Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) laisvės atėmimu dešimčiai metų. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Civilinis ieškinys nepareikštas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. birželio 3 d., laikotarpiu nuo 10 val. iki 14 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, savo namo kieme bei netoli namų esančiame griovyje, (duomenys neskelbtini) rajone, abipusio konflikto metu dėl asmeninių nesutarimų su savo sutuoktine R. L., tyčia vieną kartą spyrė jai į krūtinę ir ranka sudavė du smūgius į veidą, kas sukėlė galvos smegenų traumą, kuri pasireiškė kraujosruvomis po kietuoju galvos smegenų dangalu kairio pusrutulio sferomis bei pamatiniame paviršiuje po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, kairės smilkininės, kaktinių skilčių srityse, galvos smegenų pabrinkimą, suspaudimą, centrinės kilmės kvėpavimo – kraujotakos nepakankamumą, dėl ko nukentėjusioji R. L. 2010 m. birželio 4 d. mirė.

L. L. prašo nesivadovauti liudytojo Š. V. parodymais, kadangi jis apie įvykį sužinojo tik iš liudytojo D. G. pasakojimų.

L. L. ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Apeliacinio proceso metu buvo apklausti teismo medicinos specialistai Gregoire Abi Chaker ir Janušas Rybalko. Teismo medicinos specialistas Gregoire Abi Chaker parodė, kad R. L. mirties priežastis buvo galvos trauma, pasireiškusi kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, kuri buvo padaryta kairėje pusėje, tačiau sužalojimų atsiradimo pobūdžio ir mechanizmo – kurie buvo padaryti sudavus smūgius, o kurie autoįvykio metu – nustatyti negalėjo, nes neturėjo tam duomenų. Specialisto nuomone, sužalojimai krūtinėje, dėl ko lūžo šonkauliai, galėjo būti padaryti autoįvykio metu, R. L. atsitrenkus į vairą. Teismo medicinos specialistas Janušas Rybalko parodė, kad R. L. mirties tiesioginė priežastis buvo kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu virš kairio smegenų pusrutulio, kuris sukėlė galvos smegenų suspaudimą ir pabrinkimą, tačiau kraujo išsiliejimas galėjo įvykti tiek sudavus smūgius į veidą, tiek autoįvykio metu nukentėjusiajai atsitrenkus į kietus bukus daiktus (pav., panelę, stogą ar pan.). Specialistas Janušas Rybalko taip pat parodė, kad R. L. padarytos kraujosruvos kaktos vidurinėje ir kaktos dešinėje-dešinio smilkinio minkštuosiuose audiniuose galėjo būti padaryta autoįvykio metu, o kiti sužalojimai, t. y. kraujosruvos kairės akies vokuose, apatinės lūpos raudonyje ir smakro kairėje pusėje, pereinanti į smakro apatinę dalį buvo padaryti sudavus smūgius ir yra vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, jeigu po tokių nuteistojo veiksmų išsiliejo kraujas po kietuoju smegenų dangalu virš kairio smegenų pusrutulio bei pamatiniame paviršiuje po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, kairės smilkininės, kaktinių skilčių srityse, kas sukėlė galvos smegenų pabrinkimą, suspaudimą, centrinės kilmės kvėpavimo – kraujotakos nepakankamumą. Iš teismo medicinos specialistų paaiškinimų teisme galima daryti išvadą, kad R. L. kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu virš kairio smegenų pusrutulio, kas sukėlė galvos smegenų suspaudimą ir pabrinkimą, centrinės kilmės kvėpavimo – kraujotakos nepakankamumą, galėjo prasidėti tiek po smūgių sudavimo, tiek po autoįvykio, galva atsitrenkus į kietus bukus daiktus. Todėl šio proceso pradžios atriboti nė vienas iš teismo medicinos specialistų negalėjo, nes tarp suduotų smūgių ir autoįvykio metu patirtų sužalojimų praėjo labai mažas laiko tarpas (1,5-2 val.). Dėl tos pačios priežasties to padaryti nebuvo įmanoma ir atlikus histologinį tyrimą. Iš teismo medicinos specialisto Janušo Rybalko parodymų Apeliaciniame teisme matyti, kad R. L. nustatyti sužalojimai galvoje (kraujosruvos, kurios atsirado tiek sudavus smūgius, tiek autoįvykio metu) atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau jeigu dėl to išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu, kuris suspaudė smegenis, tokie sužalojimai jau atitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo mąstą (2003 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas Nr. V-298/158/A1-86 ,,Dėl sveikatos sutrikdymo mąsto nustatymo taisyklių patvirtinimo“).

Teismo medicinos specialisto išvadomis taip pat nustatyta, kad R. L. tiek po suduotų smūgių, tiek po autoįvykio metu patirtų sužalojimų tam tikrą laiką galėjo judėti ir atlikti savarankiškus veiksmus. Tai neprieštarauja nuteistojo L. L. ir liudytojo L. R. parodymams ir iš bylos medžiagos matyti, kad po nuteistojo pavartoto smurto prieš R. L., vėliau dar nukentėjusioji vairavo automobilį (1 t., 106 b. l.). Tai, kad R. L. autoįvykio metu galėjo būti padaryti kai kurie sužalojimai patvirtina liudytojo L. R. parodymai, jog nukentėjusioji automobilyje dejavo, nors akivaizdžių sužalojimų nematė. Teismo medicinos specialistas Gregoire Abi Chaker apeliacinio proceso metu parodė, kad ištyrus nukentėjusiosios R. L. vidaus organus matyti, jog kai kurie organai (kasa, kepenys, širdies raumuo) buvo pažeisti dėl per didelio ne tik alkoholio, bet ir galimai kitų įvairių kilmių gėrimų vartojimo, todėl kraujo išsiliejimui po galvos smegenų dangalu pakako nestipraus smūgio ar atsitrenkimo į kietus bukus daiktus. Iš nuteistojo L. L. ir liudytojo D. G. parodymų matyti, kad R. L. įvykio dieną vartojo alkoholį. Nors teismo medicinos išvada nustatyta, kad R. L. lavone etilo aklkoholio nerasta (1 t., 84 b. l.), tačiau iš teismo medicinos specialisto Gregoire Abi Chaker parodymų apeliacinio proceso metu matyti, kad nuo alkoholio vartojimo iki R. L. mirties praėjo nemažas laiko tarpas, todėl nukentėjusiosios organizme galėjo jo nelikti. Esant šioms aplinkybėms akivaizdu, kad L. L. ranka suduodamas du smūgius R. L. į veidą ir taip padarydamas sužalojimus kairės akies vokuose, apatinės lūpos raudonyje ir smakre nenumatė ir negalėjo numatyti, kad dėl to gali prasidėti kraujo išsiliejimas po galvos smegenų dangalais, nes tokiam procesui prasidėti pakako nestipraus sudavimo. Tai, kad nuteistasis šaukė, jog užmuš žmoną, neįrodo tyčios ją nužudyti, nes tokie nuteistojo veiksmai turi būti vertinami visete su kitais objektyviais įrodymais. Todėl byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetas neleidžia daryti išvados, kad nuteistojo L. L. pavartotas smurtas prieš nukentėjusiąją R. L. – dviejų smūgių sudavimas į veidą – sukėlė galvos smegenų traumą, kuri pasireiškė kraujosruvomis po kietuoju galvos smegenų dangalu kairio pusrutulio sferomis bei pamatiniame paviršiuje po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, kairės smilkininės, kaktinių skilčių srityse, galvos smegenų pabrinkimą, suspaudimą, centrinės kilmės kvėpavimo – kraujotakos nepakankamumą, nes toks kraujo išsiliejimas galėjo būti padarytas ir vėliau autoįvykio metu. Be to, specialisto išvadoje taip pat pateikta tikėtina išvada, jog R. L. kraujosruva pakaušio dešinės pusės minkštuosiuose audiniuose galėjo būti padaryta nukentėjusiajai grūnant ir atsitrenkus į kietą buką paviršių galimai po suduoto smūgio, o tarp šio sužalojimo ir kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu taip pat galimas priežastinis ryšys (1 t., 108 b. l.). Tačiau tokia išvada taip pat yra tik tikimybinė. Šiuo metu nėra galimybės patikslinti R. L. galimo griuvimo aplinkybių ir jai padarytų sužalojimų mechanizmo, nes liudytojas D. G. yra miręs, o nuteistasis tokias galimas įvykio aplinkybes neigia. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis matė R. L. nugriuvusią ant kieme išklotų trinkelių. Todėl neatmetama galimybė, kad R. L. sužalojimą pakaušio dešinės pusės minkštuosiuose audiniuose galėjo pasidaryti griūdama.

Teisėjų kolegija sutinka su teismo medicinos specialisto Janušo Rybalko išvadomis ir parodymais teisme, nes jis, kaip teismo medicinos specialistas, dalyvavo atkliekant autotechninę ekspertizę, todėl galėjo tiksliau nustatyti ir įvertinti nukentėjusiosios R. L. sužalojimų padarymo mechanizmą ir juos atriboti (1 t., 110-113 b. l.). Teismo medicinos specialistas Gregoire Abi Chaker nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, padarytų smūgiuojant ranka ir autoįvykio metu atriboti negalėjo dėl objektyvių priežasčių, nes neturėjo pakankamai duomenų. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas vienpusiškai ir atsietai nuo visų bylos aplinkybių vertino teismo medicinos specialisto Gregoire Abi Chaker išvadą ir parodymus, tačiau visiškai neįvertino teismo medicinos specialisto Janušo Rybalko išvados, jo neapklausė pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 punkte išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti ir kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais procesiniais veiksmais. Apeliacinis teismas vadovaujasi taisykle, kad visos prielaidos, abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, turi būti vertinami nuteistojo naudai. Teisėjų kolegija nagrinėdama šią baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. L. apeliacinį skundą ėmėsi visų priemonių, kad būtų pašalintos visos abejonės dėl R. L. mirties priežasties. Teismo medicinos specialistų išvados ir paaiškinimai teisme dėl R. L. mirties priežasties ir jos kilimo mechanizmo yra tikėtino pobūdžio, todėl jais galima vadovautis tiek, kiek jie neprieštarauja faktinei bylos medžiagai ir objektyviai nustatytoms aplinkybėms. Esant tokioms nustatytoms bylos aplinkybėms, t. y. nepavykus pašalinti abejonių ir neaiškumų dėl R. L. mirties priežasties, tokia situacija turi būti traktuojama nuteistojo naudai. Byloje nėra patikimų ir neginčijamų įrodymų, kad R. L. mirė dėl L. L. pavartoto smurto prieš ją, todėl nuteistojo veika negali būti kvalifikuojama kaip tyčinis nužudymas.

Kaip minėta aukščiau, nuteistasis L. L. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme pripažino, kad jis ranka vieną kartą sudavė žmonai R. L. į kairįjį žandą ir spyrė į dešinį šoną. Iš liudytojo D. G. parodymų matyti, kad L. L. vieną kartą spyrė į dešinį šoną, o kai R. L. vairuojamas automobilis įvažiavo į griovį, ji bandė išlįsti pro langą, tačiau priėjęs nuteistasis dešine ranka sudavė nukentėjusiajai į veidą (1 t., 130-131, 134-137, 138-144 b. l.). Teismo medicinos specialisto išvada ir specialisto Janušo Rybalko parodymais objektyviai nustatyta, kad R. L. veide nustatyti sužalojimai, t. y. kraujosruvos kairės akies vokuose, apatinėje lūpoje ir smakre atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą ir galėjo būti padaryti sudavus smūgius ranka, o poodinė kraujosruva dešinio šonkaulių lanko projekcijoje su VII šonkaulio lūžimais vidurinėje raktikaulinėje linijoje bei IX-X šonkaulių lūžimais priekinėje pažastinėje linijoje atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą ir galėjo būti padaryti sudavus smūgius koja (1 t., 100-108 b. l.). Apeliacinio proceso metu teismo medicinos specialistas Gregoire Abi Chaker pritarė Janušo Rybalko išvadai, kad sužalojimai R. L. krūtinėje su šonkaulių lūžimais galėjo būti padaryti sudavus smūgius koja, o ne atsitrenkus į vairą autoįvykio metu. Teisėjų kolegija tiki liudytojo D. G. parodymais, kad L. L. sudavė R. L. du kartus į veidą, o ne vieną, kaip nurodo nuteistasis, ir spyrė į dešinį šoną. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad nuteistasis L. L. žmonai R. L. veide padarė sužalojimus, t. y. kraujosruvas kairės akies vokuose, apatinėje lūpoje ir smakre bei poodinę kraujosruvą dešinio šonkaulių lanko projekcijoje su VII šonkaulio lūžimais vidurinėje raktikaulinėje linijoje bei IX-X šonkaulių lūžimais priekinėje pažastinėje linijoje, kurie yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais.

Iš teismo medicinos specialisto Janušo Rybalko išvados ir parodymų apeliacinio proceso matyti, kad R. L. sužalojimai krūtinės dešinėje ir kairėje pusėje galėjo būti padaryti suduodant koja ne mažiau kaip du smūgius, tuo tarpu L. L. nuteistas tik už vieną smūgį koja R. L. į krūtinę. Akivaizdu, kad L. L. vienu smūgiu koja padaryti sužalojimus R. L. krūtinės dešinėje ir kairėje pusėse su šonkaulių lūžimais negalėjo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas L. L. negali inkriminuoti padarytus sužalojimus R. L. krūtinės kairėje pusėje su VIII-XI šonkaulių lūžimais, nes nėra skundo sunkinančiais pagrindais.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Apeliacinis teismas nagrinėdamas L. L. skundą negali peržengti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytų ribų. Apygardos teismas nustatė, kad L. L. sudavė R. L. du smūgius į veidą ir vieną kartą įspyrė į krūtinę. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat konstatavo, kad R. L. mirčiai įtakos turėjo du trauminiai poveikiai į galvą, tačiau smurtas nebuvo itin intensyvus, o kiti nesunkūs ir nežymūs sužalojimai įtakos jos mirčiai neturėjo. Taip pat apygardos teismas L. L. iš kaltinimo pašalino dvidešimt du smūgius į galvą, krūtinę, juosmenį, rankas, nes šie sužalojimai galėjo būti padaryti eismo įvykio metu. Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodė, kad nėra duomenų ir įrodymų, kurie patvirtintų, kad L. L. sudavė nukentėjusiajai daugiau smūgių ar ilgai ją mušė, ar siekė sukelti jai dideles fizines kančias, skausmą, todėl iš kaltinimo pašalino jo veikos kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Skundo sunkinančiais pagrindais dėl to nėra, todėl nuosprendis šioje dalyje neperžiūrimas.

Todėl L. L. veika iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuojama į BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą. L. L. šiuos nusikalstamus veiksmus padarė veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. jis suprato nusikalstamų veiksmų pavojingumą ir galimus kilti padarinius, nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Bylos medžiaga nustatyta, kad L. L. po suduotų smūgių ir po to, kai R. L. po autoįvykio grįžo namo, jai pagalbos nesuteikė, tik kitos dienos ryte iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Tai įrodo, kad L. L. buvo abejingas galintiems kilti padariniams.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau paminėtas aplinkybes nustatė, kad L. L. 2010 m. birželio 3 d. laikotarpiu nuo 10 val. iki 14 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, savo namo kieme bei netoli namų esančiame griovyje, (duomenys neskelbtini) rajone, abipusio konflikto metu dėl asmeninių nesutarimų su savo sutuoktine R. L., tyčia vieną kartą spyrė jai į krūtinę ir du kartus ranka sudavė į veidą, taip padarė kraujosruvas kairės akies vokuose, apatinės lūpos raudonyje, smakre ir taip nežymiai sutrikdė jos sveikatą bei poodinę karujosruvą dešinio šonkaulių lanko projekcijoje su VII šonkaulio lūžiu vidurinėje raktikaulio linijoje bei IX-X šonkaulių lūžimais priekinėje pažastinėje linijoje, taip padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. L. L. tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija).

Motyvuojamoji dalis

Dėl bausmės

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Nuteistojo L. L. veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikavus į BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą turi būti išspręstas ir bausmės paskyrimo klausimas. BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, nes paskiriant bausmę įvertinamas padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. BK 138 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta bausmė - laisvės atėmimas iki penkerių metų, nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai. Nuteistojo L. L. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pažymėtina, kad teismai turi įvertinti, ar asmens gailėjimasis yra nuoširdus, tikras, ar ne apsimestinis. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pvz., kaltininko duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, jo elgesį po įvykio ir pan. (Kasacinės nutartys Nr. 2K-453/2005, 2K-471/2009, 2K-276/2006, 2K-94/2010). Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis L. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos neprisipažino, dėl suduotų smūgių skaičiaus ir aplinkybių keitė parodymus, tai darė net apeliacinio proceso metu. Šios aplinkybės įrodo, kad nuteistasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nesigaili, o vien tai, kad pripažįsta R. L. sudavęs vieną smūgį į veidą ir spyręs į šoną neleidžia pripažinti, kad apeliantas yra nuoširdus. Toks nuteistojo prisipažinimas dėl padarytos nusikalstamos veikos ir gailėjimasis vertinamas tik kaip formalus. Teisėjų kolegijos nuomone, dėl šių priežasčių nėra pagrindo L. L. nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Bylos duomenys patvirtina, kad L. L. administracine tvarka nebaustas (2 t., 29 b. l.), neteistas (2 t., 32 b. l.), Kauno rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos charakterizuojamas teigiamai (2 t., 34 b. l.), nedirba, tačiau registruotas darbo biržoje (2 t., 31 b. l.). Teisėjų kolegija įvertinusi L. L. asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, tyčios rūšį ir kryptingumą bei atsižvelgdama į tai, jog byloje nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jam skiria bausmę, didesnę nei straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės mediana. Teisėjų kolegija įvertinusi BK 55 straipsnio nuostatas bei aukščiau nurodytas aplinkybes daro išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti tikslai bus pasiekti L. L. paskyrus tik laisvės atėmimo bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 10 d. nuosprendį pakeisti:

L. L. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) ir jam paskirti laisvės atėmimą ketveriems metams. Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.