Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. K. skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėja M. K. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2016 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. T1-812 (toliau – Įsakymas) ir įpareigoti Tarnybą pareiškėjai išduoti vaikų alergologo licenciją.

2. Pareiškėja nurodė, kad skundžiamu Įsakymu Tarnyba atsisakė išduoti vaikų alergologo licenciją, motyvuodama tuo, jog pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių teisės aktais nustatytas įgytąsias gydytojo vaikų alergologo teises arba oficialios gydytojo vaikų alergologo profesinės kvalifikacijos įgijimą (rezidentūros baigimo pažymėjimo). Pareiškėja teigė, kad jai nėra aišku, kas yra Tarnybos nurodytos įgytosios gydytojo vaikų alergologo teisės, kokie teisės aktai apibrėžia šią sąvoką, taip pat koks yra dokumentų, galinčių patvirtinti šias teises, baigtinis sąrašas ir kur jis nustatytas. Tarnyba tokios informacijos nepateikė. Pareiškėja akcentavo, jog Tarnyba skundžiamame Įsakyme nepagrįstai teigė, kad pareiškėja nepateikė oficialios gydytojo vaikų alergologo profesinės kvalifikacijos įgijimą patvirtinančių dokumentų, kadangi pareiškėja pateikė vientisos specialybės (vaikų ir suaugusiųjų) gydytojo alergologo imunologo rezidentūros baigimo pažymėjimą, taip pat Vilniaus universiteto išaiškinimą dėl programų atitikties, o pareiškėjos teisėtą praktiką patvirtina darbovietės išduota pažyma. Pagal teisės aktus gydytojas alergologas klinikinis imunologas gydo tiek vaikus, tiek suaugusius asmenis. Tarnyba skundžiamą Įsakymą priėmė tik lingvistiškai vertindama ir taikydama teisės aktus, nesivadovaudama protingumo kriterijais ir dokumentų vertinimui nepasitelkė kitų institucijų ar ekspertų, nesikreipė išaiškinimo į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją (toliau – ir SAM), gautus dokumentus vertino paviršutiniškai, formos, o ne turinio prasme.

3. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Tarnyba nurodė, kad teisinis pagrindas išduoti medicinos praktikos licenciją verstis medicinos praktika pagal gydytojo vaikų alergologo profesinę kvalifikaciją atsirado tik nuo 2015 m. rugpjūčio 4 d. Esminė sąlyga medicinos praktikos licencijai gauti – profesinės kvalifikacijos, pagal kurią verstis medicinos praktika prašoma išduoti licenciją, įgijimas teisės aktų nustatyta tvarka. Gydytojo vaikų alergologo profesinė kvalifikacija įgyjama baigus vaikų ligų ir vaikų alergologijos rezidentūrą. Pareiškėja nepateikė formalią gydytojo vaikų alergologo profesinę kvalifikaciją patvirtinančio dokumento, kuris išduodamas pabaigus vaikų ligų ir vaikų alergologijos rezidentūrą.

5. Atsakovas nurodė, kad SAM, atsižvelgdama į teisinį vaikų alergologijos paslaugų reglamentavimą iki vaikų ligų ir vaikų alergologijos rezidentūros programos patvirtinimo ir į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo nuostatas, nustatė įgytąsias teises tiems asmenims, kurie nebaigė vaikų ligų ir vaikų alergologijos rezidentūros, bet, vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, turėjo teisę verstis gydytojo vaikų alergologo praktika, įtvirtinant, kad gydytojo vaikų alergologo profesinę kvalifikaciją įgijusiais laikomi ir asmenys, kurie turi galiojančią medicinos praktikos licenciją ir Vilniaus universiteto ar Lietuvos sveikatos mokslų universiteto išduotą bendrai universitetų nustatytos trukmės įvadinio vaikų alergologijos kurso baigimo pažymėjimą arba jam prilygintą SAM išduotą sertifikatą verstis gydytojo vaikų alergologo praktika ir per pastaruosius 5 metus ne mažiau kaip 3 metus vertėsi gydytojo vaikų alergologo siaura medicinos praktika. Pareiškėja, teikdama prašymą išduoti medicinos praktikos licenciją, nepateikė dokumentų, patvirtinančių jos, kaip gydytojos vaikų alergologės, įgytas teises, apibrėžtas teisės aktais. Vilniaus universiteto išduota pažyma nepatvirtino, kad pareiškėjai suteikta gydytojo vaikų alergologo profesinė kvalifikacija. SAM 2016 m. gegužės 13 d. rašte taip pat nėra konstatuota, kad alergologas klinikinis imunologas laikomas įgijusiu ir gydytojo vaikų alergologo profesinę kvalifikaciją. Pareiškėja neturi nei SAM išduoto sertifikato verstis gydytojo vaikų alergologo praktika, nei įvadinio vaikų alergologijos kurso baigimo pažymėjimo. Taigi teisėtos gydytojo vaikų alergologo praktikos pareiškėja negali įrodyti, todėl ji negali būti laikoma įgijusia gydytojo vaikų alergologo profesinę kvalifikaciją.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino.

7. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatyme, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. V-396 patvirtintose Medicinos praktikos licencijavimo taisyklėse (toliau – ir Licencijavimo taisyklės), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 28 d. įsakyme Nr. V-469 „Dėl medicinos praktikos profesinių kvalifikacijų rūšių sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir SAM įsakymas Nr. V-469) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugsėjo 29 d. įsakyme Nr. V-680 „Dėl medicinos praktikos licencijų išdavimo gydytojams, turintiems specializuotos medicinos praktikos licenciją ar sertifikatą, ir teisės verstis siaura medicinos praktika įgijimo“ (toliau – ir SAM įsakymas Nr. V-680) įtvirtintą teisinį reglamentavimą teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju susiklostė tokia teisinė situacija, kai pareiškėjai baigiant rezidentūros studijas (pareiškėja gydytojo alergologo imunologo profesinę kvalifikaciją įgijo 2006 m. birželio 7 d.) vaikų alergologija, kaip atskira profesinė kvalifikacija, dar nebuvo patvirtinta ir galėjo būti vertinama tik kaip siaura medicinos praktika, tačiau sertifikatų šiai praktikai pagal įgytą gydytojo alergologo imunologo profesinę kvalifikaciją išdavimas buvo panaikintas nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiu Medicinos praktikos įstatymu (2004 m. balandžio 20 d. įstatymo Nr. IX-2148 redakcija), atitinkamai nustatant, kad iki 2006 m. gruodžio 31 d. galioja tik seniau SAM šiai siaurai medicinos praktikos sričiai išduoti sertifikatai. Tuo tarpu, jokie įvadiniai kursai vaikų alergologijos medicinos praktikos licencijai gauti gydytojams alergologams klinikiniams imunologams nebuvo nustatyti. Kita vertus, iš byloje surinktų rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad jokia įvadinio vaikų imunologijos kurso programa apskritai niekada nebuvo patvirtinta ir jokie kursai nebuvo vykdomi. Taigi nei SAM išduoto sertifikato siaurai vaikų alergologijos medicinos praktikai, nei įvadinio vaikų alergologijos kurso baigimo pažymėjimo pareiškėja Tarnybai objektyviai negalėjo pateikti.

8. Teismas nurodė, kad nors pareiškėja Tarnybai pateikė aukštojo mokslo diplomą, internatūros pažymėjimą, rezidentūros pažymėjimą, pažymą apie teisėtą profesinę veiklą ir Vilniaus universiteto 2015 m. gruodžio 22 d. raštą Nr. 150000-SI-532, tačiau nei skundžiamame Įsakyme, nei Tarnybos pareiškėjai teiktuose 2015 m. spalio 26 d. rašte Nr. D2-12147-(6.5) ir 2016 m. sausio 21 d. rašte Nr. D2-728-(6.5) dėl šių pareiškėjos teiktų dokumentų atskirai nebuvo pasisakyta, t. y. jie nebuvo argumentuotai vertinami kaip tam tikras pareiškėjos įgytąsias teises patvirtinantys arba nepatvirtinantys dokumentai.

9. Teismas nurodė, kad SAM įsakymo Nr. V-469 (2015 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. V-873 redakcija) 2.7 punktas pareiškėjos teisinės padėties šiuo atveju nesureguliuoja. Teisėjų kolegijos vertinimu, situacija, kai asmens prašymas netenkinamas iš esmės dėl to, kad egzistuoja tam tikra teisinio reguliavimo spraga, negali būti laikoma tinkama praktika, ypač atsižvelgiant į tai, kad Tarnyba privalo įvertinti visus gautus dokumentus, susijusius su licencijos išdavimu, o kilus klausimų, jiems nagrinėti bei vertinti gali pasitelkti kitas institucijas ar ekspertus. Šiuo atveju skundžiamame Įsakyme nurodytas teisinis reguliavimas niekaip nebuvo susietas su konkrečia pareiškėjos situacija (pareiškėjos pateiktais dokumentais, pagal kuriuos ji įgijo pakankamai žinių ir klinikinių įgūdžių, leidžiančių teikti sveikatos priežiūros paslaugas vaikams, ir šias paslaugas vaikams teikia nuo 2006 m. liepos 24 d.), o sprendimo motyvavimas, nesusiejant jo su konkrečiomis individualiomis aplinkybėmis, negali būti laikomas adekvačiu, aiškiu ir pakankamu. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad Įsakyme nurodyta SAM įsakymo Nr. V-469 2.8 punkto nuostata yra susijusi su vaikų reumatologijos, o ne su vaikų alergologijos medicinos praktika, todėl šiam ginčo santykiui apskritai nėra taikytina.

10. Teismas konstatavo, jog iš skundžiamo Įsakymo, taip pat Tarnybos 2015 m. spalio 26 d. rašto Nr. D2-12147-(6.5) ir 2016 m. sausio 21 d. rašto Nr. D2-728-(6.5) nėra aišku, kokius dokumentus, atsižvelgiant į esamo teisinio reguliavimo netikslumus, pareiškėja realiai galėtų pateikti, kad būtų patvirtintos teisės aktais nustatytos jos įgytosios gydytojo vaikų alergologo teisės. Tuo tarpu, reikalavimas pateikti dokumentą, kurio asmuo realiai pateikti negali dėl objektyviai nuo jo nepriklausančių aplinkybių, neįvertinant su tuo susijusių faktų, asmens paaiškinimų ir pateiktų įrodymų, nelaikytinas tinkamu sprendimo atsisakyti išduoti medicinos praktikos licenciją motyvavimu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies, Medicinos praktikos įstatymo 4 straipsnio 10 dalies ir Licencijavimo taisyklių 28 punkto prasme. Panaikinus skundžiamą Įsakymą, Tarnyba įpareigota pakartotinai nagrinėti pareiškėjos 2015 m. spalio 16 d. pateiktą paraišką išduoti licenciją verstis medicinos praktika pagal gydytojo vaikų alergologo profesinę kvalifikaciją ir, įvertinusi su pareiškėjos situacija susijusias aplinkybes bei jos pateiktus dokumentus, priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

III.

11. Atsakovas Tarnyba apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

12. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Esminė sąlyga medicinos praktikos licencijai gauti – profesinės kvalifikacijos, pagal kurią verstis medicinos praktika prašoma išduoti licenciją, įgijimas teisės aktų nustatyta tvarka (šiai pozicijai pritarė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija 2017 m. vasario 22 d. raštu Nr. (10.1.4.1-302)10-1596 „Dėl vaikų alergologų licencijavimo“). Pareiškėja nėra baigusi vaikų ligų ir vaikų alergologijos rezidentūros ir neturi nei sveikatos apsaugos ministro išduoto sertifikato verstis gydytojo vaikų alergologo praktika (jie nebeišduodami nuo 2004 m. gegužės 1 d.), nei įvadinio vaikų alergologijos kurso (kuris, kaip numatyta SAM įsakyme Nr. V-680, skirtas tik vaikų ligų gydytojams ir gydytojams vaikų pulmonologams (nei vienos iš šių licencijų Pareiškėja neturi)) baigimo pažymėjimo.

12.2. Įsakymas pagrįstas tiek teisės aktais, tiek faktinėmis aplinkybėmis, preambulėje yra aiškia nurodyta, kad pareiškėja nepašalinio nustatytų trūkumų, nurodytų Tarnybos 2015 m. spalio 26 d. ir 2016 m. sausio 21 d. raštuose, t. y. nepateikė dokumentų, patvirtinančių teisės aktais nustatytas įgytąsias vaikų alergologo teises arba oficialios gydytojo vaikų alergologo profesinės kvalifikacijos įgijimą (rezidentūros baigimo pažymėjimo). Licencijavimo taisyklių 10 punkte yra įtvirtintas baigtinis sąrašas dokumentų, kuriuos reikia pateikti norint gauti licenciją. Joks papildomas motyvavimas nereikalingas, nes jokie papildomi dokumentai (raštai, pažymos, laidavimai ar pan.) negali atstoti rezidentūros baigimo pažymėjimo.

12.3. Tarnyba visiems pareiškėjams išduoda medicinos praktikos licencijas pagal vienodus, teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Pirmos instancijos teismas netiesiogiai nustatė, kad pareiškėjai, siekiantys gauti medicinos praktikos licenciją, Tarnybai turi teisę pateikti teisės aktuose nenumatytus alternatyvius dokumentus, kuriuos pateikus Tarnyba pati ar su ekspertais turi vertinti ir galėtų pripažinti, kad gydytojas laikomas įgijusiu atitinkamą profesinę kvalifikaciją, tačiau teisės aktai, reglamentuojantys medicinos praktikos licencijos išdavimą, nenumato jokio diferencijuoto pareiškėjų vertinimo, alternatyvių dokumentų pateikimo, vertinimo kriterijų, tvarkos ir pan. Teismas preziumuoja, kad Tarnyba gali veikti viršydama jai teisės aktuose suteiktus įgaliojimus ir tokiu būdu nesilaikyti viešosios teisės principo „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“. Jeigu būtų laikomasi teismo sprendime išdėstytos pozicijos, Tarnyba galėtų kiekvienu individualiu atveju vertinti pateiktus dokumentus ir priimti individualius administracinius aktus nesilaikydama teisės aktų nuostatų.

12.4. Vadovaujantis Lietuvos medicinos norma MN 89:2006 ,,Gydytojas alergologas ir klinikinis imunologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2006 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. V-130, pareiškėjai jos turima profesinė kvalifikacija leidžia gydyti vaikus, tačiau teisės aktai nenumato pagrindo, kuriuo vadovaujantis jai būtų galima išduoti medicinos praktikos licenciją verstis medicinos praktika pagal gydytojo vaikų alergologo profesinę kvalifikaciją.

13. Pareiškėja M. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėja taip pat prašo priteisi jai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

14. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Su apeliaciniu skundu pateiktame SAM 2017 m. vasario 22 d. rašte neanalizuojamas Įsakymas, dėl kurio vyksta ginčas teisme, o tik nurodoma, kad bendruoju atveju esminė sąlyga licencijai gauti yra vaikų alergologo rezidentūros baigimas. Suprantama, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 4 d., įsigaliojus sveikatos apsaugos ministro 2015 m. liepos 24 d. įsakymui Nr. V-873 ir pradėjus teikti atskiras vaikų alergologo specialybės licencijas, po šios datos studijas baigus pirmiesiems tokios specialybės rezidentams tokia praktika bus įprastinė, tačiau tas pats SAM įsakymas Nr. V-873 nustato tikras specifines sąlygas licencijai gauti iki tol vaikų alergologo paslaugas teikusiems gydytojams. 2016 m. gegužės 13 d. SAM, išnagrinėjusi pareiškėjos individualų skundą dėl Tarnybos ankstesnio individualaus sprendimo nesuteikti pareiškėjai licencijos, rekomendavo Tarnybai iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą ir nurodė Tarnybos sprendimo trūkumus, kurie išliko ir Tarnybai pakartotinai sprendžiant dėl pareiškėjos prašymo. SAM 2016 m. gegužės 13 d.išaiškinimas, kad Pareiškėja gali gydyti vaikų alergines ligas, akivaizdžiai rodo SAM patvirtinimą, kad Pareiškėja turi reikiamą kvalifikaciją.

14.2. Tarnybos pareiga įvertinti visus jai teikiamus dokumentus yra įtvirtinta Licencijavimo taisyklių 6, 19 punktuose. Taigi Tarnyba, tikrindama ir vertindama visus pateiktus dokumentus bei nuspręsdama dėl licencijos išdavimo pareiškėjai, nebūtų viršijusi savo įgaliojimų. Apeliacinio skundo argumentai, kad Tarnyba neturi pareigos ar galimybių vertinti pateikiamų dokumentų, laikytini nepagrįstais ir paneigiančiais Tarnybai priskirtų funkcijų vykdymą. Apeliaciniame skunde neargumentuojama, kodėl viešosios teisės principas „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“ turėtų būti taikomos pareiškėjos byloje. Patvirtinimus, kad pareiškėjos išsilavinimas yra pakankamas gydyti vaikų alergines ligas, yra davę SAM, Vilniaus universitetas, Mokslų akademijos Alergologijos komisija, to neneigia ir Tarnyba savo apeliaciniame skunde. Pareiškėjos pateiktos pažymos apie ilgametę darbinę praktiką vaikų alergologijos-klinikinės imunologijos srityje Tarnyba net nevertino, todėl formalus atsakovo požiūris ir reikalavimas pateikti dokumentus, kurių pareiškėja objektyviai pateikti negali, nelaikytinas pagrįstu ir teisėtu.

14.3. Tarnybos dokumentų vertinimo pažymoje skyriaus vedėjos A. K. viza (2015 m. spalio 22 d.) yra ankstesnė nei paties dokumento sudarymo data (2015 m. spalio 23 d.), ši pažyma yra netinkamai užpildyta, pvz., nepažymėta, kad pareiškėjos darbovietė turi vaikų alergologo licenciją. Pareiškėjai pateikus papildomus dokumentus, nauja dokumentų vertinimo pažyma pildoma nebuvo, kas leidžia daryti prielaidą, kad papildomai pateikti dokumentai nebuvo vertinti pagal nustatytas procedūras. Taigi atsakovas tinkamai nevertino nei pareiškėjos pateikto Vilniaus universiteto 2015 m. gruodžio 22 d. rašto dėl programų atitikties, nei SAM nuomonės dėl pareiškėjos skundo, o kilus ginčui su pareiškėja net nebandė aiškintis pareiškėjos vientisos (vaikų ir suaugusiųjų) rezidentūros programos atitikties nustatytiems reikalavimams.

14.4. Atsakovas nepateikė jokių argumentų, įrodymų, paneigiančių pareiškėjos pateiktus Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto 2015 m. gruodžio 22 d. raštą ir Lietuvos mokslų akademijos Alergologijos komisijos pirmininkės 2016 m. gruodžio 12 d. raštą. Šių dokumentų Tarnyba nevertino, nenagrinėjo, nenurodė, kodėl Tarnyba juos laiko nepakankamais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

15. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja ginčija Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2016 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. T1-812 „Dėl atsisakymo išduoti medicinos praktikos licenciją“ teisėtumą ir pagrįstumą.

16. Tarnybos 2016 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. T1-812 buvo atsisakyta išduoti medicinos praktikos licenciją verstis medicinos praktika pagal gydytojo vaikų alergologo profesinę kvalifikaciją.

17. Pirmosios instancijos teismas Įsakymą panaikino ir įpareigojo Tarnybą iš naujo nagrinėti pareiškėjos 2015 m. spalio 16 d. paraišką išduoti licenciją verstis medicinos praktika pagal gydytojo vaikų alergologo profesinę kvalifikaciją ir priimti dėl jos teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Teismas pažymėjo, kad Tarnyba reikalavo, kad pareiškėja pateiktų dokumentus, kurie dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti pateikti (SAM išduotas sertifikatas siaurai vaikų alergologijos medicinos praktikai, įvadinio vaikų alergologijos kurso baigimo pažymėjimas), ir nepagrįstai nevertino pareiškėjos pateikto aukštojo mokslo diplomo, internatūros pažymėjimo, rezidentūros pažymėjimo, pažymos apie teisėtą profesinę veiklą ir Vilniaus universiteto 2015 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. 150000-SI-532 reikšmės vaikų alergologo profesinei kvalifikacijai įgyti.

18. Tarnyba, apeliaciniame skunde prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigė, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių teisės aktais nustatytas įgytąsias vaikų alergologo teises arba oficialios gydytojo vaikų alergologo profesinės kvalifikacijos įgijimą – rezidentūros baigimo pažymėjimo, kurio negali pakeisti jokie kiti dokumentai. Pažymėjo, kad Tarnyba neturi teisinės galimybės savarankiškai vertinti kitų pareiškėjos pateiktų dokumentų, negu nustatyta teisės aktuose, reglamentuojančiuose medicinos praktikos licencijos išdavimą, ir pripažinti, kad gydytojas laikomas įgijusiu atitinkamą profesinę kvalifikaciją.

19. Gydytojo teisės verstis medicinos praktika įgijimą ir įgyvendinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymo 4 straipsnis (toliau – ir Medicinos praktikos įstatymas). Šio įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta, kad verstis medicinos praktika Lietuvos Respublikoje turi teisę gydytojas, turintis šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą ir galiojančią licenciją. Licencija išduodama pagal įgytą gydytojo profesinę kvalifikaciją (3 dalis). Medicinos praktikos profesinių kvalifikacijų rūšis ir gydytojo kompetenciją nustato sveikatos apsaugos ministras. Gydytojo rezidento kompetencija įgyjama baigus rezidentūros programą ar jos dalį (4 dalis). Licenciją gydytojui išduoda, atsisako ją išduoti, jos galiojimą sustabdo, panaikina jos galiojimo sustabdymą, licencijos galiojimą panaikina, licencijos duomenis tikslina ir popierinės formos licencijos dublikatą išduoda licencijas išduodanti institucija, vadovaudamasi šiuo įstatymu ir sveikatos apsaugos ministro patvirtintomis Medicinos praktikos licencijavimo taisyklėmis (6 dalis).

20. Pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti medicinos praktikos licenciją verstis medicinos praktika pagal gydytojo vaikų alergologo profesinę kvalifikaciją Medicinos praktikos įstatymo 10 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu – kai pateikti ne visi licencijai gauti reikalingi dokumentai ir per nustatytą terminą nepašalinti licencijas išduodančios institucijos nurodyti trūkumai. Tarnyba 2015 m. spalio 26 d. rašte Nr. D2-12147-(6.5) ir 2016 m. sausio 21 d. rašte Nr. D2-728-(6.5) tokiais trūkumais Tarnyba nurodė aplinkybę, kad teisės aktai nenustato, jog pareiškėja, įgijusi profesinę kvalifikaciją alergologas klinikinis imunologas, galėtų būti laikoma įgijusia ir gydytojo vaikų alergologo profesinę kvalifikaciją; pareiškėja neturi nei SAM išduoto sertifikato vertis gydytojo vaikų alergologo praktika, nei įvadinio vaikų alergologijos kurso baigimo pažymėjimo, todėl negali įrodyti teisėtos gydytojo vaikų alergologo praktikos. Tarnyba konstatavo, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, nustatytų Medicinos praktikos licencijavimo taisyklių 12.4 punkte (patvirtinančių įgytą gydytojo specialisto profesinę kvalifikaciją).

21. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 28 d. įsakymo V-469 „Dėl Medicinos praktikos profesinių kvalifikacijų rūšių sąrašo patvirtinimo“ 2.7 punkte nustatyta, kad asmenys, kurie turi galiojančią medicinos praktikos licenciją ir Vilniaus universiteto ar Lietuvos sveikatos mokslų universiteto išduotą bendrai universitetų nustatytos trukmės įvadinio vaikų alergologijos kurso baigimo pažymėjimą arba jam prilygintą Sveikatos apsaugos ministerijos išduotą sertifikatą verstis gydytojo vaikų alergologo praktika ir per pastaruosius 5 metus ne mažiau kaip 3 metus vertėsi gydytojo vaikų alergologo siaura medicinos praktika, laikomi įgijusiais gydytojo vaikų alergologo profesinę kvalifikaciją. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugsėjo 29 d. įsakymo V-680 „Dėl medicinos praktikos licencijų išdavimo gydytojams, turintiems specializuotos medicinos praktikos licenciją ar sertifikatą, ir teisės verstis siaura medicinos praktika įgijimo“ 11 punkte nustatyta, kad gydytojai, kurie pageidauja verstis 2 lentelės 1 stulpelyje įvardyta siaura medicinos praktika, privalo turėti licenciją verstis medicinos praktika ir Vilniaus universiteto ar Kauno medicinos universiteto išduotą bendrai universitetų nustatytos trukmės įvadinio kurso baigimo pažymėjimą. Įvadinio kurso baigimo pažymėjimui yra prilyginama iki šio įsakymo įsigaliojimo dienos Sveikatos apsaugos ministerijos išduota specializuotos medicinos praktikos licencija arba sertifikatas verstis atitinkama medicinos praktika. Gydytojai, kurie verčiasi siaura medicinos praktika, savo teorines žinias ir praktinius įgūdžius privalo atnaujinti ne mažiau kaip po 80 val. per penkerius metus.

22. Apibendrinus galiojusį teisinį reglamentavimą, matyti, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 4 d. įsigaliojusiame Medicinos praktikos profesinių kvalifikacijų rūšių sąraše įrašytos Vaikų ligų ir vaikų alergologijos studijų programos rezidentūros nebaigusiems gydytojams, siekiantiems gauti licenciją verstis vaikų alergologo praktika, privaloma Tarnybai pateikti dokumentą, patvirtinantį įgytą gydytojo vaikų alergologo profesinę kvalifikaciją. Atitinkamai, gydytojai laikomi įgijusiais gydytojo vaikų alergologo profesinę kvalifikaciją, jeigu: 1) turi galiojančią medicinos praktikos licenciją; 2) Vilniaus universiteto ar Lietuvos sveikatos mokslų universiteto išduotą bendrai universitetų nustatytos trukmės įvadinio vaikų alergologijos kurso baigimo pažymėjimą arba jam prilygintą SAM išduotą sertifikatą verstis gydytojo vaikų alergologo praktika; ir 3) per pastaruosius 5 metus ne mažiau kaip 3 metus vertėsi gydytojo vaikų alergologo siaura medicinos praktika.

23. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėja gydytojo alergologo imunologo profesinę kvalifikaciją įgijo 2006 m. birželio 7 d., kai pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. vasario 5 d. įsakymą Nr. 62 (kuris neteko galios 2005 m. kovo 23 d.), vaikų alergologijos medicinos praktikos sertifikatai jau nebebuvo išduodami asmenims, baigusiems alergologijos klinikinės imunologijos arba pediatrijos specialybės rezidentūrą. Jokie įvadiniai kursai vaikų alergologijos medicinos praktikos licencijai gauti gydytojams alergologams klinikiniams imunologams nebuvo nustatyti, nes pagal nuo 2006 m. vasario 26 d. galiojančio SAM įsakymo Nr. V-680 2 lentelės 1 stulpelio 12 eilutę vaikų alergologijos įvadinis kursas buvo skirtas tik vaikų ligų gydytojo ir gydytojo vaikų pulmonologo profesinę kvalifikaciją turintiems gydytojams. Be to, byloje surinkti duomenys (žr. SAM 2016 m. rugsėjo 12 d. raštą Nr. (1-1.41-422)10-7492 ir Vilniaus universiteto 2015 m. gruodžio 22 d. raštą Nr. 150000-SI-532) patvirtina, kad jokia įvadinio vaikų imunologijos kurso programa apskritai niekada nebuvo patvirtinta ir jokie kursai nebuvo vykdomi. Taigi nei SAM išduoto sertifikato siaurai vaikų alergologijos medicinos praktikai, nei įvadinio vaikų alergologijos kurso baigimo pažymėjimo pareiškėja Tarnybai dėl objektyvių aplinkybių negalėjo pateikti. Apeliaciniame skunde nėra nurodyti jokie argumentai, kuriais būtų paneigiamos tokios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados.

24. Tokiu atveju, kai dėl aplinkybių, niekaip nesusijusių su paties asmens veiksmais, nėra objektyvios galimybės pateikti reikalaujamus duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Tarnyba, spręsdama dėl to, ar pareiškėjos profesinės kvalifikacija ir medicinos praktika yra tinkama gauti medicinos praktikos licenciją verstis medicinos praktika pagal gydytojo vaikų alergologo profesinę kvalifikaciją, privalo vertinti kitus pareiškėjos pateiktus dokumentus – aukštojo mokslo diplomą, internatūros pažymėjimą, rezidentūros pažymėjimą, pažymą apie teisėtą profesinę veiklą ir Vilniaus universiteto 2015 m. gruodžio 22 d. raštą Nr. 150000-SI-532, juose esančius duomenis bei motyvuotai pasisakyti dėl jų reikšmės pagrindžiant pareiškėjos profesinės kvalifikacijos ir teisėtos medicininės praktikos tinkamumo licencijai verstis medicinos praktika pagal vaikų alergologo profesinę kvalifikaciją.

25. Apeliacinio skundo argumentai, kad Tarnyba negali nukrypti nuo Licencijavimo taisyklėse, SAM 2004 m. birželio 28 d. įsakyme Nr. V-469, SAM 2004 m. rugsėjo 29 d. įsakyme Nr. V-680 nustatytų reikalavimų, neturi būti suprantamas kaip šių reikalavimų išskirtinai formalus taikymas, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad šie teisės aktai yra skirti įgyvendinti Medicinos praktikos įstatymo 4 straipsnį, nustatantį gydytojo teisės verstis medicinos praktika įgijimą ir įgyvendinimą. Atsisakymas išduoti medicinos praktikos licenciją pareiškėjai iškeliant neįgyvendinamus reikalavimus, kai nėra argumentuojama, kodėl nėra vertinami kitokie pareiškėjos pateikiami dokumentai, dėl to pareiškėja nepagrįstai atsiduria blogesnėje teisinėje padėtyje negu kiti asmenys, kurių situacija laikytina tapačia ar labai panašia, laikytinas neproporcingu jos teisių ribojimu, teisėtų lūkesčių užsiimti pasirinkta profesine veikla pažeidimu, kurie susiformavo pabaigus vientisas vaikų ir suaugusiųjų gydytojo alergologo ir klinikinio imunologo rezidentūros studijas ir ilgą laiką teisėtai užsiimant tiek vaikų, tiek suaugusiųjų gydytojo alergologo ir klinikinio imunologo medicinos praktika nuo 2006 m., kai jai buvo suteikta Medicinos praktikos licencija, suteikianti teisę verstis pagal gydytojo alergologo – klinikinio imunologo profesinę kvalifikaciją.

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų apeliaciniam skundui tenkinti. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Teisėjų kolegija pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme nesprendžia, nes nėra pateikti jų dydį pagrindžiantys dokumentai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.