- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-16
- Bylos Nr.
- 2A-2232-273/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-13059-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Izolda Nėnienė
- Atsakovas
- A. M.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kauno komunalinis ir butų ūkis“
- Trečiasis asmuo
- Kauno miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 2.1.5.1Ieškinio senaties terminai
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Izolda Nėnienė apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-769-945/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno komunalinis ir butų ūkis“ ieškinį atsakovui A. M., trečiajam asmeniui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė pateikė teismui ieškinį (b. l. 25-27, t. 1) ir patikslintą ieškinį (b. l. 124-127, t. 1), kuriais prašė priteisti iš atsakovo 1 757,39 Lt skolą, 72 Lt žyminio mokesčio, 6,90 Lt išlaidų duomenims gauti atlyginimą. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė administravo daugiabutį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), kuriame esantį butą Nr. 12 nuosavybės teise valdo atsakovas. Atsakovui tenka pareiga išlaikyti gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektus. Ieškovė Kauno miesto savivaldybės tarybos 1999 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 170 „Dėl kaupiamųjų lėšų liftams modernizuoti ir rekonstruoti“ įpareigota nuo 2000 m. gegužės 1 d. rinkti iš gyventojų, kurių namuose yra liftai, metinių amortizacinių išlaidų dydžio (4% nuo lifto 80% įrangos vertės per metus) kaupiamąsias lėšas proporcingai užimamam plotui ir įpareigoti lėšas pervesti į specialią sąskaitą. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-29 buvo nuspręsta nustatyti kaupiamųjų lėšų dydį, lygų kasmetiniam įrangos vertės sumažinimo procentui. Iki 2009 m. gruodžio 1 d. lėšos buvo kaupiamos specialiojoje savivaldybės sąskaitoje. Nesurinkus pakankamai lėšų, nuo 2009 m. gruodžio 1 d. lėšos rinktos į ieškovės sąskaitą. Iki 2012 m. gruodžio 31 d. surinkta 16 339,57 Lt, kurie 2013 m. sausio 25 d. pervesti trečiajam asmeniui. Ieškinyje taip pat nurodoma, jog gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), esantys liftai buvo modernizuoti 2002 m. gruodžio 12 d. ir 2004 m. liepos 1 d. už atitinkamai 67 350 Lt ir 77 350 Lt, kurios sumokėtomis įmokomis nėra padengtos. Nemokėdamas aptariamų įmokų (ką patvirtina apyvartos žiniaraščiai) atsakovas ne tik nevykdė savo finansinės prievolės, bet ir pažeidė bendrasavininkių interesus.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į ieškinį ir patikslintą ieškinį, atsakovas prašo ieškinį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovei iš atsakovo 508,98 Eur skolos, 22,85 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė iš atsakovo valstybei 5,45 Eur teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.
Dėl prašomos priteisti sumos dydžio paskaičiavimo
Teismas nustatė, kad atsakovas ginčijo prašomos priteisti sumos paskaičiavimo pagrįstumą. Teismas atsakovo argumentus dėl ieškovės pateiktų skaičiavimų nepagrįstumo ar jų teisingumą patvirtinančių pirminių dokumentų nepakankamumo atmetė kaip nepagrįstus. Iš ieškovės pateiktų apyvartos žiniaraščių ir skolos paskaičiavimų teismas nustatė, kad įsiskolinimo suma paskaičiuota už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d., iki 2012 m. sausio 31 d. (arba 140 mėnesių) įmokos dydis buvo paskaičiuotas remiantis Kauno miesto savivaldybės tarybos 1999 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 170 (4% nuo lifto 80% įrangos vertės per metus) ir sudarė 11,51 Lt per mėnesį, nuo 2012 m. vasario 1 d. (arba 16 mėnesių) dydis buvo skaičiuojamas remiantis Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-29 (kaupiamųjų lėšų dydis, lygus kasmetiniam įrangos vertės sumažinimo procentui) ir sudarė 21,66 Lt per mėnesį. Teismas nepagrįstais laikė atsakovo teiginius, jog ieškovės pateikti dokumentai nėra pakankami skolos dydžio pagrįstumui paskaičiuoti (už laikotarpį iki 2006 m. balandžio mėn. nepateikti apskaitos žiniaraščiai, ne visų žiniaraščių visi įrašai matomi), jog liko neįvertintas faktas, kad atsakovas yra atlikęs keletą mokėjimų. Nurodė, kad ieškovės apskaičiuota suma atitinka už atitinkamą laikotarpį mokėtiną sumą, iš jos atėmus atsakovo sumokėtas įmokas. 140 mėnesių skaičiuojant po 11,51 Lt gaunama 1 611,40 Lt suma; 16 mėnesių skaičiuojant po 21,66 Lt gaunama 346,56 Lt; iš viso – 1 957,96 Lt. Iš žiniaraščių matyti, kad atsakovas 2010 m. sausį sumokėjo 48,95 Lt, 2013 m. birželį ir liepą- po 75,81 Lt, iš viso - 200,57 Lt. Nors žiniaraštyje papildomai nurodyta 48,95 Lt suma, įskaityta 2010 m. liepos mėn., jau kitą mėnesį ši suma buvo atstatyta, ja padengiant kitus atsakovo sumokėtus mokesčius, nurodytus atitinkamo mėnesio paskaičiavimuose. Atsakovas nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kurie leistų spręsti, jog jis faktiškai sumokėjo didesnę įmokų sumą. Atsakovo argumentą, jog laikotarpiu nuo 1996 m. gruodžio 1 d. iki 2002 m. sausio 1 d. buvo atsiskaitoma tiesiogiai su UAB „Kauno liftai“ 1996 m. gruodžio 1 d. sutarties pagrindu, jog dar 1998 m. liepos 3 d. atsakovas sumokėjo tiesiogiai UAB „Liftų servisas“ 935,03 Lt už liftų aptarnavimą nuo 1996 m. gruodžio 1 d., teismas vertino kaip negalintį turėti jokios įtakos ieškinio pagrįstumui, kadangi šie atsakovo nurodyti teisiniai santykiai, iš vienos pusės, iš dalies sietini su ankstesniu laikotarpiu, iš kitos pusės, savo esme yra visiškai kitokio pobūdžio. Analogiškai teismas vertino ir atsakovo argumentą, jog ieškovė, kaip namo administratorius, gyventojų iniciatyva nerinko kaupiamojo mokesčio tam panaudodama už vietos mobiliojo ryšio antenai nuomą gaunamas lėšas. Nurodė, kad šioje byloje nėra sprendžiamas su aptariamu ieškinio reikalavimu nesusijusių įmokų panaudojimo tinkamumo klausimas, todėl vertinti, ar ieškovė galimai kitų įmokų ir mokesčių pavidalu nesurinko iš gyventojų lėšų, kurios galėjo būti panaudotos ne pagal paskirtį, nagrinėjamos bylos ribose nėra pagrindo. Teismas nurodė, kad iš bendros 1 957,96 Lt sumos atėmus atsakovo sumokėtą 200,57 Lt sumą, gaunamas ieškovės prašomas priteisti 1 757,39 Lt įsiskolinimas. Pastaroji aplinkybė leidžia atmesti kaip nepagrįstus atsakovo argumentus dėl ieškovės pateiktų skaičiavimų nepagrįstumo ar jų teisingumą patvirtinančių pirminių dokumentų nepakankamumo, kadangi atitinkamas skaičius yra gaunamas ne tik remiantis ieškovės pateiktais paskaičiavimais ir žiniaraščiais, bet ir įmokos dydį padauginus iš laikotarpį, už kurį atlikti skaičiavimai, sudarančių mėnesių skaičiaus bei iš gautos bendros įsiskolinimo sumos atėmus atsakovo faktiškai sumokėtą sumą.
Dėl ieškovės reikalavimo teisės
Teismas nustatė, kad ginčydamas ieškovės reikalavimo teisę atsakovas teigė, jog mokesčiai buvo skaičiuojami neteisėtų administracinių aktų pagrindu. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2015 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1236-662/2015, ieškovė nei 1999 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 170, nei vėliau priimtų 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo T-816 ir 2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. T-29 pagrindu nebegali atlikti jokių veiksmų. Teismas nurodė, kad atsakovo pareiga išlaikyti namo bendrojo naudojimo objektus kyla iš CK 4.81, 4.85 str., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 pagrindu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Kauno miesto butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų reikalavimų. Teismas sutiko su atsakovu, kad 2007 m. balandžio 27 d. redakcijos administravimo nuostatų 9.6 punkte įtvirtinta administratoriaus teisė rinkti kaupiamąsias lėšas buvo siejama su savivaldybės tarybos nustatyta tvarka, tuo tarpu 2012 m. kovo 12 d. redakcijos administravimo nuostatų 8.7 punkte kaupiamųjų lėšų rinkimas siejamas su patalpų savininkų sprendimu atitinkamu klausimu, tačiau atkreipė dėmesį į tai, jog nagrinėjamu atveju reiškiamas reikalavimas yra sietinas ne su lėšų kaupimu liftų modernizavimui ateityje, tačiau su įsiskolinimo už jau pakeistus liftus likvidavimu. Nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog ginčo name liftai buvo modernizuoti 2002 m. gruodžio 12 d. ir 2004 m. liepos 1 d. už atitinkamai 67 350 Lt ir 77 350 Lt, iš kurių 134 700 Lt apmokėjo Kauno miesto savivaldybės administracija. Teismas, įvertinęs aplinkybę, jog atsakovo sumokėtomis įmokomis buvo padengta 200,57 Lt suma, kuri, skaičiuojant 11,51 Lt per mėnesį tarifu, sudaro nepilnai aštuoniolika įmokų, padarė išvadą, jog už laikotarpiu iki 2012 m. spalio mėn. skaičiuotas įmokas atsakovas yra atsiskaitęs, iš dalies apmokėjęs įmoką už 2012 m. lapkričio mėn., t.y. iš esmės prašoma priteisti suma siejama su laikotarpiu po pirmojo lifto pakeitimo. Atsakovas byloje nereiškė pretenzijų dėl liftų pakeitimo teisėtumo, neginčija jų pakeitimo kainos. Teismas nurodė, kad pripažįstant, jog liftas priskirtinas namo bendrojo naudojimo objektams, todėl patalpų savininkams tenka pareiga apmokėti su atitinkamų objektų pagerinimu susijusias išlaidas. Nurodyta pareiga įtvirtinta tiek įstatyme (CK 4.82 str. 3 d.), tiek ir 2012 m. kovo 12 d. redakcijos administravimo nuostatų 8.4 punkte, kuriuo pareiga rinkti įmokas atitinkamiems įsiskolinimas likviduoti priskirta administratoriams. Teismas konstatavo, kad neatsižvelgiant į aukščiau nurodytų savivaldybės tarybos sprendimų dėl kaupiamųjų lėšų rinkimo galiojimą, atsakovui kartu su kitų patalpų savininkais tenka pareiga atlyginti išlaidas, susijusias su jiems priklausančių patalpų pagerinimu. Vertindamas ieškovės pateiktus paskaičiavimus, teismas nurodė, kad net ir pagal paties atsakovo pateiktą skaičiavimo proporciją (134 700 Lt skolos suma / 3 139,76 m ² bendro namo naudingojo ploto x 70,96 m ² atsakovo buto ploto = 3 044,28 Lt) gaunama atsakovui tenkanti įmokų dalis yra ženkliai didesnė už ieškovės atsakovui paskaičiuotą skolos sumą. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus dėl ieškovės pateiktų paskaičiavimų tarpusavio nesuderinamumo. Nustatė, kad iki 2009 m. gruodžio 1 d. buvo surinkta 43.527,23 Lt, iki 2012 m. gruodžio 31 d. papildomai surinkta 16 339,57 Lt, iki 2014 m. gruodžio 31 d.- dar 6 924,85 Lt. Skirtingai, nei nurodė atsakovas, šios sumos parodo faktiškai gautus, o ne taikant proporcingumo principą paskaičiuotus dydžius, t.y. mažesnes, nei teoriškai paskaičiuota, faktiškai surinktas sumas nulėmė tai, jog tiek atsakovas, tiek, galimai, kiti patalpų savininkai, netinkamai vykdė pareigą mokėti įmokas. Pastarąją išvadą teismo vertinimu patvirtino ir aplinkybė, jog lėšos toliau buvo renkamos iki 2014 m. gruodžio 31 d., nors administratorius savo funkcijas bendrijai perdavė 2013 m. birželio mėn., t.y. buvo tęsiamas įsiskolinimų iš patalpų savininkų išieškojimas. Bendra surinkta suma sudaro 66 791,65 Lt. Prie šios sumos pridėjus prašomą iš atsakovo priteisti sumą (66 791,65 Lt + 1.757,39 Lt = 68.549,04 Lt) gaunamas dydis yra ženkliai mažesnis už tą sumą, kurią trečiasis asmuo sumokėjo už liftų modernizavimą. Atsakovo argumentą dėl 49 973 Lt įmokų sumos 2006 m. gegužės 1 d. teismas pripažino nepagrįstu, kadangi pateiktuose dokumentuose nurodyta 94 727 Lt skolos suma parodo 39 973 Lt skirtumą. Nurodydamas, jog buvo surinkta 10 000 Lt daugiau, atsakovas neįvertino aplinkybės, jog dalį už antrąjį liftą sumokėtos kainos, būtent 10 000 Lt sumokėjo ne trečiasis asmuo, bet UAB „Kauno liftai“, dėl ko bendra skolos suma sudarė ne 144 700 Lt, bet 134 700 Lt.. Nurodytų aplinkybių visumą teismas vertino kaip pagrindą pripažinti, jog ieškinyje nurodyta suma sudaro vos dalį atsakovo prievolės už jam priklausančio turto pagerinimą, nepažeidžia atsakovo teisių ir teisėtų interesų kitų patalpų savininkų atitinkamų prievolių kontekste. Papildomai teismas pabrėžė, jog naujai įsikūrusiai bendrijai 2013 m. birželio mėn. perimant funkcijas iš ieškovės nebuvo perduotos jokios su iki tol buvusiu laikotarpiu susijusios skolos. Teismas sprendė, kad pastaroji aplinkybė lemia, jog pareiga surinkti iki funkcijų perdavimo paskaičiuotas įmokas liko ieškovei. Aplinkybę, jog po bendrijos įsteigimo kaupiamosios lėšos nebuvo renkamos ir trečiasis asmuo nereiškė nei bendrijai, nei atskirų patalpų savininkams jokių reikalavimų, susijusių su įsiskolinimo už liftų įrengimą padengimu, teismas vertino kaip nesusijusia su šioje byloje kilusiu ginču.
Dėl ieškinio senaties taikymo
Teismas nurodė, kad pripažinus, jog reikalavimą ieškovė turėjo pagrindą reikšti ne kaupiamųjų lėšų nemokėjimo, bet įsiskolinimo už pagerintą turtą pagrindu, todėl skolos grąžinimui, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 1 dalimi, turi būti taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas. Atsakovui 2010 m. sausio mėn., 2013 m. gegužės- birželio mėn. atlikus mokėjimus, kuriais, iš vienos pusės, buvo padengti seniausi įsiskolinimai už laikotarpį iki 2002 m. lapkričio mėn., iš kitos pusės, vadovaujantis CK 1.130 straipsnio 2 dalimi, buvo nutraukta ieškinio senaties termino eiga. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo remiantis ieškinio senaties institutu atmesti net ir tą ieškinio reikalavimų dalį, kuri susijusi su atsakovo prievole sumokėti įmokas, paskaičiuotas prieš 10 metų iki ieškinio teisme pareiškimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovas prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodė, tokius motyvus:
1. Ieškovė nepateikė įrodymų 805,70 Lt sumos įrašui iki 2006 m. balandžio mėn. 1 d. pagrįsti. Atsakovas pripažino tik 324,90 Lt sumą, o ne 1 757,39 Lt sumą. Dviejų sumų po 48,95 Lt išbraukimą ir panaudojimą kitoms išlaidoms, neaišku kokioms, kompensuoti, vieną 48,95 Lt sumą paliekant, apeliantas vertina kaip teismo leidimą ieškovei manipuliuoti skaičiais ieškinio sumos tikslumui pateisinti, o vienos palikimą - kaip priemonę galimam senaties termino taikymui nutraukti. Nurodo, kad nei trijų, nei vienos įmokos po 48,95 Lt savo valia nėra mokėjęs niekada. 48,95 Lt įmoka susideda iš 6,44 Lt administravimo mokesčio, 15,71 Lt šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros, 13,75 Lt lifto mokesčio ir 13,05 Lt techninės priežiūros mokesčio, todėl ieškovė prieš apelianto, kaip mokėtojo, valią net tris kartus už paslaugas mokėtų mokesčių sumas savavališkai perkėlė į kaupiamųjų lėšų liftams apskaitos sritį;
2. Lėšų kaupimas liftų modernizavimui visą laiką buvo vykdomas ta pačia tvarka - periodinių įmokų mokėjimo tvarka ir įmokos dydis ir terminas nesikeitė. Po liftų įrengimo nepasikeitė įmokų tvarka. Naudota periodinės įmokos tvarka: kasmėnesinė įmoka, kurios pastovią sumą sudaro pastovaus tarifo ir pastovaus buto ploto sandauga. Tam, kad situacija pasikeistų, ieškovė, turėjo pateikti raštišką ataskaitą apie iki datos „po liftų įrengimo“ viso namo sukauptą bendrą kaupiamųjų lėšų sumą, nurodant abiejų pusių suderintas kiekvieno buto savininko sukauptų lėšų lifto modernizavimui sumas, likusi suma turėjo būti padalinta kiekvienam butui, pagal kiekvieno buto ploto ir bendro namo ploto santykį;
3. Teismas turėjo taikyti ieškinio reikalavimui 5 metų senaties terminą.
4. Apeliantas nurodo, kad po 2006 m. balandžio mėn. 1 d. jokių įmokų niekada nėra mokėjęs. Įmokų skaičiavimo teisinis pagrindas ir periodinių įmokų (išmokų) mokėjimų tvarka yra netapačios sąvokos, viena kitos paneigti negali ir nepaneigia. Teismas neteisingai vertino periodinio mokėjimo (įmokos) sąvoką, ją susiejo su faktiška modernizuotų liftų verte, o pastarąją kvalifikavo kaip paimtą paskolą;
5. Teismas netinkamai apskaičiavo proporcinę dalį, arba dalinio dalyvavimo santykinį dydį, 0,0226004, kuris apskaičiuotas pagal CK 4.82 str. 5 d. nuostatą, pagal buto ploto ir bendro namo ploto santykį (70,96 m2 : 3139,76 m2). Teismas apskaičiavo apeliantui daug didesnę proporcinę dalį 0,02856291, panaudodamas 1957,96 Lt ir 68 549,04 Lt skaičius, kurių pirmas yra įmokos (200,57 Lt) ir ieškinio (1757,39 Lt) suma, o antras - faktinių įmokų (66 791,65 Lt) ir ieškinio (1757,39 Lt) suma. Tai klaidingas apskaičiavimas, nes nurodyti skaičiai negali būti sumuojami, kadangi jie apskaitomi priešingose balanso sąskaitose: pajamų ir išlaidų sąskaitose. Teismas, pridėdamas apelianto ieškinio sumą (1 757,39 Lt) prie faktiškai sukauptos sumos (66 791,65 Lt), nori parodyti, kad faktiškai turėjo būti sukaupta 68 549,04 Lt suma. Toks teismo skaičiavimo būdas vertintinas kaip nelogiškas ir negalimas, nes negautos kaupimo sumos negali būti pridedamos prie faktiškai gautų sumų. Menama 68 549,04 Lt suma, kurios nebuvo, bei tokiu pačiu būdu gauta 1957,96 Lt suma (200,57 Lt + 1757,39 Lt) negali būti naudojamos išvestinių skaičių skaičiavimui, taip pat ir teismo apskaičiuotai dalinio dalyvavimo daliai (proporcijai) 0,02856291 nustatyti;
6. Teismas savo vertinimus grindė vien ieškovės ir trečiojo asmens teiginiais, neatkreipdamas dėmesio į ypač svarbių dokumentų reikšmę, tokių kaip 2013 m. birželio 11 d. namo valdymo priėmimo-perdavimo aktas. Perduodančioji pusė, pasirašiusi perdavimo-priėmimo aktą be skolų, pripažino praradusi kreditoriaus statusą bei reikalavimo teisę apskritai.
7. Kadangi kaupimo tarifas 1 kv. m. gyvenamojo ploto vienetui nežymiai viršijo 0,3 Lt/m ². Dėl to nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d. galimai buvo sukaupta apytiksliai (0,3 Lt x 3139,76 m2 x 77 mėn.) = 72 528,46 Lt suma. Sudėjus sukauptą sumą su namo bendraturčių sukauptomis lėšomis liftų modernizacijai (66 791,65 Lt), gaunama 139 320,11 Lt suma, kuri parodo, kad modernizuotų liftų suma 134 700 Lt galėjo būti padengta ir viršyta.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, kad apeliantas nurodė įvairius skaičiavimus, kurie buhalteriškai yra visiškai nepagrįsti samprotavimai. Ieškovės nuomone, atsakovo apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas, o pirmos instancijos teismo sprendimas yra išsamiai išanalizuotas, teisėtas, teisingas ir todėl paliktinas nepakeistu.
Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. nepakeistą. Atsiliepime trečiasis asmuo iš esmės pritarė teismo sprendime nurodytiems argumentams.
Sutinkamai su CPK 314 straipsniu teismas priima su atsakovo A. M. apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus: daugiabučio namo savininkų bendrijos „K6“ 2015 m. birželio 12 d. pažymą ir atliktų mokėjimų 2010-01-15, 2013-05-14 ir 2013-06-14 kvitų kopijas (t.3, b.l. 11-12).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos mokėti mokesčius už gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektus.
Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuosavybės teisę, butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas, naudojantis bendrąja nuosavybe, ir bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą reglamentuoja CK 4.82-4-85 straipsniai. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalies nuostatą, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė techninė ir kitokia įranga. Bendraturčių nuosavybės teisės į bendrą objektą įgyven dinimas apima ir jų tarpusavio pareigų, susijusių su tuo objektu, vykdymą. CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Su tuo susijusias išlaidas bendraturčiai privalo apmokėti proporcingai savo daliai (CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009, konstatavo, kad įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atžvilgiu, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Taikant šią taisyklę yra teisiškai nereikšminga bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių patiriamos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam taisyklė taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės.
Atsakovas apeliaciniame skunde ginčija jam paskaičiuotos nesumokėtų mokesčių skolos dydžio pagrįstumą.
Kauno miesto taryba 1999 m. gruodžio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 170 „Dėl kaupiamųjų lėšų liftams modernizuoti ir rekonstruoti“. Šiuo sprendimu taryba nusprendė įpareigoti Kauno miesto savivaldybės butų ūkio įmones nuo 2000 m. gegužės 1 d. rinkti iš gyventojų, gyvenančių namuose, kuriuose yra liftai, proporcingai jų užimamam bendrajam (naudingajam) plotui metinių amortizacinių atskaitymų dydžio (4 proc. nuo rekonstruojamo ar modernizuojamo lifto 80 proc. įrangos vertės per metus) kaupiamąsias lėšas rekonstruoti ir pervesti jas į Kauno miesto savivaldybės Pastatų priežiūros ir nuomos skyriaus specialiųjų lėšų sąskaitą liftams modernizuoti ar rekonstruoti.
2012 m. sausio 26 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-29 „Dėl gyvenamųjų namų, kuriuose yra modernizuoti ar rekonstruoti liftai panaudojant Kauno miesto savivaldybės specialiųjų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje kauptas lėšas,, liftų modernizavimo ar rekonstravimo lėšų administravimo tvarkos“ buvo nuspręsta, kad bendrojo naudojimo objektų administratoriai ir jungtinės veiklos sutarties dalyviai nustato metinį kaupiamųjų įmokų dydį, lygų kasmetiniam naudoto įrenginio kainos sumažinimo procentui, atsižvelgiant į Komisijos privalomajam registruoti brangaus turto ir paveldimo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vidutines rinkos vertes, jei namo patalpų savininkai teisės aktų nustatyta tvarka savo sprendimais nenustato kitokio įmokų dydžio.
(duomenys neskelbtini) daugiabučio gyvenamojo namo liftai buvo modernizuoti 2002-12-12, išlaidų dydis - 67350,00 Lt ir 2004-07-01, išlaidų dydis – 77350,00 Lt.
Ieškovė į bylą pateikė apyvartos žiniaraščius ir skolos paskaičiavimus (b.l. 7-11, 110-113, t. 1; b.l. 92-96, t. 2), iš kurių matyti, jog įsiskolinimo suma paskaičiuota už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d., iki 2012 m. sausio 31 d. (arba 140 mėnesių) įmokos dydis buvo paskaičiuotas remiantis Kauno miesto savivaldybės tarybos 1999 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 170 (4% nuo lifto 80% įrangos vertės per metus) ir sudarė 11,51 Lt per mėnesį, nuo 2012 m. vasario 1 d. (arba 16 mėnesių) dydis buvo skaičiuojamas remiantis Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-29 (kaupiamųjų lėšų dydis, lygus kasmetiniam įrangos vertės sumažinimo procentui) ir sudarė 21,66 Lt per mėnesį.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 140 mėnesių skaičiuojant po 11,51 Lt gaunama 1.611,40 Lt suma; 16 mėnesių skaičiuojant po 21,66 Lt gaunama 346,56 Lt; viso- 1.957,96 Lt. Be to, kaip matyti iš žiniaraščių turinio, atsakovas 2010 m. sausį sumokėjo 48,95 Lt, 2013 m. birželį ir liepą- po 75,81 Lt, viso- 200,57 Lt. Nors žiniaraštyje (b.l. 7, t. 1) papildomai nurodyta 48,95 Lt suma, įskaityta 2010 m. liepos mėn., jau kitą mėnesį ši suma buvo atstatyta, ja padengiant kitus atsakovo sumokėtus mokesčius, nurodytus atitinkamo mėnesio paskaičiavimuose (b.l. 9-10, t. 1) (kaip nurodė ieškovės atstovė, atsakovui apmokant kitas išlaidas, nesutinkant mokėti tik kaupiamųjų įmokų liftui modernizuoti, jo sumokėta įmoka, kuria iš pradžių buvo sumažintas atsakovo įsiskolinimas, vėliau buvo perkelta padengti tas įmokas, kurių skaičiavimo pagrįstumo atsakovas neginčijo).
Iš bendros 1.957,96 Lt sumos atėmus atsakovo sumokėtą 200,57 Lt sumą, gaunamas ieškovės prašomas priteisti 1.757,39 Lt įsiskolinimas. Dėl to yra pagrindas atmesti atsakovo apeliacinio skundo argumentą dėl ieškovės pateiktų skaičiavimų nepagrįstumo ar jų teisingumą patvirtinančių pirminių dokumentų nepakankamumo, kadangi pirmosios instancijos teismas tikrindamas nesumokėtų mokesčių dydį rėmėsi ne tik ieškovės pateiktais paskaičiavimais ir žiniaraščiais, bet ir įmokos dydį padaugino iš laikotarpio, už kurį atlikti skaičiavimai, sudarančių mėnesių skaičiaus bei iš gautos bendros įsiskolinimo sumos atėmus atsakovo faktiškai sumokėtą sumą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo A. M. apeliaciniame skunde nurodyti įvairūs paskaičiavimai, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais apie prašomos priteisti skolos sumokėjimą ir neatleidžia atsakovo nuo pareigos įvykdyti prievolę.
Dėl ieškinio senaties
Apeliantas prašo taikyti 5 metų ieškinio senaties terminą, kurį numato CK 1.125 str. 9 d., pagal kurį sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių įmokų išieškojimo. Taip pat nurodo, kad 2010 m. sausio mėn. atvaizduota 48,95 Lt įmoka už 2009 m. gruodžio mėn. kitų straipsnių paslaugas, negali būti pagrindas ieškinio senaties terminui nutraukti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2011 aiškindamas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatyto sutrumpinto ieškinio senaties termino tikslus nurodė, jog įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią susikaupti skoloms, kurias skolininkas turi dengti iš einamųjų pajamų, išvengti beviltiškų skolų atsiradimo ir neigiamo skolų susikaupimo poveikio tiek skolininko, tiek kreditoriaus interesams. Periodinės išmokos (įmokos, mokesčiai) dėl savo dydžio paprastai gali būti mokamos iš skolininko einamųjų pajamų ir daro mažesnę įtaką jo finansinei padėčiai ir ūkinei veiklai negu vienkartinės didelės sumos, atitinkamai kreditoriui tenka mažesnė rizika, kad skolininkas neįvykdys prievolės dėl nemokumo. Pastaroji aplinkybė aiškiai parodo, jog sąvoka „periodinės įmokos“ nurodytu atveju sietina su periodiškai atsirandančiomis už atitinkamus laikotarpius paskaičiuojamomis finansinėmis prievolėmis.
Byloje nustatyta, kad skola atsirado po liftų įrengimo, palengvinant patalpų savininkų padėtį kitų namų, kuriuose liftai nebuvo pakeisti, patalpų savininkų sąskaita atsakovui ir kitiems tame name patalpas turintiems asmenims buvo leista skolą padengti per tam tikrą laiką (iš esmės buvo atidėtas egzistuojančios didelės skolos sumos mokėjimas), t.y. skola ne periodiškai didėjo, bet egzistavo nuo pat liftų įrengimo dienos, tik ją likviduoti buvo leista per tam tikrą laikotarpį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamojoje byloje skolos grąžinimui, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 1 dalimi, taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas.
Iš byloje esančių mokėjimo žiniaraščių (t.1, b.l. 7-10) matosi, kad atsakovas 2010 m. sausio mėn., 2013 m. gegužės-birželio mėn. atliko mokėjimus, kuriais buvo padengti seniausi įsiskolinimai už laikotarpį iki 2002 m. lapkričio mėn, o taip pat vadovaujantis CK 1.130 straipsnio 2 dalimi buvo nutraukta ieškinio senaties termino eiga. Atsakovo su apeliaciniu skundu pateiktų mokėjimų kvitų kopijos (t.3, b.l. 12) patvirtina atliktus atsakovo mokėjimus. Esant šiems duomenims pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra pagrindo remiantis ieškinio senaties institutu atmesti ieškinio reikalavimus.
Aukščiau aptartų duomenų pagrindu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės bei materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.