Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Birutės Janavičiūtės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 2 d. nutarties R. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas 2007 m. kovo 5 d. nutarimu už Administracinių teisės pažeidimų kodekso 62 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą R. M. paskyrė 3000 Lt baudą. R. M. nubaustas už tai, kad, būdamas UAB „Irgita“ direktorius, 2007 m. vasario 6-7 dienomis Kauno miesto valstybinės reikšmės miške, Centrinio Ąžuolyno parke, 47 kvartalo 9, 13, 14, 24, 31 ir 33 miško sklypuose savavališkai, t. y. neturėdamas išduoto nustatytos formos leidimo miškui kirsti, organizavo ir įvykdė 19 medžių kirtimą. Savavališkai iškirstų 19 medžių bendras tūris - 22,43 kubiniai metrai.

R. M. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2007 m. kovo 5 d. nutarimą.

Pareiškėjas nurodė, kad jo vadovaujama bendrovė pagal sutartį su Kauno miesto savivaldybės administracija vykdo Kauno miesto želdinių priežiūrą. Iki 2006 m. gegužės mėnesio jo vadovaujama bendrovė Kauno Centrinio Ąžuolyno parke augančius medžius prižiūrėjo, vadovaudamasi miško žemėje augančių želdinių tvarkymo režimu, ir, esant reikalui kirsti medžius, kreipdavosi dėl atitinkamų leidimų į Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą. Dėl dar vieno tokio leidimo išdavimo pareiškėjo vadovaujama bendrovė kreipėsi ir 2006 m. gegužės 19 d., tačiau Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas leidimo neišdavė, nurodęs, jog Centrinio Ąžuolyno parkas nebėra miško žemė ir jog šiai žemei nustatyta kita tikslinė paskirtis. Remdamasi tokiu Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento raštu, pareiškėjo vadovaujama bendrovė laikė, jog leidimai kirsti miškui Centrinio Ąžuolyno parke nebereikalingi, ir Centrinio Ąžuolyno parką pradėjo prižiūrėti, vadovaudamasi aplinkos ministro 2001 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr.274 patvirtinta Saugotinų želdinių, augančių ne miško žemėje, apsaugos, priežiūros, tvarkymo ir nuostolių, juos sunaikinus ar sužalojus, atlyginimo tvarka. Pareiškėjas nurodė, kad 2007 m. sausio mėnesį įvykusi audra Kauno mieste išvertė ir išlaužė daug medžių. Pareiškėjo sudaryta komisija nustatė, kad Centrinio Ąžuolyno parke yra 22 išvirtę bei nulaužti medžiai, keliantys pavojų parko lankytojams. Šios vėjavartos ir vėjalaužos buvo pradėtos šalinti, apie tai informavus Kauno miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyrių, tačiau 2007 m. vasario 7 d. Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai šiuos darbus sustabdė ir nubaudė pareiškėją už miško kirtimą be leidimo. Pareiškėjas nurodė, kad vėjavartos ir vėjalaužos buvo šalinamos, vadovaujantis aplinkos ministro 2001 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr.274 patvirtintos Saugotinų želdinių, augančių ne miško žemėje, apsaugos, priežiūros, tvarkymo ir nuostolių, juos sunaikinus ar sužalojus, atlyginimo tvarkos 13.2 punktu, pagal kurį tokiems darbams leidimai nereikalingi. Dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo kaltės nėra.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 2 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas yra įrodytas byloje surinkta medžiaga ir pareiškėjas nubaustas pagrįstai. Teismas nurodė, kad Kauno miesto Centrinio Ąžuolyno parkas atitinka miško sąvoką, numatytą Miškų įstatyme, bei Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr.520 ir 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr.765 yra priskirtas specialios paskirties miškams. Pareiškėjo nurodytas Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2006 m. gegužės mėnesio raštas, Kauno apskrities viršininko 2004 m. spalio 14 d. įsakymas Nr.02-01-8488, kuriuo buvo pakeista ginčo teritorijos žemės tikslinė paskirtis iš miško žemės į kitą paskirtį, bei atitinkama teisinė žemės paskirties registracija nekilnojamojo turto registre, nepakeitė Centrinio Ąžuolyno parko, kaip miško, statuso. Teritorija, atitinkanti Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytą miško sąvoką, negali būti laikoma ne mišku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr.A(14)-499/2004). Taigi, pareiškėjas, nagrinėjamu atveju organizuodamas medžių kirtimą Centrinio Ąžuolyno parke, privalėjo gauti atitinkamus leidimus, tačiau to nepadarė. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2004 metų pradžios užsiima želdinių priežiūra Kauno miesto savivaldybės teritorijoje, taip pat ir Centrinio Ąžuolyno parke. Pareiškėjas pripažįsta aplinkybes, kad iki 2006 m. gegužės mėnesio, tvarkant Centrinio Ąžuolyno parko teritoriją, leidimai kirsti mišką buvo būtini, nes tvarkomoje teritorijoje yra valstybinis miškas. Šiuo metu parko vaizdas vizualiai nepasikeitęs. Taigi, pareiškėjas turėjo realią galimybę ir privalėjo suprasti, kad kirtimą organizuoja teritorijoje, kuri teisiškai laikoma mišku.

III.

Apeliaciniu skundu R. M. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 2 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Apeliantas nurodo, kad jis, duodamas nurodymą dėl medžių kirtimo Centrinio Ąžuolyno parke be atitinkamo leidimo, sąžiningai manė, jog toks leidimas nėra reikalingas, nes Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas 2006 m. gegužės 22 d. raštu jam buvo paaiškinęs, kad Centrinio Ąžuolyno parko teritorija nėra miško žemė. Šis raštas nėra atleidimo nuo atsakomybės pagrindas, tačiau jis patvirtina, jog apelianto veiksmuose nebuvo tyčios. Apelianto veiksmuose galima būtų įžvelgti neatsargumą, tačiau Administracinių teisės pažeidimų kodekso 62 straipsnio 2 dalyje numatytas pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia. Kadangi apelianto veiksmuose tyčios nebuvo, todėl jis nubaustas nepagrįstai. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino apelianto kaltės (psichinio santykio su veika) klausimo ir priėmė nepagrįstą nutartį. Apeliantas nurodo, kad net jeigu jo padaryta veika ir atitiktų pažeidimo požymius, ji turėtų būti pripažinta mažareikšme, nes ja valstybės saugomi teisiniai gėriai nebuvo pažeisti (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 9 straipsnis). Šalinant vėjavartas ir vėjalaužas, buvo veikiama visuomenės interesais ir buvo siekiama pašalinti pavojų parko lankytojams. Dėl jų keliamo pavojaus medžiai turėjo būti pašalinti bet kuriuo atveju, o leidimo negavimas buvo tik formalus pažeidimas. Dėl medžių pašalinimo nei apeliantas, nei jo vadovaujama bendrovė jokios naudos neturėjo. Apeliantas nurodo, kad nagrinėjamu atveju medžiai buvo šalinami, siekiant apsaugoti parko lankytojus, ir tai buvo daroma dėl būtinojo reikalingumo (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 17 straipsnis).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas nurodo, kad apeliantas padarė jam inkriminuotą pažeidimą ir pagrįstai buvo nubaustas. Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2006 m. gegužės 22 d. raštu buvo atsakyta tik į konkretų apelianto vadovaujamos bendrovės prašymą išduoti leidimą kirsti medžius, tačiau šis raštas negali būti laikomas pagrindu neprašyti leidimo kitais atvejais. Šiuo atveju leidimas turėjo būti gautas, o apeliantas, vykdydamas medžių kirtimą be leidimo, pažeidė įstatymus. Įrodymų, patvirtinančių, jog buvo veikiama dėl būtinojo reikalingumo, nėra.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje įrodyta, jog, neturint leidimo, pagal apelianto nurodymus buvo iškirstas Administracinių teisės pažeidimų kodekso 62 straipsnio 2 dalyje numatytas kiekis medienos Kauno miesto Centrinio Ąžuolyno parko teritorijoje, kuri yra valstybei nuosavybės teise priklausantis miškas. Šias aplinkybes pripažįsta ir pats apeliantas. Tačiau apeliantas teigia, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios. Su tokiais apelianto teiginiais negalima sutikti.

Šiuo atveju akivaizdu, kad apeliantas elgėsi sąmoningai ir suprato, kokius veiksmus jis atlieka. Apeliantas žinojo, kad jis neturi leidimo medžių kirtimui, tačiau vis tiek davė atitinkamus nurodymus savo darbuotojams ir siekė, kad medžiai būtų iškirsti. Taigi, apeliantas suprato savo veiksmų pobūdį, t. y. suprato, kad duoda nurodymus be leidimo kirsti medžius miško pobūdžio teritorijoje. Apeliantas taip pat numatė žalingas pasekmes (atitinkamo kiekio medžių iškirtimą be leidimo) bei tokių pasekmių (tokio medžių iškirtimo) norėjo. Tai atitinka Administracinių teisės pažeidimų kodekso 10 straipsnyje numatytą tyčios kaltės formos apibrėžimą.

Žemės po aptariamu mišku paskirties pakeitimas apskrities viršininko įsakymu, vėliau padarius ir atitinkamus įrašus nekilnojamojo turto registre, negali būti laikomas Centrinio Ąžuolyno parko, kaip miško, statuso pakeitimu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įstatymų aiškinimo praktiką, tam tikros teritorijos priskyrimas miškui nėra siejamas su įgaliotų valstybės institucijų valiniais sprendimais; teritorija yra miškas, jeigu pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje numatytą miško sąvokos apibrėžimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A(14)-499/2004, biuletenis „Administracinių teismų praktika“ Nr.5, psl.177).

Apeliantas pateikia argumentus, kad, vadovaudamasis Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2006 m. gegužės 22 d. raštu, jis manė, jog teritorija, kurioje nagrinėjamu atveju buvo atlikti kirtimai, dėl žemės paskirties pakeitimo nebeturi būti laikoma mišku. Tokie argumentai iš esmės reiškia tvirtinimą, jog apeliantas nesuprato įstatymų nuostatų dėl miško sąvokos apibrėžimo. Tačiau įstatymų nuostatų nežinojimas (jų neteisingas interpretavimas) neatleidžia nuo atsakomybės. Be to, pažymėtina, kad Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2006 m. gegužės 22 d. rašte nėra pateikta bendro pobūdžio kategoriškų ir aiškių paaiškinimų dėl to, koks yra Centrinio Ąžuolyno parko statusas, pakeitus žemės tikslinę paskirtį, ir ar, tvarkant šio parko želdinius, reikia gauti leidimus miško kirtimui. Šiuo raštu tik buvo atsakyta į konkretų prašymą dėl leidimo atlikti konkrečius kirtimus išdavimo. Šio rašto turinys yra dviprasmiškas (iš rašto formuluočių nėra aišku, ar leidimą atsisakoma išduoti, ar leidimas iš viso nėra reikalingas) ir jame nėra jokių išaiškinimų, kuriais būtų galima remtis tolesnėje apelianto vadovaujamos bendrovės veikloje, tvarkant želdinius. Galima sutikti su apeliantu, kad nagrinėjamoje situacijoje jam galėjo atsirasti tam tikrų neaiškumų dėl Centrinio Ąžuolyno parko želdinių kirtimo tvarkos, tačiau, elgdamasis atsakingai ir nenorėdamas pažeisti teisės aktų reikalavimų, apeliantas turėjo papildomai aiškintis šių reikalavimų turinį ir, tik įsitikinęs, kad įstatymai nebus pažeisti, galėjo pradėti medžių kirtimo darbus.

Apelianto argumentai dėl padarytos veikos mažareikšmiškumo atmestini. Miško išteklių apsauga ir jų tinkamo tvarkymo užtikrinimas yra svarbūs aplinkos apsaugos teisinių santykių reglamentavimo aspektai. Miško ištekliai turi būti tvarkomi, laikantis nustatytų reikalavimų. Miško išteklių tinkamo tvarkymo priežiūrą užtikrina specialios valstybės institucijos ir šios priežiūros efektyvumui užtikrinti yra svarbu, kad miško ištekliai būtų tvarkomi (kertamas miškas), turint atitinkamus kontroliuojančių institucijų leidimus. Nagrinėjamu atveju apelianto padarytu pažeidimu buvo pažeistas miško išteklių tvarkymo režimas, be leidimo iškertant nemažą kiekį miško. Toks pažeidimas negali būti laikomas mažareikšmiu. Nebaudžiant asmenų už tokio pobūdžio pažeidimus, būtų sudaromos prielaidos neatsakingai elgtis svarbioje aplinkos apsaugos srityje ir lengvabūdiškai tvarkyti miško išteklius (kirsti medžius).

Taip pat atmestini apelianto argumentai dėl to, jog nagrinėjamu atveju buvo veikiama būtinojo reikalingumo būklėje. Nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad šiuo atveju grėsė tokio pobūdžio pavojus parko lankytojams, kad būtinai kuo skubiau reikėjo iškirsti atitinkamus medžius, apie tai nežinant kompetentingai kontrolės institucijai (Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui) ir neturint šios institucijos leidimo. Nėra pagrindo teigti, kad dėl leidimo išdavimo procedūros būtų buvę per daug ilgai uždelsta sutvarkyti atitinkamą miško teritoriją.

Apeliantas už Administracinių teisės pažeidimų kodekso 62 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą nubaustas pagrįstai. Apeliacinis skundas negali būti tenkinamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.