- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-20
- Bylos Nr.
- AS-146-149-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00028-2012-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „LLG valdymas“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LLG valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 4 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LLG valdymas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „LLG valdymas“ (toliau – ir UAB „LLG valdymas“, Bendrovė, pareiškėjas) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1-5), prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-5935 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti UAB „LLG valdymas“ prašymą dėl deklaruoto 955 528 Lt pelno mokesčio, susidariusio už 2010 m., mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo iki 2013 m. rugsėjo 21 d.
Šalies argumentai
Pareiškėjas kartu su skundu pateikė prašymą (b. l. 6-7) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, uždrausti Inspekcijai pradėti priverstinį 955 528 Lt pelno mokesčio, susidariusio už 2010 m., mokestinės nepriemokos išieškojimą iš UAB „LLG valdymas“.
Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę motyvavo tuo, jog, netenkinus prašymo dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo, Inspekcija įgijo teisę inicijuoti mokestinės nepriemokos išieškojimą įteikiant mokesčių mokėtojui raginimą įvykdyti mokestinę prievolę geruoju. Pareiškėjo teigimu, priverstinis itin didelės mokestinės nepriemokos išieškojimas neabejotinai sukels UAB „LLG valdymas“ nemokumo būseną. Tokiu atveju mokestinės nepriemokos išdėstymas praras savo aktualumą, o teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas. Pažymėjo, kad prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė būtų proporcinga siekiamiems tikslams ir nepagrįstai nesuvaržytų nė vienos šalies teisių, tačiau užtikrintų galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 4 d. nutartimi (b. l. 15-16) UAB „LLG valdymas“ skundą priėmė, tačiau atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas nurodė, jog sprendžiant dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, būtina nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad, priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Sprendžiant būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę klausimą, atsižvelgtina į prašomos užtikrinti reikalavimo priemonės pobūdį, nurodomą jos faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.
Remdamasis šiais argumentais bei įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog atsakovas ėmėsi realių veiksmų išieškoti mokestinę nepriemoką, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Teismas vertino, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą.
Šalies argumentai
Teismas taip pat pažymėjo, kad, atsiradus naujoms aplinkybėms, pareiškėjas turi teisę paduoti motyvuotą (nurodant faktines aplinkybes ir pateikiant jas pagrindžiančius įrodymus) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo bet kurioje proceso stadijoje (ABTĮ 71 str. 1 d.).
III.
Pareiškėjas UAB „LLG valdymas“ atskiruoju skundu (b. l. 30-32) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 4 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir šią priemonę taikyti – t. y. laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, uždrausti Inspekcijai pradėti priverstinį 955 528 Lt pelno mokesčio, susidariusio už 2010 m., mokestinės nepriemokos išieškojimą iš UAB „LLG valdymas“.
Atskirajame skunde nuodo, kad, Inspekcijai priėmus 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-5935 neišdėstyti UAB „LLG valdymas“ mokestinės nepriemokos sumokėjimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 89 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Inspekcija įgijo teisę inicijuoti mokestinės nepriemokos išieškojimą įteikiant mokesčių mokėtojui raginimą įvykdyti mokestinę prievolę geruoju. Pažymi, kad priverstinis itin didelės mokestinės nepriemokos (955 528 Lt) išieškojimas neabejotinai sukels Bendrovės nemokumo būseną, kadangi dėl itin didelės reikalavimo sumos įmonė bus nepajėgi iš karto padengti visų savo įsipareigojimų biudžetui, be to, priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas Bendrovės nemokumo atveju nebus toks efektyvus ir socialiai naudingas, kaip tęstinė Bendrovės veikla bei savanoriškai, kryptingai ir nuosekliai Bendrovės mokamos įmokos Inspekcijai. Pareiškėjo nuomone, pradėjus priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas, kadangi dėl mokesčių administratoriaus veiksmų Bendrovė gali tapti visiškai nemoki ir mokestinės nepriemokos išdėstymas tokiu atveju prarastų aktualumą. Mano, kad valstybei, kaip finansiškai stipresniam mokestinių teisinių santykių subjektui, mokestinės nepriemokos sumos išieškojimo laikinas sustabdymas nebūtų itin reikšmingas ir galintis iš esmės pažeisti valstybės turtinius interesus. Taip pat mano, kad pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė būtų proporcinga siekiamiems tikslams ir nepagrįstai nesuvaržytų nė vienos šalies teisių, tačiau užtikrintų galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka su teismo nutarties motyvu, kad jis nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas ėmėsi realių veiksmų išieškoti mokestinę nepriemoką. Mano, kad toks teismo argumentas yra nesuderinamas su reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygomis, kadangi įstatyme reikalaujama tik grėsmės. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas išieškojimas pradedamas, jei suėję mokėjimo terminai, ir nėra sudaryta mokestinės paskolos sutartis, dėl to, pareiškėjo manymu, egzistuoja potenciali grėsmė, jog išieškojimas bus pradėtas, tuo sukeliant Bendrovei ypatingai sunkias pasekmes. Mano, kad tokiu atveju galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas taps negalimas.
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 4 d. nutartį.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad, vadovaujantis MAĮ 89 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 3 dalimi, mokesčių mokėtojui, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas, kai priimamas neigiamas sprendimas dėl mokesčių mokėtojo prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą. Raginimas vertintinas kaip informacinis dokumentas, kuriuo pranešama apie mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jos dydį, struktūrą ir pareigą sumokėti minėtas sumas. Taigi raginimas nėra sprendimas, kuris sukelia teisines pasekmes. Pažymi, kad tik nevykdant įstatymuose nustatytos prievolės, mokesčių administratorius taiko teisines pasekmes sukeliančias išieškojimo priemones. MAĮ 26 straipsnio 1 dalies 9 punkte, 33 straipsnio 8 punkte nustatyta mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką. Mokesčių administratorius, naudodamasis šia teise, pagal MAĮ 106 straipsnio 1 dalį gali: 1) duoti kredito įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos; 2) pateikti laiduotojui arba garantui reikalavimą įvykdyti mokesčių mokėtojo prievolę ir už mokesčių mokėtoją sumokėti mokestinę nepriemoką; 3) duoti kredito įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš laiduotojo arba garanto sąskaitos; 4) priimti sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo ar garanto turto.
Atsakovas pažymi, kad Inspekcija nėra pradėjusi jokių mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrų iš pareiškėjo. Todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas pagristai nurodė, jog nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5‑155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011, kt.).
Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi taisyklės, jog asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas UAB „LLG valdymas“ pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, uždrausti Inspekcijai pradėti priverstinį 955 528 Lt pelno mokesčio, susidariusio už 2010 m., mokestinės nepriemokos išieškojimą iš UAB „LLG valdymas“.
Pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Inspekcija ėmėsi kokių nors konkrečių veiksmų priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš Bendrovės. Priešingai, iš atsakovo atsiliepimo į atskirąjį skundą matyti, kad Inspekcija nėra pradėjusi jokių mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrų iš UAB „LLG valdymas“.
Pareiškėjas taip pat motyvavo savo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tuo, jog priverstinis itin didelės mokestinės nepriemokos išieškojimas neabejotinai sukels UAB „LLG valdymas“ nemokumo būseną. Šiuo klausimu kolegija irgi pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių faktinių duomenų apie Bendrovės finansinę padėtį, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog 955 528 Lt dydžio mokestinės nepriemokos išieškojimas sąlygotų Bendrovės nemokumą. Priešingai, iš byloje esančios Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Nepriemokų administravimo departamento 2011 m. gruodžio 13 d. išvados Nr. (23.24-08)-326-68919 „Dėl UAB „LLG valdymas“ mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminų išdėstymo“ (b. l. 11-12) turinio galima daryti išvadą, kad tarpinės 2011 m. rugsėjo mėn. Bendrovės pelno (nuostolio) ataskaitos duomenys rodo 98 383 Lt nuostolį, tačiau, remiantis balansiniais duomenimis už tą patį laikotarpį, Bendrovės per vienerius metus gautinos sumos sudaro net 10 206 595 Lt, iš kurių Bendrovės trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 3 461 509 Lt, ilgalaikių įsipareigojimų UAB „LLG valdymas“ neturi, taigi, likusi sumos dalis (6 787 996 Lt) yra Bendrovės nuosavas kapitalas. Atsižvelgus į tai, nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad 955 528 Lt dydžio mokestinės nepriemokos išieškojimas sukeltų Bendrovės nemokumą.
Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių ir nepateikė jokių jas pagrindžiančių įrodymų, kurie leistų konstatuoti, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, būsimo teismo sprendimo dėl pareiškėjo skundo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Pareiškėjo argumentai yra iš esmės susiję su neigiamomis turtinio pobūdžio pasekmėmis, kurias gali patirti pati Bendrovė, galiojant ginčijamam Inspekcijos 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimui Nr. (23.24-08)-327-5935. Tačiau aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, kad pareiškėjas neįrodė, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Pareiškėjas nepagrindė aplinkybės, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kyla reali grėsmė būtent būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o ne Bendrovės finansinei padėčiai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad šiuo atveju priimtas procesinis sprendimas netaikyti pareiškėjo prašomos priemonės jo skundo reikalavimui užtikrinti neatima iš pareiškėjo teisės ateityje, atsiradus naujoms aplinkybėms, bet kurioje proceso stadijoje pateikti teismui naują (motyvuotą ir pagrįstą įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo (ABTĮ 71 str. 1 d.).
Remiantis išdėstytais motyvais ir atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo, UAB „LLG valdymas“ atskirasis skundas atmestinas, ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 4 d. nutarties dalis, kuria atmestas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, paliekama nepakeista. Dėl tų pačių motyvų taip pat netenkinamas pareiškėjo atskirajame skunde pateiktas analogiško turinio prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LLG valdymas“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmesti.
Nutartis neskundžiama.