Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danutės Giačaitės ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 1 (vieneriems) metams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. D. paskirta galutinė bausmė – 8 (aštuoni) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu ir 65 straipsniu, į V. D. paskirtą bausmę įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2018 m. spalio 10 d. iki 2018 m. spalio 12 d.

V. D. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. D. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2018 m. spalio 10 d. apie 22.20 val. namuose (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, tyčia tris kartus kumščiu sudavė į pakaušį ir sugriebęs rankomis už kaklo smaugė savo sutuoktinę J. D., tuo sukeldamas savo šeimos narei J. D. fizinį skausmą.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad V. D. kaltė abejonių nekelia ir yra įrodyta, o jo veiksmai kvalifikuoti teisingai, kaip atitinkantys BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

3. Nuteistasis V. D. skundžia Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 25 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas Georgijus Zavtrakovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė J. M. prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo V. D. apeliacinis skundas atmetamas.

7. Skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Apelianto manymu, teismas, netinkamai įvertinęs surinktus duomenis, patikėjęs nukentėjusiosios ir jo paties teisme duotais parodymais, neteisingai nustatė faktines aplinkybes ir todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl V. D. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog skundas nepagrįstas.

8. Įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės ir principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto pateiktu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas, priimtas pažeidžiant BPK reikalavimus.

9. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių. Teismas įrodymų patikimumą, jų įrodomąją vertę nustatė juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje ir remdamasis jų visumos analize padarė išvadas dėl V. D. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje išanalizuoti paties nuteistojo teisme duoti parodymai, nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, rašytiniai byloje esantys įrodymai ir pagrįstai, juos sugretinus tarpusavyje konstatuota, jog jie yra patikimi ir pakankami V. D. kaltei padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pagrįsti.

10. Visų pirma, pastebėtina, kad V. D. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pagreitinto proceso tvarka, kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo prisipažino, dėl ko buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, nukentėjusiosios parodymai bei kiti rašytiniai įrodymai buvo tik perskaityti balsu. Atsižvelgiant į tai, bausmė skirta taikant BK 64¹ straipsnio nuostatas, t. y., sumažinta 1/3.

11. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, V. D. paaiškino, kad konflikto su sutuoktine metu buvo išgėręs. Dėl ko susipyko ir tikslių įvykio aplinkybių dėl girtumo nepamena, tačiau pripažino, kad jai sudavė ir taip sukėlė fizinį skausmą. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat pripažino, kad 2018 m. spalio 10 d. girtavo, o paskui susipyko su J. D., tačiau muštynių tikino nepamenantis (1 t., 124-125 b. l.). Šie jo parodymai paneigia apeliaciniame skunde išdėstytus teiginius, kad konfliktas su nukentėjusiąja išvis buvo neįmanomas dėl jos sunkios ligos ir jo kaip sutuoktinio pareigos gerbti, mylėti ir rūpintis žmona. Apeliaciniame skunde nuteistasis ėmė neigti mušęs žmoną. Kadangi apelianto parodymai yra nenuoseklūs, sprendžiant, kurie iš jų yra teisingi, būtina kitų byloje esančių įrodymų analizė. Šiuo atveju ypatingą reikšmę turi nukentėjusiosios parodymai. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu J. D. paaiškino, kad 2018 m. spalio 8 d. V. D. grįžo iš pataisos namų atlikęs bausmę už tai, kad prieš ją smurtavo, ir visas dienas, taip pat ir 2018 m. spalio 10 d., vartojo alkoholį. Tos dienos vakarą pastarasis ją keikė, vadino necenzūriniais žodžiais, garsiai leido muziką, o paprašius liautis, kumščiu tris kartus sudavė į pakaušį, ėmė smaugti, dėl ko ji pradėjo dusti. Matyt išsigandęs, V. D. ją paleido ir nukentėjusioji nubėgusi į tualetą iškvietė policijos pareigūnus (1 t., 33-34 b. l.). Nors apeliaciniame skunde yra kritikuojami nukentėjusiosios J. D. parodymai, teigiama, kad jie yra melagingi, kad pastaroji policijos pareigūnus iškvietė ne dėl to, jog jos atžvilgiu buvo smurtaujama, o dėl to, jog V. D. grįžo namo išgėręs, teisėjų kolegija neturi pagrindo jais abejoti. Kadangi nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausta, nes kaltinamajam pripažinus kaltę buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, o apeliacinės instancijos teisme jos apklausti nebebuvo galimybės, kadangi pastaroji 2019 m. sausio 2 d. mirė (1 t., 156 b. l.), apie jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumą galima spręsti įvertinus rašytinius byloje esančius įrodymus.

12. Iš byloje esančios policijos suvestinės matyti, kad 2018 m. spalio 10 d. 22.18 val. J. D. telefonu kreipėsi pagalbos į policijos pareigūnus, kadangi prieš kelias minutes vyras ją smaugė ir mušė (1 t., 20 b. l.). Tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje atvejo užfiksuota nukentėjusiosios būsena atvykus policijos pareigūnams (susijaudinusi, akivaizdžiai išsigandusi). Pareigūnams J. D. paaiškino, kad V. D. ją smaugė, trankė galvą, keikė necenzūriniais žodžiais. Be to, nurodyta, kad smurtu įtariamas asmuo – V. D. buvo agresyvus (1 t., 21-24 b. l.). Nors specialisto išvadoje nurodyta, kad J. D. objektyvių mechaninių traumos požymių nekonstatuota, tačiau pastebėtina, kad tyrimas atliktas ne iškart po įvykio, o tik 2018 m. spalio 12 d., todėl savaime suprantama, kad nesant stiprių trauminių poveikių, panaudoto fizinio smurto žymių galėjo ir nebelikti. Nežiūrint to, nukentėjusioji specialistui taip pat, kaip ir policijos pareigūnams nurodė analogiškas smurto prieš ją vartojimo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. D. teistas 4 kartus ir visi jo teistumai yra dėl analogiškų veiksmų – smurtavimo ir grasinimų J. D.. Įvertinus visus šiuos duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų apie tai, kad V. D. ją mušė ir smaugė parodymų teisingumu, juolab, kad aplinkybę, jog smurtavo žmonos atžvilgiu, nuteistasis ir pats pripažino bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir tik vėliau ėmė neigti savo kaltę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo tikėti nuteistojo teiginiais, kad prisipažino suklaidintas pareigūnų. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama dalyvaujant ir kaltinamojo gynėjui, su kuriuo jis galėjo aptarti poziciją dėl pareikšto kaltinimo, pasirinkti gynybos strategiją, apie jokį pareigūnų poveikį, klaidinimą jis anksčiau nebuvo užsiminęs. Be to, pastebėtina, kad jis už analogiškų veiksmų atlikimą teisiamas jau penktą kartą, tad jam turėjo būti puikiai suprantama, kokios atsakomybės galima tikėtis už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, todėl neįtikinimai skamba jo teiginiai, kad kaltę teisme pripažino tik todėl, kad pareigūnai jam garantavo, jog bus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.

13. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius duomenis, baudžiamojo proceso pažeidimų nepadarė, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl V. D. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.