- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-16
- Bylos Nr.
- I-502-422/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- D. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja D. D. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Pareiškėja skunde (b.l. 14), atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą (b.l. 55-56) ir teismo posėdyje nurodė, jog ji tam tikrais periodais laikotarpiu nuo 2015 m. spalio mėn. iki 2016 m. liepos mėn. buvo kalinama Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerose Nr. 21 ir 22 netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią teisės aktuose nustatytą minimalią gyvenamojo ploto normą. Vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą mažino kamerose buvę baldai bei sanitariniai įrenginiai. Nurodė, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo netinkamai atitvertas, jame buvo įrengtos tupyklos be dangčio, nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl neužtikrintas privatumas, be to, kamerose tvyrojo blogas kvapas. Kamerose nebuvo mechaninės ventiliacijos, dėl vidinių grotų negalima buvo tinkamai išvėdinti kamerų per langus. Langai buvo be stiklų, nešvarūs, rėmai supuvę. Kamerose nebuvo šilto vandens, grindų dažai atsilupę, ant sienų buvo pelėsis. Ant lovų nebuvo kopėtėlių, todėl, lipdama į antrą aukštą, turėdavo užlipti ant kitos nuteistosios spintelės, dėl ko dažnai kildavo konfliktai. Tvirtino, kad užlipti į antrą lovos aukštą jai buvo sudėtinga dėl amžiaus, stuburo patologijos ir dešinės rankos riešo problemų. Kamerų lovos buvo nekokybiškos, todėl negalėjo tinkamai išsimiegoti, skaudėdavo stuburą ir dubens kaulus. Į lauką buvo vedama retai, kiemeliai buvo maži, juose buvo klampynė. Dušo patalpoje langai be stiklų, buvo šalta, kranai neveikdavo. Norint nusiprausti tekdavo laukti eilėje, todėl sušaldavo. Ne kartą žodžiu kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų į LAVL administraciją, tačiau į prašymus nebuvo reaguojama. Kalėdama tokiomis sąlygomis pareiškėja patyrė gilių dvasinių sukrėtimų, neigiamų išgyvenimų, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais, sutriko miegas, jaučia nuolatinę depresiją ir pan., t.y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 10 000 Eur, prašydama priteisti iš atsakovo.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į skundą (b.l. 18-22) su pareiškėjos skundu nesutiko. Nurodė, kad duomenų, kiek ligonių kartu su pareiškėja buvo gydoma skunde nurodytais laikotarpiais ginčo palatose, pateikti negali. Tvirtino, kad įprastai visos vietos palatoje nebūna užimtos, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas padidėja. Pastebėjo, kad LAVL esančių lovų antri aukštai buvo naudojami ne pagal paskirtį, nes ant jų pacientai laikydavo savo asmeninius daiktus. LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis nuteistųjų ir (ar) suimtųjų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems asmenims, todėl teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma galėjo būti viršyta. Pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas apskaičiuojamas įvertinus baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Nurodė, kad ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą – Higienos pasą, kuris įrodo, kad LAVL patalpos atitinka teisės aktų reikalavimus. Gyvenamosios patalpos, kuriose gyveno pareiškėja, buvo vėdinamos per langus, langai įrengti pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Vasarą, siekiant užtikrinti tinkamą vėdinimą, vienas lango rėmas buvo išimamas. LAVL sudarytas karšto vandens tiekimo grafikas, užtikrinantis teisę visiems pacientams pasinaudoti karštu vandeniu. Sanitariniai mazgai kamerose įrengti pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. LAVL palatos baldais ir kitu inventoriumi aprūpintos minimaliai. LAVL patalpos (tarp jų ir dušinės) remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, kietasis inventorius atnaujinamas arba remontuojamas. Nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus palatinio sanitaro ar gydomojo skyriaus tvarkinio pareigose, pagal pareigybės parašymus palaikė skyriaus palatų švarą, t.y. vėdino, plovė grindis ir langus, valė dulkes ir kt. LAVL turėjo du pasivaikščiojimo kiemelius, taip pat naudojosi Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo pasivaikščiojimo kiemeliais. Pasivaikščiojimų kiemelių plotas nėra reglamentuotas. Kadangi LAVL pirmenybę teikia pacientų gydymui, todėl pasivaikščioti jie vedami po gydytojų vizitacijų, medikamentų išdavimo ir kitų medicinos procedūrų. Pacientams suteikta galimybė ne mažiau kaip dvi valandas per parą pasivaikščioti gryname ore. Į LAVL administraciją dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėja nėra kreipusis. Apibūdindama tariamai patirtą žalą, pareiškėja apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ar neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžiamas neturtinės žalos atsiradimas, todėl neturtinė žala nepriteistina.
Į teismo posėdį neatvyko atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL atstovas, apie teismo posėdį jam pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jam nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėja neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad ji tam tikrais periodais laikotarpiu nuo 2015 m. spalio mėn. iki 2016 m. liepos mėn. buvo gydoma perpildytose LAVL kamerose Nr. 21 ir Nr. 22, pažeidžiant higienos normų reikalavimus.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – LAVL ) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11 ⁴ punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv.m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv.m. viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Į bylą atsakovo atstovas pateikė įrodymus (b.l. 25-38), patvirtinančius, kad pareiškėja laikotarpiais nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. iki 2015 m. rugpjūčio 12 d., nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. ir nuo 2016 m. sausio 20 d. iki 2016 m. sausio 27 d. buvo laikoma Chirurgijos (Bendrojo) skyriaus kameroje Nr. 21. Laikotarpiais nuo 2015 m. spalio 2 d. iki 2015 m. spalio 7 d., nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. kovo 29 d. ir nuo 2016 m. birželio 29 d. iki 2016 m. liepos 21 d.- Chirurgijos (Bendrojo) kamerų tipo patalpoje Nr. 22.
Pareiškėja su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nesutiko, tvirtindama, kad 2016 metais ji gyveno tik Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kameroje Nr. 22, o kameroje Nr. 21 negyveno. Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių šį pareiškėjos tvirtinimą, todėl tikėtina, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 20 d. iki 2016 m. sausio 27 d. pareiškėja gyveno Chirurgijos (Bendrojo) skyriaus kameroje Nr. 22.
Pareiškėja nurodė, kad kamerose buvo įrengtos 4 dviaukštės lovos, jose gyveno 6 - 8 moterys.
Atsakovo atstovas į bylą pateikė dvi pažymas apie kamerų/palatų plotą ir inventorių režiminiame korpuse (b.l. 25-26). Šiose pažymose nurodyta, kad Bendrojo skyriaus kamerų Nr. 21 ir Nr. 22 gyvenamieji plotai 15,39 kv.m., tačiau vienoje pažymoje nurodyta, kad šiose kamerose buvo 3 vieno aukšto lovos, o kitoje - 4 dviejų aukštų lovos. Esant skirtingiems duomenims apie ginčo kamerų gyvenamųjų vietų skaičių, nepaneigtas pareiškėjos tvirtinimas, kad kamerose buvo 4 dviaukštės lovos.
Atlikus aritmetinius skaičiavimus matyti, kad, esant užimtoms visoms miegamosios vietoms, vienai nuteistajai kamerose Nr. 21 ir Nr. 22 teko 1,9 kv.m. gyvenamojo ploto, kamerose kalint septynioms moterims – 2,2 kv.m., šešioms nuteistosioms - 2,56 kv.m.
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjai gydantis LAVL ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo užtikrinta jos teisė į tinkamas gyvenimo sąlygas LAVL. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes ligoninė veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos ir nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo iki 2015-11-01)) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Pareiškėja nurodė, kad kamerose nebuvo mechaninės ventiliacijos, dėl vidinių grotų kamerų nebuvo galima tinkamai išvėdinti per langus, langai buvo be stiklų, nešvarūs, rėmai supuvę. Kameros nebuvo remontuojamos, grindų dažai atsilupę, ant sienų buvo pelėsis, nebuvo šilto vandens.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatas gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Higienos normos HN 76:2010 28 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 punktas). Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (Higienos normos HN 76:2010 62 p.).
Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 12, 17 ir 39 punktuose.
Atsakovo atstovas nurodė, jog kameros, kuriose vertinamuoju laikotarpiu gyveno pareiškėja, vėdinamos per langus. Iš atsakovo pateiktų kameros Nr. 21 fotonuotraukų matyti, kad kameros langas grotuotas, tačiau grotų tarpai yra pakankami lango atidarymui, t.y. kameros pritaikytos patalpų vėdinimui praveriant langą, tai atitinka ginčo metu galiojusį teisinį reglamentavimą.
Pareiškėja nurodė, jog atsakovas į bylą pateikė kitų patalpų nuotraukas, tačiau net ir nepaneigus šio tvirtinimo, negalima šiuo pagrindu konstatuoti pažeidimo, nes į bylą nepateikta jokių duomenų, kad dėl netinkamos langų būklės pareiškėja, kalėdama LAVL, kreipėsi į minėtos institucijos darbuotojus, administraciją ar į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, todėl darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu kalėdama kamerose Nr. 21 ir 22 pareiškėja nemanė, jog jos teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu jos nurodytų faktų dėl prastos langų būklės, jos buvimo LAVL metu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjos argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).
Pareiškėja pateikė teismui kamerų nuotraukas (b.l. 65-68), kuriose matyti, kad vienos iš jų grindys yra netvarkingos, tačiau iš šių nuotraukų negalima nustatyti, kad jose yra būtent ginčui aktualios kameros. Be to, nuotraukų teisėtumas kelia abejonių, nes pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, nuostatas priemonės, kuriomis šios fotonuotraukos padarytos, galimai patenka į daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti nuteistiesiems, tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2057-624/2015). Pažymėtina, jog byloje nėra atsakovo atstovo pozicijos dėl fotonuotraukose fiksuotų duomenų. Atsižvelgiant i tai, pareiškėjos pateiktos į byla fotonuotraukos negali būti vertinamos kaip patikimi įrodymai byloje.
Kaip jau minėta, pareiškėja tvirtino, kad atsakovo atstovo pateiktos nuotraukos yra ne kameros Nr. 21, kurioje kalėjo pareiškėja, o kitų patalpų (vyrų kameros) nuotraukos, tačiau šios aplinkybės jokiais objektyviais įrodymais nepagrindė. Šis pareiškėjos tvirtinimas teismui kelia abejonių ir tuo aspektu, kad, LAVL esant nustatytiems pacientų izoliavimo reikalavimams, pareiškėja negalėjo lankytis vyrų kamerose, dėl šios priežasties negalėjo žinoti kaip šios kameros atrodo. Įvertinus aukščiau išdėstytą, nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktų įrodymų (kameros Nr. 21 nuotraukų) patikimumu.
Iš į bylą pateiktų darbų priėmimo aktų (b.l. 45-46, 49-50) matyti, kad kameros, kuriose vertinamuoju laikotarpiu kalėjo pareiškėja, buvo remontuojamos, jose buvo glaistomos, gruntuojamos ir dažomos sienos, lubos, dažomos grindys. Atsakovo atstovo pateiktos kameros Nr. 21 nuotraukos patvirtina, kad kameros Nr. 21 grindys yra lygios, dažai neatšokę, sienos ir lubos tvarkingos, pelėsio nematyti.Teismo nuomone, atsakovo atstovo pateikti įrodymai paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netvarkingų, neremontuojamų kamerų sienų, lubų ir grindų, todėl šiame kontekste neteisėti atsakovo atstovo veiksmai nekonstatuotini.
Žemesnės instancijos teismas
Higienos normos HN 76:2010 27 punkte nurodyta, jog sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Pagal Higienos normos Nr. HN 134:2015 18 punktą, karštas vanduo buvo tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas.
Minėtose teisės normose nėra nurodyta, jog kamerose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl, neužtikrinant karšto vandens tiekimo į kameras, atsakovo atstovas šių teisės aktų nuostatų nepažeidė.
Pareiškėja skunde nurodė, kad kamerose ant lovų nebuvo kopėtėlių, todėl jai dėl sveikatos būklės ir amžiaus buvo sudėtinga užlipti į antrame aukšte esančią lovą. Pareiškėja kėlė pretenzijas dėl lovų kokybės, nurodydama, kad lovos buvo išklaipytos, metaliniai strypai ir išlinkimai jautėsi per čiužinį, todėl negalėjo išsimiegoti.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, jog vienam asmeniui turi būti skirta metalinė lova, kurios naudojimo terminas yra 10 metų. Jokių kitų reikalavimų (pvz. reikalavimo įrengti kopėtėles) lovoms nuteistųjų teisinę padėtį, jų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta.
Byloje esantys duomenys apie pareiškėjos sveikatos būklę (b.l. 32-34,38) patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo diagnozuota stuburo krūtininės dalies skoliozė, osteochondrozė, riešo kanalo sindromas, rekomenduota vengti sunkaus fizinio darbo, riboti sunkių daiktų kilnojimą. Akivaizdu, kad minėti sveikatos sutrikimai galėjo sukelti pareiškėjai tam tikrų nepatogumų, gyvenant antrame aukšte esančioje lovoje, tačiau, kita vertus, dėl keliamų nepatogumų, taip pat dėl netinkamos lovos kokybės, lovos pakeitimo pareiškėja galėjo kreiptis į LAVL pareigūnus, administraciją ar medicinos darbuotojus. Duomenų, kad tokio pobūdžio prašymus pareiškėja būtų teikusi, byloje nėra, todėl spręstina, jog gyvenimo sąlygos ginčo kamerose ją tenkino. Teismo nuomone, nesant konkrečių prašymų dėl galimai pažeidžiamų pareiškėjos teisių, tik abstrakčių pareiškėjos nusiskundimų pagrindu šios skundo dalies apimtimi negali būti konstatuoti neteisėti LAVL pareigūnų veiksmai ir neturtinės žalos egzistavimo faktas.
Pareiškėja tvirtino, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo netinkamai atitvertas, jame buvo įrengta tupykla be dangčio, nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, kamerose tvyrojo blogas kvapas. Toks sanitarinių mazgų įrengimas pareiškėjos tvirtinimu, pažeidė jos privatumą.
Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema.
Nors atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo kamerų sanitarinių mazgų įrengimas atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą, tačiau iš pateiktų kameros Nr. 21 fotonuotraukų (b.l. 42) matyti, kad sanitarinis mazgas šioje kameroje atitvertas užuolaida, tai, teismo nuomone, neatitinka aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatų, be to, byloje nėra jokių duomenų apie sanitarinių mazgų ventiliaciją, sanitarinius įrenginius, todėl konstatuotina kaip nustatyta aplinkybė, kad pareiškėja naudojosi tualetu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, todėl galėjo riboti jos privatumą ir sukelti nemalonius išgyvenimų. Šiuo aspektu pareiškėjos teisė būti kalinamai teisės aktų reikalavimus atitinkančiose LAVL kamerose buvo pažeista.
Pareiškėja nurodė, kad į lauką buvo vedama retai, kiemeliai maži, prastos pasivaikščiojimo sąlygos.
Higienos normos HN 76:2010 11 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Nepilnamečiams, moterims, ligoniams, asmens sveikatos priežiūros specialistui rekomendavus, sudaromos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą. Analogiškai pasivaikščiojimo laikas reglamentuotas Bausmių vykdymo kodekso 86 straipsnyje.
Iš pateiktos Pacientų, gydomų laisvės atėmimo vietų ligoninės stacionare, dienotvarkės, patvirtintos LAVL direktoriaus 2011 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. V-165 matyti, kad Vidaus ligų, Psichiatrijos ir Chirurgijos skyrių pacientams laisvu laiku užtikrinamas ne mažiau kaip 2 valandų trukmės pasivaikščiojimas gryname ore (b.l 41), tai iš esmės atitinka ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą. Pareiškėja nenurodė, kada konkrečiai, kokiu būdu buvo pažeista jos teisė į pasivaikščiojimą, o abstraktaus pobūdžio tvirtinimai negali būti pagrindas šio pobūdžio pažeidimų konstatavimui.
Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18-21 punktai. Teismas pažymi, kad šiame teisės akte reikalavimų pasivaikščiojimo kiemų plotui nėra reglamentuota, todėl pareiškėjos nurodyti argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemų dydžio atmestini kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Higienos normos HN 76:2010 18.4. punkte nurodyta, kad teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi.
Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 18 d. patikrinimo akto Nr. 13(15.3)-PA-2091 (b.l. 43-44) matyti, jog 2015 m. rugsėjo 9-16 d., atlikus operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę pasivaikščiojimo kiemeliuose, buvo nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai asfaltuoti, švarūs ir atitiko Higienos normos HN 76:2010 18.4 p. reikalavimus, tai paneigia pareiškėjos tvirtinimą dėl nešvarių pasivaikščiojimo kiemų. Pareiškėja nenurodė konkretaus atvejo, kuomet tam tikras pasivaikščiojimo kiemas buvo nešvarus, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, todėl abstrakčių ir niekuo nepagrįstų jos argumentų pagrindu negali būti nustatytas Higienos normos HN 76:2010 18.4 p. pažeidimas.
Atsakovas į bylą nepateikė duomenų apie LAVL Chirurgijos skyriaus dušo patalpos ir jos įrangos techninę būklę (langus, dušus), tačiau pareiškėja taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad, jos buvimo LAVL metu dušinėse nebuvo langų, taip pat buvo sugedusi dušinės įranga (neprašė kviesti liudytojomis kartu su ja kalėjusių nuteistųjų, nepateikė jų rašytinių paaiškinimų ir pan.). Pažymėtina, kad duomenų apie pareiškėjos buvimo LAVL metu keltas pretenzijas LAVL administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl dušinės įrangos techninės būklės byloje nėra, o šiuo metu jos nurodytų faktų dėl prastos dušinės būklės, jos kalinimo LAVL metu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjos argumentai atmestini kaip neįrodyti.
Byloje nėra duomenų apie kalinimo sąlygų LAVL įtaką pareiškėjos fizinei ar psichinei sveikatai, jo emocinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jai masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, t.y. nėra jokių duomenų, kad kalėjimo LAVL metu pareiškėja kreipėsi į LAVL sveikatos priežiūros specialistus dėl nemigos, galimai nekokybiškos lovos sukeltų nugaros, dubens skausmų, dėl psichinės sveikatos sutrikimų.
Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų LAVL ji susirgo kojų nagų grybeliu, yra nepagrįsta, nes iš pareiškėjos pateikto LAVL siuntimo F-1 laboratoriniam tyrimui (b.l. 69) matyti, kad nagų grybelio tyrimas jai buvo atliktas 2014 m. lapkričio 18 d., t.y. nepatenka į byloje vertinamą laikotarpį (2015-2016 m.).
Tačiau nagrinėjamu atveju konstatavus gyvenamojo ploto normos ir privatumo pažeidimus, teismui nekyla abejonių, kad dėl to pareiškėja patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių ji nebūtų patyrusi, jei būtų buvusi laikoma teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. D. D. patyrė neturtinę (moralinę) žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įvertinus byloje nustatytų pažeidimų trukmę (pareiškėja ginčo laikotarpiu LAVL gyveno 59 dienas), jų pobūdį, atsižvelgiant į tai, kad gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai (jai teko nuo 1,9 kv.m. iki 2,56 kv.m. gyvenamojo ploto), be to, dalį kamerų ploto užėmė jose buvę baldai ir daiktai, tai iš esmės dar labiau sumažino vienam asmeniui tekusią gyvenamojo ploto normą, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėja dėl netinkamų laikymo sąlygų buvimo LAVL metu būtų kreipusis į LAVL pareigūnus, administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kad jos sveikatos būklė, jai būnant LAVL, būtų pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjos orumą ar nežmoniškai su ja elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjai padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 600 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti D. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.