Klaipėdos apygardos teismo nutartis

1. Pareiškėjai kreipėsi į teismą ypatingosios teisenos tvarka su pareiškimu, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų proprosenelė R. A. (R. K.; R. A.), gim. (duomenys neskelbtini), ir jos duktė, pareiškėjų prosenelė S. K. (S. I., S. K.), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Nurodo, kad Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos buvo pateikti pareiškėjų prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pareiškėjai prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikė, remdamiesi Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Mano, jog visos nurodytos archyviniuose dokumentuose aplinkybės ir pateikti dokumentai leidžia padaryti neabejotiną išvadą, kad jų proproprosenelis A. A., J. ir N. sūnus, gim. (duomenys neskelbtini), buvo Lietuvos Respublikos pilietis, jam 1940 m. vasario 18 d. buvo išduotas vidaus pasas. Pareiškėjų proproseneliai L. K. (A. K.; L. K.), gim. (duomenys neskelbtini), ir R. A. (R. K.; R. A.), gim. (duomenys neskelbtini), buvo Vokietijos, o vėliau Lenkijos Respublikos piliečiais. Tokia situacija susiklostė dėl specifinės Vilniaus krašto padėties ir istorinių aplinkybių, kurių aukomis tapo pareiškėjų proproseneliai. Pareiškėjų prosenelė S. K. (S. I.; S. K.) gimė (duomenys neskelbtini), kuris nuo 1920 m. iki 1939 m. spalio 10 d. buvo okupuotas Lenkijos. Pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina, kad jų prosenelė S. K. (S. I.; S. K.), kuri iki 1940 m. birželio 15 d. buvo nepilnametė ((duomenys neskelbtini) m.), buvo kalinta Vilniaus gete, o vėliau įvairiose koncentracijos (vėliau – perkeltųjų asmenų) stovyklose Lenkijoje bei Vokietijoje. Minimuose dokumentuose nurodyta, kad asmuo turi Lenkijos pilietybę, nors jokių dokumentų ir duomenų apie tai, kad S. K. (S. I.; S. K.), kuri iki 1940 m. birželio 15 d. buvo nepilnametė ((duomenys neskelbtini) m.), būtų turėjusi Lenkijos pilietybę, nėra. Atsižvelgiant į tai, labiau tikėtina, jog S. K. (S. I.; S. K.) neturėjo (jai nebuvo išduoti) nei Lenkijos Respublikos, nei Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai, ir, Lietuvai 1939 m. spalio 27 d. atgavus Vilniaus kraštą iki pat Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio 15 d. bei vėliau, gyveno be jokių asmens dokumentų, nes nepilnamečiams asmenims jie paprastai nebūdavo išduodami. Pažymi, kad suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas 2020 m. atkurdamas Lietuvos Respublikos pilietybę pareiškėjų tėvui Y. I. ir kitiems giminaičiams K. V., A. I., nereikalavo duomenų apie S. K. (S. I., S. K.), gim. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai mano, kad suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas savavališkai ir pažeisdamas asmenų lygybės principą pareiškėjų atžvilgiu priėmė sprendimą tuos pačius faktus vertinti skirtingai, negu jie pilietybės atkūrimo tikslu buvo įvertinti jų tėvo Y. I., gim. (duomenys neskelbtini), ir giminaičių K. V. ir A. I. Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo bylose. Nesuprantama, kokiu pagrindu Migracijos departamentas nusprendė, jog nepakanka dokumentų apie pareiškėjų prosenelės turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, jeigu tų pačių dokumentų pagrindu jų tėvui ir giminaičiams Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta.