Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Evaldas Gražys (Proceso Nr. 1-24-1-00852-2012-8) Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.4.

2013 m. rugsėjo 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Jurgio Kiškio, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Gražinai Juškienei, dalyvaujant prokurorei Džuljetai Grigienei, nuteistajam R. G., jo gynėjui advokatui Edvinui Sergaičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo

R. G. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (dėl R. B. turto grobimo) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl T. T. turto atviros vagystės) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė nustatyta – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 str. į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2012-11-23 iki 2013-01-10.

R. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2012-07-28 apie 20.30 val. ties (duomenys neskelbtini), esančiu baru, panaudodamas fizinį smurtą apiplėšė R. B., t. y. suduodamas jam vieną kartą į galvos sritį ir po šio smūgio nukentėjusiajam nukritus ant žemės sudavęs ranka ne mažiau, kaip tris kartus į veidą ir taip atimdamas nukentėjusiajam R. B. galimybę priešintis, iš nukentėjusiojo R. B. pagrobė jam priklausančius daiktus: auksinę apyrankę, rankinį laikrodį „Tissot“, 100 litų vertės odinę rankinę su joje buvusia 100 litų vertės odine pinigine, 70 litų įvairiomis kupiūromis, vairuotojo pažymėjimu, asmens tapatybės kortele, AB „SEB bankas“ mokėjimo kortele, automobilio „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimu, dviem raktais.

Taip pat R. G. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis 2012-07-31 apie 20.30 val. (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje, (duomenys neskelbtini), iš T. T. atvirai pagrobė 1800 litų vertės mobilaus ryšio telefoną „Samsung Galaxy Note“ su SIM kortele bei 40 litų vertės atminties kortele „San disc“, tuo padarydamas nukentėjusiajam T. T. bendrą 1840 litų turtinę žalą.

Skunde taip pat teigiama, jog liudytojas V. V. akcentavo visai kitas aplinkybes, nei nurodyta nuosprendyje. Jis akivaizdžiai patvirtino aplinkybę, kad R. B. iš karto po įvykio neatpažino R. G. kaip asmens, jį apiplėšusio, o nurodė, kad jį apiplėšė keli kiti asmenys, su kuriais R. G. tik galimai sėdėjo prie vieno staliuko. Analogiškus parodymus davė ir pareigūnas T. P., kuris pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustas. Todėl teismas nepagrįstai nuosprendyje teigia, jog iš V. V. parodymų matyti, kad R. B. iš karto po įvykio atpažino kaltinamąjį, kaip jį apiplėšusį asmenį. Teismas V. V. parodymus vertino ne vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, juos savaip interpretavo. Be to, nei įvykio apžiūros protokolas, nei daiktų apžiūros protokolas nepatvirtina, jog R. B. apiplėšė būtent R. G..

Skunde taip pat teigiama, jog vertinant parodymo atpažinti protokolą, atsižvelgtina į tai, kad R. G. R. B. įsižiūrėjo būtent tuo metu, kai pats jį gulintį spardė, o ne tariamai prieš tai įvykusio apiplėšimo metu. Parodymas atpažinti iš nuotraukų buvo atliekamas nesilaikant BPK 192 straipsnyje nustatytos tvarkos, nes 2012-10-22 R. B. buvo pateiktos tik R. G. nuotraukos, o ne jis pats, nors byloje nėra duomenų, kad R. G. kaip nors vengė atvykti kviečiams pas pareigūnus. Vėlesnis R. G. parodymas atpažinti jį gyvai neturi jokios procesinės reikšmės, nes prieš tai buvo parodyta R. G. nuotrauka ir jis sąmoningai galėjo R. G. atpažinti, kaip jį apiplėšusį asmenį, vien siekdamas išvengti atsakomybės už jo sužalojimą. Be to, R. G. nuotrauka pateikta atpažinti, skiriasi nuo kitų asmenų nuotraukų, kas leidžia pagrįstai abejoti šio veiksmo objektyvumu ir laikyti BPK 192 str. pažeidimu, todėl nei parodymo atpažinti iš nuotraukų protokolas, nei asmens parodymo atpažinti protokolas negali būti pripažinti leistinais, objektyviais ir patikimais įrodymais.

Skunde taip pat teigiama, jog byloje būtina išsiaiškinti, ar veikos padarymo metu R. G. buvo pakaltinamas. R. G. praeityje yra turėjęs sunkią galvos traumą, po kurios jam kategoriškai uždrausta vartoti alkoholį. Byloje yra duomenys, jog R. G. veikos padarymo metu galėjo vartoti alkoholį, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nesiaiškinta, kokias pasekmes galėjo sukelti alkoholio vartojimas vertinant sistemiškai su anksčiau turėta galvos trauma, nesiaiškinta, ar R. G. galėjo suvokti savo veiksmus veikos padarymo metu. Taip pat spręstinas klausimas, ar R. G. dėl sveikatos būklės gali atlikti laisvės atėmimo bausmę, ar jo sveikatos būklė įtraukta į Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistasis gali būti atleistas nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų 1995-11-2 d. įsakymu Nr. 969/578. Teismas nesikreipė į teismo medicinos ekspertus siekiant išsiaiškinti šias aplinkybes ir tuo padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą.

Skunde taip pat nurodoma, jog teismas, paskirdamas R. G. realią laisvės atėmimo bausmę, nesivadovavo asmens teise į teisingą bausmę, kuri kildinama iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje garantuojamos teisės į teisingą teismą. R. G. kaltę dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos nuosekliai pripažino, žalą T. T. pilnai atlygino. Byloje pateikti duomenys, kad R. G. gyvena su V. E., augina mažametę dukrą, dirba UAB (duomenys neskelbtini) darbininku. Šios aplinkybės yra pagrindas švelninti R. G. atsakomybę ir kartu apsaugoti šeimos interesus, todėl jos, kartu atsižvelgiant į jo jauną amžių, suponuoja išvadą, jog realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, o bausmės tikslai gali būti pasiekti taikant bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Apylinkės teismas klaidingai įvertinęs surinktus įrodymus padarė akivaizdžiai nelogiškas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, todėl nuosprendis dalyje dėl R. G. pripažinimo kaltu pagal LR BK 180 straipsnio 1 dalį turi būti panaikintas, o dalyje dėl bausmės kyrimo už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymą, keistinas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas neginčija kaltės dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, todėl baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Apeliantas skundą grindžia tuo, jog teismas išsamiai neištyrė bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai įvertino surinktus įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog R. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d.

Pažymėtina, jog pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Be to, pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva, todėl tai, jog teismo išvados nesutampa su apelianto subjektyviu duomenų vertinimu nėra pagrindas teigti, jog įrodymai ištirti ir įvertinti netinkamai, o nuosprendis nepagrįstas.

Išanalizavus apeliacinio skundo motyvus bei atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, nekyla abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, visapusiškai išanalizavo surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeidžiant minėtų teisės normų reikalavimų.

R. G. kaltė padarius plėšimą R. B. atžvilgiu teismo nustatytomis aplinkybėmis nukentėjusiojo nebejotinai įrodyta nuosekliais bei išsamiais nukentėjusiojo R. B. parodymais, kurie patvirtinami asmens parodymo atpažinti protokolu bei asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų protokolu. Šie duomenys juos vertinant kartu su liudytojų R. B., V. V. bei R. B. parodymais sudaro nuoseklią, logišką įvykių grandinę.

Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nurodė tas pačias įvykio aplinkybes, jog bare 2012-07-28 Baltijos gatvėje gėrė alkoholinius gėrimus, sutiko kaltinamąjį, jam ir sau nupirko alkoholio, kartu išgėrė, po kurio laiko pakilus ir išėjus iš baro pajuto smūgį į galvą, parkrito, R. G. jam kelis kartus smogė į veidą bei nuėmė apyrankę, laikrodį, paėmė rankinę. Nukentėjusysis grįžo namo, vėliau su žmona grįžo į barą, kur buvo atvykusi policija. Matė sumuštą kaltinamąjį, policijai pasakė, kad tai tas pats asmuo, kuris jį apiplėšė, policija pasiūlė atvykti rytoj ir parašyti pareiškimą, ką nukentėjusysis ir padarė. Šiuos parodymus patvirtina ir nukentėjusiojo žmonos R. B. parodymai, kuri parodė, jog vyras R. B. grįžo namo sumuštas ir pasakė, kad jį apvogė, kartu nuvyko iki kavinės, vyras kavinėje rado asmenį, kuris jį sumušė ir apvogė, jį atpažino. Tas asmuo tai pat buvo sumuštas. Policijos pareigūnai kitą dieną liepė ateiti ir parašyti pareiškimą, ką jos vyras ir padarė. Šių asmenų parodymai dėl esminių bylai reikšmingų aplinkybių, o būtent dėl įvykio vietos, laiko, tai, kad R. B. buvo sumuštas, kad jis dar tą patį vakarą atpažino tame pačiame bare buvusį asmenį, kuris jį sumušė, kad pareigūnai jiems pasiūlė surašyti pareiškimą sekančią dieną, ką nukentėjusysis ir padarė, buvo nuoseklūs ir išsamūs, nekito. Skunde nurodyti šių asmenų parodymų nesutapimai nėra reikšmingi ir nesudaro pagrindo abejoti jų parodymais dėl kitų minėtų aplinkybių, nes apelianto nurodyti nesutapimai yra dėl neesminių, bylai nereikšmingų aplinkybių – kokį alkoholį pirko, išsinešimui ar vietoj gėrė, kas būtent pranešė apie rastus dokumentas – vyras ar moteris, bei koks automobilio dokumentas – registracijos liudijimas ar techninis pasas atsirado. Be to, pažymėtina, jog net ir dėl šių aplinkybių R. B. ir R. B. parodymai negali būti vertinami kaip iš esmės skirtingi, nes abu jie nurodė tą patį dokumento atsiradimo būdą – jog atsirado vienas automobilio dokumentas ir jį rado pašalinis asmuo. R. B. parodė, jog registracijos pažymėjimą rado praeivis, neįvardijo vyras ar moteris, kuris paskambino į laidinį telefoną pagal telefono registraciją vyro mamai, kuri ir atvežė tą dokumentą. Tai iš esmės atitinka R. B. parodymus, jog atsirado tik vienas automobilio dokumentas, kad jam apie taip pranešta telefonu („mums paskambino moteris ir pranešė, kad jį rado“), nes R. B. registruotas pas savo motiną.

Nukentėjusiojo ir R. B. parodymus patvirtina ir liudytojo V. V. parodymai, jog 2012-07-28 buvo gautas pranešimas apie (duomenys neskelbtini) gatvėje užpultą ir apiplėštą žmogų. Bendravo su nukentėjusiuoju ir jo žmona, vyko ieškoti kaltinamojo, po kurio laiko nukentėjusysis grįžo į barą ir atpažino kaltinamąjį. Šie jo parodymai iš esmės atitinka V. V. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kur V. V. nurodė, jog pirmą kartą nukentėjusysis tiksliai apibūdinti jį apiplėšusio vaikino negalėjo, buvo stipriai neblaivus, tačiau buvo gautas antras pranešimas, apie tai, kad nukentėjusysis atpažino jį apiplėšusį asmenį. Nuvykus, bare rado tą patį nukentėjusįjį, jo žmoną ir dar vieną vaikiną, kitų asmenų nebuvo. V. V. nurodė, jog nukentėjusysis jam pasakęs, kad tas vaikinas, kuris dabar sumuštas, sėdėjo su jį galimai apiplėšusiais vaikinais. Skunde nurodytos aplinkybės, jog šie parodymai verčia abejoti R. B. parodymų patikimu, kad R. B. R. G. apkalba siekdamas išvengti atsakomybės dėl R. G. sumušimo, yra išimtinai tik subjektyvios prielaidos, vertinant išimtinai tik atskirą V. V. parodymų dalį, jog R. B. sumuštą vaikiną nurodė kaip asmenį, kuris sėdėjo su nukentėjusįjį apiplėšusiais vaikinais, tačiau, kaip jau minėta anksčiau, įrodymai turi būti vertinami visumoje, kartu su kitais duomenimis. Šiuo atveju V. V. parodymus būtina vertinti atsižvelgiant į tai, jog antrą kartą V. V. vyko būtent dėl to, jog gautas pranešimas, kad nukentėjusysis atpažino jį sumušusį vaikiną, nuvykus kitų asmenų nebuvo, be to, jau sekančią dieną nukentėjusysis parašė pareiškimą dėl jo apiplėšimo, kuriame aiškiai nurodė, jog dar tą patį vakarą atpažino jį apiplėšusį vaikiną, kurį išvežė greitoji pagalba. Tai atitinka ir R. B. parodymus, kuri teigė, jog R. B. dar tą patį vakarą tame pačiame bare rado jį apiplėšusį vaikiną, kurį atpažino, tai pasakė policijos pareigūnams, kurie pareiškimą parašyti pasiūlė rytoj, ką R. B. ir padarė. Taip pat V. V. parodymus būtina vertini ir su R. B. parodymais, jog liudytoja dirbo bare ir matė kaip kaltinamąjį R. G. užpuolė trys vyrai, spardė, tada įbėgo vienas vyras ir dar gulintį spardė į šonus, sakydamas, kad „tu mane apvogei“, po to atvyko greitoji ir policija. Be to, kaip matyti iš parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo, R. B. atpažino R. G. būtent kaip asmenį, kuris jį apiplėšė 2012-07-28 (duomenys neskelbtini). Asmens parodymo atpažinti metu R. B. atpažino R. G. kaip asmenį, jį apiplėšusį 2012-07-28 (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad jį atpažįsta iš veido bruožų, plaukų, kūno suėjimo. R. B. nurodė, jog šį asmenį jis matė „akis į akį“. Atsižvelgiant į tai, jog R. B. nuosekliai teigė, jog jį sumušė vaikinas, kuriam prieš tai nupirko išgerti, ir jį atpažino dar tą patį vakarą, tai yra neabejotinai jį matė akis į akį, nėra pagrindo abejoti, jog R. B. atpažino būtent jį sumušusį bei apiplėšusį vaikiną.

Atsižvelgiant į tai, jog ikiteisminio trimo pradžioje įtariamasis nebuvo žinomas, nebuvo žinoma jo tapatybė, pagrįstai buvo atliekamas parodymo atpažinti iš nuotraukų veiksmas, kurio metu R. B. nežinodamas jį užpuolusio asmens tapatybės atpažino būtent R. G., kaip jį apiplėšusį asmenį. Ir tik sulaikius bei nustačius įtariamojo tapatybę buvo atliktas asmens parodymo atpažinti veiksmas, kurio metu R. B. taip pat atpažino R. G., kaip jį apiplėšusį asmenį. Esant šioms aplinkybėms, skundo argumentai, jog buvo pažeisti BPK 192 str. reikalavimai ir vėlesnis asmens parodymas atpažinti nebeturi prasmės, šie duomenys neatitinka įrodymų teisėtumo reikalavimų, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Skunde taip pat teigiama, jog teismas nepakankamai tyrė subjektyviąją pusę sudarančią aplinkybę – R. G. kaltę, tai yra nesiaiškino, ar R. G. veikos padarymo metu, atsižvelgiant į jo anksčiau turėtą galvos traumą bei girtumą, suvokė savo veiksmus, ar jis buvo pakaltinamas. Šis skundo argumentas taip pat atmetamas kaip nepagrįstas, nes byloje esantys duomenys neleidžia abejoti R. G. pakaltinamumu įvykio metu. Iš VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinio Psichiatrijos ligoninės, Kauno apskrities priklausomybės ligų centro duomenų, kad nuteistasis R. G. būtų registruotas ar gydęsis šiose įstaigose, nėra. Byloje nėra duomenų, kad R. G. būtų sirgęs kokia psichikos liga ar laikinu psichikos sutrikimu, sudarančiu medicininį (biologinį) nepakaltinamumo pagrindą. Tokių duomenų nepatvirtina ir apeliacinės instancijos teismui patekti duomenys apie R. G. gydymą neurochirurginiame skyriuje dėl patirtos buityje galvos traumos. Esant šiems duomenims, ekspertizės skyrimas reikštų akivaizdžiai perteklinį veiksmą, kuris prieštarautų baudžiamojo proceso paskirčiai greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas (BPK 1 str.).

Nesant duomenų, leidžiančių abejoti R. G. pakaltinamumu įvykio metu, darytina išvada, jog R. G. neabejotinai suvokė savo veiksmų pavojingumą, pobūdį, suvokė, jog smurto vartojimas ir daiktų grobimas yra neteista, nusikalstama veika, suvokė nuskalstamos veikos padarinius, ir jų norėjo (iš pradžių sudavė per galvą, po to dar kelis smūgius gulinčiam R. B., kad šis negalėtų priešintis ir tada pavogė rankinę, apyrankę, laikrodį bei kitus daiktus ), tai yra veikė tiesiogine tyčia. R. G. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nes R. G. daiktus pagrobė iš karto po to, kai pavartojo nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai pripažino R. G. kaltu apiplėšus R. B. panaudojant fizinį smurtą, tai yra pagrobus: auksinę apyrankę, rankinį laikrodį „Tissot“, 100 litų vertės odinę rankinę su joje buvusia 100 litų vertės odine pinigine, 70 litų įvairiomis kupiūromis, tačiau nepagrįstai nurodė, jog R. G. pagrobė materialinės vertės neturinčius daiktus – vairuotojo pažymėjimą, asmens tapatybės kortelę, AB „SEB bankas“ mokėjimo kortelę, automobilio „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimą, du raktus, nes materialinės vertės neturintys daiktai negali būti nei vagystės, nei plėšimo dalyku. Ši aplinkybė asmens pripažinimui kaltu, į vykdžius BK 180 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, esminės reikšmės neturi, todėl minėtos aplinkybės pašalintinos iš nuosprendžio aprašomosios dalies, nes yra perteklinės.

Bausmė nuteistajam tiek už atskiras BK 180 str. 1 d. ir BK 178 str. 2 d. numatytas veikas, tiek ir galutinė subendrinta bausmė skirta teisingai ir ją švelninti skundo motyvais pagrindo nėra.

Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi.

Parinkdamas bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį apeliantui pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio, 61 straipsnio nuostatų nepažeidė. Atsižvelgė ir tinkamai įvertino tiek veikų, tiek ir paties nuteistojo pavojingumą, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes dėl BK 178 str. 2 d. numatytos veikos.

R. G. padarė du tyčinius turtinius nusikaltimus, vieno iš kurių metu (BK 180 str. 1 d.) vartotas fizinis smurtas. Abi veikos priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai. R. G. anksčiau teistas 5 kartus, tame tarpe ir už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas. Šias veikas apeliantas padarė neišnykus ir nepanaikinus ankstesnių teistumų taip pat už tyčinius nusikaltimus, kas rodo didesnį jo pavojingumą visuomenei. Apeliantas metų bėgyje iki šių nusikalstamų veikų baustas administracine tvarka, abi veikos padarytos vos kelių dienų laikotarpiu. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad nuteistasis yra linkęs pažeidinėti įstatymus, negerbia visuomenės moralės normų, nesilaiko visuotinai priimtinų taisyklių, išvadų dėl savo poelgių nedaro ir nėra linkęs keistis. Anksčiau taikytos bausmės bei poveikio priemonės, o tai pat ir terminuoto laisvės atėmimo bausmė, nebuvo efektyvios bei neužtikrino bausmės tikslų, o ypač prevencijos. Taip pat pažymėtina, jog apeliantas nusikalto neišnykus ankstesniam teistumui už tyčinio nusikaltimo padarymą, todėl vadovaujantis BK 27 str. 1 d. nuostatomis jis yra recidyvistas. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, dėl vagystės T. T. atžvilgiu atsakomybę lengvina tai, kad nuteistasis prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, atlygino žalą.

Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino anksčiau aptartų aplinkybių visumą, kiekvienos iš jų reikšmę individualizuojant bausmes ir pagrįstai R. G. skyrė laisvės atėmimo bausmes, žymiai mažesnes nei sankcijų vidurkiai. Įvertinus ankstesnius teistumus, jų kiekį, skaičių, pobūdį, naujai padarytų veikų pobūdį, tai, kad jos padarytos vos kelių dienų bėgyje, darytina išvada, jog terminuoto laisvės atėmimo bausmės R. G. skirta pagrįstai, nes tik ši priemonė gali būti efektyvi ne tik užtikrinant nubaudimą, tačiau ir siekiant individualiosios bei bendrosios prevencijos. Pažymėtina, jog bausmė yra valstybės prievartos priemonė ir apie galimus neigiamus padarinius apeliantui buvo žinoma iš anksto, tačiau jis pats pasirinko tokį elgesio variantą ir turi už tai atsakyti, tai yra prisiimti pasekmes, kurios neišvengiamai susijusios su tam tikrais ribojimas šeimos bei darbo interesų srityje. Esant šioms aplinkybėms, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas, net ir įvertinus tai, kad apeliantas augina mažametę dukrą, prarastų darbą dėl realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimo nelaikytina akivaizdžiai neproporcinga ir neteisinga bausme, todėl apelianto argumentas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo atmetamas kaip nepagrįstas.

Bausmių subendrinimo taisyklės nepažeistos. Kadangi R. G. padarytos veikos labai nesiskiria pagal pavojingumą ir nėra priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims, teismas pagrįstai bausmes bendrino taikydamas bausmių dalinio sudėjimo būdą (LR BK 63 str. 1 d., 4 d.), prie griežtesnės bausmės, skirtos už BK 180 str. 1 d. numatytą veiką, iš dalies prisėjo bausmę, skirta už BK 178 str. 2 d. numatytą veiką, ir galutinę subendrintą bausmę skyrė - laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Prie griežtesnės bausmės pridėta tik labai nedidelė švelnesnės bausmės dalis, vos trys mėnesiais, todėl teigti, jog galutinė subendrinta bausmė būtų aiškiai pergriežta, nėra pagrindo.

R. G. anksčiau ne kartą teistas, nusikalto neišnykus ankstesniems teistumams, skundžiamu nuosprendžiu nubaustas už dvi turtines tyčines pavojingas veikas, be to, metų bėgyje iki šių veikų padarymo buvo baustas administracine tvarka, todėl pagrindo manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nėra, dėl šių aplinkybių bausmės vykdymo atidėjimas pagal BK 75 str. negali būti taikomas.

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti skunde nurodytais argumentais, pagrindo nėra.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendis keistinas pašalinant iš nuosprendžio aprašomosios dalies perteklines veikos, dėl kurios R. G. pripažintas kaltu padaręs BK 180 str. 1 d. numatytą veiką, aplinkybes. (LR BPK 328 str. 4 p.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., kolegija

nutaria:

R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendį pakeisti iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinant BK 180 straipsnio 1 d. numatytos veikos, dėl kurios R. G. pripažintas kaltu, perteklines aplinkybes, jog R. G. pagrobė vairuotojo pažymėjimą, asmens tapatybės kortelę, AB „SEB bankas“ mokėjimo kortelę, automobilio „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimą, du raktus.