Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas S. Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-567-360/2014

Teisėja E. Lapinskienė Proceso Nr. 1-31-1-01994-2013-5 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.1.2.2.; 1.1.8.; 2.1.7.4.; 2.4.;

2014 m. liepos 11 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko, teisėjų Remigijaus Preikšaičio, Violetos Miliuvienės, sekretoriaujant Sabinai Vigelytei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo K. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose. Kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo terminas nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2013 m. gruodžio 19 d. ir suėmimo terminas nuo 2013 m. gruodžio 19 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

L. J. L. civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš K. D. Laurynui J. L. priteista 790 Lt turtinei žalai ir 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. D. nuteistas už tai, kad jis pagrobė svetimą turtą, įsibrovęs į patalpą. 2013 m. gruodžio 17 d., apie 17.30 val., Klaipėdos m., (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, K. D. įsibrovė į neužrakintą kambarį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pagrobė nukentėjusiajam L. J. L. priklausantį 3500 Lt vertės nešiojamąjį kompiuterį „Toshiba“, mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ su jame buvusia Tele 2 abonentine kortele, kurių bendra vertė 100 Lt bei 470 Lt. Tokiu būdu K. D. pagrobė nukentėjusiajam L. J. L. priklausantį turtą, kurio bendra vertė 4070 Lt.

Skunde teigiama, kad Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjant bylą buvo nutylėtas faktas apie dingusius 470 litų, kurie, pasak nukentėjusiojo, buvo kompiuterio dėkle, taigi šie pinigai turėjo būti rasti pas K. D., nes liudytojas ir nukentėjusysis patvirtino, kad nuteistasis buvo sulaikytas praėjus apie 10 minučių nuo vagystės. Jį sulaikius buvo atlikta jo krata ir pas jį buvo rasta tik 15 Lt, tačiau nebuvo rasti 470 Lt, pristačius jį į areštinę taip pat buvo nuodugniai apžiūrėtas, bet jokių pinigų nebuvo rasta. Teigia, kad tokios sumos jis išleisti negalėjo. Mano, kad šis faktas įrodo jo nekaltumą ir paneigia prokuroro kaltinimus. Apie šiuos pinigus jis sužinojo tik kai buvo pristatytas kitą dieną į policijos komisariatą, kur apklausos metu tyrėja jo paklausė apie dingusius pinigus, ir tada suprato, kad jis tapo nusikaltimo auka. Tuomet tyrėjai paaiškino visas aplinkybes, kad nebuvo jokiame kambaryje ir kad daiktus, kuriuos rado pas jį, jam iš kambario išnešė draugas, o apeliantas laukė koridoriuje. Įdavęs daiktus, juos liepė parduoti, o po to susitarė susitikti prie parduotuvės „Maxima“, esančios Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) rajone.

Dėl baudžiamojoje byloje esančio apelianto rašyto prisipažinimo nurodo, kad jį parašė veikiamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameros draugų, kurie jį įtikino geriau prisipažinti, nes sakė, kad jis vis tiek bus nuteistas, nes niekas juo nepatikės, todėl patarė geriau parašyti atvirą prisipažinimą, nes tokiu atveju bus pritaikytas BK 64¹ straipsnis. Tačiau prasidėjus teismui jis nurodė, kad teismas vadovautųsi jo pirminiais duotais parodymais, taip padarė todėl, kad salėje buvo jo mama ir patėvis, ir jam buvo gėda prisiimti atsakomybę už nusikaltimą, kurio nepadarė.

Iš viso teismo proceso jis suprato, kad teismas mano, kad apeliantas slepia bendrininką ir siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau toks teismo manymas yra nepagrįstas, nes jeigu jis būtų supratęs, kad dalyvauja nusikalstamoje veikoje kartu su savo bendrininku, tikrai būtų apie jį viską papasakojęs. Prašo atkreipti dėmesį į baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje jis davė visus parodymus apie kito kaltinamojo O. P. padarytą nusikalstamą veiką.

Dėl visų nurodytų aplinkybių mano, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendis ir jam paskirta bausmė yra neteisingi, todėl prašo objektyviai išnagrinėti jo bylą, netaikant diskriminavimo dėl jo kriminalinės praeities, o remtis jo ir liudytojo parodymais, o ne prokuroro keliamomis prielaidomis. Nurodo, kad bendrabučio budėtojos parodymai yra neteisingi, nes jis į bendrabutį ėjo tik dviese kartu su jaunuoliu, paprašiusiu pagalbos parduodant daiktus, nei apelianto, nei to jaunuolio budėtojo nieko neklausė, iš to apeliantas suprato, kad tas jaunuolis tikrai gyvena šiame bendrabutyje. Dėl to, kai tas jaunuolis jam davė parduoti daiktus, jis net nepagalvojo, kad šie daiktai yra vogti. Nurodo, kad budėtojos parodymus taip pat paneigia ir nukentėjusiojo parodymai, kurie teigia, kad į trečią aukštą jie užlipo dviese, jis parodo, kad tuomet apeliantas ir tas jaunuolis nuėjo į skirtingas puses, o taip ir buvo iš tikrųjų, nes tas jaunuolis prašė apelianto palaukti. Teismas šių liudytojų parodymų net netyrė, kadangi tai patvirtina apelianto nekaltumą. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, matė jį kaip nusikaltėlį tik todėl, kad jis yra ne kartą teistas, todėl jį ir nuteisė net nenagrinėdamas bylos, o tiesiog išklausė nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, kurie buvo išmokti mintinai ir sudėlioti žodis po žodį. Teigia, kad jis vagystės nepadarė, o ši vagystė yra suplanuoti iš anksto paties nukentėjusiojo, kuris nori prisiteisti pinigų.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Teismo posėdyje nuteistasis K. D. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, papildomai pateikė prašymą perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš vagystės (BK 178 straipsnis) į nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą arba realizavimą (BK 189 straipsnis) bei paskirti bausmę pagal šį straipsnį, bei remiantis tuo, kad dėl šių aplinkybių kaltę pripažino visiškai, sumažinti jam pagal šį straipsnį paskirtą bausmę vienu trečdaliu. Nuteistojo gynėjas advokatas A. Jonušas taip pat prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam K. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai K. D. pripažino kaltu padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, kitus bylos duomenis, ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistojo K. D. kaltumui nustatyti.

Nuteistasis apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria liudytojos B. V. (bendrabučio budėtojos) parodymams, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas K. D. kaltu, nesirėmė šios liudytojos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, jos teismo posėdžio metu neapklausė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų apie šios liudytojos parodymų neatitikimą K. D. dėstomai įvykio versijai.

K. D. ginčija teismo padarytą išvadą apie jo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, nes mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo L. J. L. ir liudytojų M. D., M. Ž. parodymais. Apeliantas deklaratyviai teigia, kad jo kaltės dėl L. J. L. priklausančių daiktų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Tačiau tokį apelianto teiginį paneigia byloje surinkti duomenys. Apeliaciniame skunde ir teisiamajame posėdyje nuteistasis K. D. savo kaltę neigė, tvirtino, jog jis nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nurodo, kad jam L. J. L. daiktus perdavė kartu su juo bendrabutyje buvęs jaunuolis, kuris ir pasiūlė jam šiuos daiktus parduoti. Apie tai, kad jaunuolio jam perduoti daiktai yra vogti, jis nieko nežinojo. Tačiau tokią nuteistojo versiją paneigia nukentėjusiojo L. J. L. ir liudytojo M. D. parodymai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo ir liudytojo parodymais apie K. D. padarytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiojo L. J. L. ir liudytojo M. D. parodymais, kurie yra nuoseklūs ir neprieštaringi, jie vienodus parodymus davė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nukentėjusysis L. J. L. parodė, kad gyvena bendrabutyje, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. 2013 m. gruodžio 17 d., apie 17.30 val., išėjo iš kambario į holą parūkyti, kambario durų neužrakino. Rūkydamas matė, jog laiptais pakilo nepažįstamas asmuo tamsiai rūbais, jis nuėjo į vieną koridoriaus pusę, bet netrukus perėjo į kitą koridoriaus pusę, kurioje buvo jo kambarys. To vyro neįsidėmėjo, nekreipė dėmesio, tiesiog matė vaikščiojantį. Grįžęs po 4–5 minučių pamatė, jog iš kambario nuo lovos pavogtas jo nešiojamasis kompiuteris „Tochiba“, pilkos spalvos, jo vertė – 3500 litų, nuo rašomojo stalo pavogtas nenaujas juodos spalvos mobiliojo ryšio telefonas „Samsung“, jo vertė – 100 litų, su jame buvusia abonentine TELE2 SIM kortele. Neradęs daiktų, nusileido pas budėtoją, klausė, ar neišėjo nepažįstami, nes atsiminė, jog matė nepažįstamą vyrą, o bendrabutis yra studentų. Budėtoja pasakė, kad išėjo. Paklausus, kaip įėjo pašalinis, atsakė, jog jis matė, kaip įėjo kartu su studentais. Apie vagystę pranešė policijai. Apibėgo apie bendrabutį, Testinių studijų instituto patalpas, esančias šalia, bet nieko nerado. Sugrįžus prie bendrabučio, laukė policijos, tuo metu grįžo draugas Artūras, kuriam pasakė, kad jį apvogė. Artūras pasakė, jog matė netoli geležinkelio bėgių, prie buvusios profesinės mokyklos, vyriškį, kuris rankoje nešėsi kompiuterį. Taip pat pasakė, jog jis ėjo link stoties. Su draugu M. D. automobiliu nuvyko nurodyta kryptimi ir ties (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, pamatė einantį vyriškį, kuris nešėsi kompiuterio bateriją, be to, tai pagal aprangą buvo tas pats vyriškis, kurį matė bendrabutyje einantį koridoriumi, t. y. pagal jo rūbus, kepurę juodą, aptemptą. Sustojus ties vyriškiu, pribėgus prie jo ir sučiupus, pamatė, kad jis rankoje laiko jo kompiuterio bateriją, o kadangi jis norėjo pabėgti, jį pervertė ant žemės, o už striukės galinės dalies matėsi jo nešiojamasis kompiuteris. Sulaikius vyriškį, privažiavo policijos pareigūnas, prie kurio vyriškis išsitraukė iš striukės kišenės jam priklausantį telefoną „Samsung“. Pagrobtus daiktus pasiėmė policijos pareigūnas su savimi. Po pareiškimo parašymo dėl vagystės, apsižiūrėjus kambarį ir kompiuterio krepšį, kuris buvo paliktas ant lovos, jo viduje tarp sąskaitų faktūrų neberado pinigų – 470 litų. Kai išvyko su Martynu ieškoti vyriškio, pagrobusio kompiuterį, kambarį užrakino (t. 1, b.1. 10–11). Šiuos savo parodymus nukentėjusysis L. J. L. patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kur nurodė, kad visiškai yra įsitikinęs, kad K. D. yra tas asmuo, kuris vaikščiojo koridoriuje, matė tik vieną asmenį vaikščiojant koridoriais, nematė, kaip tas asmuo nešėsi kompiuterį, telefoną, nes jie buvo užkišti už nugaros. Sulaikytas K. D. sakė, „paleisk“, „mašiną užrašysiu, žmoną turiu“, sakė, kažką panašaus, kad jam liepė paimti, sakė „neapsirašome, kam tau problemos“, nuo jo sklido alkoholio kvapas (t. 1, b. l. 196–197). Šie jo parodymai neprieštarauja liudytojo M. D. parodymams, šis parodė, kad gyvena adresu (duomenys neskelbtini) kambaryje, Klaipėdoje, studentų bendrabutyje. 2013 m. gruodžio 17 d., apie 17.30 val. būnant kartu su kambarioku L. L. netoli jų kambario esančiame fojė, kur abu rūkė, matė su L. J. L., jog nepažįstamas vyriškis atėjo iš kairės pusės koridoriaus ir nuėjo į jų koridoriaus pusę. Vyriškis buvo nedidelio ūgio, tamsiai apsirengęs – juoda kepure, kuria jis buvo užsitempęs iki akių, juoda pūsta striuke. Vyriškis jų koridoriaus pusėje buvo labai trumpai, jis nulipo laiptais žemyn. Vyriškiui lipant žemyn, jie su L. J. L. grįžo į savo kambarį. L. J. L. pasigedo savo kompiuterio ir suprato, kad kompiuterį galėjo pavogti tas vyriškis, kurį matė koridoriuje. Paskambinus į L. J. L. telefoną, niekas neatsiliepė, skambutis buvo atmestas. Nusileidus į apačią, budėtojos paklausė, ar neišėjo juodai apsirengęs vyriškis, ši pasakė, kad neseniai vienas išėjo, todėl abu išbėgo į lauką, apibėgo bendrabutį, bet niekur nematė vyriškio. Būnant lauke grįžo vienas studentas, kuris pasakė, kad matė einantį vyriškį link geležinkelio. Automobiliu nuvyko gatve link Geležinkelio stoties, bevažiuojant, pamatė link Geležinkelio stoties einantį tą patį vyriškį, kurį matė bendrabutyje. L. J. L. vyriškį buvo pervertęs ant žemės, vyriškiui iš už nugaros iškrito L. J. L. kompiuteris. Radę pas vyriškį iš Lauryno pagrobtą kompiuterį, laukė policijos. Pareigūnas ištraukė iš vyriškio drabužių ir L. J. L. telefoną (t. 1, b.1. 25–26). Pirmosios instancijos teisme liudytojas M. D. patvirtino, kad jie su L. J. L. matę tik vieną asmenį, kuris jiems dėl savo vyresnio amžiaus ir juodos aprangos iš karto sukėlęs įtarimą. Liudytojas patikino ir tai, jog yra visiškai tikras, jog jie su nukentėjusiuoju sulaikė būtent tą patį bendrabučio koridoriuje matytą asmenį, ir būtent šis asmuo yra K. D. (t. 1, b. l. 198). Šių asmenų parodymus patvirtina ir policijos pareigūno M. Ž. parodymai, kuris nurodė, kad gavus pranešimą, jog asmenys sulaikė ką tik daiktus iš jų kambario pagrobusį asmenį, nuvyko nurodytu adresu – (duomenys neskelbtini) gatvėje pastebėjo 1-ojo PK kriminalistą, nukentėjusįjį ir ant žemės sulaikytą asmenį. Liudytojas nurodė, jog pas sulaikytąjį asmenį buvo aptiktas nešiojamasis kompiuteris ir mobiliojo ryšio telefonas, po to sulaikytasis pristatytas į policijos komisariatą (t. 1, b. l. 198). Taigi šie aptarti duomenys neabejotinai įrodo, kad K. D. 2013 m. gruodžio 17 d., būdamas bendrabutyje, esančiame Klaipėdos m., (duomenys neskelbtini), pagrobė nukentėjusiajam L. J. L. priklausantį turtą.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja tai, kad jam L. J. L. priklausančius daiktus perdavė kitas jaunuolis, kuris jam pasiūlė šiuos daiktus parduoti, ir teigia, kad nei prokuroras, nei pirmosios instancijos teismas netyrė šios nuteistojo versijos, tačiau toks apelianto argumentas nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo K. D. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, nes šiuos parodymus paneigia kita bylos medžiaga. Tiek nukentėjusysis L. J. L., tiek liudytojas M. D. patvirtino, kad jie K. D. matė vieną vaikščiojantį po bendrabučio koridorių, matė, kaip K. D. vienas nuėjo link nukentėjusiojo ir liudytojo kambario, jokio kito asmens su K. D. nebuvo, todėl nepasitvirtino K. D. pateikiama versija, kad L. J. L. daiktus jam perdavė kitas asmuo, nes tokio asmens su K. D. niekas nematė. Įvertinus tai, kad K. D. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo parodymus įvertino kaip jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tai, kad nuteistasis iš karto išėmė telefono SIM kortelę, įrodo, jog jis aiškiai suprato, kad šiuos daiktus pavogė, todėl ir atmetė skambinančiojo į šį telefoną skambutį, kad nebūtų susektas. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad po jo sulaikymo atliekant kratą pas jį nebuvo rasti 470 Lt, kurie buvo pagrobti iš L. J. L., nepatvirtina to, kad nuteistasis šių pinigų nepagrobė. Pažymėtina, kad nuteistasis buvo sulaikytas ne iš karto po nusikalstamos veikos padarymo, o praėjus kuriam laikui, todėl tik pats nuteistasis gali paaiškinti, kur jis padėjo šiuos iš L. J. L. pagrobtus pinigus. Šiuo atveju nėra reikšminga ir tai, kad kitoje baudžiamojoje byloje nuteistasis yra davęs parodymus apie nusikalstamą veiką padariusį asmenį, nes kitoje baudžiamojoje byloje duoti parodymai neturi reikšmės sprendžiant K. D. kaltės dėl iš L. J. L. pagrobtų daiktų klausimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog būtent K. D. 2013 m. gruodžio 17 d. pagrobė nukentėjusiajam L. J. L. priklausančius daiktus – nešiojamąjį kompiuterį, mobiliojo ryšio telefoną ir pinigus, jo nusikalstami veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kadangi nustatyta, jog svetimą turtą jis pagrobė įsibrovęs į patalpą.

Nuteistasis tiek apeliaciniame skunde, tiek teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu prašė jo veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 189 straipsnio 1 dalį. Tačiau net įvertinus skundo argumentus, kodėl nuteistasis prašo jo veiką perkvalifikuoti, nėra pagrindo tenkinti šį jo prašymą. Visais baudžiamojoje byloje esančiais ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais nustatyta, kad K. D. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, požymiai, todėl nėra pagrindo jo veiką kvalifikuoti pagal BK 189 straipsnį, apelianto prašymai dėl veikos perkvalifikavimo pagal BK 189 straipsnį atmestini.

Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas pažeidė jo teisę į gynybą, nes nutraukė jį kalbant, kai nuteistajam buvo suteiktas paskutinis žodis, arba dėl to, kad nebuvo įvertinta jo keliama įvykio versija ir neanalizuoti jį teisinantys įrodymai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino įrodymus pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, nurodė, kuriais įrodymais remiantis yra įrodyta K. D. kaltė, kurie įrodymai atmetami, nurodė įrodymų atmetimo motyvus, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismas taip vertindamas įrodymus nepadarė jokio pažeidimo. Tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas teigti, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas, kitaip nei nuteistasis vertindamas įrodymus, padarė pažeidimą. Iš 2014 m. kovo 28 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo (t. 1, b. l. 194–200) matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaltinamajam K. D. buvo suteiktas paskutinis žodis, kurio metu jis išsakė savo poziciją, nurodė įvykio aplinkybes, teigė, kad ieškinių neneigia ir prašo neskirti laisvės atėmimo bausmės. Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) esančio šio pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo garso įrašo taip pat matyti, kad, priešingai negu teigia nuteistasis, paskutinio žodžio suteikimo metu jo kalbėjimo niekas nenutraukė, jis galėjo netrukdomas išdėstyti savo poziciją ir visus argumentus. K. D. dalyvavo ir tuo metu, kai buvo apklausinėjami visi įvykio liudytojai, turėjo galimybę jiems užduoti klausimus, pateikti pastabas. Įvertinus visas šias aplinkybes nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos jo teisės į gynybą.

Nuteistojo K. D. kaltė dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo įrodyta ir abejonių nekelia. Šios nusikalstamos veikos požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir bylos nagrinėjimo teisme metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, nuosprendyje nurodyti motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat teigė, kad jam nepagrįstai paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Skirdamas bausmę K. D., apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, į nuteistojo asmenybę, įvertino, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, įvertino jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad K. D. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, anksčiau teistas net devyniolika kartų, naują nusikalstamą veiką padarė praėjus vos daugiau nei mėnesiui po grįžimo iš įkalinimo vietos, konstatuotas K. D. nusikalstamus veiksmus kvalifikuojantis požymis– įsibrovimas į patalpą. Teismas nusprendė, kad iš šių aplinkybių galima spręsti, kad K. D. yra pakankamai pavojingumas visuomenei. K. D. kaltu padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką neprisipažino, dėl savo nusikalstamo elgesio nesigailėjo ir jo kritiškai nevertino, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Teismas taip pat nustatė, kad K. D. niekur nedirba, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi, nusikalstama veika yra vienas kaltinamojo pajamų ir pragyvenimo šaltinių. Įvertinęs visas šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslai K. D. bus pasiekti tik paskyrus griežčiausią įstatyme už padarytą nusikalstamą veiką numatytą realią laisvės atėmimo bausmę. Šiuo atveju svarbu tai, kad teismas, nenustatęs jokių K. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatęs vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskyrė jam 2 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmę, t. y. skyrė mažesnę bausmę nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, todėl nėra pagrindo švelninti jam paskirtą bausmę. Pažymėtina, kad nuteistasis K. D. anksčiau jau ne vieną kartą buvo teistas laisvės atėmimo bausme, nors bausmę buvo atlikęs, tačiau teistumas jam nebuvo išnykęs, jis vėl padarė nusikalstamą veiką turėdamas teistumą. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis linkęs daryti nusikaltimus, iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė, savo gyvenimo būdo keisti nelinkęs. Kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs anksčiau nurodytas aplinkybes bei K. D. asmenybę apibūdinančius duomenis, tinkamai parinko tiek bausmės rūšį, tiek ir jos dydį. Nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl nešvelnintina.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą – nukentėjusiojo, liudytojų parodymus ir kitą bylos medžiagą, padarė pagrįstą išvadą dėl K. D. kaltės ir pagrįstai jam paskyrė bausmę. Nuteistojo K. D. kaltė dėl L. J. L. turto vagystės yra įrodyta ir abejonių nekelia, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra tokie svarūs, kad dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kolegija galėtų daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo K. D. apeliacinį skundą atmesti.