinto daikto vertę. Teismas turėjo arba pats patikrinti sąmatų pagrįstumą ir jas perskaičiuoti pagal realiai sugadintus įrenginius, o ne ieškovo ir atsakovo sugalvotus, arba pasiūlyti šalims kreiptis į nepriklausomus vertintojus, kad objektyviai būtų nustatyti keistini ar remontuoti įrenginiai, jų vertė. Teismas visiškai nenurodė teisinių argumentų, kurie suteikia ieškovui regreso teisę į atsakovą, jeigu išmoka apskaičiuojama statybinių rizikų draudimo sutarties pagrindu, o ne TPVCAPDĮ normų pagrindu.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti iš trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidas. Paaiškina, kad apeliantas ekspertizės aktą galėjo pateikti ir pirmos instancijos teismui, tam nebuvo jokių kliūčių, todėl jis neturėtų būti priimtas. Pirmos instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga neturi didesnės įrodomosios galios prieš kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, teisingai ir pagrįstai nurodė, kad tikslaus padarytų turto sugadinimo masto ir turtinės žalos nustatymas nėra tiesioginė policijos pareigūnų funkcija. Apeliantas nėra specialistas ar ekspertas, todėl negali nurodyti argumentų apie tai, kokia žala buvo padaryta, kokius sugadintus kelio objektus reikėjo keisti, o kuriuos remontuoti. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, nuotraukos, paskaičiavimai, sąmatos yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Ieškovas su AB „Panevėžio keliai“ susitarė dėl tam tikrų draudimo sutarties sąlygų išlygų, o ne dėl imperatyviųjų teisės normų netaikymo, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog įstatymai nedraudžia sutarties šalims susitarti dėl sutarties sąlygų atgalinio veikimo. Ieškovu su AB „Panevėžio keliai“ susitarė, kad draudiminio įvykio draudėjui bus išmokama 8000 Lt frančizė, kadangi ieškovas minėtą sumą išmokėjo, todėl remiantis CK 6.1015 str. įgijo teisę reikalauti šios sumos iš atsakovo subrogacijos pagrindu. Ieškovo ir AB „Panevėžio keliai“ sudaryta draudimo rizikų sutartis neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, todėl teismas turėjo ja vadovautis.
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą tenkinti. Paaiškina, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovo ir AB „Panevėžio keliai“ 2008-10-16 pasirašytas draudimo sutarties priedas yra atgalinio veikimo, kadangi jame nėra numatyta, kad jis taikomas tiem draudžiamiesiems įvykiams, kurie įvykio iki susitarimo pasirašymo. Priešingai pačiame susitarime aiškiai nustatyta jo veikimo pradžios data – 2008-10-17. Be to, 2009-02-11 vykusio ieškovo draudimo išmokų komiteto posėdžio protokole yra užfiksuota, kad viena iš komiteto narių nepritaria sprendimui netaikyti frančizės išmokant išmoką dėl 2008-09-20 eismo įvykio, todėl, kad susitarimas neturi atgalinio veikimo galios. Nepaisant tos aplinkybės, kad ieškinys buvo pareikštas kaip draudimo išmoką išmokėjusio draudiko reikalavimas sugrąžinti išmokėtą sumą, o byloje surinkti įrodymai patvirtino, jog 8.000 Lt negali būti laikomi draudimo išmokos dalimi, pirmosios instancijos teismas šią sumą priteisė iš atsakovo. Eismo įvykio metu padarytų apgadinimų mastas ir žalos dydis yra pagrįstas aiškiais ir neprieštaringais įrodymais. Ikiteisminio tyrimo medžiaga neturi didesnės įrodomosios galios prieš kitus rašytinius įrodymus, nes joje pareigūnai nenustatinėja apgadinimų masto ir padarytos turtinės žalos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).
Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Tretysis asmuo T. K. apeliaciniu skundu nesutinka su Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2010-11-08 sprendimu, kuriuo iš dalies yra aptenkintas ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinys atsakovui AB“Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo subrogacijos pagrindu, prašant sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo dėl neatskleistos padarytos žalos esmės.
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai bei neteisingai nustatė žalos dydį, kadangi rėmėsi tik ieškovo ir atsakovo pateiktu žalos skaičiavimu, nesiūlė skirti ekspertizę ar teikti nepriklausomo vertintojo vertinimą, neatsižvelgė į įrenginių nusidėvėjimą ir buvusį įrenginių stovį prieš autoįvykį.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl paliktinas nepakeistas.
Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo dėl neatskleistos esmės nustatant žalos dydį (CPK 327str.1d. 2p.), nes dėl apelianto kaltės padarytos žalos dydis yra nustatytas įvertinus šalių pateiktus ar teismo išreikalautus įrodymus (dokumentus). Civilinis procesas yra grindžiamas rungimosi principu, kuris reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (lot. onus probandi) ieškovas kreipdamasis į teismą privalo pagrįsti savo reikalavimo teisę, tačiau neturi įrodinėti jį paneigiančių faktų – juos turi įrodyti atsakovas, atsikirtinėdamas į ieškovo reikalavimą. Pagal CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Tuo tarpu pats apeliantas faktiškai neteikė jokių papildomų įrodymų, kurie patvirtintų, jog reali žala ieškovui dėl apelianto kaltės sugadintų kelio įrenginių buvo padaryta mažesnė ir neprašė jų išreikalauti teismo, vadovaujantis CPK 178, 198, 199str. nuostatomis. Nesutikdamas su ieškiniu, apeliantas faktiškai turėjo įrodyti, kad ieškovas nepagrįstai išmokėjo AB“Panevėžio keliai“ žymiai didesnę sumą žalai atlyginti nei buvo padaryta, dėl ko negali būti priteista prašoma suma atlyginti nuostoliams, kurie atsirado vykdant 2008-04-18 su AB“Panevėžio keliai“ pasirašytą Statybinių rizikų draudimo sutartį.
Kolegija mano, kad apeliantas bylos nagrinėjimo metu nesinaudojo jam CPK 42str. suteiktomis teisėmis, elgėsi pasyviai, todėl kolegija atsisako priimti ir vertinti prie apeliacinio skundo pridėtus įrodymus, kurių dalis byloje jau yra, o kiti galėjo būti gauti ir pateikti pirmosios instancijos teismui (CPK 314str.).
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kolegija pasisako tik dėl tų apeliacinio teismo argumentų, kurie susiję su teismo įvertintais byloje esančiais įrodymais bei teisės normų taikymu.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamu atveju ieškovui patirti nuostoliai gali būti atlyginami vadovaujantis tiek CK 6.1015 str., tiek 6.280str. nuostatomis, esant nustatytoms įstatyme numatytomis sąlygoms (CK 6-245-249str.).
Kolegija pažymi, kad kiekvienas asmuo privalo laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Kai asmuo pažeidžia šią įstatymo nuostatą ir savo veiksmais padaro žalą kitam asmeniui, atsiranda deliktinės civilinės atsakomybės teisinis santykis – viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo juos atlyginti. Deliktinė civilinė atsakomybė galima tik nustačius visas jos sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį ir kaltę, išskyrus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Materialinių teisinių civilinės atsakomybės santykių sąlygos suponuoja ir atitinkamas procesines deliktinio santykio šalių pareigas kilus ginčui. Įprastai sprendžiant ginčą tarp nukentėjusiojo ir atsakingo už žalą asmens bylose dėl žalos atlyginimo procesinė pareiga įrodyti civilinės atsakomybės sąlygas (išskyrus kaltę, kuri yra preziumuojama) tenka nukentėjusiam asmeniui. Šioje byloje nagrinėjamo ginčo ypatumas yra tas, kad jis yra kilęs tarp draudimo kompanijų, kurių viena, išmokėjusi draudimo išmoką už eismo įvykio metu sugadintą automobilį, įstojo į nukentėjusiojo vietą subrogacijos būdu (CK 6.1015 straipsnis), o kita yra apdraudusi atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę privalomuoju transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamo ginčo procesinių aspektų teisiniam vertinimui neturi įtakos ieškovo, kaip draudimo kompanijos, teisinis statusas, tačiau teisiškai reikšminga yra atsakovo, kaip civilinės atsakomybės draudiko, kuriam taikomas specialus teisinis reguliavimas, padėtis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikšminga faktine aplinkybe šioje byloje pripažintina tai, jog tretysis asmuo T. K. 2008-09-20 neblaivus vairuodamas automobilį apgadino AB“Panevėžio keliai“ apdraustus kelio įrenginius, dėl ko ieškovas UAB DK“PZU Lietuva“ privalėjo atlyginti padarytus nuostolius. Kadangi trečiojo asmens automobilis buvo apdraustas privalomosios civilinės atsakomybės sutartimi pas atsakovą AB Lietuvos draudimas“, ieškovas UAB DK“PZU Lietuva“ ir reikalauja atlyginti jam padarytus nuostolius iš atsakovo.
Nuo 2001 m. birželio 30 d. įsigaliojusiu Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (nauja įstatymo redakcija - 2007 m. gegužės 17 d. Nr. X-1137) (toliau - TPVCAPDĮ) reglamentavus naują civilinės atsakomybės draudimo rūšį Lietuvoje buvo sukurta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema, kurios vienas iš pagrindinių tikslų yra eismo įvykių metu nukentėjusių asmenų turtinių teisių ir interesų apsauga. Šiuo tikslu, be bendrosiose draudimo santykius reglamentuojančiose teisės normose (CK ir Draudimo įstatyme) įtvirtintų draudiko teisių ir pareigų, TPVCAPD įstatymas (15, 19 straipsniai ir kt.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės (toliau - Taisyklės) (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 16 dalis) nustato papildomas civilinės atsakomybės draudiko pareigas, detalizuojant ir patį draudžiamojo įvykio aplinkybių tyrimo bei žalos nustatymo procesą. Siekdamas gauti draudimo išmoką nukentėjęs asmuo privalo pateikti civilinės atsakomybės draudikui pretenziją dėl eismo įvykio metu padarytos žalos bei turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, taip pat padėti nustatyti įvykio aplinkybes ir žalos dydį, laikytis draudiko nurodymų, jeigu jie buvo duoti, leisti draudikui ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis ir nustatyti jos dydį (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 2 dalis). Įstatymas nenustato nukentėjusio asmens pareigos pateikti įrodymus, kad dėl padarytos žalos yra atsakingas kitas įvykyje dalyvavęs asmuo. Priešingai, civilinės atsakomybės draudikas privalo ištirti eismo įvykio metu padarytos žalos priežastis ir nustatyti žalą bei per 30 dienų (arba TPVCAPDĮ 19 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju – per 3 mėnesius) nuo pretenzijos pateikimo dienos pateikti motyvuotą pasiūlymą dėl išmokos mokėjimo arba privalo pateikti pagristą atsakymą ir įrodymus, atleidžiančius nuo išmokos išmokėjimo ar suteikiančius teisę sumažinti išmoką (TPVCAPDĮ 19 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad sisteminis nurodytų TPVCAPDĮ nuostatų bei įstatymo tikslų aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog, gavęs pretenziją, civilinės atsakomybės draudikas privalo atlikti eismo įvykio aplinkybių tyrimą ir gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, jeigu pateikia įrodymus, kad jo apdraustos transporto priemonės valdytojas nėra atsakingas už pretenziją pateikusiam asmeniui padarytą žalą. Nurodytas transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo santykių teisinis reguliavimas suponuoja ir atitinkamas procesines šalių įrodinėjimo pareigas nagrinėjant ginčą teisme. Pagal CPK 178 straipsnį šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus.
Šioje byloje nustatyta, kad žala ieškovui atsirado dėl trečiojo asmens kaltės ir dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas nustatinėjo autoįvykiu padarytos žalos dydį, kuris iš esmės yra panašus, nes UAB DK „PZU Lietuva“ nustatė ir išmokėjo draudėjui 13674,98Lt (b.l. 40-41), o AB “Lietuvos draudimas“ nustatė žalą 14524,23Lt sumai(b.l.80,131), tačiau jau išmokėta draudimo išmoka buvo grąžinta atsakovui. Byloje pateikti įrodymai taip pat patvirtina, kad ieškovo ir atsakovo ekspertų paskaičiuota draudimo išmoka atitinka realias išlaidas, patirtas dėl sugadintų įrenginių atstatymo, kadangi jų dydis faktiškai viršija atsakovo pripažinta kaip pagrįstą ir ieškovo prašomą priteisti sumą (b.l. 117-118, 129, 134-153,161). Tai rodo, kad pirmosios instancijos teismas apelianto argumentus dėl padarytos žalos dydžio atmetė pagrįstai.
Kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir apelianto argumentus, kuriais teigiama, jog ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina, kad kelio įrenginiai buvo sugadinti mažesne apimtimi. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos argumentais, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas dėl trečiojo asmens galimos nusikalstamos veikos žmogaus sveikatai, todėl didesnės įrodomosios galios padarytos turtinės žalos dydžiui neturi. Tuo tarpu apelianto nurodytos aplinkybės ir byloje esantys įrodymai neduoda pagrindo daryti išvadą, jog dėl kelio įrenginių sugadinimo realiai padaryta žala yra mažesnė tiek dėl apgadinto turto masto, tiek dėl atstatymo darbų vertės. Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 185 str. teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe (tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai) pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes. Taigi, nagrinėjamu atveju yra labiau tikėtina, jog ieškovo išmokėta draudimo išmoka ir prašoma priteisti nuostoliams atlyginti suma, kurios dydis neviršija ir atsakovo nustatytos, yra daugiau pagrįsta byloje esančiais įrodymais, nei apelianto nurodyti argumentai, neteikiant kitų įrodymų atsikirtimams pagrįsti.
Apeliantas taip pat teigia, kad iš priteistinos žalos sumos nepagrįstai yra netaikyta 8000Lt išskaita (frančizė), kuri numatyta Statybinių rizikų draudimo sutartyje (b.l.7-10), nurodant, jog po autoįvykio sudarytas papildomas susitarimas (b.l. 11) atgal negalioja. Tačiau kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsižvelgiant į byloje esančius dokumentus (b.l.32-37) susitarimas dėl išskaitos netaikymo neprieštarauja įstatymui ir galioja atgal. Be to, kolegija pažymi, kad minėtas susitarimas faktiškai nepažeidžia ir apelianto teisių, nes priešingu atveju neatlygintų nuostolių dalį AB“Panevėžio keliai“ ar kitas asmuo turėtų teisę išsireikalauti iš kalto asmens, t.y. apelianto. Tuo pačiu turėtų būti keliama atskira byla, kurios nagrinėjimas pareikalautų šalių laiko ir papildomų išlaidų. Pažymėtina ir tai, kad AB “Panevėžio keliai“ ir AB“Ukmergės keliai“ savo reikalavimo teisę į frančizės sumą draudimo bendrovei (atsakovui) yra perleidusi ieškovui (b.l. 176, 177).
Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 326str.1d.1p.).
Vadovaujantis CPK 93, 98str. apeliantui turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje teismo instancijoje neatlyginamos, kadangi jo skundas yra atmestas, o kitos šalys apie turėtas bylinėjimosi išlaidas įrodymų nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą civilinėje Nr.2-394-653/2010 palikti nepakeistą.