Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. (toliau – M. D.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2018 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį ir nuteistas 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme, kuri BK 64¹ straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant M. D. sumažintą 30 (trisdešimties) parų arešto bausmę. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaičiuotas M. D. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. gegužės 18 d. (viena para).

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti pradėjus bausmės vykdymą nuspręsta panaikinti.

Tuo pačiu nuosprendžiu M. D. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 3 (trijų) metų laikotarpiui.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš M. D. buvo konfiskuota automobilio „Nissan Almera Tino“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma – 1083 (vienas tūkstantis aštuoniasdešimt trys) eurai, įpareigojant M. D. šią sumą sumokėti per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo M. D. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

6.1. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys.

7. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad skirdamas bausmę M. D. apylinkės teismas atsižvelgė į jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis)), stadiją (nusikaltimas baigtas) bei kaltės formą (nusikalstama veika padaryta tyčia). Įvertino ir M. D. asmenybę, konstatuodamas, kad praeityje nuteistasis teistas nebuvo, tačiau Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir BK 159 straipsnį, jam susitaikius su nukentėjusiu asmeniu (b. l. 53), administracine tvarka baustas, tame tarpe ir už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, už šio administracinio teisės pažeidimo/administracinio nusižengimo padarymą atimant M. D. teisę vairuoti transporto priemones (b. l. 54-60). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 27 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. M. D. gydėsi VšĮ Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės Psichiatrijos klinikos (duomenys neskelbtini) sektoriaus stacionare (b. l. 61), turi mažametį sūnų (b. l. 109), dirba UAB „G. P.“, iš savo darbo gauna pajamas (b. l. 121). Spręsdamas M. D. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, apylinkės teismas taip pat įvertino vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

8. Įvertinęs šių duomenų visumą, pirmosios instancijos teismas M. D. skyrė griežtesnę BK 281 straipsnio 7 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą. Nesutikti su šiuo apylinkės teismo sprendimu bei tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pakeičiant jam paskirtą bausmę švelnesne, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

9. Pritariant skundžiamo nuosprendžio motyvams visų pirmų pažymėtina, kad aukščiau išdėstytos M. D. asmenybę charakterizuojančios aplinkybės leidžia konstatuoti antivisuomenines nuteistojo nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, jos patvirtina, kad apeliantas analizuojamu atveju nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, kas sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą yra itin aktualu. Minėta, jog praeityje nuteistasis teistas nebuvo, tačiau Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu jam buvo taikytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir BK 159 straipsnį, institutas, jam susitaikius su nukentėjusiu asmeniu (b. l. 53). Apklausiamas dėl šių aplinkybių nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje M. D. pripažino, jog praeityje jam buvo taikytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju institutas, tačiau iš esmės neigė savo kaltę dėl BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo, teigdamas, jog tai buvo viso labo muštynės (b. l. 112-114), kas teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog net ir šiuo metu asmuo kritiškai nevertina savo praeityje buvusių neteisėtų veiksmų, o įvertinus skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuoto nusikaltimo pavojingumą bei pobūdį, neabejotina, jog jis, be kita ko, nėra linkęs koreguoti savo elgesį tinkama linkme.

9.2. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad M. D. analizuojamo įvykio metu buvo nustatytas net 3,49 promilių girtumo laipsnis, jo teigimu, automobilį jis vairavo atlikdamas savo darbines funkcijas – tikrino automobilio techninę būklę, vairavo trečiajam asmeniui priklausantį automobilį, kas neabejotinai atskleidžia itin atsainų nuteistojo požiūrį tiek į visuomenėje priimtas elgesio normas, tiek ir į įstatymais vairuotojams keliamus reikalavimus. Be to, iš aukščiau aptartų duomenų visumos seka, kad M. D., net ir turėdamas tam tikrų problemų dėl nesaikingo alkoholio vartojimo, su tuo iš esmės sutikdamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, išreikšdamas norą gydytis priverstinai, jokių savarankiškų veiksmų, siekdamas eliminuoti šią jo asmenybę neigiamai įtakojančią aplinkybę, sprendžiant iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių, nededa, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog net ir šiuo metu M. D. kritiškai nevertina savo teisei priešingo elgesio, negeba išskirti tokio savo elgesio priežasčių ir jų eliminuoti savarankiškomis pastangomis.

10. Atmetant M. D. apeliacinį skundą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad už praeityje jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų padarymą be kitų administracinių nuobaudų (specialiosios teisės atėmimas, administracinis areštas, įspėjimas) jam buvo skiriamos ir piniginės baudos, tačiau, įvertinus tolesnį apelianto elgesį (be kita ko, ir skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą), neabejotina, kad šios rūšies administracinės nuobaudos savo tikslų nepasiekia, nepaisydamas jų paskyrimo, nuteistasis ir toliau pažeidinėja Lietuvos Respublikos įstatymus, vykdydamas naujus teisės pažeidimus. Šių aplinkybių įvertinimas, atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu nuteistasis iš esmės nesutinka su jam paskirta arešto bausme, BK 281 straipsnio 7 dalies sankcijai be arešto numatant tik piniginę baudą ir laisvės atėmimo bausmę, leidžia pagrįstai spręsti, jog M. D. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės švelninimas, keičiant jos rūšį, bausmės tikslų, numatytų BK 41 straipsnyje, nepasiektų, ką skundžiamu nuosprendžiu visiškai pagrįstai sprendė ir apylinkės teismas. Juo labiau, jog įvertinęs tai, kad nuteistasis savo kaltę dėl padarytos veikos pripažino visiškai, o byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, apylinkės teismas nuteistojo atžvilgiu taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas, kurių pagrindu už BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą M. D. paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu.

11. Tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, remiantis jo apeliacinio skundo teiginiais, jog arešto atlikimas pažeis jo asmeninius interesus, šios bausmės atlikimas areštinėje gali eliminuoti jo pajamas bei dėl to gali pablogėti jo sveikata, teisinio pagrindo taip pat nėra. Akivaizdu, jog nuteistojo finansinės gerovės poreikis, turint omenyje ir tai, kad nuteistasis, jo teigimu, teikia išlaikymą savo mažamečiui vaikui, bei tam tikros nuteistojo sveikatos problemos – 2005 m. lapkričio 28 d. nuteistajam buvo nustatytas ribotas, t. y. 50 proc. darbingumo lygis, egzistavo ir M. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu, bet nuo nusikaltimo, keliančio pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ar net gyvybei, padarymo jo vis tik nesustabdė, todėl abejotina, jog ir šiuo atveju minėtos aplinkybės galėtų veikti kaip apsauginis faktorius nuo galimo M. D. pakartotino nusikalstamumo paskyrus jam švelnesnio pobūdžio bausmę. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuteistojo asmeniniai interesai vis tik negali būti iškeliami aukščiau visuomenės intereso tinkamai, t. y. proporcingai jo padarytai nusikalstamai veikai, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Juo labiau, jog pagal BK 49 straipsnio 5 dalį, jeigu paskirta iki keturiasdešimt penkių parų arešto, teismas gali nustatyti atlikti jį poilsio dienomis. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu M. D. paskirta mažesnė bausmė nei keturiasdešimt penkių parų areštas, nuteistasis, siekdamas išsaugoti turimą darbą bei tokiu būdu užtikrinti savo finansinę gerovę, gali siekti pasinaudoti komentuojamomis BK 49 straipsnio 5 dalies nuostatomis.

12. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, individualizuodamas ir skirdamas M. D. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos veikos pobūdžiu ar M. D. asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį – atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės taikant laidavimo institutą (šis klausimas apeliaciniu skundu keliamas nebuvo, tačiau apie šio instituto galimą taikymą bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu užsiminė nuteistojo gynėja), nesant pagrindo manyti, jog ateityje nuteistasis laikysis įstatymų ir daugiau nebenusikals, nėra jokio juridinio pagrindo, juolab, kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių. Pažymėtina, kad apylinkės teismas nuosprendyje išsamiai aptarė galimybę taikyti M. D. BK 40 straipsnio nuostatas ir pagrįstai sprendė, kad pagrindo atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės taikant BK 40 straipsnio nuostatas nėra. Apeliacinės instancijos teismas pritardamas pirmos instancijos teismo motyvams jų nekartoja, kadangi kaip jau minėta nėra pagrindo manyti, kad nuteistasis laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals.

13. Nors M. D. apeliaciniu skundu keliamas klausimas ir dėl skundžiamu nuosprendžiu iš jo priteistos konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos dydžio, teigiant, jog automobilis, kuriuo M. D. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, 1083 (vieno tūkstančio aštuoniasdešimt trijų) eurų nevertas, pažymint ir tai, kad sumokėti tokios sumos per teismo nustatytą 2 (dviejų) mėnesių terminą dėl savo prastos finansinės padėties jis neturės galimybių, tačiau sutikti su šiais apelianto teiginiais ir jų pagrindu mažinti skundžiamu nuosprendžiu iš jo priteistą konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, nėra pagrindo.

14. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri, jei yra pagrindas, skiriama kaltininkui kartu su bausme. Baudžiamosios poveikio priemonės skyrimo tikslas – padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, todėl baudžiamojo poveikio priemonei būdingi nubaudimo, auklėjimo bei prevencijos elementai. Turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, taikymo pagrindai įtvirtinti BK 67 ir 72 straipsniuose. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste akcentuotina ir BK 72 straipsnio 5 dalis, pagal kurią, tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą neabejotinai vertinamas ir šios baudžiamojo poveikio proporcingumas, įvertinant visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgiant tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-976/2018). Visoms šiam klausimui išspręsti reikšmingoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiamas prioritetas, negalima pasirinktinai išskirti ir sureikšminti tik kai kurias iš jų, nes tokiu atveju būtų pažeistas išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principas. Teisėjų kolegijos manymu, teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, taip pat turi diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis. Tai ypač aktualu, kai sprendžiamas klausimas ne dėl nusikalstamu būdu gautos naudos, bet dėl nusikaltimo padarymo priemonės vertės konfiskavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315-303/2018).

15. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, automobilis „Nissan Almera Tino“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuriuo buvo įvykdytas M. D. inkriminuotas nusikaltimas, nuosavybės teise priklauso L. Č. (b. l. 31, 32), kuri, jos tvirtinimu, nežinojo, jog komentuojamo įvykio dieną jai priklausantį automobilį vairuos M. D.. Ši L. Č. versija bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paneigta nebuvo, ja neabejoja ir teisėjų kolegija, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas M. D. atžvilgiu skundžiamu nuosprendžiu buvo taikytas pagrįstai. Darant šią išvadą, vis tik pažymėtina, kad tiek turto konfiskavimas, tiek ir konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas yra poveikio priemonė, kuria siekiama ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą, todėl atvejai, kai nusikalstamos veikos priemonė, kaip ji suvokiama BK 72 straipsnio prasme, gali būti nekonfiskuojama, o nesant galimybių jos konfiskuoti, iš kaltininko neišieškotina konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma, yra galimi tik esant išimtinėms aplinkybėms, kurių nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje aukštesnysis teismas neįžvelgia. Šios išvados nepaneigia ir tai, kad M. D. gaunamos pajamos nėra didelės, kadangi galimas savo nusikalstamo elgesio pasekmes asmuo turėjo įvertinti prieš darydamas nusikalstamą veiką. Priešingu atveju, vertinant išimtinai turtinę asmens padėtį, susidarytų netoleruotina situacija, jog tą pačią veiką padariusių asmenų veiksmai būtų vertinami pažeidžiant asmenų lygybės prieš įstatymą konstitucinį principą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis). Bausmė ar kaltininkui taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės neišvengiamai siejamos su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas, todėl, pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, toks asmuo pats prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir už savo gyvenime dėl to kilusias neigiamas pasekmes yra atsakingas tik jis pats.

16. Šios išvados kontekste būtina pažymėti, kad M. D. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė daugiau nei dvigubai viršijęs BK 281 straipsnio 7 dalies dispozicijoje nurodytą neblaivumo laipsnį – automobilį vairavo, kai jam nustatytas 3,49 promilių girtumas, už iš esmės analogiškų veiksmų atlikimą praeityje jis buvo baustas administracine tvarka, tačiau, akivaizdu, jog jokių išvadų iš tokio savo neteisėto elgesio jis nedaro, nesistengia pasitaisyti, kas jį neabejotinai charakterizuoja labiau neigiamai. Nors jokios pasekmės dėl komentuojamų M. D. veiksmų vertinamu atveju nekilo, jo veiksmai neabejotinai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai ar net gyvybei. Tuo tarpu žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, kelių transporto priemonės vairavimą, apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, priskyrė nusikaltimams, numatydamas už tai baudžiamąją atsakomybę. Esant šių duomenų visumai teigti, jog konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas skundžiamu nuosprendžiu M. D. buvo paskirtas nepagrįstai, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

17. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, jog skundžiamu nuosprendžiu iš jo priteista konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma neatitinka realios automobilio „Nissan Almera Tino“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) rinkos vertės. Nors nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo keliamas klausimas dėl komentuojamos transporto priemonės nusidėvėjimo, teigiant, jog apskaičiuodamas automobilio „Nissan Almera Tino“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) rinkos kainą VšĮ „Eprekis“ nevertino transporto priemonės nusidėvėjimo, tačiau, įvertinus tai, kad jokių objektyvių duomenų, sudarančią pakankamą pagrindą abejoti VšĮ „Emprekis“ nustatyta automobilio rinkos verte, apeliantas nepateikė, sutikti su tokiais nuteistojo teiginiais ir jų pagrindu sumažinti iš jo išieškotiną konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, nėra pagrindo. Juo labiau, jog, sprendžiant iš VšĮ „Emprekis“ pateiktos pažymos apie vidutinę automobilio kainą Lietuvoje turinio, nustatant automobilio „Nissan Almera Tino“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) rinkos vertę, buvo vertinami visi komentuojamą automobilį apibūdinantys duomenys: pagaminimo metai, variklio darbinis tūris, variklio galia, durų skaičius bei kėbulo tipas, todėl šiais objektyviais duomenimis, sprendžiant klausimą dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo iš M. D., teisėjų kolegija neabejoja ir jais vadovaujasi.

18. Vertinant skundžiamo nuosprendžio sprendimą įpareigoti M. D. iš jo priteistą konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą atlyginti per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, atkreiptinas dėmesys, kad galimybė nustatyti konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos sumokėjimo terminą nei BK, nei BPK ar Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK) nenumatyta, todėl nustatyti ilgesnį konfiskuotino turto vertės sumokėjimo terminą, tenkinant nuteistojo apeliacinį skundą, teisėjų kolegija neturi įstatyminio pagrindo.

18.1. Pažymėtina, kad BPK 320 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Kadangi dėl 18 punkte paminėto apylinės teismo sprendimo BPK 320 straipsnio 4 dalyje nurodytų subjektų apeliaciniai skundai nėra gauti, o bloginti nuteistojo padėtį pagal jo apeliacinį skundą negalima, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos sumokėjimo termino paliekama nepakeista.

19. Esant šių duomenų visumai spręstina, jog Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra, todėl jis paliekamas nepakeistas, o M. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.