- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-11
- Bylos Nr.
- e2A-251-779/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-28461-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
- Atsakovas
- A. B.
- Ieškovas
- UAB „Projektų investicijos“
- Kategorijos
- 2.6.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Projektų investicijos“ ieškinį atsakovei A. B. (buvusi pavardė – S.) dėl įmonės bankroto administravimo išlaidų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 10 000,00 Eur žalos (įmonės bankroto administravimo išlaidų) atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 27 d. nutartimi UAB „Angestella“ iškelta bankroto byla ir ieškovė paskirta įmonės bankroto administratoriumi. 2018 m. sausio 25 d. kreditorių susirinkimo metu buvo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata: administratoriaus atlyginimas – 2 400,00 Eur, kitos administravimo išlaidos, leidžiant nepanaudotą šių išlaidų sumą priskirti prie administratoriaus atlyginimo – 7 600,00 Eur; bendra suma – 10 000,00 Eur. 2018 m. rugsėjo 6 d. teismo nutartimi įmonė pripažinta pasibaigusia ir likviduota dėl bankroto. Atsakovė, būdama įmonės vadove, turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei tapus nemokia, tačiau ji to nepadarė. Bankroto byla buvo iškelta kreditoriaus - Valstybinės mokesčių inspekcijos iniciatyva. Teikdama bankroto administravimo paslaugas, ieškovė patyrė administravimo išlaidas, kurios neapmokėtos, nes administruota įmonė neturėjo turto. Dėl atsakovės neteisėto neveikimo (nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo) įmonė negali administratoriui sumokėti atlyginimo (8 621,81 Eur) ir padengti kitų administravimo išlaidų (1 378,19 Eur).
Atsiliepimas
2. Atsakovė atsiliepime prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad ji įmonės vadovė buvo iki 2016 m. birželio 2 d. Finansinių ataskaitų už 2014 metus sudarymo metu, įmonė buvo veikianti ir moki, todėl iki atsakovės santykių su įmone pabaigos, nebuvo pagrindo kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Teigė, kad administratoriaus atlyginimas akivaizdžiai per didelis, nes įmonei galėjo būti taikomas supaprastintas bankroto procesas, tačiau administratorius nesiekė, kad įmonės procesas vykdytų ekonomiškiausiu ir efektyviausiu būdu, taip siekdamas sau naudos sau.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės A. B. ieškovei UAB „Projektų investicijos“ 3 778,19 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 3 778,19 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 50,29 Eur bylinėjimosi išlaidų; likusioje dalyje ieškinį atmetė.
7. Teismas nustatė, kad atsakovė, kaip įmonės vadovė, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 27 d. nutartyje konstatuota, kad Juridinių asmenų registro duomenimis, įmonė paskutinę finansinę atskaitomybę pateikė už 2014 metus, todėl tuo metu pateiktais duomenimis, įmonė galimai buvo nemoki ir jos įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl atsakovė jau 2014 metais turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto.
8. Teismas nurodė, kad atsakovės teiginiai, kad jai pardavus akcijas, įmonė toliau vykdė veiklą, yra paneigti pačios atsakovės į bylą pateiktais įmonės banko sąskaitos išrašais, parodančiais, jog paskutinis mokėjimas buvo atliktas iki 2015 m. gegužės 18 d. Tokiu būdu atsakovė, būdama įmonės direktore, jau iki 2015 metų birželio mėnesio, galėjo ir turėjo žinoti apie įmonės nemokumą, todėl turėjo savalaikiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Tačiau atsakovė, esant įmonei nemokiai, tokio pareiškimo nepateikė, taip pažeisdama įmonės vadovui įstatymo nustatytą imperatyvią pareigą.
9. Kadangi įmonei tapus nemokiai, atsakovė neteikė pareiškimo dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovės administravimo išlaidų, kurios yra numatytos ir patvirtintos tiek kreditorių susirinkimo, tiek teismo.
10. Teismas vertino, kad ieškovė pateikė įrodymus apie bankroto procese patirtas faktines administravimo išlaidas (jų dydį), todėl laikytas įrodytu ieškovės reikalavimas priteisti 1 378,19 Eur žalos dėl neteisėtų atsakovės veiksmų ((civilinio proceso kodekso (toliau – CPK)) 178, 185 straipsniai). Teismas laikė pagrįstu ir yra tenkino ieškovės reikalavimą dėl 2 400,00 Eur atlyginimo administratoriui (dydis nustatytas pagal Atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415).
11. Teismas sprendė, kad ieškovė pakankamais įrodymais nepagrindė, jog sąmatoje nurodytos kitos administravimo išlaidos, kurios nepanaudotos, priskirtinos prie administravimo atlyginimo ((civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis, CPK 185 straipsnis)). Teismas darė išvadą, kad ieškinio reikalavimas nėra įrodytas visa apimtimi, todėl ieškinys buvo tenkintas iš dalies, t. y. ieškovės naudai iš atsakovės priteista 3 778,19 Eur administravimo išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Atsakovė A. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą, ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Teismo sprendimas naikintinas, nes teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, neanalizavo apeliantės civilinės atsakomybės sąlygų ir nepagrįstai taikė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 11 dalies nuostatas. Tuo metu, kai apeliantė buvo įmonės direktorė, įmonė nebuvo nemoki, todėl apeliantė neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Be to, net jeigu ir būtų laikoma, kad apeliantė 2014 m. ar 2015 m., iki kol nustojo eiti įmonės direktorės pareigas, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nėra pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp ieškovės patirtos žalos (negautų administravimo išlaidų) ir apeliantės veiksmų, nes dar tuo metu, kada įmonė tariamai buvo nemoki, įmonė neturėjo jokio turto, kurį realizavus būtų galima atsiskaityti su bankroto administratore. Apeliantė neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes 2014 m. įmonė nebuvo nemoki ĮBĮ 2 str. 8 p. prasme.
12.2. Vilniaus apygardos teismas įmonės nemokumą konstatavo įvertinęs įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2014 m. laikotarpį, įmonės pradelstos skolos buvo vertinamos tik 2017 m. duomenimis. Kitaip tariant, 3 604,87 Eur dydžio skolos VMI, Sodrai ir Lietuvos gretutinių teisių asociacijai susikaupė jau po 2014 m., tuo tarpu įmonės turtas 2014 m. pagal byloje esančius duomenis buvo 24 440 Lt (7 078,31 Eur). (t. 2, b. l. 104). Taigi, teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantė dar 2014 m. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes byloje nėra jokių duomenų, kad 2014 m. įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę įmonės balanse įrašyto turto vertės (12 220 Lt (3 539,15 Eur)). Apeliantė po 2015 m., kuomet nustojo eiti UAB „Angestella“ direktorės pareigas, nežinojo ir neturėjo žinoti apie įmonės nemokumą, atitinkamai neturėjo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimo, todėl nėra ir civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų apeliantės veiksmų.
12.3. Net jeigu ir būtų laikoma, kad 2014 m. ar 2015 m. UAB „Angestella“ buvo nemoki, ko pasėkoje apeliantė būtų turėjusi pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nėra pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp ieškovės patirtos žalos (negautų administravimo išlaidų) ir apeliantės veiksmų, nes įmonėje nebuvo jokio turto, iš kurio ieškovė būtų galėjusi padengti administravimo išlaidas, jeigu bankroto byla būtų iškelta 2015 metais. Kadangi UAB „Angestella“ jokio turto neturėjo, todėl net jeigu apeliantė ir kreiptųsi dėl bankroto bylos iškėlimo 2015 m., situacija nebūtų pasikeitusi. Ieškovė neįrodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. iki bankroto bylos iškėlimo įmonė būtų netekusi ar praradusi turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą ir iš gautų lėšų padengti administravimo išlaidas.
Atsiliepimas
12.4. Atsakovės teigimu, teismas netinkamai vertino ieškovės patirtos žalos dydį, todėl nepagrįstai priteisė 3 778,19 Eur žalos atlyginimą. Teismas netinkamai vertino administravimo išlaidų pagrįstumą, todėl neteisėtai priteisė ieškovei 3 778,19 Eur žalos atlyginimą, į kurį įskaičiavo ir 2 400 Eur dydžio administratoriaus atlyginimą. Apeliantė nesutinka su ieškovės reikalavimu atlyginti išlaidas pagal 2018 m. liepos 27 d. PVM sąskaitą – faktūrą 1 319,65 Eur sumai, kurią ieškovei išrašė UAB „JM biuro sprendimai“, nurodydama, kad tokia sąskaita buvo išrašyta tik dėl akių. Atsakovės manymu, taip pat nepagrįsta 640,62 Eur suma už biuro paslaugas, 450 Eur - už buhalterines paslaugas, kadangi tokio pobūdžio išlaidos nebuvo būtinos.
13. Ieškovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė apeliacinio skundo netenkinti, palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:
13.1. Aplinkybė, jog teismas įmonei iškėlė bankroto bylą po kreditoriaus kreipimosi, rodo, jog įmonė iš tiesų buvo nemoki, be to tokia aplinkybė reiškia, jog vadovas esant nemokumo faktui ir pagrindui iškelti bankroto bylą, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (nes tai padarė kreditorius). Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo įrodyta, jog apeliantė nuo pat įmonės įsteigimo buvo įmonės vadovė (nėra duomenų, kad po jos būtų paskirtas kitas vadovas), akivaizdu, jog būtent apeliantei tenka atsakomybė dėl vengimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei. Apeliantė, vengdama įmonės vadovei keliamų pareigų vykdymo, iš esmės „atsikratė“ juridinio asmens, perleisdama jo akcijas ir informuodama VSDFV apie jos darbo santykių pasibaigimą. Toks apeliantės elgesys negali būti laikomas tinkamu juridinio asmens vadovo pareigų vykdymu.
13.2. Tiksliam nemokumo momento nustatymui yra reikalingi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, tačiau po bankroto bylos iškėlimo šie dokumentai administratorei nebuvo perduoti. Apeliantė nėra pateikusi jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad po jos nurodomo atsistatydinimo iš įmonės vadovės pareigų ji būtų perdavusi įmonės dokumentus kokiam nors kitam atsakingam asmeniui. Remiantis tokia aplinkybe, darytina išvada, jog įmonės dokumentai buvo ir šiuo metu yra apeliantės, kaip paskutiniosios įmonės vadovės žinioje, tačiau apeliantė vengė perduoti šiuos dokumentus administratorei ar pateikti į bylą (tiksliam nemokumo datos nustatymui).
13.3. Remiantis 2014 metų finansinės atskaitomybės duomenimis, 2014 metų pabaigoje įmonė dar turėjo turto už 24 440 Lt (7 078 Eur). Be to, iš banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2015 metais įmonė banko sąskaitoje įvairiais laikotarpiais taip pat turėjo piniginių lėšų (lėšos būdavo įnešamos grynaisiais pinigais) (kokį kitą turtą tuo metu turėjo įmonė, nėra galimybės nustatyti, nes administratorei nebuvo perduoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai). Taigi, tuo atveju, jei apeliantė būtų vykdžiusi pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo 2015 metų pradžioje, ar iki 2015 m. gegužės mėnesio, tai įmonė būtų turėjusi turto padengti administravimo išlaidas, be to, jeigu vadovas kreipiasi dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jis įpareigojamas įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti, tad šiuo atveju irgi administravimo išlaidos būtų apmokėtos. Byloje įrodžius, kad paskutinysis įmonės vienasmenis valdymo organas buvo būtent apeliantė, ji yra laikytina tinkamu subjektu, iš kurio gali būti priteistos administratoriaus patirtos bankroto administravimo išlaidos.
13.4. Ieškovės nuomone, apeliaciniame skunde dėstomi argumentai apie tai, kad 1 319,65 Eur patirtų išlaidų suma neva yra nepagrįsta, neturi jokio pagrindo. Pažymėjo, jog byloje neginčijamai nustatyta, administratorė faktiškai yra išleidusi tokio dydžio sumą bankroto proceso metu. Byloje buvo pateiktos ir sąskaitos, ir apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad patirtų administravimo išlaidų dydis yra įrodytas. Administratoriaus patirtos išlaidos yra ženkliai mažesnės, nei 2016-04-27 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 415 patvirtinti rekomendaciniai dydžiai ar kreditorių patvirtinta administravimo išlaidų sąmata. Nagrinėjant bylą, teismo posėdžio metu bankroto administratorės UAB „Projektų investicijos“ direktorė I. S. pateikė išsamius paaiškinimus dėl patirtų išlaidų poreikio, be to byloje buvo pateiktos ir sąskaitos, ir atliktų darbų, ir įkainių suvestinė. Ieškovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus ir pagrįstai priteisė reikalaujamą sumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog 1 319,65 Eur patirtų išlaidų suma per visą bankroto procesą negali būti laikoma per didele suma. Apeliantė visiškai nepagrįstai teigia, jog už likvidacinio balanso sudarymą neva buvo sumokėta 450 Eur. Iš tiesų šio balanso sudarymas kainavo 150 Eur, ką patvirtina bylos II t. 115 psl. esantis paslaugų priėmimo – perdavimo aktas, Apeliantė taip pat netinkamai interpretuoja ir kitus įkainius. Ieškovė šioje byloje įrodė, kad bankroto bylos administravimo procese patirtos administravimo išlaidos atitinka kreditorių patvirtintą administravimo išlaidų sumą bei 2016-04-27 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 415 patvirtintus rekomenduojamus administravimo išlaidų dydžius. Faktiškai patirtos išlaidos yra reikšmingai mažesnės, nei kreditorių patvirtinta administravimo išlaidų sąmata bei 2016-04-27 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 415 patvirtinti rekomendaciniai dydžiai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Teismas konstatuoja:
14. Byloje keliami procesinės teisės, reglamentuojančios įrodymų vertinimą bei materialiosios teisės normų, reglamentuojančių deliktinę civilinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo klausimai.
15. Pagal CPK 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar ne. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
16. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-5461-560/2017 atsakovei iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Projektų investicijos“. Nutartimi teismas nustatė, kad pagal UAB „Angestella“ 2014 metų finansinės atskaitomybės duomenis įmonė galimai buvo nemoki, jos įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės.
17. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi patvirtinta iki 600 Eur administravimo išlaidų sumą (įskaitant mokesčius), kurią administratorė turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti, kol kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą.
18. 2018 m. sausio 25 d. įvykusiame kreditorių susirinkime, kreditoriai patvirtino administravimo išlaidų sąmatą, kuri pagal protokolo priedą Nr. 5 yra: 6 MMA (2 400 Eur) administratoriaus atlyginimas; 19 MMA (7 600 Eur) kitoms administravimo išlaidoms padengti, leidžiant nepanaudotą (sutaupytą) šių išlaidų sumą priskirti prie administratoriaus atlyginimo.
19. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 29 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2018 m. rugsėjo 6 d. priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos, nusprendžiant įmonę pripažinti pasibaigusia ir išregistruoti iš Juridinių asmenų registro.
20. Bankroto administratorė 2018 m. liepos 30 d. išrašė UAB „Angestella“ PVM sąskaitas-faktūras Nr. KPI20180006 ir Nr. KPI20180007 atitinkamai 8 621,81 Eur ir 1 378,19 Eur sumoms už bankroto administravimo funkcijų vykdymą.
21. Duomenų, kad minėtose sąskaitose-faktūrose nurodytos administravimo išlaidos (iš viso 10 000 Eur) bankroto administravimo išlaidos, buvo sumokėtos ieškovei, kaip BUAB „Angestella“ bankroto administratorei, byloje nėra (CPK 178 str.).
Dėl ginčo esmės
22. Atsakovė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys, pareikštas atsakovei, tenkintas iš dalies, iš atsakovės ieškovės naudai priteista 3 778,19 Eur žalos atlyginimo (įmonės administravimo išlaidų).
23. Civiliniame kodekse nustatyta, kad kai įmonės administracijos vadovas nevykdo ar netinkamai vykdo jam CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jis privalo atlyginti atsiradusią žalą (CK 2.87 str. 7 d.). ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis imperatyviai įtvirtina įmonės vadovo ir/arba savininko prievolę, pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 1 d.). Nepateikę teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), turintys teisę įmonėje priimti atitinkamą sprendimą, privalo atlyginti dėl tokio neveikimo kreditorių patirtą žalą (ĮBĮ 8 str. 4 d.).
24. Kasacinis teismas išaiškino, kad įmonės vadovo civilinę atsakomybę lemia teisės aktuose jam imperatyviai nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai), tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas. Atsižvelgiant į subjektą, kuriam padaryta žala, ši civilinė atsakomybė galima tiek prieš pačią įmonę, tiek ir prieš jos kreditorius. Nurodyta įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės specifika lemia, kad įmonės vadovo civilinė atsakomybė iš esmės skiriasi nuo pačios įmonės atsakomybės jos kreditoriams už įmonės prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Bendrovė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus. Bendrovės vadovas privalo šiuos interesus derinti ir siekti jų pusiausvyros. Dėl šios priežasties pripažįstama vadovo fiduciarinė pareiga ne tik akcininkų, bet ir bendrovės kreditorių atžvilgiu. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Taigi, įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas. Jos yra neteisėti įmonės vadovo veiksmai, dėl jų atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė. Nustačius įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją ir remtis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013).
25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė.
26. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, atsižvelgiant į įmonės vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, specifinį santykį su juridiniu asmeniu, grindžiamą pasitikėjimu ir lojalumu, net ir nesant Įmonių bankroto įstatyme nustatytos specialios normos dėl žalos, atsiradusios administracijos vadovui nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo, už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011).
27. Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams (įskaitant mokesčius, apskaičiuojamus nuo susijusių su darbo santykiais išmokų), kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus darbuotojus, dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. To paties straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, jos gali būti apmokamos asmens, pateikusio pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, lėšomis, arba iš administratoriaus lėšų.
28. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalį, prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai.
29. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2008 m. sausio 15 d. atsakovė A. B. buvo UAB „Angestella“ vadove, o nuo 2010 m. spalio 22 d. – taip pat ir šios įmonės vienintele akcininke.
30. Iš UAB „Angestella“ bankroto byloje esančių duomenų matyti, kad į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
31. Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusioje 2017 m. spalio 27 d. nutartyje, kuria nutarta iškelti bankroto bylą UAB „Angestella“, nurodyta, kad paskutinį kartą įmonė pateikė finansinės atskaitomybės dokumentus juridinių asmenų registro tvarkytojui už 2014 m. laikotarpį; pagal tuo metu pateiktų dokumentų duomenis įmonė galimai buvo nemoki, jos įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės.
Dėl įmonės (ne)mokumo fakto
32. Atsakovė nurodė, kad tuo metu, kai atsakovė buvo įmonės direktorė (pasak atsakovės, ji įmonės direktore buvo nuo 2014 m. iki 2015 m.), įmonė buvo moki, todėl atsakovė neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Su šiuo atsakovės teiginiu nėra pagrindo sutikti. Teismas pažymi, kad Juridinių asmenų registre nėra duomenų apie tai, kad atsakovė nuo 2015 m. nebebūtų įmonės direktore, ar kad po jos būtų paskirtas kitas vadovas, dėl ko nurodyti atsakovės teiginiai dėl jos vadovavimo laikotarpio įmonei pripažintini neįrodytais (CPK 178 str.).
33. Be to, nėra pagrindo sutikti ir su atsakovės teiginiu, kad 2014-2015 metais įmonė buvo moki, kadangi iš byloje esančių dokumentų nėra pagrindo tokiai išvadai.
34. Vadovaujantis CPK 178 straipsnio nuostatomis, konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis besiremianti šalis turi pareigą jas įrodyti. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu, juos ištyrus ir įvertinus, susiformuoja teismo įsitikinimas fakto buvimu. Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Tai reiškia, kad nereikalaujama, kad visiško teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad faktas buvo, negu kad jo nebuvo.
35. Nagrinėjamu atveju, įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 27 d. nutartyje, kuria nutarta iškelti bankroto bylą UAB „Angestella“, nurodyta, kad įmonė 2014 metais galimai atitiko nemokumo būseną, kadangi Juridinių asmenų registrui už vėlesnius laikotarpius nebuvo teikti finansinės atskaitomybės dokumentai. Tiksliam nemokumo momento nustatymui yra reikalingi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, tačiau po bankroto bylos iškėlimo šie dokumentai administratoriui nebuvo perduoti. Atsakovė, ėjusi įmonės vadovės pareigas, privalėjo užtikrinti, kad būtų išsaugoti įmonės apskaitos dokumentai, iš kurių būtų galima aiškiai nustatyti įmonės nemokumo momentą ir kitas aplinkybes, susijusias su įmonės finansiniais rezultatais ir veikla (ĮBĮ 10 str. 4 d. 6 p., 10 str. 7 d. 2 p.). Remiantis išdėstytu, pagal turimus duomenis teismas objektyviai negalėjo įvertinti kitų su įmonės (ne)mokumu susijusių faktų ir nustatyti konkretaus įmonės nemokumo momento.
36. Atsakovė, grįsdama savo poziciją apie įmonės mokumą, nepateikė absoliučiai jokių šią poziciją patvirtinančių įrodymų, nenurodė, kokie įrodymai galėtų šias aplinkybes patvirtinti, neprašė jų išreikalauti, nors, kaip buvusi įmonės vadovė, tokias aplinkybes turėjo žinoti. Teismo vertinimu, atsakovė nurodytų teiginių neįrodė, dėl ko nėra pagrindo sutikti su atsakovės išvada, kad 2014-2015 metais įmonė buvo moki.
37. Nustačius, kad 2014-2015 metais įmonė buvo nemoki, pripažintina, kad atsakovė, kaip įmonės vadovė, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau šios pareigos neįvykdė. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovė esant nemokiai įmonei, nesikreipdama į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atliko neteisėtus veiksmus CK 6.246 straipsnio prasme. Kaltė šiuo atveju preziumuojama ir jos atsakovė nepaneigė (6.248 str. 1 d.).
Dėl priežastinio ryšio
38. Atsakovės manymu, nėra pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp ieškovės patirtos žalos (negauto administravimo išlaidų apmokėjimo) ir atsakovės veiksmų, kadangi tuo metu, kai įmonė tariamai buvo nemoki, įmonė neturėjo jokio turto, kurį realizavus būtų galima atsiskaityti su bankroto administratore. Apeliacinės instancijos teismas atmeta nurodytus atsakovės teiginius.
39. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2014 m. gruodžio 31 d. duomenimis (remiantis įmonės 2014 m. balansu) įmonė turėjo turto už 24 440 Lt (7 078 Eur). Iš įmonės banko sąskaitos išrašų matyti, kad 2015 metais įmonė banko sąskaitoje įvairiais laikotarpiais taip pat turėjo piniginių lėšų.
40. Remiantis išdėstytu, pripažintina, kad jei atsakovė kreiptųsi į teismą 2015 metų pradžioje, įmonė, turėdama turto už 7 078 Eur, būtų turėjusi galimybę atlyginti bankroto byloje patirtas administravimo išlaidas, kurios, pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį, bankroto procese apmokamos pirmiausia. Atsakovės neveikimas laiku (tuo momentu, kai įmonė būti nemoki, tačiau dar turėjo turto administravimo išlaidoms apmokėti) nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei lėmė tai, kad bankroto proceso metu administratoriaus patirtos administravimo išlaidos nebuvo atlygintos (CK 6.247 str.).
Dėl žalos dydžio
41. Atsakovės teigimu, teismas netinkamai vertino ieškovės patirtos žalos dydį, todėl nepagrįstai priteisė 3 778,19 Eur žalos atlyginimą. Pasak atsakovės, teismas netinkamai vertino administravimo išlaidų pagrįstumą, todėl neteisėtai priteisė ieškovei 3 778,19 Eur žalos atlyginimą, į kurį įskaičiavo ir 2 400 Eur dydžio administratoriaus atlyginimą. Atsakovė nesutinka su ieškovės reikalavimu atlyginti išlaidas pagal 2018-07-27 PVM sąskaitą – faktūrą 1 319,65 Eur sumai, kurią ieškovei išrašė UAB „JM biuro sprendimai“, nurodydama, kad tokia sąskaita buvo išrašyta tik dėl akių. Atsakovės manymu, taip pat nepagrįsta 640,62 Eur suma už biuro paslaugas, 450 Eur - už buhalterines paslaugas, kadangi tokio pobūdžio išlaidos nebuvo būtinos.
42. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nurodytos administravimo išlaidos yra pagrįstos į bylą pateiktais dokumentais, jos susiję su bankroto procesu, atliktu UAB „Angestella“ bankroto byloje, skirtos tinkamai užbaigti įmonės bankroto procedūras. Duomenų, kad sąskaitos buvo išrašytos už paslaugas, kurios nebuvo suteiktos, byloje nėra, tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų atsakovė nepateikė, dėl ko nėra pagrindo šių išlaidų pripažinti faktiškai nepatirtomis (CPK 178 str.). Taip pat nėra duomenų apie tai, kad bankroto procedūros galėjo būti tinkamai užbaigtos šių išlaidų nepatyrus (CPK 178 str.).
43. Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, į žalos dydį taip pat įtraukiamos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (t. y. negautos pajamos), taigi, nepaisant to, kad ši žalos suma faktiškai nėra patiriama, ji turi būti atlyginama, kadangi asmuo turėjo teisėtą interesą ją gauti. Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalį, į bankroto administravimo išlaidas įtraukiamos ir bankroto administratoriaus atlyginimas, taigi, ši bankroto administravimo išlaidų rūšis turi būti atlyginama bankroto proceso metu.
44. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorės atlyginimas buvo nustatytas 2018 m. sausio 25 d. įvykusiame kreditorių susirinkime, kuriame kreditoriai patvirtino administravimo išlaidų sąmatą, kurioje administratorės atlyginimas sudarė 6 MMA (2 400 Eur). Tokiu būdu ieškovei atsirado teisėtas interesas dėl nurodytos sumos atlyginimo atlikus įmonės bankroto procedūras. Būtent nurodyto dydžio atlyginimą bankroto administratorė įtraukė į atlygintinos žalos sumą.
45. Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, atmestinas atsakovės argumentas, kad į atsakovės atlygintinos žalos sumą negalėjo būti įtrauktas bankroto administratorė atlyginimas.
46. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ieškinio reikalavimas yra įrodytas 3 778,19 Eur apimtimi ir nurodytą sumą, kaip faktiškai neatlygintas bankroto administravimo išlaidas, priteisė iš atsakovės.
47. Dėl kitų atsakovės argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų sprendžiant skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje Jokšas v. Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).
48. Vadovaudamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, susijusias su įrodymu vertinimu, reglamentuojančias deliktinę civilinę atsakomybę, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą panaikinti ar pakeisti, todėl apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
49. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
50. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmestas, o ieškovė nepateikė bylinėjimosi išlaidų patyrimą apeliacinės instancijos teisme patvirtinančių įrodymų, šalių bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atsakovės A. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.