- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-11-28
- Bylos Nr.
- Ik-3436-171/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01615-2011-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irena Paulauskienė (pran.), Gintaras Dzedulionis, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- E. R., V. R.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų
- Advokatai
- Loreta Groblienė
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Irenos Paulauskienės (pranešėja), teisėjų Gintaro Dzedulionio ir Liudmilos Zaborovskos, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjams E. R. ir V. R., jų atstovei advokatei Loretai Groblienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. R. ir V. R. prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų žemėtvarkos skyrius).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjai kreipėsi į teismą su pašymu (b. l. 1–2) atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į K. T. iki nacionalizacijos turėtą turtą bei reikiamus nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.
Šalies argumentai
Pareiškėjai paaiškino, kad jų tėvas J. R., T. sūnus, gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), gyvenęs (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, Zarasų apskrityje, per Antrąjį pasaulinį karą globojo ir slaugė K. (K., K.) T. (T.), G. (G.) sūnų (toliau – K. T.), gyvenusį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, Zarasų apskrityje. K. T. (duomenys neskelbtini) naminiu testamentu visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, bei jam priklausančias teises po savo mirties paliko jų tėvui J. R.. Pagal surinktus archyvinius duomenis K. T. buvo ūkininkas, nuosavybės teise iki nacionalizacijos turėjęs 19,75 ha žemės ir trobesius (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, Zarasų apskrityje. Trobesiai, turimomis žiniomis, nėra išlikę. Nuosavybės teisės į K. T. iki nacionalizacijos turėtą žemę nėra atkurtos, dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šį turtą netgi nėra paduoto prašymo.
Teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 2 p., nuosavybės teisės atkuriamos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.
Nurodo, kad terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus praleido dėl svarbių priežasčių, t. y. kai mirė jų tėvas J. R., jie buvo dar visai nedideli (mirus tėvui, V. R. buvo ką tik sukakę dvylika metų, o E. R. ėjo vienuolikti metai). Iki mirties vaikams tėvas nieko nepasakojo apie K. T. palikimą, į kurį įėjo ir nacionalizuota žemė. Be to, tuo metu (1963 metais) dar buvo sovietmetis, todėl apie galimai turimas teises į nacionalizuotą žemę kalbėti buvo pavojinga. Dėl jiems nežinomų priežasčių apie tai iki pat savo mirties (mirė (duomenys neskelbtini)) nieko nekalbėjo ir jų mama A. R.. Pareiškėjai teigia, jog nežino, ar mama žinojo apie palikimą, ar buvo skaičiusi K. T. testamentą. Praėjus metams po mamos mirties tvarkė jos daiktus bei per ilgą laiką susikaupusius dokumentus ir rado K. T. testamentą. Tik tada sužinojo apie turimas teises į K. T. turtą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjai bei jų atstovė palaikė prašyme išdėstytus argumentus, paaiškino, kad tuo metu, kai atsirado paveldėjimas, galiojo antrosios sovietų okupacijos įstatymai, tuo metu įpėdinis negalėjo įgyvendinti testamente numatytos teisės ir priimti palikimo, kadangi naminis testamentas nebuvo numatytas. Testamentas jo sudarymo metu atitiko tuo metu keltus reikalavimus. Pareiškėjai negalėjo anksčiau įgyvendinti savo teisės, nes apie jį sužinojo tik po motinos mirties. Kai mirė tėvas, pareiškėjai buvo mažamečiai (b. l. 64–66).
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų žemėtvarkos skyrius atsiliepime (b. l. 17–19) nurodė, kad, jų manymu, pareiškėjų prašymas pateiktas nesilaikant Administracinių bylų teisenos įstatymo 25 straipsnyje nustatytos išankstinės skundų (prašymų) nagrinėjimo tvarkos, kadangi Zarasų žemėtvarkos skyriuje nėra gautas pareiškėjų prašymas dėl nuosavybės teisės atkūrimo į buvusio savininko K. T. iki turto nacionalizavimo (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, Zarasų apskrityje, turėtą žemę. Teigia, kad pareiškėjų atstovės advokatės 2011-02-21 prašymas dėl informacijos suteikimo apie kitų asmenų kreipimąsi į K. T. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę nelaikomas pareiškėjų pateiktu prašymu dėl nuosavybės teisės atkūrimo.
Nurodo, kad K. T. 1944 m. testamentas surašytas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos ir nepatvirtintas vykdyti, todėl jis gali būti vertinamas tik kaip naminis testamentas. Remiantis Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 5 p. nuostata, pretenduoti į K. T. turėtą žemę pagal 1944 metais surašytą (naminį) testamentą turi teisę tik asmenys, kuriems turtas buvo perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu. Toks asmuo buvo J. R., o atsižvelgus į tai, kad jis mirė 1963 metais ir nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis, kaip teisių perėmėjas, testamentu paliko savo turtą pareiškėjams, nagrinėti E. R. ir V. R. prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į K. T. (duomenys neskelbtini) kaime iki 1940 m. turėtą 19,79 ha žemės plotą pagal 1944 metais surašytą naminį testamentą nėra įstatymuose nustatyto pagrindo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad pareiškėjai 1944 metais surašyto naminio testamento pagrindu neturi subjektinės teisės teikti prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo bei kitų reikalingų dokumentų, taigi, neturėdami tokios teisės, jie negali būti laikomi praleidusiais Atkūrimo įstatymo nustatytus prašymo ir kitų dokumentų pateikimo terminus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 56).
Motyvuojamoji dalis
Prašymas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 17 str. 1 d. nustato, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Pagal Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
To paties straipsnio 4 d. įtvirtinta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Atkūrimo įstatymo normose nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl, sprendžiant šį klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d.). Vadovaujantis pastarąja nuostata pripažintina, jog termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti atitinkamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą yra būtina atsižvelgti ir į pačių terminų trukmę, nes laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis taip ar kitaip atnaujinant prašomą terminą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti įstatymo nustatytas teises ir įgyvendinti pareigas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.
Pareiškėjai kaip svarbias aplinkybes, sutrukdžiusias jiems nustatytu terminu pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, nurodė tai, kad tuo metu, kai mirė jų tėvas J. R., jie buvo maži ir iki mirties tėvas jiems nieko nepasakojo apie K. T. palikimą, į kurį įėjo ir nacionalizuota žemė, be to, tuo metu buvo sovietmetis, todėl apie galimai turimas teises į nacionalizuotą žemę kalbėti buvo pavojinga. Apie paveldėtą turtą iki pat savo mirties nieko nepasakojo ir jų mama, taigi apie turimas teises į K. T. turtą sužinojo tik po jos mirties radę tarp senų dokumentų K. T. testamentą.
Iš byloje esančio K. T. testamento (b. l. 5, 63) matyti, kad jis sudarytas (duomenys neskelbtini) ir juo K. T. visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, bei jam priklausančias teises po savo mirties paliko J. R., T. sūnui (kaip matyti iš pažymos apie asmens duomenis, pareiškėjų tėvui (b. l. 7). Testatorius K. T. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 50).
Teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja I. K. parodė, kad su E. R. gyvena jau aštuonerius metus. Testamentą rado pareiškėjo mamos bute po mamos mirties praėjus vieniems metams tvarkydami jos daiktus (b. l. 53–54).
Pareiškėjų motina A. R. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 8, 6). Pareiškėjai praėjus metams po jos mirties radę testamentą ir siekdami surinkti informaciją apie K. T. iki nacionalizacijos valdytą žemę, 2010-11-13 su prašymu kreipėsi į Utenos apskrities archyvą (b. l. 9), į jį buvo atsakyta 2010-12-03. 2011-01-14 pateikė prašymą Lietuvos centriniam valstybės archyvui, į jį atsakyta 2011-02-10 (b. l. 10–11). 2011-02-21 pateikė prašymą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų žemėtvarkos skyriui (b. l. 20), prašydami suteikti informaciją, ar yra atkurtos nuosavybės teisės arba pradėtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas į K. (K.) T. (T.), G. (G.) sūnaus, turtą.
Taigi, kaip matyti iš rašytinių įrodymų, pareiškėjai, radę testamentą, gana operatyviai kreipėsi į institucijas, siekdami išsiaiškinti, ar testatorius turėjo turto.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad testamentas buvo sudarytas vokiečių okupacijos metu, o testatorius mirė ir paveldėjimas atsirado sovietų okupacijos metu. Visas pokarinis laikotarpis buvo istoriškai sudėtingas, testatorius mirė 1963 metais, kai nebuvo jokių galimybių ir sąlygų šį testamentą realizuoti. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo priimtas 1991 m., tačiau įstatymo pakeitimas dėl subjektų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės pagal testamentą (naminį testamentą), pirmą kartą buvo priimtas tik 1999 m., vėliau panaikintas ir tik 2003-03-04 Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui nutarime konstatavus, kad 2 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nėra įtvirtinta anksčiau šios dalies 5 punkte buvusi nuostata, jog nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos, testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, vėl priimtas 2003 m.
Teismas daro išvadą, kad pareiškėjai privalo įrodyti svarbias termino praleidimo priežastis įstatymo nuostatų galiojimo metu, t. y. 1999–2002 ir nuo 2003-10-29 iki šiol.
Įstatyme 1999 m. įtvirtinus nuostatą dėl subjektų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės pagal testamentą (naminį testamentą), jau buvo praėję 36 metai kaip mirė pareiškėjų tėvas, motina buvo sulaukusi 79 metų amžiaus, o testamentas buvo surašytas prieš 55 metus.
Teismo vertinimu, pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kad jie nežinojo apie tėvui testamentu paliktą turtą, kadangi tuo metu, kai mirė jų tėvas, jie buvo maži (12 ir 11 metų), testamentą surado tik po motinos mirties, įvertinus Lietuvos istorinį laikotarpį ir esant tokio senumo įvykiams, gali būti pripažintos objektyviomis, nuo pareiškėjų valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis laiku realizuoti įstatymo nustatytas teises ir įgyvendinti pareigas (pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus).
Teismas pažymi, kad byloje esantis K. T. testamentas (b. l. 5, 63) atitinka testamento formos ir turinio reikalavimus, nustatytus Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo 1 dalies Trečiosios skirties 1045–1058 straipsniuose, tačiau nurodyto testamento teisinės galios teismas nenagrinėja, kadangi šis klausimas turi būti sprendžiamas nuosavybės teisių atkūrimo procese teisės aktų nustatyta tvarka.
Byloje nėra duomenų, kad atnaujinus praleistą terminą bus pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Pažymėtina, kad Zarasų žemėtvarkos skyrius rašte nurodė, kad į K. T., G. sūnaus, žemę nuosavybės teisės neatkurtos (b. l. 44). Pripažinus, kad pareiškėjai įstatymo nustatytą terminą praleido dėl svarbių priežasčių, tai atitiks teisingumo principus.
Teismas atmeta trečiojo suinteresuoto asmens argumentą, kad pareiškėjų prašymas pateiktas nesilaikant Administracinių bylų teisenos įstatymo 25 straipsnyje nustatytos išankstinės skundų (prašymų) nagrinėjimo tvarkos, kad Zarasų žemėtvarkos skyriuje nėra gautas pareiškėjų prašymas dėl nuosavybės teisės atkūrimo į buvusio savininko K. (K.) T. (T. ar T.) iki turto nacionalizavimo (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, Zarasų apskrityje, turėtą žemę, kadangi teisės aktai išankstinės skundų (prašymų) nagrinėjimo tvarkos nenustato. Pažymėtina, kad pareiškėjai būtent ir prašo teismo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisės atkūrimo į buvusio savininko K. T. iki turto nacionalizavimo turėtą žemę pateikti.
Teismas, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pareiškėjų nurodytos priežastys laikytinos svarbiomis, todėl jų prašymas yra tenkintinas ir praleisti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko K. (K.) T. (T. ar T.) iki turto nacionalizavimo (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, Zarasų apskrityje, turėtą žemę bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtintiems dokumentams pateikti atnaujintini.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 4 p., 127 ir 129 str.,
nusprendė:
Pareiškėjų E. R. ir V. R. prašymą tenkinti.
Atnaujinti pareiškėjams E. R. ir V. R. praleistą terminą pateikti prašymui ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko K. T. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.