- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-30
- Bylos Nr.
- 2-1696/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Danutė Milašienė, Gintaras Pečiulis
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Akustinių tyrimų centras“
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akustinių tyrimų centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Akustinių tyrimų centras“ ir bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kaita“ darbuotojų atstovės I. B. skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kaita“ kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu (bylos Nr. 2-3563-392/2011).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 24 d. nutartimi UAB „Kaita“ iškelta bankroto byla; 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
Pareiškėjai UAB „Akustinių tyrimų centras“ (BUAB „Kaita“ kreditorius) ir BUAB „Kaita“ darbuotojų atstovas kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą su skundu, prašydami pripažinti negaliojančiu BUAB „Kaita“ 2010 m. gruodžio 9 d. kreditorių susirinkimo nutarimą (įformintą protokolu Nr. 3). Nurodė, kad BUAB „Kaita“ 2010 m. gruodžio 9 d. kreditorių susirinkime buvo nutarta visą BUAB „Kaita“ nekilnojamąjį turtą parduoti skelbiant viešas varžytynes, o nepardavus turto pirmosiose varžytynėse, antrosiose varžytynėse mažinti nustatytą turto pardavimo kainą. Pareiškėjų teigimu, tokio nutarimo priėmimą vienašališkai nulėmė pagrindinis BUAB „Kaita“ kreditorius „Swedbank“, AB, turintis didžiąją dalį (71,3 proc.) teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų. Šis sprendimas priimtas neatsižvelgiant į tai, kad BUAB „Kaita“ administratorius siūlė, nepardavus turto pirmosiose varžytynėse, antrosiose varžytynėse pardavimo kainos nemažinti. Taip pat neatsižvelgta ir į BUAB „Kaita“ darbuotojų atstovės I. B. siūlymą jau pirmosiose varžytynėse BUAB „Kaita“ turtą pardavinėti didesnėmis nei nustatytos kainomis. Pareiškėjų įsitikinimu, pirkėjai, iš anksto žinodami tai, kad nepardavus BUAB „Kaita“ turto pirmosiose varžytynėse, antrosiose varžytynėse turto pardavimo kaina bus mažinama, norėdami įsigyti turtą už mažesnę kainą, pirmosiose varžytynėse nedalyvaus. Kreditorius „Swedbank“, AB siekia, kad turtas būtų parduotas kuo pigiau, nepaisant to, jog kiti kreditoriai, tarp kurių yra įmonės darbuotojai, gali neatgauti savo pinigų iš BUAB „Kaita“.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 7 d. nutartimi pareiškėjų skundą atmetė. Teismas nustatė, kad BUAB „Kaita“ 2010 m. gruodžio 9 d. kreditorių susirinkime buvo sprendžiamas klausimas dėl BUAB „Kaita“ nekilnojamojo turto pardavimo kainų ir tvarkos nustatymo. Prieš kreditorių susirinkimą buvo parengtas nutarimo projektas, kuriame pasiūlyta visą nekilnojamąjį turtą parduoti skelbiant viešas varžytynes pagal turto vertintojų nustatytą rinkos kainą: žemės sklypą (nuomos teisė) ir pastatą sandėlį (duomenys neskelbtini), parduoti už 1 900 000 Lt be PVM; administracines patalpas (duomenys neskelbtini), - už 290 000 Lt be PVM; butą (duomenys neskelbtini), - už 245 000 Lt be PVM. Nutarimo projekte taip pat nurodyta, kad, nepardavus turto pirmosiose varžytynėse, kainos antrosioms varžytynėms nemažinti. Darbuotojų atstovė I. B. balsavimo biuletenyje pasiūlė žemės sklypą ir pastatą sandėlį (duomenys neskelbtini), parduoti už 2 200 000 Lt be PVM, o administracines patalpas (duomenys neskelbtini), - už 400 000 Lt be PVM. Kreditorius „Swedbank“, AB pasiūlė minėtą nekilnojamąjį turtą parduoti skelbiant viešas varžytynes nutarimo projekte numatytomis kainomis, tačiau nepardavus turto pirmosiose varžytynėse, pasiūlė antrosiose varžytynėse turto kainą sumažinti: pastatą sandėlį, esantį nuomojamame žemės sklype (duomenys neskelbtini), parduoti už 1 710 000 Lt be PVM; administracines patalpas (duomenys neskelbtini), - už 252 000 Lt be PVM; butą (duomenys neskelbtini), - už 186 000 Lt be PVM. Balsuojant kreditorių susirinkime buvo pritarta kreditoriaus „Swedbank“, AB pasiūlymui.
Teismas pažymėjo, kad prieš sušaukiant minėtą kreditorių susirinkimą bankroto administratoriaus iniciatyva buvo atliktas viso BUAB „Kaita“ nekilnojamojo turto vertinimas. Kadangi turto vertintojo nustatytos BUAB „Kaita“ nekilnojamojo turto pardavimo kainos sutampa su 2010 m. gruodžio 9 d. kreditorių susirinkimo patvirtintomis turto pardavimo iš pirmųjų varžytynių kainomis, teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad kreditorių susirinkimo patvirtintos turto pardavimo kainos yra teisingos. Pareiškėjai nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kreditorių susirinkimo nustatytos BUAB „Kaita“ nekilnojamojo turto pardavimo kainos yra nepagrįstai mažos. Nėra objektyvių duomenų, kuo remiantis darbuotojų atstovė I. B. balsavimo biuletenyje pasiūlė didesnes turto pardavimo kainas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų teiginys, jog nustatant turto pardavimo kainas turėjo būti atsižvelgta ir į darbuotojų atstovės I. B. siūlymą jau pirmosiose varžytynėse turtą pardavinėti didesnėmis kainomis, yra nepagrįstas.
Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal CPK 722 straipsnio 1 dalį antrosios varžytynės vyksta tokiomis pačiomis sąlygomis ir tvarka kaip ir pirmosios varžytynės su ta išimtimi, kad antrosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma kaina sudaro šešiasdešimt procentų CPK 681 straipsnyje nustatyta tvarka nustatytos turto kainos. Tuo atveju, jei BUAB „Kaita“ nekilnojamasis turtas būtų parduodamas iš antrųjų varžytynių, šio turto pardavimo kainą nuspręsta mažinti apie dvidešimt procentų, o tai atitinka CPK 722 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų teiginys, jog tiek pirmosiose, tiek antrosiose varžytynėse turto padavimo kaina turėjo išlikti tokia pati, yra nepagrįstas. Teismas sutiko su kreditoriaus „Swedbank“, AB teiginiu, kad jeigu pradinė turto pardavimo iš varžytynių kaina nebūtų mažinama, tai niekada nepavyktų realizuoti bankrutuojančios įmonės turto ir atsiskaityti su kreditoriais. Be to, priešingai nei nurodo bankroto administratorius, Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 10 punktas nereikalauja (numato tik galimybę) skelbiant apie pirmąsias varžytynes tame pačiame skelbime skelbti ir apie antrąsias ar pakartotines varžytynes, todėl teiginiai, kad pirkėjai, sužinoję apie ketinimą antrosiose varžytynėse mažinti turto pardavimo kainą, neatvyks į pirmąsias, yra nepagrįsti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas UAB „Akustinių tyrimų centras“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartį ir priimti naują nutartį – skundą patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimą faktiškai vienašališkai nulėmė pagrindinis BUAB „Kaita“ kreditorius „Swedbank“, AB, turintis didžiąją dalį (71,3 proc.) teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų. Daugiau už šio kreditoriaus pasiūlymą nebalsavo nė vienas kitas BUAB „Kaita“ kreditorius. ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės nekilnojamasis ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 7 punkte nurodyta, kad turto vertinimo tvarką nustato ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas. Darytina išvada, kad dėl nekilnojamojo turto pardavimo pradinės kainos ir tvarkos nustatymo sprendžia visi įmonės kreditoriai, o toks sprendimas negali būti nulemtas vienintelio, t. y. didžiausią reikalavimą turinčio, kreditoriaus. Bankroto procesui keliamas pagrindinis tikslas – patenkinti visų kreditorių reikalavimus, o ne sudaryti kuo palankesnes sąlygas pagrindinio kreditoriaus reikalavimo patenkinimui. Pagrindinis kreditorius yra suinteresuotas nustatyti išimtinai jam palankausią turto pardavimo tvarką. Tokiu būdu yra pažeidžiamas ir kreditorių pusiausvyros principas.
2. Priimant ginčijamą nutarimą nepagrįstai neatsižvelgta į tai, kad BUAB „Kaita“ darbuotojų atstovė I. B. siūlė pirmosiose varžytynėse turtą pardavinėti didesnėmis nei nustatyta kainomis. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal ĮBĮ nustatytą reglamentavimą bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas turi būti parduodamas kuo didesne kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2010). Negalima suabsoliutinti turto vertintojo atlikto turto vertinimo, nes pradinę turto pardavimo kainą turėtų nulemti ne atliktas turto vertinimas, o argumentuota kreditorių pozicija šiuo klausimu. Nagrinėjamu atveju darbuotojų atstovės racionalus ir kreditorių interesus labiausiai atitinkantis pasiūlymas liko neįvertintas.
3. Ginčijamas nutarimas priimta neatsižvelgiant į tai, kad bankroto administratorius siūlė, nepardavus turto pirmosiose varžytynėse, antrosiose varžytynėse pardavimo kainos nemažinti. Bankroto procese yra susiklosčiusi tokia praktika, kad potencialūs pirkėjai, iš anksto žinodami tai, jog nepardavus įmonės turto pirmosiose varžytynėse, antrosiose varžytynėse turto pardavimo kaina bus mažinama, norėdami turtą įsigyti už mažesnę kainą, pirmosiose varžytynėse paprastai iš viso nedalyvauja. Ginčijamu nutarimu sąmoningai siekiama sudaryti dirbtines sąlygas, kad neįvyktų pirmosios varžytynės. Teisės aktuose nėra privalomo reikalavimo iš karto nustatyti, kokia kaina turtas būtų parduodamas antrosiose varžytynėse. Suprantama, kad neįvykus pirmosioms varžytynėms, kreditorių susirinkimas turės svarstyti dėl turto pardavimo kainų antrosiose varžytynėse. Apeliantas neginčija, kad antrųjų varžytynių metu gali būti mažinama turto pardavimo kaina, tačiau kiek ir kokia tvarka, nustatys kreditorių susirinkimas.
4. Teismas privalo detaliai išanalizuoti ir pasisakyti dėl atskirų kreditorių abejonių dėl konkrečių kreditorių susirinkimų nutarimų ekonominio pagrįstumo, naudingumo bankrutuojančios įmonės kreditoriams. Iš nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių akivaizdu, kad ginčijamas nutarimas kelia pagrįstų abejonių dėl savo ekonominio pagrįstumo ir naudingumo bankrutuojančios įmonės kreditoriams. UAB „Kaita“ bankroto byloje teismas yra patvirtinęs 4 600 784,23 Lt dydžio kreditorinius reikalavimus, todėl pardavus įmonės turtą ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarime nustatytomis kainomis ir tvarka, būtų iš esmės paneigiama galimybė kreditoriams kaip įmanoma greičiau ir kuo didesne apimtimi gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įmonės turto.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo „Swedbank“, AB prašo skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad apelianto argumentai dėl neva per mažų nustatytų turto pardavimo kainų pirmosiose varžytynėse nepagrįstai jokiais įrodymais. Tiek ĮBĮ, tiek Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintas Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašas įtvirtina, kad bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainų nustatymas yra kreditorių susirinkimo kompetencija. Pareiškėjai, ginčydami kreditorių susirinkimo patvirtintas turto pardavimo kainas, privalo pateikti įrodymus, kad nustatytos kainos yra nepagrįstos. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų (turto vertinimų ar pan.), kurie leistų abejoti kreditorių susirinkimo nustatytų kainų pagrįstumu. Atkreiptinas dėmesys, kad tokias pačias pradines turto pardavimo iš pirmųjų varžytynių kainas pasiūlė tiek bankroto administratorius, tiek „Swedbank“, AB. Šios kainos atitinka rinkos kainas ir didinti jų nėra pagrindo. Dėl turto kainų mažinimo antrosiose varžytynėse pažymėtina, kad turto, neparduoto iš pirmųjų varžytynių, kainos mažinimas atitinka tiek bankroto proceso tikslus, tiek ir bendruosius varžytynių principus. Aplinkybė, kad turtas pirmosiose varžytynėse neparduodamas, aiškiai patvirtina būtinybę mažinti pardavimo kainą, kadangi pirmosioms varžytynėms nustatyta kaina yra per didelė. Priešingu atveju nepavyktų realizuoti bankrutuojančios įmonės turto ir atsiskaityti su kreditoriais. Juolab, kad skundžiamu nutarimu patvirtintos turto pardavimo iš antrųjų varžytynių kainos sumažintos nežymiai, palyginti su pirmosioms varžytynėms nustatytomis turto pardavimo kainomis.
Atsiliepime į atskirąjį skundą BUAB „Kaita“ darbuotojų atstovė I. B. nurodo, kad su atskiruoju skundu sutinka.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje kilo ginčas dėl bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimo priimto nutarimo, kuriuo kreditorių susirinkimas nustatė įmonei priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo tvarką ir kainą. Apelianto (vieno iš kreditoriaus) teigimu, ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu, kuriuo priėmimą faktiškai nulėmė pagrindinis kreditorius „Swedbank“, AB, nustatyta nepagrįstai maža parduodamo nekilnojamojo turto kaina, be to, antrosiose varžytynėse nepagrįstai nutarta mažinti nustatytą turto pardavimo tvarką, nes tai pažeidžia smulkesnių kreditorių, kurių reikalavimai nėra užtikrinti hipoteka, teises.
ĮBĮ suteikia teisę kreditoriams kreiptis į teismą dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų ir apskųsti juos įstatymo nustatyta tvarka (ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 24 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų būtina patikrinti, ar tie nutarimai priimti nepažeidžiant įstatymu nustatytos jų priėmimo tvarkos. Kreditorių susirinkimo nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, išskyrus įstatymo numatytas išimtis (ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalis). Vien ta aplinkybė, kad vienas iš kreditorių susirinkime turi daugiau kaip pusę visų kreditorių balsų (nagrinėjamu atveju teismo patvirtintas kreditoriaus „Swedbank“, AB kreditorinis reikalavimas sudaro 71,3 proc. visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos), dėl ko išimtinai šio kreditoriaus balsai nulemia atitinkamo nutarimo priėmimą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad kreditorių susirinkimo nutarimas dėl to yra neteisėtas. Apeliantas neginčija, kad skundžiamas kreditorių susirinkimo nutarimas buvo priimtas nepažeidžiant ĮBĮ nustatytos tvarkos. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad dėl nekilnojamojo turto pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo sprendžia visi kreditoriai, tačiau atmeta apelianto argumentą, kad toks sprendimas negali būti nulemtas vieno, didžiausią reikalavimą turinčio, kreditoriaus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punktą bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės nekilnojamasis bei įkeistas turtas, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 7 punkte nurodyta, kad iš varžytynių parduodamo turto vertinimo tvarką ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas.
Apeliantas teigia, kad ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta kaina yra nepagrįstai maža, todėl pardavus turtą už tokią kainą būtų iš esmės paneigta kreditorių galimybė kaip įmanoma greičiau ir kuo didesne apimtimi gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įmonės turto. Teisėjų kolegija pažymi, kad bankroto proceso metu siekiama sudaryti sąlygas visiems kreditoriams, nepriklausomai nuo to, ar jų reikalavimai užtikrinti įkeitimu (hipoteka), maksimaliai patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto byla paprastai keliama įmonei, kurios pradelsti įsipareigojimai viršija pusę jos turto vertės, akivaizdu, kad tokiai įmonei priklausančio turto gali neužtekti visų kreditorių reikalavimų patenkinimui. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas turi būti parduodamas kuo didesne kaina. Tačiau kreditorių susirinkimas negali nustatyti nepagrįstai didelės parduodamo turto kainos, nes tokiu atveju įmonės turtas gali būti nerealizuotas arba turto realizavimo procesas gali užsitęsti, kas vilkintų bankroto procedūras. Siekiant nustatyti teisingą įmonės turto pardavimo kainą, teisės aktai nenustato privalomos turto įvertinimo procedūros prieš tvirtinant pradines jo pardavimo kainas. Kreditoriams palikta teisė patiems nuspręsti dėl tikslingumo parduotiną iš varžytynių turtą įvertinti pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme numatytą tvarką. Nagrinėjamu atveju bankroto administratoriaus iniciatyva buvo atliktas viso BUAB „Kaita“ nekilnojamojo turto vertinimas. Ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta iš pirmųjų varžytynių parduodamo turto kaina sutampa su turto vertintojo nustatyta turto rinkos verte, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad ginčijamu nutarimu patvirtinta iš pirmųjų varžytynių parduodamo turto kaina yra nepagrįstai didelė. Apeliantas, ginčydamas kreditorių susirinkimo patvirtintą turto pardavimo kainą, leistinais įrodymais nepaneigė, kad ši turto kaina yra nepagrįstai maža ir kodėl ji turi būti didesnė. Atkreiptinas dėmesys, kad tokias pačias pradines turto pardavimo iš pirmųjų varžytynių pardavimo kainas pasiūlė ir bankroto administratorius.
Ginčijamu nutarimu taip pat buvo patvirtintos iš antrųjų varžytynių parduodamo turto kainos, nutariant jas sumažinti. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu siekiama sudaryti dirbtines sąlygas, kad neįvyktų pirmosios varžytynės. Apelianto teigimu, potencialūs pirkėjai, iš anksto žinodami, kad nepardavus turto pirmosiose varžytynėse, antrosiose varžytynėse turto pardavimo kaina bus mažinama, norėdami turtą įsigyti už mažesnę kainą, pirmosiose varžytynėse paprastai iš viso nedalyvauja. Atkreiptinas dėmesys, kad turto, neparduoto iš pirmųjų varžytynių, kainos mažinimas atitinka tiek bankroto proceso tikslus, tiek bendruosius varžytynių principus. Tuo atveju, jeigu neatsirado pirkėjų parduodant turtą pirmosiose varžytynėse, akivaizdu, kad potencialių pirkėjų netenkino pradinė turto pardavimo kaina, todėl antrosioms varžytynėms parduodamo turto kainą būtina mažinti. Nagrinėjamu atveju antrosioms varžytynėms parduodamo turto kaina sumažinta nežymiai, t. y. 8-9 proc., todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad ši kaina yra nepagrįstai maža. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Vyriausybės patvirtino Aprašo 10 punktą, skelbiant pirmąsias varžytynes, tame pačiame skelbime iš karto gali būti, bet ne privalo, skelbiamos ir antrosios varžytynės. Siekiant išvengti, kad potencialūs pirkėjai nesužinotų apie parduodamo turto mažinimą antrosioms varžytynėms, skelbiant pirmąsias varžytynes gali būti nenurodoma apie antrąsias varžytynes.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistą.