- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-09
- Bylos Nr.
- 1A-366-593/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-29505-2019-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Evaldas Gražys
- Nuteistasis
- A. F.
- Civilinis ieškovas
- Kauno teritorinės ligonių kasos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
- Advokatai
- Ričardas Girdziušas
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. F. ir jo gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. F. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje, ir skirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Civilinių ieškovų Kauno teritorinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. F. nuteistas už tai, kad 2019 m. liepos 13 d. apie 5 val., prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ (esančio adresu: (duomenys neskelbtini)) konflikto su nukentėjusiuoju M. L. metu, tyčia vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė M. L. į veidą, dėl ko jam lūžo dešinės akiduobės išorinė sienelė, dėl ko M. L. nugriuvo ant grindinio ir pakaušiu trenkėsi į kelio bortelį, po ko M. L. nustatytas dešinio momenkaukio ir kaukolės pamato kaulų linijiniai lūžiai, kraujo išsiliejimas virš kietojo galvos smegenų dangalo ties dešiniu smegenų pusrutuliu, galvos smegenų sumušimas, taip dėl suduoto smūgio sunkiai sutrikdė M. L. sveikatą.
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. F. prašo pakeisti skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį ir panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. F. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu arba panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. F. pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1 dalimi, pripažinti, jog A. F. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 136 straipsnyje, arba panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. F. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams ir, vadovaujantis BK 28 straipsnio 3 dalimi, 62 straipsnio 1 dalimi, paskirti kitą bausmę, nesusijusią su realia laisvės atėmimo bausme.
Šalies argumentai
2.1. Skunde nurodoma, kad nuteistasis neginčija jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau nesutinka su jam paskirta realia laisvės atėmimo bausme, nes ji yra aiškiai per griežta. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, vadovavosi BK 54 straipsnyje išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nes nustatė tris lengvinančias aplinkybes. Skunde nurodoma, kad įtakos nusikalstamos veikos padarymui turėjo nukentėjusiojo provokuojantis elgesys, nes nukentėjusysis, būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, kibo prie nuteistojo kompanijos, lindo į taksį automobilį, vartojo necenzūrinius žodžius. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, svarstydamas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, nurodė, kad būtent ankstesni nuteistojo teistumai eliminuoja galimybę, nuteistajam skirti švelnesnę bausmės rūšį nei numato BK 135 straipsnio 1 dalies sankcija.
2.2. Skunde teigiama, kad būtina atsižvelgti ne tik į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, bet ir į tai, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia, kad nuteistojo nusikalstama veika buvo spontaniška, jo panaudotas smurtas nebuvo intensyvus – suduotas vienas smūgis. Nuteistasis turi šeimą, augina mažametę dukrą, yra dirbantis, užsiima savanoriška veikla, mokosi ir tai rodo, jog nuteistojo integravimosi į visuomenę procesas vyksta sėkmingai. Skunde nurodoma, kad apie nuteistojo neigiamą požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką, liudija jo veiksmai po nusikalstamos veikos padarymo, o būtent, iš karto po įvykio nuteistasis išvyko taksi automobiliu, tačiau jis neliko abejingas įvykio pasekmėms, nes prieš išvažiuodamas pasakė, kad nukentėjusįjį apverstų ant šono. Iš įvykio vietos jis išvažiavo dėl to, jog reikėjo raminti sutuoktinę, kurią taip pat ištiko šokas. Be to, išvykti iš įvykio vietos primygtinai liepė su nuteistuoju buvę asmenys, kurie liko prie nukentėjusiojo ir, nuteistojo įsitikinimu, pasirūpino nukentėjusiojo būkle. Nuteistasis išvyko iš įvykio vietos išgirdęs, jog iškviesta greitoji medicinos pagalba.
2.3. Teigiama, kad nuteistasis iš karto po įvykio ieškojo nukentėjusiojo po gydymo įstaigas, domėjosi jo sveikata, lankė jį ligoninėje. Kai nukentėjusysis atsigavo, nuteistasis su juo susisiekė, atsiprašė ir susitaikė, visiškai atlygino žalą – 10 000 Eur. Nukentėjusysis jokių pretenzijų neturi ir nepageidauja, kad nuteistasis būtų nubaustas realia laisvės atėmimo bausme. Be to, nuteistasis susitarė su Kauno teritorine ligonių kasa bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriumi dėl žalos atlyginimo periodiniais mokėjimais, kuriuos jis vykdo. Skunde teigiama, kad, pasiuntus nuteistąjį atlikti realią laisvės atėmimo bausmę, jis netektų galimybės vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, o civilinių ieškovų lūkesčiai gauti jų patirtos žalos atlyginimą būtų nerealizuoti.
2.4. Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neįvertino lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte. Tiek nuteistasis, tiek visi be išimties liudytojai nurodė, jog nukentėjusysis priėjo prie taksi automobilio, kuriame sėdėjo nuteistasis bei kiti asmenys, ir pradėjo juos vadinti necenzūriniais žodžiais, įvyko žodinis konfliktas. Tada nukentėjusysis pradėjo grasinti, jog subadys ir tiesė ranką link rankinės. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis prieš kelis metus buvo pakliuvęs į tokią situaciją ir buvo nukentėjęs nuo asmens dūrio peiliu, jis labai susijaudinęs sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam. Iš įvykio metu buvusių asmenų parodymų galima daryti išvadą, jog nuteistasis neteisėtus veiksmus atliko labai susijaudinęs, t. y. jam pagrasinus, kad bus papjautas, jį ištiko fiziologinio afekto būsena ir, įsijungus savisaugos instinktui.
2.5. Nukentėjusiojo įžeidžiantys veiksmai, žodžiai bei grasinimai sunkiai sutrikdyti sveikatą ar nužudyti, paveikė nuteistojo emocinę būseną ir šis dėl didelio susijaudinimo vieną kartą trenkė nukentėjusiajam. Nuteistojo reakcija buvo kaip staigus atsakas į neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus ir žodžius. Šiuo atveju teismas turėjo svarstyti galimybę jo veiksmus vertinti pagal BK 136 straipsnį, už kurį gali būti taikomos švelnesnės bausmės – areštas arba laisvės atėmimas iki 4 metų bei, atsižvelgus į visas nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, taikyti nuteistajam BK 75 straipsnyje numatytą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą.
2.6. Skunde nurodoma, kad nuteistasis prieš kelis metus jau yra pakliuvęs į panašią situaciją, kada buvo padurtas peiliu, todėl jis instinktyviai reagavo į esamą situaciją. Šiuo atveju, nuteistojo veiksmus būtų galima vertinti kaip atliktus peržengus būtinosios ginties ribas (BK 28 straipsnio 3 dalis), nes byloje surinkta pakankamai duomenų, jog įvykio metu neblaivus nukentėjusysis, be jau aptarto elgesio, atliko aktyvius pavojingus veiksmus bei išreiškė grasinimus tuoj pat pavartoti smurtą, taip pat grasino panaudoti kokius nors įrankius ar priemones, todėl laikytina, kad šiuo atveju būtinosios ginties situacija buvo, nes nukentėjusiojo veiksmuose galima įžvelgti nusikaltimo numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje požymius. Nukentėjusysis aktyviais veiksmais ir žodžiais rodė agresiją, todėl nuteistasis, nors ir turėjo galimybę išvengti susidariusios situacijos, tačiau instinktyviai panaudojo smurtinį veiksmą, kuris sukėlė neigiamas pasekmes nukentėjusiajam.
3. Apeliaciniame skunde nuteistojo A. F. gynėjas advokatas Ričardas Girdziušas prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 27 d. apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
3.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, buvo visos prielaidos nuteistajam neskirti BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje nurodytos bausmės rūšies, t. y. paskirti nuteistajam bausmę, nesusijusią su jo izoliavimu nuo visuomenės. Nurodoma, kad nukentėjusysis buvo sužalotas dėl kilusio konflikto, įtakos veikos padarymui turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Nors nuteistasis anksčiau buvo ne kartą teistas, tačiau ši aplinkybė negali paneigti visų teigiamų dalykų, kurie paaiškėjo apie nuteistąjį teisiamajame posėdyje.
Žemesnės instancijos teismas
3.2. Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jo elgesys po veikos padarymo akivaizdžiai rodo, kad nuteistojo veiksmai buvo absoliučiai atsitiktinio pobūdžio, jog jie nėra loginė ligšiolinio asmens elgesio pasekmė. Teigiama, kad ankstesni nuteistojo teistumai neturėjo nulemti sprendimo nuteisti nuteistąjį realia laisvės atėmimo bausme, juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas nustatė tris nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Taip pat buvo pakankamai realus pagrindas atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti ir faktą, kad veika buvo padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai.
3.3. Skunde nurodoma, jog nuteistojo šeimos sukūrimas, vaiko gimimas ir jo auklėjimas bei išlaikymas, darbas ir mokymasis, savanoriška veikla rodo, kad nuteistojo integravimosi į visuomenę procesas vyksta sėkmingai, jo neigiamą požiūrį į teisės pažeidimus byloja jo aktyvi atgaila dėl to, kas įvyko. Apelianto įsitikinimu, su nuteistuoju buvę asmenys galėjo pasirūpinti nukentėjusiojo būkle, juolab, jog buvo pasakyta, kad greitoji medicinos pagalba jau iškviesta. Be to, nuteistasis pats ieškojo nukentėjusiojo gydymo įstaigose, jį suradęs, atsiprašė dėl to, kas atsitiko, atlygino visą patirtą žalą, su nukentėjusiuoju susitaikė, pastarasis neturi jokių priekaištų. Nukentėjusiojo gydymas bei reabilitacija buvo sėkminga, todėl jis šiuo metu nejaučia jokių neigiamų pasekmių. Be to, nuteistasis susitarė ir su Kauno teritorine ligonių kasa bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrium dėl žalos atlyginimo periodiniais mokėjimais, kuriuos vykdo.
3.4. Nurodoma, kad pasiuntus nuteistąjį atlikti laisvės atėmimo bausmę, jis netektų galimybės vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, o civilinių ieškovų lūkesčiai gauti jų patirtos žalos atlyginimą būtų nerealizuoti. Norėdamas nukentėjusiajam sumokėti pastarojo prašomą sumą, nuteistasis turėjo pinigus skolintis, todėl jam atsidūrus pataisos namuose, finansiniai rūpesčiai gultų ant sutuoktinės pečių. Nuteistojo prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis nėra formalaus pobūdžio, jis ne tik žodžiais, bet ir darbais demonstruoja, jog yra vertas pasitikėjimo, kad jo siuntimas į pataisos namus yra akivaizdžiai perteklinė priemonė.
3.5. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas be pakankamo pagrindo sureikšmino ankstesnius nuteistojo teistumus. Nors keturi mėnesiai po bausmės atlikimo už anksčiau padarytą nusikalstamą veiką ir teistumas Švedijos Karalystėje nėra ilgas laiko trapas, tačiau po paskutinės bausmės atlikimo, nuteistasis nedarė naujų nusikalstamų veikų, o jo elgesys liudija, kad bausmės tikslai buvo pasiekti, prasidėjo resocializacijos procesas, kuris iš esmės sėkmingai vyko toliau. Nuteistasis sukūrė šeimą, turi mažametį vaiką, dirbo ir mokėsi, savanoriavo. Darbdavys nuteistąjį apibūdina vien tik teigiamai. Nuo nusikaltimo padarymo praėjęs laiko trapas, per kurį negauta duomenų apie nuteistojo daromus teisės pažeidimus, iš esmės leidžia spręsti ne tik apie padarytos veikos atsitiktinį pobūdį, bet ir apie tai, kad nuteistasis dėl savo neteisėtų veiksmų padarė teisingas išvadas. Skunde nurodoma, kad turėjo būti įvertinta ir nukentėjusiojo, kuris patvirtino, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala visiškai atlyginta, ateityje jis neketina reikšti nuteistajam materialinių pretenzijų, pozicija bei tai, jog sunkūs padariniai atsirado ne dėl tiesioginio poveikio į nukentėjusiojo kūną, tačiau dėl to, jog šis griuvo ir galva atsitrenkė į kietą gatvės bordiūrą, t. y. veika buvo padaryta netiesiogine tyčia, konfliktas įvyko dėl netinkamo nukentėjusiojo elgesio.
3.6. Nukentėjusiojo žodžiai ir neteisėtas poelgis nuteistąjį labai sujaudino, nes prieš tai panašioje situacijoje jis buvo nukentėjęs, todėl jo smūgis buvo kaip atsakomoji reakcija – smūgis buvo suduotas staiga labai susijaudinus dėl neteisėto ir itin jį įžeidžiančio nukentėjusio asmens elgesio, nes po nukentėjusio grasinimo papjauti nuteistąjį ištiko fiziologinio afekto būsena. Sužalojimas kvalifikuojamas pagal BK 136 straipsnį nepriklausomai nuo to, ar nuteistasis staiga labai susijaudino (buvo fiziologinio afekto būsenos) dėl netikėto, nelaukto nukentėjusiojo poelgio, ar tas poelgis buvo paskutinis iš ankstesnių nevienkartinių panašaus pobūdžio nukentėjusiojo poelgių. Byloje esantis vaizdo įrašas, liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo poelgyje galima įžvelgti visas sąlygas, būtinas norint veiką kvalifikuoti kaip padarytą labai susijaudinus.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis A. F. ir jo gynėjas advokatas Ričardas Girdziušas prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo ir jo gynėjo advokato apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo A. F. ir jo gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliaciniai skundai atmetami.
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateiktų apeliacinių skundų ribose. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. BPK 301 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
7. Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teismo proceso dalyvių pateiktų versijų ar pasiūlymų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
8. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai nustatė, jog A. F. veiksmuose yra BK 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu. Teismas byloje esančius įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiedamas juos į vientisą loginę grandinę. Todėl visą atliktą įrodymų vertinimą laikyti neatitinkančiu BPK 20 straipsnio nuostatų nėra pagrindo.
Dėl A. F. kaltės
9. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o šio straipsnio 4 dalyje – kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.
10. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. F. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl A. F. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltė grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant A. F. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.
11. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas nurodė, kad bylos duomenimis nustatytas faktas, kurio neginčija apeliantai, o būtent tai, kad A. F. tyčia sudavė vieną smūgį ranka nukentėjusiajam į veidą, dėl ko nukentėjusysis krito, atsitrenkė galva į akmeninį grindinį ir patytė sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą.
12. Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, o būtent, jog naktį praleido naktiniame klube su draugais ir atėję iki Rotušės aikštės, kurioje stovėjo taksi automobiliai, visa jų kompanija sulipo į tris taksi automobilius. Jiems jau sėdint viduje, prie jų taksi automobilio priėjo M. L. ir, įkišęs galvą į automobilio vidų, pradėjo juos vadinti necenzūriniais žodžiais, dėl ko įvyko žodinis konfliktas. A. F. ir jo draugams išlipus iš taksi automobilių, nukentėjusysis toliau vadino juos necenzūriniais žodžiais ir vienu momentu, žiūrėdamas į nuteistąjį, pagrasino, kad subadys. Kadangi nuteistasis pamatė, jog nukentėjusysis kiša ranką į rankinę, jis išsigando, todėl vieną kartą trenkė M. L., dėl ko jis nukrito ant žemės. Tuo momentu nuteistajam pasirodė, kad nukentėjusiojo grasinimas buvo realus, nes to žmogaus jis nepažinojo, matė, kad jis buvo stipriai išgėręs, agresyvus, be to jis kišo ranką į rankinę, todėl pamanė, kad nukentėjusysis gali išsitraukti peilį ir taip sužaloti jį, jo sutuoktinę ar draugus. Apklausti liudytojais nuteistojo draugai bei sutuoktinė, o būtent: B. J., L. J., E. B., S. V. ir E. F., kurie įvykio metu buvo kartu ir tiesiogiai matė konfliktą, davė iš esmės analogiškus parodymus, kaip ir nuteistasis. Visi teigė girdėję, kaip nukentėjusysis grasino, kad subadys, matė, kaip jis traukė kažką iš savo rankinės ir visi situaciją įvardino kaip grėsmingą.
13. Nukentėjusysis M. L. pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, kad įvykio metu buvo stipriai neblaivus ir dėl girtumo bei patirtos traumos įvykio aplinkybių neatsimena. Nukentėjusysis patvirtino, kad galėjo pasakyti kažką necenzūriniais žodžiais, pagrasinti, kad panaudos peilį, tačiau teigė, jog peilio neturėjo. Nukentėjusiojo teigimu, jis galėjo provokuoti konfliktą, kadangi būna, kad išgėręs jis taip elgiasi.
14. Kartu su nukentėjusiuoju įvykio metu buvęs liudytojas S. L. nurodė, kad jo pusbrolis (t. y. M. L.) lindo į taksi, kuriame jau sėdėjo taip pat girti vaikinai, tačiau su jais nieko nesiaiškino, nes nespėjo, kadangi kažkas išlipęs jam sudavė į galvą.
15. Taigi, įvertinęs nukentėjusiojo, liudytojų ir nuteistojo parodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog A. F. sudavė smūgį nukentėjusiajam į galvą būtent dėl to, kad pastarasis lindo į taksi automobilį, kuriame sėdėjo nuteistojo draugai ir vartojo jų atžvilgiu necenzūrinius žodžius, t. y. dėl tarp nukentėjusiojo ir A. F. kilusio žodinio konflikto.
16. Nors nuteistojo ir jo gynėjo skunduose iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuotomis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, tačiau teigiama, jog tokius veiksmus nuteistasis padarė veikdamas būtinosios ginties sąlygomis arba peržengdamas jos ribas.
17. Pasisakant dėl apeliacinių skundų argumentų dėl būtinosios ginties, kolegija sprendžia, jog įvertinus byloje nustatytas aplinkybes spręsti, jog nagrinėjamu atveju buvo susidariusi nuteistajam grėsminga situacija – nėra jokio pagrindo. Kaip matyti iš nuosprendyje aprašyto vaizdo įrašo (kolegija jį priimdama procesinį sprendimą taip pat peržiūrėjo), prieš nuteistajam suduodant smūgį, nukentėjusysis ne traukė ar norėjo ištraukti kažką iš rankinės, o tiesiog ją pasitaisė, nedarydamas jokio nei staigaus, nei kryptingo judesio. Be to, nukentėjusiojo veido išraiškoje jokios agresijos nesimatė, todėl spręsti, jog minėtoje situacijoje net ir dėl nukentėjusiojo išsakytų grasinimų kam nors iš A. F. draugų ar jam pačiam buvo kilusi grėsmė – nėra jokio pagrindo. Be to, kaip matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo, nukentėjusysis priėjo prie taksi automobilio, kuriame sėdėjo nuteistojo draugai, kažką sakė automobilyje sėdintiems asmenims, iš automobilio išlipęs A. F. draugas stūmė nukentėjusįjį nuo automobilio ir tuo metu priėjo iš kito taksi automobilio išlipęs jaunuolis. Tarp pastarojo vykstant pokalbiui su nukentėjusiuoju ir jo pusbroliu S. L., pastarajam buvo suduotas smūgis į veidą (jį sudavė kartu su A. F. buvęs jaunuolis). Tik po šio smūgio iš taksi automobilio išlipo A. F., kažką sakydamas priėjo prie M. L. ir smogė jam į veidą. Taigi, nors apeliantai skunde teigia, kad nuteistajam ir/ar jo draugams bei sutuoktinei buvo kilusi reali grėsmė iš nukentėjusiojo asmens, tačiau aptarti duomenys leidžia daryti kategorišką išvadą, jog iš esmės buvo priešingai: kilus konfliktui tarp A. F. draugų ir nukentėjusiojo, pirmas smurtą pradėjo vartoti ne nukentėjusysis M. L.. Ne M. L., o A. F. priėjo prie nukentėjusiojo ir nors iš vaizdo įrašo matyti, kad tarp nuteistojo ir M. L. buvo kažkoks pokalbis, tačiau, kaip jau nurodyta anksčiau, spręsti, jog šio pokalbio metu nukentėjusysis rodė kokią nors agresiją – pagrindo nėra.
18. Nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, jog nuteistasis nukentėjusiojo veiksmus įvertino kaip grėsmę vien dėl to, jog anksčiau turėjo konfliktą, kurio metu nuteistajam buvo padarytas sužalojimas peiliu. Kaip jau buvo nurodyta, jokių duomenų apie nukentėjusiojo ketinimą išsitraukti peilį ar bent jau jo turėjimą – byloje nėra. Sprendžiant iš visos įvykio eigos, aplinkos, žmonių rato, konflikto vietos (miesto centras, nors ir naktis, tačiau pakankamai daug žmonių), net ir grasinimas panaudoti peilį – šioje situacijoje negali būti laikomas grėsmės nuteistajam ar jo draugams sukėlimu, kadangi, kaip jau buvo nurodyta, pirmas smurtą pradėjo naudoti ne nukentėjusysis. Be to, ne nukentėjusysis ėjo link nuteistojo, o A. F., po S. L. suduoto smūgio, pats priėjo prie M. L. ir iš karto jam smūgiavo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog A. F. kompanijoje buvo 13 žmonių, iš kurių 9 vaikinai, o nukentėjusieji buvo tik du, be to abu stipriai neblaivūs (vaizdo įraše aiškiai matosi, jog jie svirduliuoja), ko negalima pasakyti nei apie A. F. nei apie jo draugus. Taigi, kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nustatytos aplinkybės negali būti laikomos būtinosios ginties situacija.
19. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog tuo atveju, jeigu nebūtų nustatytas pagrindas baudžiamąją bylą nutraukti, remiantis BK 28 straipsniu, prašoma laikyti, kad veika buvo padaryta peržengus būtinosios ginties ribas ir tuo pagrindu sušvelninti paskirtą bausmę. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali turi būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija. Nagrinėjamu atveju konstatavus, jog nebuvo būtinosios ginties situacijos, nėra jokio įstatyminio pagrindo svarstyti dėl būtinosios ginties ribų peržengimo ir bausmės tuo pagrindu švelninimo (BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
20. Nors nuteistojo ir jo gynėjo advokato apeliaciniuose skunduose teigiama, jog A. F. veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 136 straipsnį, tai yra nustačius, jog A. F. sunkiai sutrikdė M. L. sveikatą, labai susijaudinęs dėl įžeidžiančio nukentėjusiojo elgesio vartojant necenzūrinius žodžius ir dėl grasinimo panaudoti peilį, tačiau šis apeliacinių skundų argumentas nepagrįstas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas faktines įvykio, jo eigos aplinkybes, A. F. veika pagal BK 135 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai ir ją kvalifikuoti kitaip pagrindo nėra.
21. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 136 straipsnį kyla tam, kas sunkiai sužaloja žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Pagal šio BK straipsnio prasmę staigus didelis susijaudinimas reiškia fiziologinio afekto būseną, kai patirtas emocinis stresas labai susilpnina asmens gebėjimą suvokti ir kontroliuoti savo veiksmus. Staigų didelį susijaudinimą turi sukelti arba neteisėtas, arba itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis. Neteisėtas poelgis yra tada, kai daromas teisės (baudžiamosios ar administracinės) pažeidimas, kėsinantis į kaltininko ar jam artimo žmogaus sveikatą, kitas teises ir teisėtus interesus. Itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis yra tyčiniai veiksmai, iš esmės prieštaraujantys moralės bei dorovės principams, pažeidžiantys žmogaus garbę ir orumą ir galintys taip paveikti kaltininką, kad sukeltų jam labai didelį susijaudinimą, fiziologinio afekto būseną.
22. Byloje duomenų, kurie leistų nukentėjusiojo elgesį pripažinti galėjusiu sukelti A. F. staigų didelį susijaudinimą, fiziologinio afekto būseną – nėra. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtais duomenimis nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko žodinis konfliktas (kas neginčijama ir apeliaciniuose skunduose). Pasak nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinių skundų, nuteistasis labai susijaudino ir sumišo dėl to, jog nukentėjusysis pagrasinęs jį padurti pradėjo kišti ranką į turėtą rankinę. Su tokiais skundo argumentais kolegija nesutinka, kadangi iš jau aptarto vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, jog jokio sumišimo, išgąsčio ar susijaudinimo A. F. elgesyje nematyti – priešingai, jis sparčiai prieina prie nukentėjusiojo, kažką jam sako ir po kelių sekundžių smogia kumščiu į veidą. Prieš A. F. suduotą smūgį nukentėjusysis akivaizdžiai svirduliuodamas taisosi per petį laikomą rankinę. Taigi, iš nagrinėjamos situacijos matyti, jog nukentėjusysis neatliko jokių veiksmų, kurie būtų galėję sutrikdyti nuteistojo gebėjimą teisingai suvokti reikšmingas aplinkybes ir taip paveikti jo sąmonę, kad A. F. būseną būtų pagrindas vertinti kaip staigaus didelio susijaudinimo būseną. Spręsti, kad tokią nuteistojo būseną galėjo sukelti kokie nors nukentėjusiojo išsakyti žodžiai ar grasinimai taip pat nėra pagrindo. Kolegija daro išvadą, jog įvertinus nuteistojo asmenybę (o būtent ankstesnius jo teistumus ir veikas, už kuris jis buvo nuteistas, realios bausmės atlikimą), A. F. nėra jautri, į įžeidimus galinti neadekvačiai sureaguoti asmenybė, todėl visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nėra pagrindo nukentėjusiojo žodžius laikyti afekto būseną nuteistajam keliančia situacija.
Dėl bausmės
23. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. F. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, kadangi jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą bei susitarė dėl žalos atlyginimo su Kauno teritorine ligonių kasa ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriumi. Nurodė, jog nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia, kuri buvo spontaniška, be to jo panaudotas smurtas nebuvo intensyvus – suduotas vienas smūgis.
24. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
25. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.
26. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas tinkamai taikė minėtas įstatymo nuostatas. Byloje nustatyta, kad A. F. pagrįstai pripažintas kaltu už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, už kurį numatyta iki 10 metų laisvės atėmimo bausmė, padarymą. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę A. F. teisingai įvertino tai, kad nuteistasis padarė vieną sunkų smurtinį nusikaltimą, veikdamas netiesiogine tyčia, pagrįstai konstatavo, jog yra viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. jog veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir atsižvelgė į nustatytas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. į tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą bei susitarė dėl žalos atlyginimo su Kauno teritorine ligonių kasa ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriumi (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir, kad įtakos veikos padarymui turėjo nukentėjusiojo provokuojantis elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į tai, jog dėl nuteistojo veiksmais padarytų sužalojimų buvo iškilusi grėsmė nukentėjusiojo gyvybei, tačiau įvertino ir tai, jog nukentėjusysis visiškai pasveiko, jokių neigiamų padarinių nejaučia. Įvertinęs nurodytas aplinkybes bei tai, jog A. F. nusikalto neišnykus ankstesniems teistumams, teismas vis tik skyrė ženkliai mažesnę nei BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, laisvės atėmimo bausmę. Laikyti vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę per griežta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.
28. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
29. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo išimtinių aplinkybių, kurios leistų A. F. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Skunde nurodomos aplinkybės apie žalos nukentėjusiajam atlyginimą, susitarimą atlyginti ligonių kasoms ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba žalą, nuteistojo kaltės pripažinimas, įvertinus nuteistojo asmenybę, o būtent tai, jog nusikalto neišnykus teistumui, praėjus vos keturiems mėnesiams po realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo negali būti laikomos išimtinėmis ir nesudaro pagrindo spręsti, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas bus aiškiai neteisingas.
30. Šiame kontekste pažymėtina, jog nėra pagrindo teigiamai vertinti ir A. F. elgesį po nusikaltimo padarymo. Nors nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog A. F. požiūris į padarytą nusikalstamą veiką buvo ir yra neigiamas, teigiant, jog iš karto po padarytos nusikalstamos veikos, jo veiksmai nebuvo abejingi atsiradusioms pasekmėms – jis išvyko iš įvykio vietos tik tuomet, kai įsitikino, jog yra iškviesta greitoji medicinos pagalba, dar prieš išvažiuodamas pasakė įvykio vietoje likusiems draugams, kad nukentėjusįjį apverstų ant šono, o išvažiavo tik todėl, jog reikėjo raminti sutuoktinę, kurią taip pat ištiko šokas, be to, išvykti primygtinai liepė su nuteistuoju buvę asmenys, tačiau kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka.
31. Iš baudžiamosios bylos duomenų ir byloje esančios filmuotos vaizdo medžiagos matyti, kad nuteistasis, sudavęs nukentėjusiajam vieną smūgį į veidą, dar ėjo link nukentėjusiojo, darė tai agresyviai nusiteikęs, tačiau buvo sulaikytas E. B., kuris jį atitraukė nuo ant žemės gulinčio nukentėjusiojo. Iš karto po to A. F. sėdo į taksi automobilį ir nuvažiavo. Taigi, tiek vaizdo įrašas, tiek kiti bylos duomenys nepatvirtina apeliantų skunde nurodytų aplinkybių apie nuteistojo rūpinimąsi nukentėjusiojo sveikata ar greitosios pagalbos iškvietimu. Atkreiptinas dėmesys, jog iš vaizdo įrašo, matyti, jog po smūgio sudavimo iki A. F. įsėdimo į automobilį praėjo 11 sekundžių, todėl akivaizdu, jog per tokį trumpą laikotarpį nebuvo jokios galimybės ne tik, kad pasirūpinti nukentėjusiuoju, bet ir įsitikinti ar juo pasirūpins kiti asmenys, juo labiau, kad dalis iš minimų 11 sekundžių praėjo nuteistajam po smūgio einant link nukentėjusiojo, o jo draugui bandant jį sulaikyti, taigi, kaip teigiama skunduose, laiko, per kurį nuteistasis pasirūpino nukentėjusiuoju, buvo dar mažiau. Esant šioms aplinkybėms, kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, jog nukentėjusiuoju po įvykusio incidento nuteistasis bandė pasirūpinti, suteikti pagalbą ir buvo įsitikinęs, kad tai padarys likę draugai.
32. Nors, apeliaciniuose skunduose prašoma A. F. veiką perkvalifikavus iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 136 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti remiantis BK 75 straipsnio nuostatomis, tačiau tam įstatyminio pagrindo nėra. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytos imperatyvios sąlygos, kuriomis apribotas bausmės vykdymo atidėjimo taikymas. BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik asmeniui, nuteistam laisvės atėmimo bausme už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip 4 metams arba ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Nagrinėjamu atveju A. F. padarytas nusikaltimas, numatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje, yra priskiriamas prie sunkių tyčinių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 5 dalis), perkvalifikuoti pagal kitą BK straipsnį kaip pasisakyta anksčiau pagrindo nėra, todėl nėra pagrindo taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą.
33. Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistojo A. F. ir jo gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliaciniai skundai atmetami.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. F. ir jo gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinius skundus atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.