- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-11-05
- Bylos Nr.
- A-248-955-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Birutė Janavičiūtė (pran.), Romanas Klišauskas
- Trečiasis asmuo
- L. S. Š., L. M., J. V., R. M., L. K., Ž. S., A. P., J. B., V. K., H. S., G. K., J. U., T. Š., P. Z., D. Š., R. S., S. P., D. A., J. K., G. V., valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui
- Pareiškėjas
- A.Šidlos
- Atsakovas
- valstybės įmonei Registrų centrui
- Kategorijos
- 12.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Romano Klišausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.Šidlos individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A.Šidlos individualios įmonės skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims L. M., J. V., R. M., L. K., Ž. S., A. P., J. B., V. K., H. S., G. K., J. U., T. Š., P. Z., L. S. Š., D. Š., R. S., S. P., D. A., L. K., J. K., G. V., valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas 2005 m. gegužės 24 d. įregistravo pareiškėjo nuosavybės teises į pastate, esančiame Mindaugo g.21A, Vilniuje (toliau - ir pastatas 2A1p), esančius rūsius bei pastogės patalpas.
Gyvenamojo namo, esančio Mindaugo g.21, Vilniuje (toliau - ir pastatas 1A3p), gyventojai (tretieji suinteresuotieji asmenys) L. M., J. V., R. M., L. K., Ž. S., A. P., J. B., V. K., H. S., G. K., J. U., T. Š., P. Z., L. S. Š., D. Š., R. S., S. P., D. A., L. K., J. K., G. V. kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centrą ir prašė panaikinti sprendimą dėl pareiškėjo nuosavybės teisių į pastogės ir rūsio patalpas įregistravimo.
Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2006 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr.136 valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2005 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikino ir atmetė pareiškėjo prašymą įregistruoti jo nuosavybės teises į pastate 2A1p esančius rūsius, pažymėtus nuo R-1 iki R-26, bei neįrengtas pastogės patalpas. Komisija nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jo nuosavybės teises į minėtas patalpas patvirtinančių dokumentų, o pateikti dokumentai (Valstybės turto fondo 2005 m. gegužės 10 d. raštas Nr.(34)-3R-1413 ir Vilniaus miesto savivaldybės 2005 m. gegužės 11 d. raštas Nr.A141-1933-(5.1-EKP)) nuosavybės teisių atsiradimo nepatvirtina.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2006 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr.136 ir palikti galioti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2005 m. gegužės 24 d. sprendimą; 2) atsisakyti priimti trečiųjų suinteresuotųjų asmenų skundą, o jeigu teismas nuspręstų šį skundą nagrinėti, jį atmesti.
Pareiškėjas nurodė, kad tretieji suinteresuotieji asmenys skundą dėl teritorinio registratoriaus sprendimo padavė praleidę Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnyje numatytą vieno mėnesio skundo padavimo terminą, todėl centrinis registratorius neturėjo nagrinėti jų skundo. Pareiškėjas nurodė, kad rūsio ir pastogės patalpos savo esme yra skirtos tarnauti pagrindiniam daiktui. Ginčo rūsio ir pastogės patalpos yra virš ir po pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių patalpų. Todėl darytina išvada, kad ginčo patalpos yra pagrindinių patalpų, priklausančių pareiškėjui, priklausiniai. Tretieji suinteresuotieji asmenys gyvena pastate, kuris yra suformuotas ir įregistruotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, todėl jie negali pretenduoti į ginčo rūsio bei pastogės patalpas.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija pagrįstai nagrinėjo iš esmės trečiųjų suinteresuotųjų asmenų skundą, nes buvo pagrindas atnaujinti šio skundo padavimo terminą. Atsakovas nurodė, kad pagal 2005 m. kovo 21 d. turto varžytinių aktą Nr.1 pareiškėjui buvo parduotos bendrovei „Juodasis strazdas“ priklausiusios patalpos, esančios pastate 2A1p. Minėta bendrovė nebuvo įregistravusi nuosavybės teisių į šiame pastate esančius sandėliukus ir pastogės patalpas. Tuo tarpu pareiškėjas negalėjo įgyti daugiau teisių į patalpas nei turėjo ankstesnis savininkas. Atsakovas nurodė, kad pastatai 2A1p ir 1A3p yra vienoje namų valdoje, turi tą patį adresą ir bendrą kiemą. Abiems pastatams yra sudaryta viena kadastro ir registro byla. Pagal inventorizavimo bylą pastato 2A1p rūsyje yra pažymėti sandėliukai, atskirti pertvaromis. Trečiųjų suinteresuotųjų asmenų butų privatizavimo sutartyse nurodyta, kad butai parduoti kartu su rūsio patalpomis, tačiau nekonkretizuota, kuriame pastate yra rūsio patalpos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes negalima teigti, kad rūsio patalpos, į kurias buvo įregistruota pareiškėjo nuosavybės teisė, priklauso tik pastate 2A1p esančių patalpų savininkui. Pastogės patalpų savininko klausimas gali būti sprendžiamas tik nustačius visų tame pastate esančių patalpų savininkus.
Tretieji suinteresuotieji asmenys A. P., J. V., G. K., L. M., V. K., Ž. S., D. Š., L. S. Š. su pareiškėjo skundu nesutiko.
Tretieji suinteresuotieji asmenys nurodė, kad rūsiu, į kurį buvo įregistruota pareiškėjo nuosavybės teisė, jie naudojasi nuo pokario laikų. Pareiškėjas įregistruodamas nuosavybės teises į rūsio ir pastogės patalpas elgėsi nesąžiningai ir įregistravimo faktą nuo jų slėpė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. sausio 25 d. sprendimu bylą dėl pareiškėjo skundo dalies, kuria buvo prašyta atsisakyti priimti arba atmesti trečiųjų suinteresuotųjų asmenų skundą, nutraukė, o pareiškėjo skundo dalį dėl atsakovo 2006 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr.136 panaikinimo atmetė.
Teismas nurodė, kad tretieji suinteresuotieji asmenys skundą atsakovui dėl teritorinio registratoriaus sprendimo padavė praleidę Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje numatytą vieno mėnesio skundo padavimo terminą. Tačiau atsakovas priimdamas 2006 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr.136 pripažino, jog tretieji suinteresuotieji asmenys skundo padavimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių, ir šį terminą atnaujino. Tai, kad skundžiamo sprendimo aprašomojoje dalyje nėra atskirai aptartas termino atnaujinimo klausimas, nėra pagrindas panaikinti šį sprendimą. Teismas nurodė, kad nei Administracinių bylų teisenos įstatymas, nei kiti įstatymai nenustato, jog dėl asmens skundo, paduoto viešojo administravimo subjektui, kitas asmuo gali paduoti skundą teismui ir reikalauti, kad teismas atsisakytų priimti asmens viešojo administravimo subjektui paduotą skundą arba nagrinėtų tokį skundą ir priimtų dėl jo sprendimą. Todėl bylos dalis dėl pareiškėjo skundo reikalavimo atsisakyti priimti trečiųjų suinteresuotųjų asmenų atsakovui paduotą skundą arba atmesti šį skundą nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą gali būti įregistruota nekilnojamojo turto registre remiantis tik tais dokumentais, kurie nurodyti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje, taip pat kitais įstatymų numatytais dokumentais. Todėl pareiškėjas teikdamas prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į pastato 2A1p rūsio ir pastogės patalpas turėjo pateikti įstatymų numatytus dokumentus, patvirtinančius šių patalpų įsigijimą nuosavybėn. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pateikė nekilnojamojo turto registratoriui tik vieną dokumentą, patvirtinantį jo daiktinių teisių į pastate 2A1p esančias patalpas atsiradimą, - 2005 m. kovo 21 d. turto varžytinių aktą Nr.1. Tačiau šis dokumentas patvirtina, jog pareiškėjas įgijo nuosavybėn tik 69,71 kv. m ploto patalpas pastate 2A1p, o ne visą šį pastatą. Ankstesnis šių negyvenamųjų patalpų savininkas privatizavimo objekto pirkimo - pardavimo sutartimi įgijo nuosavybėn ir valdė būtent tokio ploto aiškiai aprašytas negyvenamąsias patalpas. Į kitas pastate 2A1p esančias patalpas (rūsio ir pastogės patalpas) buvusiam turto savininkui nebuvo įregistruota nuosavybės teisė. Tuo tarpu pareiškėjui galėjo pereiti tik tiek teisių, kiek jų turėjo ankstesnis minėto turto savininkas. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateikti Valstybės turto fondo ir Vilniaus miesto savivaldybės raštai negali būti pripažinti dokumentais, patvirtinančiais pareiškėjo daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą. Šiuose raštuose tik buvo nurodyta, jog minėtos institucijos ginčo patalpų nevaldo. Šie raštai vertintini kaip informacinio pobūdžio dokumentai. Teismas nurodė, kad pagal rašytinius įrodymus pastate 2A1p esančių rūsio, kuris padalintas į 25 atskirus sandėliukus, ir pastogės patalpų negalima laikyti susijusiomis vien tik su pareiškėjo šiame pastate įsigytomis negyvenamosiomis patalpomis. Atsakovas pateikė įrodymus, kad pastatai 2A1p ir 1A3p nuo 1948 metų sudarė vieningą nekilnojamąjį daiktą. Jiems buvo sudaryta viena kadastro ir registro byla. Todėl atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad nuosavybės teisės įregistravimo į pastato 2A1p rūsio ir palėpės patalpas klausimas gali būti sprendžiamas tik nustačius visų tame pastate esančių patalpų savininkus. Aplinkybė, kad pastato 2A1p rūsyje esantys sandėliukai yra po pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiomis negyvenamosiomis patalpomis, o pastogės patalpa - virš šių patalpų, patvirtina tik faktinį pareiškėjui priklausančių patalpų ir ginčo patalpų išsidėstymą. Iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad pastato 2A1p rūsio ir pastogės patalpos gali būti suformuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto vienetai. Pastato 2A1p rūsio ir pastogės patalpos negali būti laikomos pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų priklausiniais.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti atsakovo 2006 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr.136 bei palikti galioti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2005 m. gegužės 24 d. sprendimą.
Pareiškėjas nurodo, kad tretieji suinteresuotieji asmenys paduodami skundą atsakovui dėl teritorinio registratoriaus sprendimo praleido Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnyje numatytą vieno mėnesio skundo padavimo terminą. Tretieji suinteresuotieji asmenys neprašė atnaujinti praleisto termino ir jokių svarbių jo praleidimo priežasčių nenurodė. Byloje ginčijamame atsakovo sprendime nėra pasisakyta dėl skundo padavimo termino atnaujinimo tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas išsprendė termino atnaujinimo klausimą. Pareiškėjas nurodo, kad jam nuosavybės teisė į ginčo rūsio bei palėpės patalpas turi būti įregistruota remiantis turto varžytinių aktu. Pagal šį aktą pareiškėjas įsigijo pagrindines pastato 2A1p patalpas, o rūsio ir palėpės patalpos yra šiame pastate esantys priklausiniai, kurių teisinis statusas turi būti toks pat kaip ir pagrindinio daikto (patalpų) statusas. Be to, jeigu rūsio ir palėpės patalpos negalėtų būti laikomos priklausiniais, jos turėtų būti laikomos bendrojo naudojimo patalpomis ir vis tiek turėtų tekti nuosavybėn pareiškėjui, nes pastate 2A1p nuosavybę turi tik jis vienas. Pareiškėjas nurodo, kad pastatas 2A1p bei pastatas 1A3p yra atskiri ir visiškai savarankiški nekilnojamieji daiktai, kurie tiktai yra netoli vienas kito, bet tiesiogiai nesijungia. Šiems pastatams yra suteikti skirtingi adresai. Savo konstrukcijomis, techninėmis charakteristikomis ir architektūriniais sprendimais pastato 2A1p rūsio ir palėpės patalpos yra susijusios vien tik su pagrindinėmis šio pastato patalpomis. Pastato 2A1p rūsio ir palėpės patalpos niekaip nesusijusios su pastato 1A3p patalpomis. Pareiškėjas nurodo, kad tai, jog daiktas gali būti suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas, nėra požymis, neleidžiantis daikto laikyti kito daikto priklausiniu. Priešingai, Civilinio kodekso 4.19 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog priklausiniais laikomi savarankiški, pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Pareiškėjas nurodo, kad jeigu pastato 2A1p rūsius faktiškai naudotų pastato 1A3p gyventojai, tai negalėtų būti šių gyventojų teises patvirtinantis įrodymas. Bet koks naudojimasis svetimu daiktu be teisinio pagrindo, o tuo labiau pažeidžiant kito asmens teises, teisių nesukuria. Pareiškėjas nurodo, kad tretieji suinteresuotieji asmenys neturi jokių daiktinių teisių į pastato 2A1p rūsio bei pastogės patalpas. Jie nenurodė jokio teisėto pagrindo savo teisėms į rūsio bei pastogės patalpas pagrįsti. Tretieji suinteresuotieji asmenys nėra nustatyta tvarka įregistravę daiktinių teisių į pastato 2A1p rūsius ar kitas patalpas. Atsakovas tiktai paaiškino, jog pastato 2A1p rūsius tretieji suinteresuotieji asmenys naudoja bei jog trečiųjų suinteresuotųjų asmenų butų pastate 1A3p privatizavimo sutartyse nurodyta, kad butai yra su rūsiais. Tuo tarpu byloje pateikti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad rūsius gali turėti ne kiekvienas trečiasis suinteresuotasis asmuo, o, be to, ir kitų asmenų teisės į rūsius nėra įrodytos. Pareiškėjas nurodo, kad dėl to, jog trečiųjų suinteresuotųjų asmenų daiktinės teisės į pastato 2A1p rūsio ar palėpės patalpas nėra įregistruotos nekilnojamojo turto registre, jie netgi teoriškai negalėtų pretenduoti būti šių patalpų savininkais. 1964 metų Civilinio kodekso 255 straipsnis numatė, jog nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino; dėl svarbių priežasčių praleistą šį terminą gali atstatyti teismas; šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį daro negaliojančią. Vadovaujantis šiuo straipsniu tretieji suinteresuotieji asmenys negalėjo į pastato 2A1p rūsius ar palėpę įgyti nuosavybės teisių nekilnojamojo turto perleidimo sandorių pagrindu, o šių teisių įgijimas kitais pagrindais yra dar mažiau tikėtinas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretieji suinteresuotieji asmenys L. M., L. K., A. P., H. S., J. V., L. S. Š., D. Š., Ž. S., G. V. su apeliaciniu skundu nesutinka.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovės prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo L. S. Š. prašė apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Vienas iš apeliacinio skundo argumentų- kad tretieji suinteresuotieji asmenys praleido skundo ikiteisminei ginčų nagrinėjimo institucijai padavimo terminą, termino atnaujinti neprašė ir terminas atnaujintas nebuvo.
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnio 2 dalis nustato: „Skundas Centriniam registratoriui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teritorinio registratoriaus sprendimo priėmimo dienos. Jeigu suinteresuotas asmuo praleido šio įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias Centrinis registratorius pripažįsta svarbiomis, šis terminas Centrinio registratoriaus sprendimu gali būti atnaujintas. Kartu su pareiškimu dėl skundo padavimo termino atnaujinimo turi būti paduodamas ir skundas, kurio padavimo terminas yra praleistas. Centrinio registratoriaus sprendimas atmesti pareiškimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo gali būti apskųstas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka“. Tai reiškia, kad centrinis registratorius tais atvejais, kai skundas paduotas praleidus nustatytą vieno mėnesio terminą ir neprašoma šį terminą atnaujinti, skundo nenagrinėja. Panašiai skundo padavimo terminų praleidimo pasekmės nustatytos ir kai kuriuose kituose išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose (pavyzdžiui, Mokesčių administravimo įstatymo 152 straipsnis). Toks teisinis reglamentavimas nėra betikslis, jis nustatytas, atsižvelgiant į reglamentuojamų santykių svarbą ir būtinumą garantuoti jų stabilumą bei šių santykių dalyvių užtikrintumą esama padėtimi, galimybę jiems planuoti ūkinę veiklą ar tvarkyti nuosavybę, tuo pačiu paliekant galimybę kitiems asmenims ginti savo teises ir tuo atveju, jei dėl svarbių priežasčių to padaryti negalėjo įstatymo nustatytu laiku.
Pareiškėjo nuosavybės teisės į palėpę ir rūsius, kurių indeksai nuo 29-1 iki 29-7, esančius Vilniuje, Mindaugo 21, pastate 2A1p, įregistruotos 2005 m. gegužės 24 d. sprendimu. Tretieji suinteresuotieji asmenys skundą centriniam registratoriui pateikė 2006 m. kovo 17 d. (L. S. Š.) ir 2006 m. kovo 22 d., tai yra praleidę įstatymų nustatytą terminą. Prašymo atnaujinti terminą nepateikė. Todėl jų skundai turėjo būti palikti nenagrinėti.
Pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyta pozicija, kad terminas apskųsti teritorinio registratoriaus sprendimą buvo atnaujintas, nes sprendime nurodytas teisinis termino atnaujinimo pagrindas, teisiškai nepagrįsta. Pirmiausia, terminas gali būti atnaujintas tik esant prašymui, o tokio prašymo nebuvo. Antra, terminas gali būti atnaujintas tik tokiu atveju, jei praleistas dėl svarbių priežasčių. Šiuo atveju termino praleidimo priežastys net nėra žinomos, nes trečiųjų suinteresuotų asmenų skunduose atsakovui ne tik neprašoma terminą atnaujinti, bet ir nenurodomos termino praleidimo priežastys. Ir trečia, nusprendus terminą atnaujinti turi būti išdėstomi tokio sprendimo motyvai ir pats sprendimas. Atsakovo 2006 m. balandžio 14 d. sprendime nėra nurodyta, nei kad terminas atnaujintas, nei atnaujinimo motyvų. Vien teisės normos, kuri reglamentuoja praleisto termino atnaujinimą, nurodymas sprendime, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad terminas atnaujintas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 ir 32 straipsniai nustato bendrąsias skundų nagrinėjimo taisykles, 31 straipsnyje be galimybės atnaujinti praleistą terminą nustatytos ir kitos taisyklės: reikalavimai skundui, jo padavimo terminas, sprendimo apskundimo tvarka.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Skundžiamas teismo sprendimas naikintinas. Kadangi atsakovas priėmė sprendimą, kai pagal teisinį reglamentavimą skundą turėjo palikti nenagrinėtą, jo sprendimas turi būti panaikintas. Kiti pareiškėjo skunde nurodyti šio sprendimo panaikinimo pagrindai nenagrinėtini.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu teisėjų kolegija
nusprendžia:
apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 25 d. sprendimą panaikinti.
Skundą tenkinti.
Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2006 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr.136 panaikinti.
Sprendimas neskundžiamas.