Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Nijolės Griškevičienės, Alvydo Žerlausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės N. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-09-25 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. G. ieškinį atsakovei Pajūrio kredito unijai dėl laidavimo sutarties ir laidavimo už vekselį pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo L. K.,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

ieškovė ieškiniu pareiškė reikalavimus: laidavimo sutartį Nr. 11-00070-1 pripažinti niekine ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento); laidavimą už vekselį prie šios sutarties pripažinti niekiniu ir negaliojančiu ab intio; priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo pagrindu nurodė aplinkybes, kad ieškovė 2011-10-12 Jūreivių kredito unijoje (dabar pavadinimas Pajūrio kredito unija) pasirašė laidavimo sutartį Nr. 11-00070-1 ir prie sutarties laidavimą už vekselį 67 071,18 Lt sumai. Šia sutartimi ieškovė laidavo už paskolos gavėją L. K.. 2014-04-07 vekselis pateiktas apmokėjimui ir 2014-04-18 išduotas vykdomasis įrašas, kuriuo reikalaujama išieškoti 45 947,04 Lt solidariai iš skolininkės ir laiduotojos; pagal šį dokumentą pradėtas išieškojimas. Ieškovė pažymėjo, kad 2011-10-07 L. K. pateikė atsakovei prašymą vartojimo paskolai gauti, prašyme nurodyta, kad ji turi 280 000 Lt vertės butą (duomenys neskelbtini), tačiau tai, kad butas jau 2008 m. buvo įkeistas kitam kreditoriui, prašyme nebuvo nurodyta. Ieškovė mano, kad L. K. finansinės būklės įvertinimo duomenys buvo suklastoti. Atsakovė, suteikdama paskolą faktiškai nemokiam asmeniui, pažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31 str. 3 d., Vartojimo kredito įstatymo 8 str. 1 d., šių įstatymų nesilaikymas vertintinas kaip imperatyvių įstatymo normų pažeidimas. Laidavimo sutartis buvo sudaryta apgaulės būdu, susitarus paskolos gavėjai ir paskolos davėjai suklastoti finansinio skolininko būklės įvertinimo duomenis. Paskolos gavėjai, neturinčiai nei nuolatinių pajamų, nei turto, atsakovė suteikė 50 000 Lt vartojimo kreditą. Ieškovė, žinodama, kad paskolos gavėjos butas įkeistas kreditoriui, nebūtų pasirašiusi laidavimo sutarčių. Tokia situacija atitinka CK 1.91 str. 1 dalį; L. K. šioje situacijoje yra trečiasis asmuo. Ieškovės nuomone, kadangi laidavimo sutarties dalyvis – atsakovė ne tik žinojo, bet ir dalyvavo apgaulėje, taikytina CK 1.91 str. 6 d. Prie paskolos sutarties buvo pasirašytas ir neprotestuotinas paprastasis vekselis 67 071,18 Lt sumai, už kurį taip pat laidavo ieškovė. Laidavimo sutartyje nėra nurodyta, kad yra ir vekselis, su paskolos sutartimi ieškovė nėra susipažinusi ir nėra gavusi jos kopijos. Vekselyje nėra įrašyta, kad tai besąlyginis įsipareigojimas sumokėti nurodytą sumą, kaip tai numato Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 str. nuostatos.

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2015-09-25 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės N. G. 500 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą atsakovei Pajūrio kredito unijai, taip pat 14,53 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas pažymėjo, kad laiduotojai už finansų įstaigos kliento prievoles nėra finansinių paslaugų gavėjai, todėl, gindamiesi nuo jiems pareikštų reikalavimų pagal sudarytus laidavimo sandorius, neturi teisinio pagrindo remtis aplinkybe, jog finansų įstaiga neįvykdė Finansų įstaigų įstatymo 31 str. įtvirtintų reikalavimų. Teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad ginčo laidavimo sutartyje yra įtvirtintos sąlygos, dėl kurių šalys nesusitarė, ar jos prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Laidavimo sutartyje šalys savo noru susitarė dėl sutarties sąlygų. Kreditorius neprivalo užtikrinti, kad laiduotojas būtų maksimaliai apsaugotas nuo prievolės vykdymo kreditoriui už asmenį, už kurį laiduota, šiam neįvykdžius savo įsipareigojimų, nebent būtų susitarta kitaip. Laidavimo teisinis reglamentavimas bei praktikoje paprastai egzistuojantys laiduotojo ir asmens, už kurį laiduojama, ryšiai suponuoja laiduotojo pareigą pačiam aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau. Taip pat pažymėta, kad ieškovė laidavimo sutarties sudarymo metu dirbo darbą, susijusį su paskolų teikimu, todėl turėjo galimybę racionaliai ir protingai apmąstyti ir įvertinti laidavimo sutarties esmę, jos pasekmes bei prisiimtą riziką. Teismas vertino, kad nėra pagrindo išvadai, jog prieš ginčo laidavimo sutarties sudarymą kredito davėja (atsakovė) ir kredito gavėja (trečiasis asmuo) būtų sudariusios sąmoningą susitarimą, turėjusį ieškovei lemiamą įtaką ginčo laidavimo sutarčiai sudaryti. Konstatuota, kad nėra pagrindo ginčo laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia nei CK 1.91 str. 1 d., nei CK 1.91 str. 6 d. pagrindu. Nustatyta, kad L. K. išduotas vekselis šiuo atveju atliko paskolos sutartimi suteiktos pinigų sumos grąžinimo (sutartinės prievolės įvykdymo) užtikrinimo funkciją. Teismas darė išvadą, kad ginčo vekselis atitinka įstatyme numatytus paprastojo vekselio rekvizitus, kadangi įstatymo nustatytas reikalavimas, jog vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio, o ne suprantamas kaip įpareigojimas vekselyje tiesiogiai nurodyti „besąlyginis įsipareigojimas sumokėti vekselyje nurodytą sumą“. Teismas nenustatė pagrindo pripažinti vekselio sumos laidavimą negaliojančiu.

Ieškovė N. G. pateikė apeliacinį skundą. Juo prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-09-25 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, taip pat prašo iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodo, kad teismas nevertino imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimų, kuriuos ieškovė nurodė kaip svarbias faktines aplinkybes, atskleidžiančias apgaulės mechanizmą ir sukuriančias teisines pasekmes ieškovei, kaip laiduotojai. Ieškovė pateikė prašymą laiduoti už L. K. verslo paskolą ir laisva valia siekė laiduoti už L. K. su tokia finansine padėtimi, kokią ši nurodė savo prašyme. Ieškovės nuomone, negalima konstatuoti, kad buvo išreikšta ir suderinta šalių valia. Pajūrio kredito unija siekė sudaryti kredito sutartį, nes iš to gauna pelną, o L. K. siekė gauti paskolą ir jų interesai sutapo. Ieškovės nuomone, tiek atsakovės, tiek L. K. tikslas buvo, kad laiduotojas laiduotų už nemokų asmenį. L. K. įtikino ieškovę, kad turi butą (duomenys neskelbtini), kad plėtos verslą ir iš to jos pajamos bus 6 000 Lt, tokius duomenis ši nurodė ir prašyme paskolai gauti. Taigi, L. K. pateikė prašymą su melagingais savo duomenimis Pajūrio kredito unijai, kuri prašymą priėmė, patvirtino tokius duomenis, įvertino jos finansinę būklę kaip labai gerą ir suteikė paskolą. Tiek L. K., kuri pateikė melagingus duomenis, tiek atsakovė, kuri sąmoningai patvirtino tokius duomenis, atliko tyčinius, sąmoningus veiksmus, siekdamos sudaryti paskolos sutartį, už kurią ieškovė laiduotų. Laidavimo sandoris buvo lemtas atsakovės ir L. K. nesąžiningo susitarimo nutylėti reikšmingus faktus. Žinodama apie tikrąją L. K. finansinę padėtį, ieškovė nebūtų pasirašiusi laidavimo sutarties. Dėl laidavimo už vekselį ieškovė pažymi, kad teismas tinkamai nesivadovavo teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl laiduotojo teisės reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą. Teigia, kad teismo sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei.

Atsiliepimu atsakovė Pajūrio kredito unija prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015‑09-25 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovė ieškinyje nepagrįstai tapatina turtą, iš kurio gali būti tenkinamas reikalavimas, su galimybe vykdyti finansinius įsipareigojimus. Kredito gavėjos pajamų turėjo užtekti kredito grąžinimui. Nurodo, kad L. K. ir N. G. kreipėsi į Pajūrio kredito uniją dėl kredito gavimo ir jo užtikrinimo, jų iniciatyva buvo pasiūlytas (pasirinktas) prievolės įvykdymo būdas – laidavimas. N. G. turėjo suprasti ir žinoti, kad šiuo konkrečiu atveju laidavimas, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, yra išduodama būtent dėl to, kad L. K. turto negalima įkeisti dėl jau esančios hipotekos. Pajūrio kredito unija, gavusi L. K. prašymą, vartojimo paskolai ir N. G. laidavimo paraišką, vykdė vidinį vertinimą, šių duomenų neklastojo, jokių duomenų netvirtino ir negarantavo jų teisingumo, o tik informavo apie sprendimą suteikti kreditą, todėl Pajūrio kredito unija niekaip negalėjo panaudoti apgaulės prieš N. G.. Atsižvelgdama į CK 6.6 str. 4 p., teigia, kad N. G. valia buvo atsakyti už L. K. nepriklausomai nuo to, ar ji turi turto ar ne. Laidavimo sutartis nebuvo sudaryta panaudojant apgaulę, todėl nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu ir vekselį, t. y. jo dalį dėl laidavimo. Ieškovė nepaneigė, kad L. K. turėjo pajamų. Pajūrio kredito unija įvertino pajamas, prievolės įvykdymo užtikrinimą ir neatliko dokumentų klastojimo. Teigia, kad laidavimas neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Vadovaujantis CPK 321 str. 1 d., apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, apeliantės N. G. prašymą skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 str., 322 str.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2011-10-12 tarp atsakovės Pajūrio kredito unijos (tuo metu buvęs pavadinimas – Jūreivių kredito unija) ir L. K. sudaryta vartojimo kredito (paskolos) sutartis Nr. 11-00070. Šia sutartimi L. K. suteikta 50 000 Lt paskola. Paskolos sutartyje nurodyta, kad paskolos grąžinimas užtikrinamas fizinio asmens laidavimu bei sutarties 9 punkte nurodytomis užtikrinimo priemonėmis. Taip pat nustatyta, kad ieškovė N. G. 2011-10-12 su atsakove sudarė laidavimo sutartį Nr. 11‑00070-1. Šia laidavimo sutartimi užtikrinta 2011-10-12 paskolos sutartis Nr. 11-00070, laiduotoja N. G. laidavo už paskolos gavėją L. K. ir įsipareigojo atsakyti visu savo turtu atsakovei Pajūrio kredito unijai, jeigu paskolos gavėja tinkamai neįvykdys unijai visų ar dalies prievolių pagal paskolos sutartį. Taip pat 2011-10-12 L. K. išdavė atsakovei neprotestuotiną paprastąjį vekselį, laiduotoja nurodyta N. G.. 2014-04-18 išduotas notarės vykdomasis įrašas išieškoti solidariai iš skolininkės L. K. ir laiduotojos N. G. vekselio turėtojos kooperatyvinės bendrovės „Pajūrio kredito unija“ naudai per vekselio mokėjimo terminą nesumokėtą vekselio sumos dalį – 45 679,64 Lt su priklausančiomis palūkanomis. Tarp L. K. ir atsakovės sudaryta vartojimo kredito (paskolos) sutartis nėra nuginčyta ar pripažinta negaliojančia.

Ieškiniu ieškovė prašė pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia, kaip sudarytą dėl apgaulės. CK 1.91 str. 1 d., be kita ko, numato, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Pagal šią teisės normą apgaulė pasireiškia kaip sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines esmines ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo aplinkybes dėl atsakovės valios sudaryti laidavimo sandorį formavimosi bei nepagrįstai neįžvelgė tyčinės apgaulės.

Atvejais, kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu sandorį CK 1.91 str. pagrindu, kaip sudarytą dėl apgaulės, byloje tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. CK 1.91 str. 6 d. numato, kad jeigu apgaulę panaudojo ne kita sandorio šalis, o trečiasis asmuo, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei kita sandorio šalis žinojo arba turėjo žinoti šiuos faktus. Ieškovė ieškinyje argumentavo, kad prašyme paskolai gauti trečiasis asmuo L. K. nenurodė, jog jos butas įkeistas hipoteka ir yra mokamos įmokos už hipoteką, tuo tarpu žinodama, kad L. K. butas įkeistas hipoteka, laidavimo sutarties ir laidavimo už vekselį ieškovė nebūtų pasirašiusi. Ieškovė motyvavo, kad Pajūrio kredito unijos dalyvavimas apgaulėje pasireiškė melagingų duomenų patvirtinimu, L. K. finansinės būklės įvertinimu kaip labai geros bei paskolos L. K. suteikimu.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas, kad ieškovė, kaip laiduotoja už finansų įstaigos klientės prievoles, nėra finansinių paslaugų gavėja, konstatavo, kad ieškovė neturi teisinio pagrindo remtis aplinkybėmis dėl finansų įstaigos Finansų įstaigų įstatymo 31 str. įtvirtintų reikalavimų nevykdymo. Apeliantė teigia, kad šias aplinkybes nurodė kaip svarbias ir atskleidžiančias apgaulės mechanizmą. Apeliantė nurodo, kad laidavimo sandoris buvo ne jos laisvos valios išraiška, o lemtas atsakovės ir L. K. nesąžiningo išankstinio susitarimo nutylėti reikšmingus faktus, kadangi, apeliantės nuomone, nesant tokio susitarimo L. K. nebūtų rašiusi melagingų savo duomenų ir nutylėjusi apie turimą paskolą ir hipoteką, jei nebūtų žinojusi, kad atsakovė sutiks su jos nurodytais duomenimis ir, ieškovei girdint, jokių klausimų nereikš. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė (kredito davėja) su L. K. (kredito gavėja) būtų sudariusi sąmoningą susitarimą apgaulės būdu paskatinti ieškovę sudaryti laidavimo sutartį.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2011-10-07 atsakovė atliko vidinį skolininkės L. K. finansinės būklės vertinimą pagal šios pateiktą paskolos prašymą. Ieškovė pirmosios instancijos teisme nurodė, kad laidavimo sutarties pasirašymo metu L. K. būklės įvertinimo nematė, ieškovė nenurodė, jog domėjosi tokio įvertinimo duomenimis. Ieškovė iš esmės teigia, kad pasitikėjo Pajūrio kredito unijos išvada, jog L. K. gali būti suteikta paskola. Atsakovė nesutiko su ieškovės pozicija, kad nesilaikė Finansinių įstaigų įstatymo 31 str. 3 d. nuostatų, kadangi kredito gavėjos L. K. pajamų ir planuojamų pajamų turėjo užtekti kredito grąžinimui, taip pat buvo užtikrintas finansų įstaigos reikalavimo tenkinimas.

Civilinių teisinių santykių subjektai patys sprendžia, ar jiems sudaryti konkrečią sutartį ir kokiomis sąlygomis (CK 6.156 str. 1 d.). Pažymėtina, kad laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas (CK 6.76 str.), tad laiduotojas, turi įvertinti savo atsakomybės riziką. Patys paskolos santykiai savo esme visada yra siejami su tam tikra ne tik kredito davėjo, kuris vertina kliento finansines galimybes, bet ir kredito gavėjo, ir asmenų, kurie imasi užtikrinti kredito grąžinimą (laidavimas, garantija, hipoteka ir t. t.) rizika. Kaip nustatyta byloje, trečiasis asmuo ir ieškovė kartu kreipėsi į Pajūrio kredito uniją pateikdamos atitinkamai prašymą vartojimo paskolai gauti ir laidavimo paraišką, o vėliau su atsakove sudarydamos atitinkamas sutartis. Ieškovė, duodama paaiškinimus byloje, patvirtino, kad jos darbo pobūdis buvo susijęs ir su vartojimo paskolų suteikimu, taip pat patvirtino, kad žinojo, kas yra laidavimas, įvertino riziką, taigi ieškovė suvokė sudaromo sandorio esmę. Ieškovė paaiškino, kad matė trečiojo asmens pildomus duomenis, taigi žinojo apie kredito gavėjos turimą butą, tačiau sutiko L. K. imamą paskolą atsakovės kredito unijoje užtikrinti savo laidavimu. Atkreiptinas dėmesys, kad laidavimo sutarties 3 dalyje laiduotojai išaiškinta, jog pagal CK 6.81 str. laiduotoja ir paskolos gavėja atsako kredito unijai kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, t. y. jeigu paskolos gavėja tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal paskolos sutartį, laiduotojas atsakys kredito unijai ta pačia apimtimi kaip ir paskolos gavėjas, o konkrečiai – už paskolos grąžinimą, palūkanų, delspinigių ir kitų pagal paskolos sutartį priklausančių sumų sumokėjimą bei nuostolių atlyginimą. Tuo tarpu CK 6.80 str. 2 d. numato, kad atvejais, kai skolininko ir laiduotojo atsakomybė yra solidari, laiduotojas (šiuo atveju ieškovė) neturi teisės reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą. Tokiu atveju kreditorei numatyta teisė reikalauti prievolės įvykdymo tiek iš solidarių skolininkių bendrai, tiek iš bet kurios jų, be to, tiek visos prievolės, tiek jos dalies (CK 6.6 str. 4 d.).

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad L. K. suteikta ne verslo, o vartojimo paskola, tačiau pažymėtina, kad iš ieškovės byloje duotų paaiškinimų bei rašytinių įrodymų byloje nustatyta, kad 2011-10-07 laidavimo paraišką ir prašymą vartojimo paskolai gauti N. G. bei L. K. pateikė atvykusios kartu, ieškovė matė trečiojo asmens pildomus duomenis. Jos taip pat kartu atvyko ir 2011-10-12 sudaryti paskolos ir laidavimo sutartis bei vekselį, tiek paskolos sutarties pavadinime, tiek pirmame sutarties lape nurodyta, kad tai vartojimo kredito sutartis. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pati ieškovė nurodė, kad net ir tokiu atveju pinigai galėjo būti panaudoti verslo poreikiams, tad nėra pagrindo konstatuoti, kad ši aplinkybė turėjo esminę reikšmę susiformuoti ieškovės valiai sudaryti ginčijamą sandorį.

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad išaiškėjus tikrajai L. K. finansinei būklei, laidavimo sutartis nebeatitinka ieškovės tikrosios valios bei ketinimų. Tačiau įrodymai byloje nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovės Pajūrio kredito unijos, kuriai reiškiami ieškinio reikalavimai, veika buvo nukreipta tyčia nesąžiningai ar išankstinio nesąžiningo susitarimo su kredito gavėja pagrindu paskatinti ieškovę sudaryti sandorį (laiduoti už trečiąjį asmenį), sąmoningai nuslėpti reikšmingą sandoriui sudaryti informaciją ir kad būtent tai nulėmė ieškovės apsisprendimą bei ginčijamos laidavimo sutarties sudarymą (CK 1.91 str. 1 d., 5 d., 6 d.). Laidavimo sandoris negali būti vertinamas, kaip sudarytas dėl apgaulės, vien dėl to, kad vėliau ieškovei kilo neigiami šio sandorio sudarymo padariniai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šioje byloje laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia, kaip sudarytą dėl atsakovės apgaulės, CK 1.91 str. 1 d. ar 1.91 str. 6 d. pagrindais nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į laiduotojos teisės ginčyti vekselį apimtį. Ieškovė ieškinio reikalavimą pripažinti laidavimą už vekselį prie paskolos sutarties niekiniu ir negaliojančiu grindė vekselio formos trūkumais. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo vekselis atitinka įstatyme numatytus paprastojo vekselio rekvizitus. Tuo tarpu ieškovės nurodytų bendrųjų pagrindų pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia nenustatyta. Nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl laidavimo už vekselį pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, dėl to apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, atsakovei Pajūrio kredito unijai iš apeliantės priteistinos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turėtos rašytiniais įrodymais pagrįstos 200 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015-09-25 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės N. G. 200 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą atsakovei Pajūrio kredito unijai.