Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo L. R. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei E. R. iki ieškinio pateikimo, išvada teikianti institucija - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.2. Pasak ieškovo, jam atvykstant į atsakovės gyvenamąją vietą pasiimti dukters, atsakovė inicijuoja konfliktus, trikdančius vaiką, konfliktuose dalyvauja ir atsakovės sugyventinis, kuris vaiko perdavimo metu smurtauja ar grasina smurtauti, taip gąsdindamas vaiką. Atsakovė nuteikinėja vaiką prieš tėtį, įkalbinėja vaiką su tėčiu nebendrauti, sudaro kliūtis vaiko perdavimui; grąžinant vaiką taip pat sukeliami konfliktai. Teigia, jog būtinas pakeitimas nustatant, kad M. R. po bendravimo su tėvu jo gyvenamojoje vietoje pasiima pati atsakovė. Taip pat ieškovo manymu, atsakovė gali siekti keisti vaiko lankomą darželį ar registruoti vaiką į mokyklą (nuo 2023 m. rugsėjo), esančią toliau nuo gyvenamosios vietos. Dukters nurodytas tariamas laikinas gyvenamosios vietos pakeitimas įvyko ieškovui kreipusis privalomosios mediacijos ir nurodžius, kad jis sieks bendravimo tvarkos pakeitimo. Ieškovas įsitikinęs, kad gyvenamosios vietos pasikeitimas, esamas ar planuojamas, yra nukreiptas į būsimo teismo sprendimo vykdymo apsunkinimą. Pažymėjo, kad keičiant vaiko darželį, jam tektų trumpam laikui (iki rugsėjo) adaptuotis naujoje ugdymo įstaigoje; ugdymo įstaiga (mokykla ar darželis) būtų parenkama pagal nenuolatinę, nepastovią gyvenamąją vietą. Taip pat ieškovas nurodė, jog numatyti bendravimo kompensavimą, kai vaikas serga, būtina, kad atsakovė, motyvuodama tikrais ar tariamais dukters negalavimais bylos nagrinėjimo metu neužkirstų kelio ieškovo bendravimui su dukra, ryšio išlaikymui.

3. Išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) išvadoje nurodė, jog atsižvelgiant į tai, jog šalių tarpusavio santykiai yra konfliktiški, tėvams sudėtinga komunikuoti, ieškovui nėra žinoma atsakovės gyvenamoji vieta, iš esmės neprieštarauja ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Tarnybos nuomone, vaiko perdavimas bendravimui ir pasiėmimas pasibaigus bendravimui turėtų vykti neutralioje aplinkoje, kuomet dalyvauja abu tėvai ir nepilnametė, t. y. ieškovas atvyksta pasiimti dukros bendravimui, o atsakovė dukrą pristato; pasibaigus bendravimui skirtam laikui ieškovas pristato dukrą, o atsakovė atvyksta pasiimti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

11. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – draudimą atsakovei (šalių nepilnamečio vaiko motinai) vienasmeniškai priimti sprendimą dėl vaiko ugdymo įstaigų (pakeitimo/registracijos), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, jog pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (lot. padėtis, kuri yra) išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus ir užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010).

13. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės.

14. Pažymėtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

15. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškovas 2022 m. spalio 31 d. kreipėsi į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo (papildyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-21984-1102/2021 patvirtintą L. R. ir dukters M. R. bendravimo tvarką). Pirmosios instancijos teismas prašymą tenkino iš dalies. Ieškovas pateikė atskirąjį skundą dėl nutarties dalies, kuria netenkintas jo prašymas nustatyti, kad E. R. be raštiško L. R. sutikimo neturi teisės keisti M. R. ugdymo įstaigos – lopšelio darželio (duomenys neskelbtini). M. R. mokykla parenkama abiejų tėvų rašytiniu susitarimu. Rašytinis susitarimas ar pritarimas nėra būtinas, jei M. R. yra registruojama į valstybinę ugdymo įstaigą, priklausančią L. R. gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) ir M. R. iki šio pareiškimo pateikimo buvusios gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) teritorijai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, kad skundžiama nutarties dalis yra neteisėta ar nepagrįsta.

16. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog toks papildymas yra būtinas siekiant užtikrinti vaiko interesus. Pasak apelianto, atsakovei pakeitus gyvenamąją vietą, nėra nepagrįstas jo įsitikinimas, kad atsakovė gali siekti pakeisti ir dukters ugdymo įstaigą. Teigia, kad naujoje ugdymo įstaigoje reiktų adaptuotis, o tai turėtų neigiamą poveikį vaiko emocinei, psichologinei būklei, ypač turint omenyje, kad po keleto mėnesių vėl reikėtų adaptuotis mokykloje.

17. Apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, atkreipia dėmesį, jog apeliantas argumentą dėl paties fakto (vaiko ugdymo įstaigos – darželio) galimo pakeitimo grindžia išimtinai savo įsitikinimu (samprotavimu), nepateikdamas jokių tai patvirtinančių įrodymų (ugdymo įstaigos informacijos, atsakovės pateiktų prašymų ar pan.). Vien gyvenamosios vietos pakeitimas savaime nepatvirtina tikimybės, kad atsakovė ketina pakeisti ir vaiko darželį.

18. Ieškovo nurodyti argumentai dėl registracijos į mokyklą taip pat neįrodo, kad šiuo metu skubiai būtina imtis priemonių, nustatant ugdymo įstaigos parinkimo sąlygas.

19. Atskirajame skunde cituojamos CK 3.165 straipsnio nuostatos, numatančios tėvų teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, sudaryti sąlygas savo vaikams mokytis, tai, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, turi būti vertinamos per laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prizmę, t. y. būtinybę apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Šalių nurodytos bei skundžiamoje nutartyje nustatytos aplinkybės apie konfliktinius šalių santykius, leidžia manyti, kad susitarimas dėl vaiko ugdymo įstaigos parinkimo gali būti ir nepasiektas, dėl ko gali kilti rizika, kad vaikas nebus užregistruotas į mokyklą. Kita vertus, teigdamas, jog registracija į mokyklas pradedama 2022 m. kovo 1 d., apeliantas neįrodinėjo kad iki mokslo metų pradžios nėra galimybių atšaukti registraciją, teikti prašymų dėl priėmimo į priskirtą mokyklą pagal gyvenamosios vietos teritoriją ir pan.

20. Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo metu vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina. Teikdamas prašymą pirmosios instancijos teismui ieškovas nebuvo nurodęs, kokius konkrečius reikalavimus jis pareikš ieškinyje. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad ieškovas ieškiniu, be kita ko, prašo vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su ieškovu. Tačiau tokio reikalavimo pagrįstumas bus vertinamas tik bylą išnagrinėjus iš esmės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik laikinam ginčo situacijos sureguliavimui, o ne suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimui.

21. Tai, kad ieškovo nurodomą mokyklą galimai lankys M. R. darželio, kiemo draugai, kad galimas nepatogus susisiekimas su mokykla, nėra pagrindas spręsti apie žalą vaiko interesams. Ieškovas pats nurodo, jog ieškiniu prašo pakeisti vaiko ir ieškovo bendravimo tvarką, taikant „50:50 principą“, t. y. pagal šį modelį vaikui tektų važiuoti ir iš atsakovės gyvenamosios vietos. Šios aplinkybės papildomai patvirtina, kad šį klausimą spręsti iki išnagrinėjimo iš esmės nėra jokio pagrindo.

22. Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti padėties, esančios kreipimosi į teismą metu, išsaugojimą, tačiau šiuo metu šalių nepilnametis vaikas mokyklos nelanko, todėl neįmanoma užtikrinti tokios padėties išsaugojimą. Be to, apeliantas teigia, kad atsakovė pakeitė mergaitės įprastą gyvenamąją vietą, t. y., ir ši aplinkybė jau yra įvykusi. Todėl manytina, kad ieškovo nurodoma laikinoji apsaugos priemonė dėl registracijos į mokyklą draudimo neatitinka ja siekiamo tikslo.

23. Taigi, darytina išvada, kad šioje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovo pageidaujamas galiojančios bendravimo tvarkos su vaiku papildymas yra netikslingas.

24. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti remiantis ieškovo atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.