Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. I. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Girmeta“ dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje ieškovo A. I. atstovė advokatė Ieva Matonytė Totoraitienė palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad ieškovas vyko į tandeminius reisus, tai reiškia, jog vykdavo du vairuotojai: kol vienas vairuoja, kitas sėdi šalia. Ieškovo nuomone, už laiką sėdint šalia turi būti apmokama. Pagal teisinį reglamentavimą jis laikomas „kitu buvimo darbo vietoje laiku“. Jei vienas vairuotojas vairuoja, kitas sėdi šalia, jam fiksuojamas kitas buvimo darbo vietoje laikas ir jis nėra poilsio laiku. Jis asistuoja šalia sėdinčiam vairuotojui: atsiliepinėja į skambučius, padeda tvarkyti dokumentus ir padeda vairuojančiajam. Mano, jog yra visų trijų sąlygų visuma: yra darbo vietoje, turi būti pasiekiamas darbdaviui ir vykdo savo pareigas (asistuoja arba padeda vairuoti transporto priemonę). Padeda vairuoti (asistuoti) – tai reiškia naviguoja, kur važiuoti, tvarko krovinio dokumentus, atsakinėja į darbo skambučio telefonus, mano, kad privalo būti pasiekiamas, nes, kol vairuotojas vairuoja, negali atsakinėti į skambučius. Vietinio akto nėra, kuris įpareigotų atsakinėti. Mano, jog tai ekonomiškai darbdaviui yra naudinga.

Teismo posėdyje atsakovės UAB „Girmeta“ atstovė Sevastijana Ignatiuk paaiškino, kad, jų nuomone, „kitas buvimo darbo vietoje laikas“ nėra darbo laikas, už kurį turėtų būti apmokama. Būdamas darbo vietoje nebūtinai turi būti darbdavio žinioje. Atsakinėti į darbdavio skambučius nėra privaloma. Vairuotojas gali naudoti GPS, todėl gali vairuoti vienas, užpildyti dokumentų neprašė darbdavys, savo noru gera valia galėjo padėti porininkui, juolab šioje transporto priemonėje antru vairuotoju buvo sūnus. „Kitu buvimo darbo vietoje laiku“ teisės aktuose yra atskirtas nuo darbo laiko ir poilsio laiko, apmokėjimas nenustatytas. Jei tai laikytume darbo laiko, vairuotojas viršytų darbo laiko normas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Ginčas šioje byloje yra kilęs dėl to, jog, ieškovo nuomone, už „kitą buvimo darbo vietoje laiką“ turėtų būti mokamas darbo užmokestis ir jį prašoma priteisti, tuo tarpu atsakovės atstovės nuomone, teisės aktai šį laiką ir išskiria, kadangi jis nepriklauso nei darbo nei poilsio laikui, ir teisės aktai už tokį laiką nenumato darbo užmokesčio apmokėjimo.

Byloje nustatyta, jog 2021 m. rugsėjo 15 d. tarp darbdavio UAB „Girmeta“ ir atsakovo A. I. sudaryta darbo sutarties Nr. 5174, pagal kurią ieškovas UAB „Girmeta“ buvo įdarbintas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (Darbos sutarties 1.3 punktas). Šalys sutarė, jog ieškovui bus mokamas valandinis darbo užmokestis, lygus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytam minimaliam valandiniam darbo atlygiui (MVA) pridedant (MVA padaugintą iš (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus valandinio atlygio koeficientas minus 1)) (už galimus nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų, tokių kaip viršvalandinį ir/ar nakties darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis). Sutrumpinta nustatyto darbo užmokesčio dydžio formulė brutto: MVA+MVA x (koeficientas minus1). Kintant MVA ir/ar koeficientui, pagal įvardintą formulę perskaičiuojamas ir priskaičiuotas darbo užmokestis. Šalys sutarė, kad darbas pagal suminę darbo laiko apskaitą. Komandiruočių metu vairuotojo darbas organizuojamas remiantis Europos Sąjungos teisės aktais reglamentuojančiais vairuotojų darbo laiko ir poilsio režimą, bei Lietuvos Respublikos nustatytais darbo laiko ir poilsio laiko ypatumais. Ne komandiruočių metu darbuotojui nustatoma darbo trukmė – keturiasdešimt darbo valandų per savaitę, penkių darbo dienų savaitė, su dviem poilsio dienomis. Darbo dienos pradžia – 8.30 val., darbo dienos pabaiga – 17.30 val. (Darbo sutarties 5.1 punktas).

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis ? darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį.

Kiekvienoje darbo sutartyje turi būti susitarta dėl darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės. Darbo funkcija gali būti laikomas bet kokių veiksmų, paslaugų ar veiklos atlikimas, taip pat tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas. Darbo funkcija apibrėžiama darbo sutartyje, pareiginiuose nuostatuose ar darbo (veiklos) apraše. Darbuotojo prašymu informaciją apie susitartos darbo funkcijos turinį ir jos apimtį (darbo normą) ar darbo funkcijai keliamus reikalavimus darbdavys turi pateikti raštu per penkias darbo dienas nuo darbuotojo prašymo pateikimo darbdaviui dienos (DK 34 straipsnio 1, 2 dalys).

Darbo laikas – bet koks laikas, kuriuo darbuotojas yra darbdavio žinioje ar atlieka pareigas pagal darbo sutartį. Į darbo laiką bet kuriuo atveju įtraukiami šie laikotarpiai: 1) pasirengimas darbui darbo vietoje; 2) fiziologinės pertraukos ir specialios pertraukos; 3) kelionės iš darbovietės į darbdavio nurodytą darbo funkcijos laikino atlikimo vietą laikas; 4) budėjimo laikas šio kodekso nustatyta tvarka; 5) kvalifikacijos tobulinimo darbdavio pavedimu laikas; 6) privalomų darbuotojų sveikatos patikrinimų laikas; 7) prastovos laikas; 8) nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos; 9) kiti darbo teisės normų nustatyti laikotarpiai (DK 111 straipsnis).

Transporto, pašto, žemės ūkio, energetikos įmonėse, gydymo ir socialinės globos įstaigose, taip pat jūrų ir upių laivyboje ir kitose ekonominės veiklos srityse maksimaliojo darbo laiko reikalavimai ir minimaliojo poilsio laiko reikalavimai, darbo laiko režimo ir darbo apskaitos taisyklės gali skirtis nuo šio kodekso nustatytų normų. Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus šiose veiklos srityse nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar kolektyvinės sutartys (DK 121 straipsnis).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 patvirtinto „Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašo“ 8 punkte nurodyta, kad mobiliojo kelių transporto darbuotojo darbo laikas yra nuo darbo pradžios iki pabaigos, kurį mobilusis kelių transporto darbuotojas yra savo darbo vietoje, darbdavio žinioje ir atlieka savo funkcijas ar veiklą (išskyrus pertraukas), tai yra:

8.1. laikas, skirtas įvairiai kelių transporto veiklai. Ši veikla yra: vairavimas; krovimas; pagalba įlaipinant keleivius į transporto priemonę ir išlaipinant iš jos; valymas ir techninė priežiūra; kiti darbai, skirti transporto priemonės, krovinio ir keleivių saugumui užtikrinti arba teisiniams ir kontrolės įpareigojimams, tiesiogiai susijusiems su vykdoma konkrečia transporto veikla, įskaitant krovimo priežiūrą, administracinius policijos, muitinės, imigracijos pareigūnų ir kitus formalumus, vykdyti;

8.2. laikas, kuriuo mobilusis kelių transporto darbuotojas negali laisvai disponuoti ir turi būti darbo vietoje, pasirengęs imtis įprastinio darbo, su tam tikromis užduotimis, kurios susijusios su budėjimu, kai laukiama krovimo darbų, kai neįmanoma iš anksto numatyti trukmės, t. y. prieš išvykimą arba tik prieš faktinio išvykimo laiką, arba pagal bendras sąlygas, dėl kurių socialiniai partneriai susitarė, ir tai numatyta kolektyvinėje sutartyje.

Aprašo 13 punkte nustatyta, kad kitas nei Darbo ir poilsio laiko ypatumų 8 punkte nurodytas mobiliojo kelių transporto darbuotojo buvimo darbo vietoje laikas yra: 13.1. kitas laiko tarpas nei pertraukos ir poilsio laikas, kurį mobilusis kelių transporto darbuotojas neprivalo būti savo darbo vietoje, tačiau turi būti pasiekiamas, kad iškviestas galėtų pradėti, toliau vairuoti arba atlikti kitą darbą. Tai tokie laiko tarpsniai, kuriais mobilusis kelių transporto darbuotojas lydi transporto priemonę, gabenamą keltu arba traukiniu, taip pat laukimo pasienyje laikas ir laikas, kai draudžiamas eismas. Tuos laiko tarpsnius ir jų numatomą trukmę mobilusis kelių transporto darbuotojas turi žinoti iš anksto, t. y. arba prieš kiekvieną išvykimą, arba tik prieš faktiškai prasidėsiantį laiko tarpsnį, arba pagal bendras sąlygas, dėl kurių socialiniai partneriai susitarė, ir tai numatyta kolektyvinėje sutartyje;

13.2. mobiliesiems kelių transporto darbuotojams, vairuojantiems komandomis, sėdėjimo (buvimo) šalia vairuotojo arba miegamojoje vietoje laikas, kai transporto priemonė juda, laikomas kitu buvimo darbo vietoje laiku.

Taigi, ieškovas siekia, kad laikotarpis, kai ieškovas dirbo poroje, laiką sėdint šalia vairuotojo arba miegamojoje vietoje, kai transporto priemonė juda, pripažinti darbo laiku ir kad už minėtą laiką būtų priteistas darbo užmokestis.

Šioje situacijoje būtina įvertinti, ar minėtu laiku ieškovas atliko jam pavestas darbo funkcijas, ar privalėjo būti darbo vietoje ir pan.

Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėjo, kad į darbo laiką turi būti įskaitytas visas priverstinių pertraukų tarp maršrutų laikas, nes yra visos būtinos sąlygos, ieškovas neturėjo galimybės laisvai, savo nuožiūra disponuoti pertraukų tarp maršrutų laiku. Ieškovo įsitikinimu, atsakovė nepagrįstai jam nemokėjo priklausančio darbo užmokesčio už visą darbo dieną. Šiuo laiku vairuotojas asistuoja šalia sėdinčiam vairuotojui: atsiliepinėja į skambučius, padeda tvarkyti dokumentus ir padeda vairuojančiajam. Tačiau atsakovės vertinimu, „kitas buvimo darbo vietoje laikas“ nėra darbo laikas, už kurį turėtų būti apmokama, kadangi būdamas darbo vietoje nebūtinai turi būti darbdavio žinioje, o atsakinėti į darbdavio skambučius nėra privaloma.

Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad Direktyva 2003/88/EB reglamentuojami tik tam tikri darbo laiko organizavimo aspektai, todėl iš esmės ji netaikoma darbuotojų darbo užmokesčiui (žr. ESTT 2017 m. liepos 26 d. sprendimo Hälvä ir kt., C 175/16, EU:C:2017:617, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Valstybės narės savo nacionalinėje teisėje gali nustatyti, kad užmokestis darbuotojui už „darbo laiką“ skiriasi nuo atlyginimo darbuotojui už „poilsio laiką“; be to, už pastarąjį laikotarpį galima ir visai nenustatyti jokio atlyginimo (ESTT 2018 m. vasario 21 d. sprendimo Matzak, C 518/15, EU:C:2018:82, 51 punktas).

Pagal Direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnio 1 punkte įtvirtintą darbo laiko apibrėžtį darbo laikas – tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką. Atitinkamai poilsio laikas – tai visoks laikas, kuris nėra darbo laikas (Direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnio 2 punktas).

Teisingumo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad „darbo laiko“ ir „poilsio laiko“ sąvokos, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2003/88/EB, yra Sąjungos teisės sąvokos ir jas reikia apibrėžti pagal objektyvius kriterijus, remiantis šios direktyvos, kuria siekiama nustatyti būtiniausius reikalavimus, skirtus darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms pagerinti, sistema ir tikslu. Iš tiesų tik tokiu savarankišku aiškinimu galima užtikrinti visapusišką šios direktyvos veiksmingumą ir vienodą minėtų sąvokų taikymą visose valstybėse narėse (žr. ESTT sprendimo Dellas ir kt., C 14/04, EU:C:2005:728, 44 ir 45 punktus; nutarties Vorel, C 437/05, EU:C:2007:23, 26 punktą ir nutarties Grigore, C 258/10, EU:C:2011:122, 44 punktą).

Teisingumo Teismas nurodė, kad tam, jog konkretus laikotarpis būtų laikomas darbo laiku, turi būti šios trys sąlygos: pirma, darbuotojas turi būti „darbo vietoje“; antra, jis turi būti darbdavio žinioje; trečia, jis turi vykdyti savo veiklą arba atlikti pareigas (žr. ESTT 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras, C 266/14, EU:C:2015:578, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

Nors ieškovo paaiškinimais „kitu buvimo darbo vietoje laiku“, jis buvo transporto priemonėje ir negalėjo laisvai disponuoti savo laiku, bei atliko tam tikrus darbus, byloje duomenų, jog tai buvo daroma darbdavio nurodymu nėra. Teismas atmeta ieškovo paaiškinimus, kad jis turėjo atsiliepinėti į darbdavio telefono skambučius, nes objektyvių duomenų, jog tai buvo ieškovui privalu daryti byloje nėra. Vien aplinkybė, jog vienam vairuotojui vairuojant transporto priemonę, kitas atsakinėja į telefono skambučius, nėra pakankama padaryti išvadai, jog tai buvo daryti būtina. Sutiktina, jog vairuotojas, vairuojantis transporto priemonę negali atsiliepinėti į darbdavio skambučius vairavimo metu, tačiau, tai padaryti, jam netrukdo sustojus, nes atsakinėjimas į telefoninius skambučius nėra Darbo sutartimi sutarta vairuotojo darbo funkcija. Kaip patikino atsakovo atstovė, transporto priemonėse yra GPS, todėl akivaizdu, jog kito vairuotojo buvimas šalia taip pat nėra būtinas naudojantis minėta navigacine priemone. Dokumentų tvarkymas, teismo vertinimu, taipogi nėra ta veikla, kurią vairuotojas jo buvimo šalia kito vairuotojo metu privalo užsiimti (tam gali būti pasirinktas ir kitas laikas). Teismas taip pat atmeta ieškovo teiginį, jog šalia sėdintis vairuotojas turi padėti vairuotojui, nes akivaizdu, jog jokia kita galima veikla transporto priemonei važiuojant negalima, o jai sustojus, savo darbo metu gali atlikti ir kitas vairuotojas.

Taigi byloje nenustatyta, kad „kitu buvimo darbo vietoje laiku“ ieškovas būtų atlikęs savo tiesiogines darbines funkcijas, šiuo atveju, nors vairuotojas ir turi būti savo transporto priemonėje dėl darbo pobūdžio, tačiau nebuvo darbdavio įpareigotas būti nuolat pasiekiamas, sėdint šalia kito vairuotoju ieškovas galėjo pagal galimybes laisvai disponuoti savo laiku, todėl akivaizdu, kad šis laikas, sėdint šalia kito vairuotojo negali būti pripažintas darbo laiku, beje, kaip yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintame „Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse apraše“ jis yra priskirtas „kitam buvimo darbo vietoje laikui“.

Atmetus ieškovo reikalavimą laikotarpius, kai ieškovas dirbo poroje, laiką sėdint šalia vairuotojo arba miegamojoje vietoje, kai transporto priemonė juda, pripažinti darbo laiku, teismas sprendžia, kad nepagrįstas yra ieškovo reikalavimas priteisti 2374,98 Eur darbo užmokesčio sumą. Darbo sutarties 3.1 punkte šalys sutarė dėl būtinosios sutarties sąlygos – darbo apmokėjimo. Remiantis DK 33 straipsnio 3 dalies nuostatomis, darbo sutarties šalių susitarimu gali būti nustatytos papildomos darbo sutarties sąlygos, kurios sukonkretina darbo teisės normas arba įtvirtina joms neprieštaraujantį darbo sutarties šalių susitarimą dėl darbo. Šiuo atveju tai nebuvo padaryta. Kitokių susitarimų šiuo klausimu nepatvirtina ir šalių elgesys vykdant darbo sutartį: atsakovė darbo sutarties vykdymo metu darbo užmokestį skaičiavo ir mokėjo pagal darbo sutarties nuostatas, o byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovas būtų reiškęs darbdavei pretenzijų dėl netinkamai skaičiuojamo ar mokamo darbo užmokesčio darbo sutarties vykdymo laikotarpiu. Taigi, byloje nėra tokių duomenų, iš kurių būtų matyti, jog atsakovas būtų ginčijęs darbo sutarties sąlygą dėl darbo užmokesčio, todėl preziumuojama, jog su ja sutiko. Kaip teisingai pažymėjo Darbo ginčų komisija, argumentas, jog darbo sutartyje numatyta darbo užmokesčio skaičiavimo formulė yra sudėtinga, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog susitarimas dėl darbo užmokesčio dydžio netaikytinas ir negaliojantis. Kadangi nei teisės aktai, nei šalių pasirašyta Darbo sutartis nenumato darbdaviui prievolės apmokėti „kitą buvimo darbo vietoje laiką“, kuriuo metu vairuotojai nevykdo jiems pavestų darbo funkcijų, teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimus nėra. Pastebėtina, jog tokią praktiką yra suformavęs ir Kasacinis teismas, kuris konstatavo, kad „atsižvelgiant į tai, jog darbo grafikuose nustatytų pertraukų laiku ieškovas galėjo disponuoti be didelių suvaržymų, skirti jį savo interesams tenkinti, toks laikas nepriskirtinas darbo laikui ar jam prilygintinam laikotarpiui (netenkinamos būtinosios sąlygos) ir atsakovė neturėjo pareigos už jį mokėti darbo užmokestį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-695/2018).

Ieškovas taip pat išreiškė prašymą priteisti netesybas. DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui. Atmetus ieškovo prašymą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, nėra teisinio pagrindo ieškinio reikalavimui dėl netesybų priteisimo tenkinti.

Teismas sprendžia, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Pažymėtina, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).

Šioje byloje buvo patirtos 8,96 Eur pašto išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų byloje įteikimu, ieškinį atmetus, šios išlaidos priteistinos valstybei iš ieškovo (CPK 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. I. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 8,96 Eur (aštuonis eurus devyniasdešimt šešis euro centus) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Išaiškinti, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2022 m. liepos 4 d. sprendimas netenka galios.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.