Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2014-10-07 · Administracinė byla Nr. I-10040-811/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-10-07Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2014-12-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-07
Bylos Nr.
I-10040-811/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04379-2014-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Petkevičienė
Pareiškėjas
J. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnyba
Kategorijos
  • 63.3.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-10040-811/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04379-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8; 73 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. spalio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė, rašytinio proceso tvarka spręsdama pareiškėjo J. K. skundo atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba. priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. spalio 2 d. gautas pareiškėjo J. K. skundas, kuriame prašoma atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, panaikinti atsakovo LR VRM sprendimą Nr. 1D-6322, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 419,81 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą tą apimtimi, kurioje ginčo dalykas yra pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, iki bus priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo sprendimas pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LR VRM už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. Iki 2013 m. gruodžio 31 d. 9956,32 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas savo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti grindžia tuo, kad jis nuo 2010 m. vasario mėn. gavęs sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nemanė, kad jo teisės yra pažeidinėjamos, nes žinojo apie 2009-12-09 priimtą Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kurio nuostatomis remiantis buvo sumažintos valstybinės pensijos. Gaudamas sumažintą pensiją manė, kad jos mažinimui taikoma Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. Apie tai, kad jam paskirtoji pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo mažinama pritaikius Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d., kuri prieštaravo Konstitucijai, nurodo iš viso nežinojęs. Apie galimą savo teisių pažeidimą nurodo sužinojo Konstituciniam teismui 2012-02-06 priėmus nutarimą, t.y. dar iki jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012-09-21. Tačiau net ir šiuo atveju neparėjo treji metai nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie netisėtai išmokėtą valstybinę pensiją. Tuo pačiu pareiškėjas nurodo, kad galutinai apie savo teisių pažeidimą mokant sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją sužinojo iš Vidaus reikalų ministerijos 2014-09-08 sprendimo Nr. 1D-6322(11), todėl teigia termino kreiptis į teismą nepraleidęs.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkintinas.

Skundą priimti atsisakytina.

Dėl termino skundui paduoti atnaujinimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi (2013-03-12 nutartis adm. b. Nr. A552-519/2013 ir 2013-11-07 nutartis adm. b. Nr. A444-2232/2013), jog kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Iš pareiškėjo pateiktų įrodymų matyti, kad pirmąją sumažintąją pensiją pareiškėjas J. K. gavo už 2010 m. sausio mėn. Todėl manytina, kad pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau, kaip pirmosios perskaičiuotos pensijos gavimo metu. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2014-10-02, t.y. praėjus daugiau, nei pusantrų metų tokio pobūdžio reikalavimams reikšti. Pareiškėjo skunde nurodoma aplinkybė, kad atsakovas Vidaus reikalų ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatas, laikotarpyje nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėjo 9956,92 Lt, o taikydama Laikinojo įstatymo 5 str. 21 d. nuostatas laikotarpyje nuo 2012-06-01 iki 2012-08-31 neišmokėjo 419,81 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nėra svarbi šiuo atveju, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pasisakyta, kad nėra pagrįstas pažeidimo pasekmių skaidymas etapais. Pareiškėjui sumažinta valstybinė pensija buvo mokama remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis ir tai nereiškia, kad kiekvieną mėnesį gavęs sumažintą pensiją pareiškėjas iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. 1 d. nuostatas administracinis teismas pareiškėjo prašymu pripažinęs, kad terminas skundui (prašymui) paduoti praleistas dėl svarbios priežasties, gali skundo (prašymo) padavimo terminus atnaujinti, jeigu nėra aplinkybių, nurodytų Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 1–7 p.

Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 2004-12-29 nutarimas). Tačiau kiekvienas asmuo savo teisėmis turi naudotis protingai, jomis nepiktnaudžiauti, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose yra išaiškinęs, kad terminas skundui paduoti atnaujintinas jeigu nustatomos konkrečios aplinkybės, nepriklausiusios nuo asmens valios bei sudariusios jam objektyvias kliūtis laiku paduoti prašymą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios, nes nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti įstatymų leidėjas siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą (2006-06-15 nutartis adm. b. Nr. AS6-219/2006 ir kt), o griežtu procesinių terminų skaičiavimu siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-06 nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Pareiškėjas savo reikalavimą atnaujinti terminą skundui pateikti grindžia ne tik nežinojimu, pagal kurį :Laikinojo įstatymo straipsnį jam buvo skaičiuojama sumažinta valstybinė pensija, bet ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje konstatuota, jog, tuo atveju kai į dėl savo pažeistų teisių į teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, skundo teismui pateikimo terminai yra atnaujintini. Tačiau, pareiškėjo nurodyta teisminė praktika buvo suformuota esant skirtingoms esminėms faktinėms aplinkybėms palyginus su nagrinėjama byla, nurodytose administracinėse bylose į teismą su skundais kreiptasi gerokai anksčiau, nei pareiškėjas. Todėl jau vien dėl šios priežasties pareiškėjo nurodytose ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose suformuotomis aiškinimo taisyklėmis negali būti besąlygiškai vadovaujamasi nagrinėjant pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą pagrįstumą.

Pažymėtina tai, kad pareiškėjo tikėjimasis, kad visiems valstybines pensijas gaunantiems pensininkams bus išmokėtas susidaręs skirtumas vadovaujantis ankstesniu reglamentavimu, kai po Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimo be administracinių teismų sprendimų visiems be išimties pareigūnams buvo kompensuota neišmokėta darbo užmokesčio dalis, nėra susijęs su termino skundui paduoti praleidimu. Priešingai, pareiškėjas dar 2010 m. aiškiai žinodamas, kad yra inicijuoti teisminiai ginčai dėl pensijų nepriemokų priteisimo, būdamas pakankamai rūpestingas bei atidus ir siekdamas teisminės savo pažeistų teisių gynybos, galėjo skundą teismui pateikti įstatyme nustatytu terminu. Be to, pareiškėjas net ir skunde aiškiai nurodė, kad apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo Konstituciniam teismui 2012-02-06 priėmus nutarimą, t.y. dar iki jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012-09-21, todėl tuo metu ėmęsis realizuoti ginti pažeistas savo teises nebūtų praleidęs termino skundui paduoti, nes nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo – 2012-02-06, taip pat ir nuo jo paskelbimo – 2012-09-21, praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti, kad jo teisės galimai yra pažeidžiamos. Pažymėtina dar ir tai, kad praėjo pusantrų metų nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-12 nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuria buvo pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas ir kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, paskelbimo; praėjo daugiau nei 10 mėnesių po 2013-11-07 nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktiką dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo, tačiau pareiškėjas nesiėmė aktyvių veiksmų savo pažeistoms teisėms apginti. Į Vidaus reikalų ministeriją išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką pareiškėjas kreipėsi tik 2014-08-28, į teismą – 2014-10-02, t. y. gerokai praleidęs 3 metų kreipimosi į teismą terminą. Nurodytos aplinkybės leidžia teismui konstatuoti, kad pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, todėl terminą praleido ne dėl objektyvių ir nuo jo valio nepriklausančių aplinkybių. Priešingai, iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad aplinkybės, ar kreiptis į teismą, tiesiogiai priklausė nuo pareiškėjo valios ir nebuvo realizuotos vien tik dėl nuo pareiškėjo priklausančių priežasčių.

Esant šioms aplinkybėms, prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti laikytinas nepagrįstu, todėl netenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 8 p. nustatyta, kad teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Kadangi prašymas atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos netenkinamas, pareiškėjo skundą šioje dalyje atsisakytina priimti.

Dėl reikalavimo panaikinti atsakovo LR Vidaus reikalų ministerijos 2014-09-08 sprendimą Nr. 1D-6322.

Pareiškėjas termino šiam viešojo administravimo subjekto aktui apskųsti nepraleido, todėl šiuo požiūriu šis pareiškėjo reikalavimas gali būti nagrinėtinas teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d.). Pareiškėjas prašo panaikinti LR Vidaus reikalų ministerijos 2014-09-08 raštą Nr. 1D-6322, kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2014-08-28 prašymą, įvardindamas šį raštą sprendimu. Nurodo, kad šis sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti nagrinėti pareiškėjo kreipimąsi vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d., kadangi ginčui aktualų teisinį santykį reglamentuoja Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-01-20 nutarimu Nr. 83 patvirtinti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai. Tuo pačiu pareiškėjas šį reikalavimą grindžia citatomis iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje A552-519/2013, citatomis iš Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarimo ir sprendimo neteisėtumą grindžia savo teise reikalauti grąžinti jam neišmokėtą pensijos dalį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pasisakė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 1 d. nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Remdamasis šiomis nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Atsižvelgiant į šį teisės aiškinimą, darytina išvada, kad Vidaus reikalų ministerijos rašto į pareiškėjo prašymo nenuginčijimas neužkerta kelio pareiškėjui reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, taigi nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimą panaikinti LR Vidaus reikalų ministerijos 2014-09-08 sprendimą Nr. 1D-6322 atsisakytina priimti, kaip nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 1 ir 8 p., 149 str., teismas

nutaria:

Netenkinti pareiškėjo J. K. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti.

Atsisakyti priimti J. K. skundą.

Nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžinti pareiškėjui.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Teisėja Violeta Petkevičienė