- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-22
- Bylos Nr.
- 2A-547/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Vytas Milius, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Peteliškių kalva“
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Swedbank“, uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Vyto Miliaus ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Peteliškių kalva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Peteliškių kalva“ ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Swedbank“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, S. K. .
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Peteliškių kalva“ nurodė, kad buvo įsteigtas 2006 m. spalio 16 d.; steigimo tikslas ir veiklos pobūdis – žemės sklypo, tinkamo daugiabučio gyvenamojo namo statyboms, įgijimas, statinio techninio projekto parengimas ir patvirtinimas, statybos leidimo gavimas. Žemės sklypą su parengtu daugiabučio namo projektu ir galiojančiu statybos leidimu planuota pelningai parduoti statybas vykdančiai bendrovei. Šiam verslo projektui įgyvendinti ieškovas ir atsakovas AB „Swedbank“ (toliau – ir bankas) 2006 m. lapkričio 14 d. sudarė kredito sutartį (toliau – Kredito sutartis), pagal kurią bankas suteikė ieškovui 2 500 000 Lt dydžio kreditą žemės sklypo, esančio ties Peteliškių g. 11, Vilniuje, įgijimui. Sutarties vykdymas užtikrintas šio sklypo hipoteka, 75 000 Lt deponavimu banko sąskaitoje bei tuomečio ieškovo vienintelio akcininko ir vadovo S. K. laidavimu. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2007 m. gegužės 14 d. Užsitęsus techninio projekto tvirtinimo ir leidimo statyboms išdavimo procedūroms kompetentingoje institucijoje, ieškovas negalėjo parduoti žemės sklypo ir nustatytu laiku grąžinti kredito. Nurodyta deponuota suma buvo panaudota palūkanoms bankui mokėti. 2007 m. gegužės 17 d., 2007 m. rugpjūčio 17 d., 2007 m. spalio 31 d. bei 2007 m. lapkričio 30 d. susitarimais su banku kredito grąžinimo terminas buvo pratęsiamas, nes statybos leidimas nebuvo išduotas. Prievolių pagal nurodytus susitarimus tinkamam užtikrinimui ieškovas iš viso deponavo banko sąskaitoje 126 299,15 Lt, kurie buvo panaudoti palūkanoms mokėti. Minėtu 2007 m. lapkričio 30 d. susitarimu kredito grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2008 m. sausio 31 d. Statybos leidimas buvo gautas 2007 m. gruodžio 17 d., tačiau sumažėjus nekilnojamojo turto paklausai, statybos bendrovės sustabdė derybas dėl statyboms tinkančių žemės sklypų pirkimo. 2008 m. sausio 31 d. susitarimu su banku buvo nustatytas naujas kredito grąžinimo terminas – 2008 m. liepos 31 d. Prievolei užtikrinti ieškovas deponavo 135 526 Lt, kurie vėl buvo panaudoti palūkanoms mokėti. Nesuėjus kredito grąžinimo terminui, Vilniaus apskrities viršininko administracija 2008 m. gegužės 7 d. kreipėsi į teismą dėl išduoto statybos leidimo panaikinimo. Kilus šiam ginčui, derybos dėl žemės sklypo pardavimo ir kredito grąžinimo bankui vėl buvo sustabdytos. Ieškovui ne dėl savo kaltės negalint vykdyti Kredito sutarties, bankas pareikalavo pagal išperkamąją nuomą perleisti žemės sklypą atsakovui UAB „Swedbank lizingas“. 2008 m. liepos mėn. ieškovas buvo sumokėjęs bankui 336 825,15 Lt palūkanų, dėl inicijuotos bylos buvo neįmanoma perleisti sklypo statybos bendrovei. Todėl ekonominio spaudimo pasėkoje 2008 m. liepos 28 d. ieškovas turėjo sudaryti su lizingo bendrove išperkamosios nuomos sutartį (toliau – Išperkamosios nuomos sutartis) labai nenaudingomis sąlygomis: ieškovas įsipareigojo sumokėti 381 046,67 Lt dydžio pradinę įmoką, sudaryti su lizingo bendrove žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, tuo tarpu lizingo bendrovė, ieškovui per 30 dienų nesumokės nustatytos įmokos, įgijo teisę nutraukti sutartį, pareikalauti grąžinti sklypą, sumokėti visas nesumokėtas sumas, išlaidas bei kompensuoti sklypo rinkos vertės ir neišpirktos vertės skirtumą. 2008 m. liepos 28 d. susitarimu dėl Išperkamosios nuomos sutarties papildymo ieškovas įsipareigojo sumokėti lizingo bendrovei pirmų 6 mėn. palūkanų sumą – 114 349,98 Lt. Visos šios sąlygos buvo labai nenaudingos ieškovui, tačiau, negalėdamas parduoti žemės sklypo ir atsiskaityti su banku, buvo priverstas sudaryti visas atsakovų parengtas sutartis. 2008 m. rugpjūčio 1 d. buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis (toliau – Pirkimo-pardavimo sutartis), kuria ieškovas perleido sklypą lizingo bendrovei. Iš Išperkamosios nuomos sutarties matyti, kad ieškovas, pagal Kredito sutartį gavęs 2 500 000 Lt dydžio kreditą, sumokėjęs iš viso 451 175 Lt palūkanų, liko skolingas lizingo bendrovei 2 681 476,26 Lt. 2008 m. liepos 28 d. susitarimu dėl tarpusavio įskaitymo lizingo bendrovė pripažino, kad pirmoji įmoka pagal Išperkamosios nuomos sutartį sumokėta tinkamai (336 825,15 Lt + 114 349,98 Lt). Išperkamosios nuomos sutartis numatė žemės sklypo išpirkimą iki 2010 m. sausio 30 d. Nors 2008 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškimas dėl statybos leidimo panaikinimo buvo atmestas, tačiau jį apskundus, teismo procesas tebesitęsia. Pasinaudodama tokiomis ieškovui nepalankiomis aplinkybėmis, lizingo bendrovė 2009 m. birželio 1 d. pranešimu nutraukė Išperkamosios nuomos sutartį. Susidarė situacija, kai pagal 2008 m. liepos 1 d. turto vertinimą 3 160 000 Lt likvidacinės vertės žemės sklypas atiteko atsakovui už 2 500 000 Lt, už tai ieškovas sumokėjo 450 000 Lt savo lėšų ir liko skolingas lizingo bendrovei 151 343,43 Lt. Ieškovo teigimu, atsakovai išsamiai neinformavo jo apie sudaromų sutarčių nevykdymo pasekmes, buvo nesąžiningos ir ekonomiškai spaudė ieškovą atsisakyti žemės sklypo nenaudingomis sąlygomis. Remdamasis tuo, ieškovas prašė pripažinti Išperkamosios nuomos ir Pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad ieškovas ekonominiu spaudimu laiko banko pareiškimus, jog pradės negrąžinto kredito priverstinį išieškojimą. Teismo vertinimu, nėra jokių įrodymų, kad bankas apskritai reikalavo perleisti žemės sklypą lizingo bendrovei, taip pat įrodymų, patvirtinančių banko nesąžiningą ekonominį spaudimą CK 1.91 straipsnio prasme. Priešingai, bankas elgėsi geranoriškai ir ieškovo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymo terminą penkis kartus pratęsė, nors jau 2007 m. gegužės mėn. galėjo inicijuoti priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto, nes iki to laiko ieškovas buvo grąžinęs 3 665,73 Lt kredito. Teismas sutiko su banku, kad ieškovas nuo 2007 m. nesėkmingai ieškojo sklypo pirkėjo, nes iš nuosavų lėšų negalėjo tinkamai vykdyti Kredito sutarties, ir sklypo perleidimas buvo vienintelis galimas kredito grąžinimo šaltinis. Teismo nuomone, kadangi ieškovas nuo 2007 m. gegužės mėn. neturėjo piniginių lėšų savo įsipareigojimams vykdyti, jis priėmė sprendimą realizuoti žemės sklypą ir visiškai atsiskaityti su banku. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad kas nors kitas be lizingo bendrovės buvo sutikęs įsigyti sklypą geresnėmis sąlygomis. Teismo vertinimu, ekonominiu spaudimu negalima laikyti banko pareiškimo grąžinti kreditą, nes kitu atveju bus pradėtas priverstinis išieškojimas parduodant įkeistą turtą, kadangi tai yra kreditoriui įstatymo ir sutarties suteikta teisė; teisės įgyvendinimas negali būti laikomas neteisėtu veiksmu. Analogiškai vertintina ir atsakovų teisė nutraukti sutartį joje nustatyta tvarka, nes tai yra teisėtas teisių gynimo būdas. Teismo nuomone, kadangi ieškovas žinojo, kad, neįvykdžius įsipareigojimų pagal Kredito sutartį, įkeistas žemės sklypas bus parduotas iš varžytynių, todėl ėmėsi visų įmanomų priemonių sklypo pirkėjui surasti ir kreipėsi į lizingo bendrovę dėl ginčijamų sutarčių sudarymo. Lizingo bendrovė iki šių sandorių sudarymo neturėjo jokių ekonominių santykių su ieškovu, todėl neturėjo jokių ekonominių svertų priversti ieškovą sudaryti ginčo sutartis būtent su ja ir negalėjo sukelti ieškovui jokiu neigiamų pasekmių. Tai, kad Išperkamosios nuomos sutartis buvo sudaryta esant aiškiai išreikštai ieškovo valiai ją sudaryti, teismo vertinimu, patvirtina ir ieškovo pareiškimas sutartyje, kad ji sudaryta vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo, protingumo bei šalių lygybės principais, laisva abiejų šalių valia, nenaudojant spaudimo; visos sutarties turiniui ir jos sudarymui reikšmingos aplinkybės šalims žinomos.
Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas yra verslininkas, todėl turi prisiimti su verslu susijusią riziką ir privalo suvokti, kad, verslui nepasisekus, jis patirs neigiamų turtinių pasekmių, todėl dėl susiklosčiusios situacijos kaltinti atsakovus ieškovas neturi pagrindo. Ieškovas neįrodė, kad bankas žinojo kokias nors aplinkybes apie sunkią ieškovo padėtį ir jomis pasinaudojo, kad Išperkamosios nuomos sutarties sąlygos yra sunkios, o ne nenaudingos. Ieškovas nepaneigė atsakovų argumentų, kad, sudarydamas Išperkamosios nuomos sutartį, jis išvengė didesnių nuostolių, nei būtų patyręs, jeigu būtų tęsiami kreditavimo santykiai su banku (didesnės palūkanos, taip pat delspinigiai). Nepaneigtas ir banko teiginys, kad žemės sklypo vertė parduodant jį iš varžytinių paprastai būna 30-40 proc. mažesnė už jo rinkos vertę, kuri nuo 2008 m. rugpjūčio mėn. taip pat yra sumažėjusi apie 40-50 proc. Teismas nurodė, kad ieškovas, prieš sudarydamas sandorius, privalėjo tinkamai apsvarstyti galimus tokių veiksmų teisinius padarinius ir riziką, o to nepadaręs, elgėsi neapdairiai ir neatidžiai ir dėl to turi prisiimti galimus neigiamus padarinius. Ieškovas privalėjo išsiaiškinti visas su žemės sklypo vystymu susijusias rizikas (dokumentų rengimo ir sprendimų priėmimo terminus, pirkėjų paieškos terminus, viso projekto pardavimo kainą) ir jas prisiimti sau. Ieškovo nurodytos aplinkybės, kad dėl užsitęsusių statybos leidimo gavimo procedūrų negalėjo planuotu metu parduoti išvystyto projekto, o vėliau sumažėjo nekilnojamojo turto paklausa ir nutrūko visos derybos dėl sklypo įsigijimo, tik patvirtina, kad ieškovas privalėjo numatyti tokią riziką ir imtis priemonių jos sukeltų neigiamų pasekmių sumažinimui. Sudarant Kredito sutartį, ieškovas nebuvo gavęs statybos leidimo, todėl savo įsipareigojimų nevykdymo negali grįsti aplinkybėmis, atsiradusiomis po sutarties pasirašymo. Vilniaus apskrities viršininko administracija su pareiškimu dėl išduoto statybos leidimo panaikinimo kreipėsi tik po to, kai bankas jau penkis kartus buvo pratęsęs kredito grąžinimo terminus. Ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovas savo įsipareigojimų bankui negalėjo vykdyti jau iki nurodytos bylos pradžios. Teismas taip pat atmetė ieškovo posėdžio metu išsakytą argumentą, kad Išperkamosios nuomos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nes pagal CK 6.568 straipsnio 1 dalį žemė negali būti lizingo objektu – teismas sprendė, kad buvo sudaryta ne lizingo, o išperkamosios nuomos sutartis, pagal kurią nedraudžiama išpirkti nuomojamą žemę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas UAB „Peteliškių kalva“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį.
Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad nebuvo įrodytas ekonominis spaudimas ar kiti atsakovų veiksmai siekiant, jog žemės sklypas būtų perrašytas vienam iš jų. Tai, kad bankas elgėsi taip, jog sklypų perrašymas lizingo bendrovei būtų vienintelė galimybė, patvirtina faktinės aplinkybės. Apeliantas atliko visus galimus ir būtinus veiksmus, kad žemės sklypo vertė būtų padidinta. Ne dėl apelianto kaltės kilus ginčams dėl statybos leidimo panaikinimo, buvę investuotojai sustabdė derybas dėl sklypo įsigijimo. Bankas sutiko net keletą kartų atidėti kredito grąžinimo terminą, apeliantui iš karto deponuojant banko nurodytą palūkanų sumą. Bankas galutinį kredito grąžinimo terminą buvo pratęsęs net penkis kartus, tačiau, apeliantui paprašius pratęsti terminą tokiomis pačiomis sąlygomis dar kartą, banko pozicija netikėtai pasikeitė. Bankas nepateikė konkrečių ir rimtų argumentų, kodėl nebenori pratęsti galutinio kredito grąžinimo termino. Banko atstovai ėmė kalbėti, kad yra tikslinga ir būtina perrašyti šį žemės sklypą lizingo bendrovei ir toliau tęsti santykius sudarant Išperkamosios nuomos sutartį. Apeliantui buvo suprantama, kad jeigu jis nebūtų sudaręs Išperkamosios nuomos sutarties, bankas galbūt būtų pradėjęs žemės sklypo pardavinėjimą iš varžytynių. Toks kelias apelianto negąsdino, tačiau jis ieškojo tiek sau, tiek bankui palankiausio varianto, kad įdėtas darbas, padidinta žemės sklypo vertė nenueitų veltui. Banko atstovai taip pat suprato, kad turto pardavimas iš varžytynių yra ilgas ir sudėtingas procesas. Kadangi atsakovai yra susijusios įmonės, joms buvo parankiau, kad žemės sklypas būtų perleistas lizingo bendrovei, kuriai priklausytų jo nuosavybės teisė. Atsakovai, suprasdami, kad jie padėtį galės kontroliuoti tik turėdami žemę sklypą nuosavybės teisę, spaudė apeliantą perleisti jį lizingo bendrovei, kas po ilgų įkalbinėjimų bei spaudimo ir buvo padaryta. Apelianto teigimu, akivaizdūs spaudimo veiksmai yra tai, kad žemės sklypo kaina buvo nustatyta tik tokia, kokia buvo apelianto skola bankui. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad sklypo vertė jo perleidimo metu buvo žymiai didesnė negu skola bankui. Lizingo bendrovei buvo nenaudinga įsigyti žemės sklypą iš apelianto už rinkos kainą ar netgi likvidacinę kainą, nes tai būtų sąlygoję didesnes išlaidas ir riziką. Apeliantas, spaudžiamas banko atstovų bei neturėdamas kitos išeities, sutiko sudaryti su lizingo bendrove sklypo perleidimo sandorį jam ypač nenaudingomis sąlygomis. Banko ir lizingo bendrovės atstovai suvokė, kad žemės sklypo nuosavybės teisei perėjus jiems ir apeliantui nevykdant Išperkamosios nuomos sutarties sąlygų, jie bus nevaržomi nutraukti sutartį ir realizuoti sklypą už bet kokią kainą, kas galėtų sąlygoti ir didelio pelno gavimą. Jeigu nebūtų buvusio banko spaudimo, apeliantas nebūtų perleidęs žemės sklypo arba nebūtų perleidęs už tokią mažą kainą. Taigi egzistuoja visi pagrindai CK 1.91 straipsnio taikymui. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad, vykstant šiam teisminiam ginčui, banko atstovai, patys norėdami išvengti ginčų, siūlė sugrąžinti viską į pradinę padėtį apeliantui sumokėjus apie 150 000 Lt. Kadangi atsakovas tokios sumos iš karto sumokėti negalėjo, tolimesnės derybos nutrūko.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Swedbank“ prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepime pakartojami pirmosios instancijos teisme išdėstyti argumentai. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas, kad ieškiniu ginčijamos Išperkamosios nuomos ir Pirkimo-pardavimo sutartys nebuvo sudarytos dėl ekonominio spaudimo.
CK 1.91 straipsnio 4 dalies prasme ekonominis spaudimas yra vienas realaus grasinimo pasireiškimo būdų. Iš šios normos seka, kad grasinimas (ekonominis spaudimas) turi būti ne tik realus, bet ir toks, dėl kurio kitai šaliai nelieka jokios kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sandorį. Kitaip tariant, grasinimas turi esmingai paveikti kitos šalies valią. Būtent tikrosios šalies valios trūkumas sudarant sandorį yra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu.
Nagrinėjamu atveju Kredito, Išperkamosios nuomos ir Pirkimo-pardavimo sutartys buvo sudarytos tarp verslininkų. Verslininkams tenka didesnė bendroji rūpestingumo ir atidumo pareiga, be to, jie turi įvertinti ir prisiimti verslo riziką. Taigi šis apelianto statusas, be kita ko, lėmė jo pareigą išsiaiškinti sudaromų sutarčių esmę, jų tinkamo bei netinkamo vykdymo teisines ir kitas pasekmes. Byloje nėra duomenų, kurie leistų pripažinti, kad apeliantui nebuvo žinomos tokios aplinkybės, ar kurie galėtų pateisinti tokį nežinojimą, jei apeliantas iš tiesų nevisiškai suvokė savo veiksmų pasekmes.
Apelianto teigimu, iki ginčijamų Išperkamosios nuomos ir Pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo buvo susiklosčiusi tokia situacija, kai dėl objektyvių priežasčių (kilusios ekonominės krizės ir prasidėjusio teisminio ginčo dėl statybos leidimo panaikinimo) jis negalėjo parduoti žemės sklypo ir dėl to negalėjo vykdyti Kredito sutarties. Anot apelianto, esant tokiai padėčiai, bankas atsisakė dar kartą pratęsti kredito grąžinimo terminą ir pareikalavo sudaryti su dukterine įmone žemės sklypo Išperkamosios nuomos sutartį ir ją lydinčią Pirkimo-pardavimo sutartį, o, to nepadarius, grasino pradėti priverstinį išieškojimą iš Kredito sutarties įvykdymui užtikrinti įkeisto sklypo.
Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į nurodytą ieškinio pagrindą, svarbu įvertinti, ar būtent banko grasinimas, jei toks iš tiesų buvo, lėmė ginčijamų Išperkamosios nuomos ir Pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą. Tai spręsdama, kolegija vadovaujasi paties apelianto argumentais, išdėstytais apeliaciniame skunde. Skunde apeliantas nurodo, kad suprato priverstinio išieškojimo grėsmę, toks kelias negąsdino, tačiau apeliantas ieškojo tiek sau, tiek bankui palankiausio varianto, jog įdėtas darbas, padidinta žemės sklypo vertė nenueitų veltui (T. 2, b. l. 8). Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti apeliantu. Kolegijos vertinimu, nurodyti teiginiai patvirtina ne tik tai, kad egzistavo alternatyva ginčijamų sandorių sudarymui, bet ir ji, apelianto nuomone, nebuvo visiškai nepriimtina. Tai, kad priverstinis išieškojimas nebūtų buvęs itin nepalankus, patvirtina ir apelianto įrodinėjama žemės sklypo vertė (T. 1, b. l. 126), kuri būtų leidusi apeliantui ne tik padengti kreditą, bet ir atgauti dalį pinigų. Taigi susiklosčiusioje situacijoje apeliantas pats sprendė, kokį variantą pasirinkti, o Išperkamosios nuomos ir Pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo pasirinkimą paskatino siekis uždirbti iš žemės sklypo pardavimo ateityje. Kolegijos manymu, nepasiteisinus tokiai verslo rizikai, atsiradusių neigiamų padarinių negalima perkelti atsakovams. Kadangi apelianto valia sudarant ginčijamus sandorius nebuvo esmingai paveikta atsakovų, nėra pagrindo pripažinti, kad sandoriai buvo sudaryti dėl grasinimo (ekonominio spaudimo).
Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės neleidžia spręsti, kad atsakovai apelianto atžvilgiu elgėsi nesąžiningai ir nepriimtinai. Kredito grąžinimas terminas buvo pratęstas net penkis kartus, taip pat kartą buvo pratęstas ir Išperkamosios nuomos sutarties terminas (T. 1, b. l. 87-107, 129, 148). Apelianto nesugebėjimą vykdyti savo įsipareigojimus lėmė ne atsakovų veiksmai ir ne jie yra kalti dėl nenusisekusio apelianto verslo. Natūralu, kad atsakovai, apeliantui nesugebant vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, siekė apginti savo ekonominius interesus, tačiau apelianto įrodinėjamos aplinkybės nesudaro prielaidų spręsti, jog atsakovų elgesys buvo toks, kad sudarytą įtikinimą pagrindą naikinti ginčijamus sandorius.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinis susiklosčiusių santykių kvalifikavimas yra teismo pareiga, tačiau apelianto, kaip verslininko, statusas, jam tenkanti verslo rizika, galimybė pasirinkti alternatyvius elgesio variantus bei atsakovų elgesys taip pat neduoda pagrindo pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais, kaip sudarytus dėl susidėjusių sunkių aplinkybių (CK 1.91 str.).
Aukščiau pateikti argumentai yra pakankami atmesti apeliacinį skundą, todėl dėl kitų pirmosios instancijos teismo motyvų kolegija nepasisako. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.
Atmetus apeliacinį skundą, valstybei iš apelianto priteistina 22 130 Lt žyminio mokesčio už skundą, kurio mokėjimą pirmosios instancijos teismas buvo atidėjęs iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 str. 2 d.). Duomenų apie atsakovų apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 23 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti valstybei iš apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Peteliškių kalva“ 22 130 Lt (dvidešimt du tūkstančius vieną šimtą trisdešimt litų) atidėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 arba Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).