- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-07
- Bylos Nr.
- eAS-1252-492/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02640-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės.
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus, Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyrius
- Pareiškėjas
- V. M.
- Trečiasis asmuo
- "Ąžuolas-2"
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui sodininkų bendrijai „Ąžuolas-2“ dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. M. per elektroninių paslaugų portalą padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. birželio 13 d. sprendimą atsisakyti parduoti valstybinės žemės plotą, besiribojantį su jai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini)? 2) įpareigoti atsakovą, vadovaujantis Žemės reformos įstatymo nuostatomis, pradėti valstybinės žemės, dėl kurios privatizavimo ji pareiškusi valią, pardavimo procedūras teisės aktų nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas NŽT Vilniaus rajono skyrius atsiliepime pareiškėjos skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sodininkų bendrija „Ąžuolas-2“ atsiliepime pareiškėjos skundą prašė tenkinti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sodininkų bendrijai „Ąžuolas-2“ dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, nutraukė. Priteisė pareiškėjai V. M. iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 32,73 Eur proceso šalies išlaidų atlyginimą.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad pareiškėja 2015 m. rugsėjo 7 d. pateikė prašymą nutraukti bylą. Prašyme nurodyta, kad NŽT įvykdė pareiškėjos prašymą ir pardavė pareiškėjai įsiterpusį valstybinės žemės sklypą, besiribojantį su pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiu sklypu, tuo pripažindama pareiškėjos reikalavimų teisėtumą, todėl pareiškėja nori skundą atsiimti ir prašo bylą nutraukti Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 101 straipsnio 3 punkte nustatytu pagrindu. Vadovaudamasi ABTĮ 44 straipsnio 3 dalimi pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo jos patirtas žyminio mokesčio išlaidas už skundo padavimą teismui ir už apeliacinio skundo padavimą. Prie prašymo pridėta 2015 m. rugpjūčio 25 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis.
Teismas pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnis pareiškėjui suteikia besąlyginę teisę atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Tokiu atveju teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 3 punktu, privalo nutraukti bylą (šiuo atveju nėra įstatyme numatytos išimties, susijusios su ABTĮ 56 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad, nors pareiškėja nurodo, jog nori skundą atsiimti, tačiau iš bylos ir viso prašymo turinio akivaizdu, kad teismas jau skundą priėmė ir nagrinėjo, todėl atsiimti skundo pareiškėja negali, tačiau gali atsisakyti skundo. Prašymas ir suprantamas kaip skundo atsisakymas, juo labiau, kad pareiškėjos reikalavimą atsakovas tenkino. Teismas pažymėjo, kad pagal ABTĮ 102 straipsnio 3 dalį bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.
Teismas taip pat pažymėjo, kad remiantis ABTĮ 44 straipsnio 3 dalimi pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą teismui. Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju skundas teismui buvo paduotas 2013 m. liepos 15 d., teismas bylą išnagrinėjo ir priėmė sprendimą 2014 m. sausio 6 d., šis sprendimas buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartimi, o byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nors atsakovas pareiškėjos skundą tenkino atsiradus naujoms aplinkybėms, kurių nebuvo paduodant skundą teismui, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, jog taikant ABTĮ 44 straipsnio 3 dalį esminės reikšmės neturi, kokie vidiniai motyvai paskatino atsakovą geruoju patenkinti pareiškėjo reikalavimą. Esminis momentas yra tai, kad de facto reikalavimas buvo patenkintas tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą (žr. LVAT 2011-08-26 nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-596/2011). Todėl pareiškėjos prašymas priteisti sumokėtas žyminio mokesčio sumas patenkintas. Pareiškėjai priteista 32,73 eurai bylinėjimosi išlaidų.
III.
Atsakovas NŽT Vilniaus rajono skyrius pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad atsakovas neatliko kokių nors jo kompetencijai priskirtų veiksmų ar atliko juos ne taip, kaip turėjo atlikti vykdydamas įstatymus ir tuo pažeidė pareiškėjos teises ir teisėtus interesus, dėl kurių ji turėjo kreiptis teisminės gynybos. Atkreipė dėmesį, kad pirkimo – pardavimo sutartis su pareiškėja sudaryta tenkinant jos naują, 2015 m. balandžio 3 d. prašymą, o ne 2013 m. vasario 11 d. prašymą, kurį atsakovas buvo atsisakęs tenkinti. Pažymėjo, kad pareiškėjos prašymas patenkintas atsižvelgiant į tai, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo pagrindu buvo suformuotas sodininkų bendrijos „Ąžuolas-2“ žemės sklypas Nr. 4. Tik nuo šio momento pareiškėjos pageidaujamas įsigyti žemės sklypas laikytinas įsiterpusiu sklypu. Iki to laiko pareiškėjos sklypas negalėjo būti laikomas įsiterpusiu, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad teisme ginčytas atsakovo sprendimas dėl atsisakymo parduoti pareiškėjai žemės plotą, besiribojantį su jai nuosavybės teise priklausančiu sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), buvo neteisėtas.
Atsiliepimas
Pareiškėja pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydama atskirąjį skundą atmesti. Pareiškėja nurodo, kad visas valstybinės žemės išsipirkimo procesas yra vientisas ir nenutrūkstantis procesas, kuris prasidėjo 2012 m. lapkričio 12 d. pateikus atsakovui prašymą „leisti suformuoti ir išsipirkti įsiterpusį valstybinės žemės sklypą“, kuris atsakovo buvo užregistruotas tik 2013 m. vasario 11 d. Kartu su šiuo prašymu atsakovui buvo pateiktas ir atskiras prašymas išduoti leidimą rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą. Kartu su šiais prašymais atsakovui buvo pateikti ir sodininkų bendrijos Ąžuolas-2 sprendimai, įrodantys bendrijos sutikimą ir pareiškėjos prašymo palaikymą. Bendrija, be to, yra ir trečiasis asmuo byloje, palaikantis pareiškėjos reikalavimus. Nurodo, kad vadovaujantis Valstybinių žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjų sodo teritorijoje taisyklių, patvirtintų 2004 m. lapkričio 15 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1443 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 7 punktu, žemėtvarkos projektas, kuriame projektuojamas įsiterpęs valstybinės žemės sklypas, rengiamas gavus sodininkų bendrijos ar kito asmens, pageidaujančio ir turinčio teisę pirkti tokį žemės sklypą, prašymą inicijuoti žemėtvarkos projekto rengimą arba Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinio padalinio, o miestų ir miestelių teritorijose – savivaldybės administracijos direktoriaus iniciatyva. Atsižvelgiant į tai, atsakovas nepagrįstai nepatenkino šių pareiškėjos prašymų, t. y. neleido pareiškėjai savo lėšomis ir iniciatyva rengti žemės sklypų formavimo projekto, kurio metu būtų suformuoti tiek bendrijos pageidaujami išsipirkti žemės sklypai, tiek pareiškėjos pageidaujamas pirkti įsiterpęs žemės sklypas (tai užfiksuota Atsakovui ir Teismui pateiktuose bendrijos sprendimuose). Dėl to pareiškėja buvo priversta kreiptis į teismą. Pareiškėja nurodo, kad 2015 m. balandžio 3 d. prašymas, kuriuo pareiškėja prašo “leisti išsipirkti iš valstybės suformuotą formavimo ir pertvarkymo projekte įsiterpusį valstybinės žemės sklypą” yra neatsiejamai susijęs su pirminiu prašymu, tik yra papildomas, nes jame jau prašoma ne suformuoti, o nusipirkti konkretų , jau suformuotą konkrečiu formavimo ir pertvarkymo projektu, žemės sklypą. Pirminiame prašyme buvo prašoma leisti šį sklypą suformuoti ir išsipirkti. Atkreipia dėmesį, kad nei faktinės aplinkybės (žemės sklypų lokacija, išsidėstymas, savininkai ir pan.), nei teisės normos, reglamentuojančios valstybinės žemės išsipirkimą mėgėjų sodo teritorijoje, kurios aktualios nagrinėjamai bylai, nuo pirminio prašymo padavimo iki valstybinės žemės sklypo pardavimo visiškai nesikeitė. Skundo nagrinėjimo pirmoje instancijoje metu teismui paklausus atsakovo, ar šiuo metu yra kokios nors galimybės pareiškėjai įsigyti norimą valstybinės žemės plotą, atsakovo atstovė atsakė, kad tokios galimybės nėra, ir nebūtų net tuo atveju, jei Bendrijai būtų suformuotas atskiras žemės sklypas (ši aplinkybė turėtų būti užfiksuota 2013 m. gruodžio 17 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžio garso įraše). Bendrijos atstovė šiame teismo posėdyje taip pat dalyvavo. Tačiau dar nesibaigus teisminiams procesams, atsakovas visgi leido suformuoti ir išsipirkti valstybinės žemės sklypus tiek Bendrijai, tiek pareiškėjai. Tas pats rezultatas būtų ir tuo atveju, jei atsakovas būtų patenkinęs pirminį pareiškėjos prašymą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarties dalies, kuria pareiškėjai iš atsakovo priteisto bylinėjimo išlaidos, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 43 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 2 dalį tuo atveju, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 44 straipsnio 3 dalį šio straipsnio 2 dalyje numatyta pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 44 straipsnio 3 dalį, yra pažymėjęs, kad, vadovaujantis šia įstatymo norma, pareiškėjui gali būti priteistos šio straipsnio 2 dalyje nurodytos išlaidos tik tuo atveju, kai byloje yra nustatoma, jog atsakovas neatliko kokių nors jo kompetencijai priskirtų veiksmų ar atliko juos ne taip, kaip turėjo atlikti vykdydamas įstatymus, tuo pažeidė pareiškėjo teises bei teisėtus interesus ir dėl to jis turėjo kreiptis teisminės gynybos, o skundo padavimas teismui nulėmė atsakovo elgesį taip, kad jis patenkino geruoju pareiškėjo reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS23-621/2008). Pažymėtina, jog ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje išdėstytos nuostatos prasmė yra atlyginti bylinėjimosi išlaidas pareiškėjui, kai atsakovas nepagrįstai delsia imtis veiksmų, patenkinančių pareiškėjo reikalavimus, ir jų imasi tik tuomet, kai pareiškėjas kreipiasi į teismą. Ši nuostata reikalauja, kad atsakovas pareiškėjo reikalavimus patenkintų geruoju, pripažindamas savo veiksmų (neveikimo) ar akto neteisėtumą bei pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-519/2009). Šiai teisės normai taikyti esminės reikšmės neturi, kokie vidiniai motyvai paskatino atsakovą geruoju patenkinti pareiškėjo reikalavimą. Esminis momentas yra tai, kad de facto reikalavimas buvo patenkintas tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-596/2011).
Nagrinėjamu atveju remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog ginčijamu sprendimu atsakovas nurodė pareiškėjai, kad jos pageidaujamas įsigyti žemės sklypas negali būti parduodamas, kaip įsiterpęs sklypas, kadangi jis neatitinka įsiterpusio valstybinės žemės sklypo sąvokos. Atsakovas paaiškino pareiškėjai, kad 2011 m. vasario 15 d. sodininkų bendrijai „Ąžuolas-2“ yra išduotas leidimas rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą. Pažymėjo, kad žemėtvarkos projekto rengimo metu paaiškėjus, kad pareiškėjos pageidaujamas įsigyti žemė sklypas atitinka įsiterpusio sklypo sąvoką, jis, parengus teisės aktus ir nustatyta tvarka patvirtinus žemėtvarkos projektą galėtų būti parduotas pareiškėjai.
Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėjos apeliacinį skundą nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2015 m. sausio 5 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
LVAT pažymėjo, kad žemės sklypus, esančius sodininkų bendrijos teritorijoje, leidžiama įgyti nuosavybėn iš valstybės, tik pagal atitinkamo teritorijų planavimo dokumento sprendinius, tame tarpe, ir tais atvejais, kai yra parduodamas žemės sklypas Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje numatytu atveju, t. y., kai „atskiro žemės sklypo neįmanoma suformuoti ir atliekamos žemės nenumatoma naudoti sodininkų bendrijos bei visuomenės poreikiams“.
LVAT iš sodininkų bendrijos „Ąžuolas-2“ generalinio plano nustatė, kad ginčo žemė, kurią nuosavybėn siekia įsigyti pareiškėja, pagal šio teritorijų planavimo dokumento sprendinius, yra priskirta sodininkų bendrijos „Ąžuolas-2“ bendro naudojimo žemei, ir sudaro vientisą žemės plotą su kita tokio pat pobūdžio teritorija. Tokie šio teritorijų planavimo dokumento sprendiniai lemia, kad kol nustatyta teisės aktų tvarka nėra pakeisti šio dokumento sprendiniai, nėra teisinių sąlygų pareiškėjai ginčo žemės sklypą įsigyti nuosavybėn pagal Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalį.
Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad sodininkų bendrijos „Ąžuolas-2“ 2012 m. gegužės 26 d. sprendimai, kuriais siekiama pakeisti bendrijai skirtos bendro naudojimo žemės apimtį, ribas, dalį jos įsigyjant bendrijos nuosavybėn, kitą šios žemės dalį sutinkama perleisti bendrijos sodininkų nuosavybėn, sudaro teisines prielaidas pradėti teritorijų planavimo procedūras, kuriomis būtų atitinkamai pakeisti šiuo metu galiojančio generalinio plano sprendiniai.
Byloje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų, esančių sodininkų bendrijoje „Ąžuolas-2“, formavimo ir pertvarkymo projektas buvo patvirtintas tik 2015 m. kovo 9 d. Sodininkų bendrijai „Ąžuolas-2“ bendrojo naudojimo žemės sklypas suformuotas ir jo kadastro duomenys patvirtinti 2015 m. birželio 17 d.
Atsižvelgdama į LVAT 2015 m. sausio 5 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus ir nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija vertina, kad atsakovo veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti ir pareiškėjos reikalavimų patenkinimas geruoju.
Šiuo atveju pareiškėjos reikalavimas buvo patenkintas dėl bylos nagrinėjimo metu pasikeitusių esminių aplinkybių. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas nepagrįstai delsė imtis veiksmų, patenkinančių pareiškėjos reikalavimus, ir jų ėmėsi tik tuomet, kai pareiškėja kreipėsi į teismą
Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo susiklosčiusios situacijos vertinti kaip atitinkančios ABTĮ 44 straipsnio 3 dalies nuostatas, suteikiančias pareiškėjai teisę į patirtų išlaidų atlyginimą. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjos prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas yra nepagrįstas, todėl atsakovo atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir pareiškėjos prašymas atmestinas (ABTĮ 44 str. 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus atskirąjį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.
Nutartis neskundžiama.