Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d. laisvės atėmimu 5 mėnesiams; pagal BK 178 str. 1 d. laisvės atėmimu 7 mėnesiams; pagal BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 d., bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, S. K. nustatyta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 3 metams 3 mėnesiams.

Iš S. K. išieškota konfiskuotino turto už 779,11 Lt.

Iš S. K. priteista 121 Lt A. J. , 285,11 Lt R. S. , 400 Lt D. R. turtinės žalos atlyginimui ir 99,02 Lt valstybei už gynėjo paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

jis, 2003 m. rugsėjo - spalio mėn. laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku iš nenustatyto asmens, neturėdamas leidimo įgijo ir laikė savo namuose, adresu Žaslių geležinkelio stoties gyvenvietė, Žaslių sen., Kaišiadorių raj. 15 vnt. pramoninės gamybos 22-to (5,6 mm) kalibro kraštinio skėlimo šovinių, kuriuos 2003-12-09 kratos metu surado ir paėmė Kaišiadorių rajono policijos pareigūnai;

jis, 2003 m. lapkričio 4 d., apie 11.30 val. iš akcinės bendrovės „Kaišiadorių statyba“, esančios adresu Girelės g. 45, Kaišiadorys, tarnybinio kabineto pagrobė nukentėjusiosios A. J. turtą - rankinę 40 Lt vertės, mobilaus ryšio telefoną „Siemens C-45“ su SIM kortele, kurių bendra vertė 300 Lt, 45 Lt pinigų, taip nukentėjusiajai A. J. padarydamas 385 Lt turtinę žalą. Taip pat pagrobė nukentėjusiosios R. S. turtą: piniginę 30 Lt vertės, kurioje buvo asmeniniai dokumentai, t.y. darbų saugos pažymėjimas, studento pažymėjimas, banko kortelė „Visa Elektron“, pinigus 120 Lt, 40 eurų, iš viso nukentėjusiajai padarydamas 260 Lt turtinę žalą;

jis, 2003 m. lapkričio 25 d. apie 16 val., įeidamas pro neužrakintas duris, įsibrovė į D. R. namą, esantį Korsakų km., Žaslių sen., Kaišiadorių raj., ir panaudojęs fizinį smurtą, suduodamas ne mažiau du smūgius rankomis nukentėjusiajai D. R. į galvą bei ją smaugdamas, padarė paviršinius nubrozdinimus kaklo priekiniame paviršiuje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, bei grasindamas peiliu, pagrobė nukentėjusiajai priklausiusius 400 litų.

S. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas pagal BK 253 str. 1 d. ir BK 178 str.1 d. jį nuteisė teisingai, tačiau nesutinka su teismo nuosprendžio dalimi dėl jo nuteisino pagal BK 180 str. 2 d. Anot apelianto, jis jokio plėšimo nevykdė, jo kaltės dėl šio nusikaltimo neįrodo byloje surinkti įrodymai. Tvirtina, kad nebuvo įrodyta, ar pas jį rasti nusikaltimo įrankiai priklauso jam, o byla jo atžvilgiu dėl plėšimo yra sufabrikuota.

Taip pat pažymi, kad nukentėjusiajai D. R. jį atpažįstant nedalyvavo jo gynėjas, todėl atpažinimas vyko pažeidžiant BPK nuostatas. Be to, jam apskirtai nebuvo paskirtas valstybės gynėjas. Tiriant bylą jam buvo daromas moralinis ir psichologinis spaudimas, bylos tyrimas vilkinamas. Teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios D. R. parodymais, nes ji davė tokius parodymus, kokius liepė policijos pareigūnai. Prašo jo baudžiamąją bylą nagrinėti iš naujo, nes jam inkriminuoto nusikaltimo pagal BK 180 str. 2 d. nepadarė.

S. K. ir jo gynėja prašo nuteistojo skundą tenkinti.

Prokuroras prašo skundą atmesti.

Nuteistojo S. K. skundas tenkinamas. Kauno apygardos teismo 2004 m. birželio 10 d. nuosprendis dalyje dėl S. K. nuteisimo pagal LR BK 180 str. 2 d. naikintinas ir šioje dalyje jis išteisinamas (LR BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.). S. K. jo nuteisimo pagal LR BK 253 str. 1 d. ir BK 178 str.1 d. neginčija, todėl šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neperžiūrimas.

S. K. kaltu neprisipažino ir apeliaciniame skunde pabrėžė, kad D. R. atžvilgiu plėšimo nepadarė.

Nukentėjusioji D. R. parodė, kad 2003-11-25 apie 16 val. jai būnant savo namuose į vidų įėjo nepažįstamas vyriškis, durys buvo nerakintos. Įėjęs jis pareiškė, kad jos brolio sūnus jam skolingas pinigų, kuriuos ji turinti atiduoti. Užkabinęs namų duris iš vidaus, sudavė jai du smūgius į galvą, trenkė ją į žemę. Ji nurodė, kad gali atiduoti savo vyro kostiumus, tačiau nuteistasis pasakė, kad jam jie nereikalingi, ir sugriebęs už drabužių, nutempė į kitą kambarį, kur parvertęs ant lovos smaugė, todėl pradėjo dusti. Po to išsiėmęs iš kišenės lenktinį peilį juo grasino, sakydamas, kad ji atiduotų pinigus, todėl ji užpuolikui atidavė 400 litų.

Parodymo atpažinti metu nukentėjusioji atpažino S. K. , kaip asmenį, kuris iš jos pagrobė 400 litų (t.1, b.l.46-49). Nukentėjusioji nurodė, kad S. K. atpažįsta iš ūgio, kūno formos, veido bruožų, pailgo veido, antakių formos.

Iš nukentėjusiosios D. R. protokolo - pareiškimo ir jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu, jog ji nurodė šiuos ją užpuoliko bruožus: vyriškis apie 35-40 metų amžiaus, apie 180 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, veidas pailgos formos, avėjo juodus batus, buvo apsirengęs juoda striuke, juodomis kelnėmis. Tačiau nukentėjusioji D. R. nei protokole - pareiškime, nei ikiteisminio tyrimo metu apklausoje nenurodė nei ypatingų užpuoliko veido bruožų, net kepurės, kurią neva turėjo užpuolikas, net neminėjo, kad gali užpuoliką atpažinti. Nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ją užpuolęs vyriškis buvo apsiavęs žaliais batais, mūvėjo juodą kepurę ir striukę, matėsi megztinis. Taip pat ji papildomai nurodė, kad anksčiau su brolio sūnumi buvo Žasliuose, kur iš nuteistojo pirko dažus (t.2, b.l.16). Nuteistasis pripažino, kad nukentėjusiosios sūnėnai Algis ir Vytas iš jo pirko dažus lauko darbams (t.2, b.l. 17). Apeliacinio proceso metu D. R. paaiškino, kad jos sūnėnas V. P. jai anksčiau (iki atpažinimo) pasakė, kad ją užpulti galėjo tik S. K. , t.y. nuteistasis. Tokiomis aplinkybėmis ji taip pat prisiminusi nuteistąjį kaip asmenį, iš kurio prieš keletą metų pirko dažus, todėl atpažinimo metu nurodė būtent jį, t.y. S. K. .

Apeliacinio proceso metu apklaustas liudytojas V. P. patvirtino, kad jis su teta D. R. (nukentėjusiąja) anksčiau iš nuteistojo yra pirkę dažus. Jis po nusikaltimo buvo nuvažiavęs pas D. R. , kuri jam paaiškino, kad ją užpuolė nepažįstamas vyriškis ir atėmė pinigus. Tačiau jis nesakė ir su nukentėjusiąja nekalbėjo, jog šį nusikaltimą padarė ar galėjo padaryti nuteistasis. Juo labiau, policijos pareigūnai jam taip pat rodė keletą nuotraukų, kurie neva galėjo užpulti nukentėjusiąją, tarp jų ir nuteistojo fotonuotrauką. Jis pasakęs, kad S. K. iš tikrųjų pažįsta, tačiau policijos pareigūnams netvirtinęs, kad plėšimą galėjo padaryti nuteistasis. Iš policijos komisariato grįžusi D. R. jam sakiusi, kad atpažino užpuoliką (S. K. ) iš tamsių drabužių, tačiau taip pat nebuvusi užtikrinta, kad ją užpuolė būtent nuteistasis. Iš minėto matyti, kad D. R. jau anksčiau pažinojo S. K. . Tačiau, nukentėjusioji nei protokole – pareiškime, nei apklausose ikiteisminio tyrimo metu net neminėjo, kad užpuolikas jai pažįstamas arba matytas anksčiau nurodytomis aplinkybėmis. Nukentėjusiosios D. R. parodymai iš dalies prieštarauja V. P. parodymams.

LR BPK 192 str. nurodyta, kad atpažįstančiajam parodomi atpažinti asmenys turi būti pagal išorę kuo panašesni į atpažintiną. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiajai D. R. buvo pateikti atpažinti šie asmenys: V. P. , gimęs 1980 m., stambesnio kūno sudėjimo (nors protokole nurodyta normalaus), ovalaus veido; A. B. , gimęs 1985 m. (kūno sudėjimas nenurodytas), lieso kūno sudėjimo ir veido bruožų. Tuo tarpu S. K. yra gimęs 1966 metais, kaktoje matosi praplikimo požymiai (t.1, b.l.46-49). Akivaizdu, kad minėti asmenys pagal savo amžių ir kūno sudėjimą akivaizdžiai skyrėsi nuo nuteistojo S. K. ne tik veido bruožais, bet ir kūno sudėjimu. Esant šioms aplinkybėms, atpažinimas negali būti pripažintas objektyviu ir neginčijamu įrodymu šioje byloje.

Be to, S. K. apeliacinio skundo argumentas, jog atpažinimo metu nedalyvavo jo gynėjas, todėl atpažinimas vyko pažeidžiant BPK nuostatas, taip pat yra pagrįstas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, S. K. buvo išaiškintos teisės turėti gynėją, tačiau šis jo atsisakė, todėl buvo surašytas protokolas dėl gynėjo atsisakymo (t. 1, b.l.45). S. K. buvo sulaikytas LR BPK 140 str. tvarka 2003 m. gruodžio 1 d., įtarus, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 180 str. 2 d. (t.1, b.l.84), o atpažinimo veiksmas buvo atliktas kitą dieną, t.y. 2003 m. gruodžio 2 d. (t.1, b.l.46-49). LR BPK 51 str. 1 d. 7 p. nurodyta, kad tokiu atveju gynėjo dalyvavimas yra būtinas. S. K. gynėjo atsisakė pastarajam nedalyvaujant. Todėl visiškai neaišku, ar S. K. gynėjo atsisakė savo valia ir noru, ar kažkieno verčiamas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atpažinimo metu nuteistojo S. K. teisės į gynybą buvo pažeistos ir tai turėjo įtakos atpažinimo procesui. Esant šioms aplinkybėms, atpažinimas, kaip procesinis veiksmas ir įrodymas šioje byloje vertinamas niekiniu, nes buvo pažeisti LR BPK 192 str. reikalavimai.

Išanalizavus bylos medžiagą ir įvertinus įrodymus lyginamuoju aspektu matyti, kad D. R. parodymai teisme, jog S. K. buvo su juoda kepure, buvo priderinti prie liudytojo V. K. parodymų. Iš liudytojo V. K. parodymų matyti, kad 2003 m. lapkričio 25 d. apie 15 val. jis matė keliu pro šalį link Vievio dviračiu pravažiuojantį S. K. , kuris buvo su juoda kepure, apsirengęs tamsios spalvos drabužiais. Tačiau liudytojas V. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tik 2003 m. gruodžio 8 d., t.y. nuo įvykio praėjus beveik dviem savaitėms laiko (t.1, b.l.56). Iš liudytojo parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad matė nuteistąjį važiuojantį dviračiu apie 16.30-17.00 val., t.y. vėliau, nei buvo padarytas nusikaltimas (apie 16 val.). Iš V. K. parodymų teisme matyti, kad nuteistąjį jis jau matė apie 14-15 val., maždaug 200 metrų atstumu, jo regėjimas prastas, skaitant reikalingi akiniai (t.2, b.l.19). Liudytojas V. K. apeliacinio proceso metu iš esmės patvirtino savo parodymus, tačiau aiškino, kad policijos pareigūnams („kriminalistams“) jis tikslios datos, kada matė važiuojantį S. K. dviračiu, nenurodė, nes minėto niekur nefiksavo, o taip užrašė būtent patys pareigūnai. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų, kad S. K. turėtų kepurę, liudytojo V. K. išsireiškimu „škerpetka“, mūvėtų nukentėjusiosios nurodytus batus ar dėvėtų rūbus. Byloje taip pat nenustatytas dviratis, kuriuo neva važiavo nuteistasis bei peilis, kuriuo neva buvo grasinama D. R. , nerasti pagrobti pinigai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad S. K. pripažįsta turįs dviratį ir juo važinėja. Akivaizdu, kad, jeigu S. K. vengtų atsakomybės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, logiškai neigtų turįs dviratį ir važinėjimosi faktą. Teisėjų kolegijos nuomone, tai įrodo S. K. parodymų nuoširdumą ir teisingumą. Teisėjų kolegijai taip pat kyla abejonės dėl liudytojo V. K. parodymų objektyvumo ir patikimumo, nes jis pats pripažįsta, kad jo regėjimas blogas, nurodytą dieną (kai matė S. K. su dviračiu) buvo nedidelis rūkas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegijai kyla abejonės, ar liudytojas V. K. matė nuteistąjį būtent 2003 m. lapkričio 25 d., t.y. plėšimo D. R. atžvilgiu padarymo dieną. Tokie liudytojo parodymai kelia abejones jų patikimumo prasme, nes nuteistąjį jis galėjo matyti ir kitą, nebūtinai nusikaltimo padarymo, dieną, t.y. sąžiningai klysti.

Kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiosios D. R. parodymai nėra nuoseklūs, jais tikėti nėra pakankamo pagrindo, jų nepatvirtina kiti byloje surinkti objektyvūs ir nešališki įrodymai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiosios atžvilgiu panaudoto smurto faktą patvirtina teismo medicinos specialisto išvada (t.1, b.l.44). Tačiau teismo medicininė specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuri vertinama kartu su kitais įrodymais viseto aspektu (BPK 20 str.). Ši išvada neįrodo ir nepatvirtina, kad nukentėjusiajai sužalojimus padarė būtent nuteistasis.

Teisėjų kolegija įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus daro išvadą, kad byloje nesurinkta neginčijamų ir objektyvių įrodymų, kad būtent S. K. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą pagal LR BK 180 str. 2 d. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl D. R. atžvilgiu padaryto plėšimo negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas, o S. K. išteisintas.

S. K. pagal LR BK 180 str. 2 d. išteisinus neįrodžius, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal LR BK 180 str. 2 d., D. R. 400 Lt civilinis ieškinys atmestinas (LR BPK 115 str. 3 d. 1 p.). Be to, dėl tos pačios priežasties sumažinama S. K. priteista konfiskuotino turto vertė iki 379,11 Lt.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2004 m. birželio 10 d. nuosprendį S. K. atžvilgiu nuteisto pagal LR BK 180 str. 2 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį: S. K. pagal LR BK 180 str. 2 d. išteisinti, neįrodžius, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

S. K. paskirtąsias bausmes pagal LR BK 253 str. 1 d., 178 str. 1 d., remiantis LR BK 63 str. 1,4 d. subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir jam nustatyti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 11 (vienuolika) mėnesių, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

S. K. į bausmės laiką įskaityti jo kardomo kalinimo laiką nuo 2003 m. gruodžio 1 d. S. K. laikyti atlikusiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir iš suėmimo jį paleisti.

D. R. 400 Lt civilinį ieškinį atmesti.

Iš S. K. priteistą konfiskuotino turto vertę sumažinti iki 379,11 Lt.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.