Marijampolės apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėjas A. V., sekretoriaujant D. B., dalyvaujant prokurorei A. K., nukentėjusiai R. B., nukentėjusios mažametės E. B. atstovui M. D., gynėjai advokatei A. N., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje :

G. L., asmens kodas - (duomenys neskelbtini) gim. 1982-03-31 Vilkaviškio r. sav., Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, vedęs, pagrindinio išsilavinimo, gyv. (duomenys neskelbtini), darbingas visiškai, nedirbantis, teistas : 1) 2010-01-04 Vilkaviškio r. apyl. teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 178 str. 2 d., - 6 mėn. laisvės apribojimo, 2) 2013-03-14 Vilkaviškio r. apyl. teismo pagal BK 245 str., - 35 paromis arešto (bausmes atlikęs, tačiau teistumas dėl 2010-01-04 nuosprendžio neišnykęs ir nepanaikintas),

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 1, 6 p. p. ir 145 str. 2 d. bei 140 str.2 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Kaltinamasis G. L. 2009 m. – 2014-06-15 laikotarpiu, tiksliau nenustatytomis datomis, sugyventine buvusios R. B. namuose (duomenys neskelbtini), psichine ir fizine prievarta terorizavo, kankino ir sistemingai baugino kartu gyvenusią sugyventinės mažametę dukrą E. B., gim. 2007-06-01 : tiek privačioje, tiek viešoje aplinkoje vadindamas žeidžiančiais žmogaus garbę ir orumą žodžiais žemino, neleido kartu su kt. šeimos nariais valgyti, vertė daryti „špagatą“, ilgai stovėti iškeltomis virš galvos rankomis bei daryti pritūpimus, kol fiziškai pavargs, naktimis purtė dviaukštę lovą, žadino iš miego ir vertė atsikelti be jokio tam poreikio, o to pasekmėje sulaužęs mergaitės lovą, liepė nuolat miegoti ant grindų, tampė už plaukų, kojų, nakties metu prie pėdkelnėmis apautų mergaitės kojų artindamas degantį žiebtuvėlį, grasino ją padegti, liepė kišti savus pirštus giliai į burną, kol apsivems, 2014 m. gegužę mušė bei 2014-06-14 privertė laižyti šuns pasturgalį, tuo taip pat šią mažametę nesunkiai susargdino, - sukėlė emocijų sutrikimą vaikystėje.

Šiais veiksmais kaltinamasis G. L. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 1, 6 p. p. ir 145 str. 2 d. (idealioji nusikaltimų sutaptis).

II. Be to, 2014-06-13 apie 20 val. tuose pačiuose R. B. namuose (duomenys neskelbtini), kilus buitiniam ginčui, tyčia 1 kartą sudavė sugyventinei R. B. į veidą, tuo sukeldamas fizinį skausmą faktinės šeimos nariui.

Šiais veiksmais kaltinamasis G. L. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d.

I. Faktiniai duomenys, pagrindžiantys teismo išvadas

1. Kaltinamasis G. L. teisiamajame posėdyje pareiškė, kad kaltu prisipažįstantis : a) dėl R. B. sumušimo, - visiškai, b) dėl E. B. susargdinimo ir kt. susijusių kaltinimų, - dalinai.

Dėl R. B. sumušimo epizodo kaltinamasis papildomai paaiškino, kad pirmiausiai namų buityje tarp jų dėl kažko kilo žodinis ginčas, nesusivaldęs 1 kartą sudavė R. B. per veidą, susižalojimų teigia nepadaręs, vėliau jos atsiprašęs, jiedu susitaikę ir 2014-08-29 netgi susituokė.

Dėl mažametės E. B. susargdinimo epizodo kaltinamasis papildomai paaiškino, jog kaltinamajame akte nurodytu laikotarpiu tikrai gyvenęs su R. B. kaip sugyventiniai jos bute Vilkaviškyje. Šiuo laikotarpiu jie sugyveno ir du bendrus jų vaikus, kartu gyveno ir dabartinės sutuoktinės dukra iš pirmos santuokos Emilija, kuri ne jo vaikas. Praėjus kiek tai laiko nuo bendro gyvenimo pradžios R. B. jam nusiskundusi, kad mergaitė jos neklauso, todėl jis nutaręs ją nubausti ir perauklėti. Nors to nedarydavo kasdien, tačiau bent 1 kartą į savaitę tai vykdavo. Jis pripažįstantis, kad dažnai vadindavo mergaitę žiurke, išpera ir kt. įžeidžiančiais žodžiais, pripažįstantis ir liepdavęs jai daryti „špagatą“, nors mergaitei nepavykdavo, turėjo kartoti vėl ir vėl, pripažįstantis ir dažnokai liepdavęs stovėti iškeltomis virš galvos rankomis, daryti pritūpimus, - kol mergaitė nuvargdavo. Jis taip pat pripažįstantis, kad nedažnai, tačiau patampydavo ją už plaukų, kad temptų už kojų, tvirtina neprisimenantis. Nors tiksliai nepamenantis, tačiau pripažįstantis, kad galėjo būdamas neblaivus liepti mergaitei kištis pirštus giliai į burną, kol supykins, pripažįstantis ir mušdavęs mergaitę ranka per užpakalį. Kitų kaltinime jam inkriminuotų veiksmų jis nepripažįstantis, nes taip nedaręs. Su mažamete taip elgęsis, nes norėjęs kad jai skaudėtų, kad ji be išlygų klausytų tiek savo motinos, tiek jo, tačiau pripažįsta nepagalvojęs, jog mergaitei tiek fiziškai, tiek dvasiškai skauda, kad ji kenčia, kad tai gali būti vertinama kaip vaiko terorizavimas, - nustatyto mergaitei sveikatos sutrikimo ir kad jo priežastis buvo jo neteisėti jos atžvilgiu veiksmai neginčijantis, teigia dėl to apgailestaujantis. Jis pripažįstantis, kad po kurio laiko kai jis pradėjo „auklėjimą“ mergaitės nuotaikos, psichinė sveikata tikrai pastebimai pablogėjo. Pasižadantis daugiau šios mergaitės nebeskriausti.

2. Nukentėjusioji R. B. paaiškino, kad paskutiniu jų gyvenimo kartu momentu jos namuose su neblaiviu kaltinamuoju kilo žodinis buitinis ginčas ir kaltinamasis jai sudavė kartą ranka per veidą, sužalojimų nepadarė, tačiau, nors ir neilgai, jai skaudėję. Išsiblaivęs ją atsiprašė, jiedu susitaikė ir 2014-08-29 susituokė, lig tol gyveno kaip sugyventiniai.

Kaltinamasis jos namuose apsigyveno 2009 m., tuo metu pas ją augo tik dukra iš pirmos santuokos Emilija, kaltinamasis nėra jos tėvas. Gyvendami kartu, jiedu sugyveno ir du bendrus vaikus. Teigia, kad panašiai 2011 m. pastebėjusi, jog tuomet dar sugyventiniu buvęs kaltinamasis dažnai tiesiog kankina jos dukrą Emiliją, kad ši nuo kaltinamojo patiria ir fizines, ir dvasines kančias, nors dukra jai tvirtina nesiskundusi, tačiau ji pati, R. B., patvirtino mačiusi ir girdėjusi, kad kaltinamasis dažnai įžeidinėjo Emiliją užgauliais žodžiais, neleisdavo kartu su kt. šeimos nariais valgyti, sėstis greta, dėl ko ji mergaitę valgydindavo vėliau, sugyventiniui pasišalinus. Ji taip pat mačiusi, kad kaltinamasis vis liepdavo šiai mergaitei daryti „špagatą“, ilgai, kol pavargs, stovėti iškeltomis viršun rankomis, daryti pritūpimus. Ji taip pat patvirtinanti, kad naktimis kaltinamasis purtydavo dviaukštę vaikišką lovą, kurios antrame aukšte Emilija miegodavo, liepdavo mergaitei atsikelti, jos klausiamas dėl ko taip daro, kaltinamasis nesugebėdavo paaiškinti, paprastai taip elgdavosi su mergaite kai į namus grįždavo neblaivus. Nukentėjusi taip pat patvirtino, kad buvo atvejis, jog neblaivus kaltinamasis tiesė prie Emilijos kojų, apautų pėdkelnėmis, ranką su uždegtu žiebtuvėliu tartum norėdamas jas uždegti, bet ji sudraudusi. Nukentėjusi patvirtino ir aplinkybes, kad taip dažnai purtydamas mergaitės dviaukštę lovą, kaltinamasis ją nepataisomai sulaužė, o mergaitę liepė toliau guldyti miegui ant grindų. Nukentėjusi patvirtino mačiusi, kad kaltinamasis tampydavo mergaitę už plaukų, kad liepė jai kištis pirštus į burną, kol mergaitę supykino ir ji apsivėmė. Nukentėjusi taip pat paaiškino, kad paskutinio tokio epizodo metu ji kažką veikusi bendroje prausykloje, pas ją iš kambario atėjusi mažesnioji jos su kaltinamuoju 3 m. amžiaus dukra Austėja kažką pasakė apie Emiliją ir jų šunį. Supratusi kažką atsitikus, ji skubiai atėjo į kambarį, čia rado jų šunį sulaižytu kailiu ant šlaunies prie užpakalio, o dukrai Emilijai ant smakro buvo prilipę kuokštas šio šuns plaukų, kambaryje buvęs ir kaltinamasis. Ji supratusi iškarto, kad Emilija kaltinamojo paliepimu laižiusi šunį, tačiau pats kaltinamasis išsigynė kad būtų liepęs tai daryti, nors rytojaus dieną pati dukra Emilija jai patvirtino, kad laižyti šunį jai liepęs kaltinamasis, pati supratusi, kad kaltinamasis jos dukros tiesiog nekenčia.

3. Mažametė nukentėjusioji E. B. teisiamajame posėdyje baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ištirtuose ikiteisminiame tyrime atliktų apklausų protokoluose yra nurodžiusi, kad kaltinamasis ją bardavo, kad liepė laižyti jų šuniuko kailį, nors jai tai nepatiko, tačiau ji bijojusi kaltinamojo. Ji miegodavusi ant žemės patiesto čiužinio, nes nebuvę jai lovos. Mažametė taip pat nurodė nenorinti, jog kaltinamasis vėl gyventų su jos šeima (b. l. 15-16, 17-18, 1 tome).

4. Liudytoja R. R. paaiškino, kad įvykių laiku gyveno gretimame kambaryje „už sienos“, patvirtino, kad pas B. apsigyvenus kaltinamajam, Emilija pasidarė labai baiminga, nuolat liūdna, kartą jos paklausta, mergaitė pasakė, kad bijanti kaltinamojo, kitąkart vaišinama atsisakė priimti iš jos saldumyną sakydama, kad kaltinamasis draudžia jai tai imti. Liudytoja pastebėjusi, kad kuomet kaltinamojo namuose nebūdavo, mergaitė bėgiodavo, žaisdavo kaip ir kt. bendraamžiai, tačiau kai tik pasirodydavo kaltinamasis, jos visiškai nesimatė ir nesigirdėjo. Liudytoja taip pat patvirtino ne vieną naktį girdėjusi už sienos (nukentėjusių kambaryje) į sieną daužomą medinį lovos korpusą, tuo pačiu metu skambėdavo kaltinamojo balsas, kartą taip pat girdėjusi šios mergaitės riksmą „mamyte, man skauda“ ir labai graudų jos verksmą. Liudytoja patvirtino ir ne kartą girdėjusi R. B. šaukiant kaltinamajam liautis „ją deginti“, supratusi, jog Emiliją, nes vieną kartą tikrai uždegsiantis, taip pat šaukiant „tu ją perlauši“. Visiems aplinkiniams buvo akivaizdu, kad kaltinamasis šios mergaitės labai nekentė, pati girdėjusi kaltinamąjį vadinant mergaitę žiurke, išpera ir pan. Paskutinio įvykio vakare ar tai sekančią dieną pati R. B. jai pasakė, kad kaltinamojo paliepimu Emilija turėjo laižyti jų šuns užpakalį. Liudytojai taip pat žinoma, kad kaltinamasis, kai būdavo namuose, neleisdavo mergaitei kartu su visa šeima valgyti.

5. Liudytojas A. G. paaiškino, jog vieno apsilankymo pas kaltinamąjį metu jį rado vieną su vaikais, 2-ame dviaukštės vaikiškos lovos aukšte rado stovinčią Emiliją iškeltomis virš galvos rankomis, jo pakalbinta mergaitė rankas nuleido, tačiau kodėl jas taip laikė, jam neatsakė. Kaltinamasis iškart liepęs jai lipti žemėn ir žaisti su kt. vaikais, tačiau mergaitė atsigulusi, pagulėjusi kurį laiką ir tik tuomet nulipusi. Liudytojas taip pat patvirtino, jog kitu atveju, kai lankėsi tuose namuose, Emiliją vėl rado sėdinčią antrame lovos aukšte, ją krėtė drebulys, motina drąsino nebijoti ir eiti į tualetą, jeigu norinti, tačiau mergaitė liko sėdėti, jis pastebėjo, jog mergaitė apsišlapino, o kaltinamasis piktai ir įžeidžiai pasakė, kad tegul sėdi savo šlapime. Liudytojas taip pat patvirtino, kad Emilija, nesant namuose kaltinamojo, buvo guvi, žaisdavo su kt. vaikais ir pan., tačiau kai tik grįždavo kaltinamasis, jos visiškai nesimatė ir nesigirdėjo, jam taip pat žinoma, jog kaltinamojo draudimu mergaitė niekada kartu su kt. šeimos nariais prie stalo nevalgydavo, sėdėdavo savo lovoje ir žiūrėdavo į vieną tašką, o valgyti pasiimdavo tik tuomet, kai kaltinamasis išeidavo.

6. Tas pačias kaltinamojo neteisėtų veiksmų mažametės E. B. atžvilgiu aplinkybes teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytoja V. O. (A. G. sugyventinė ir R. B. kaimynė žemesniame aukšte).

7. Liudytoja R. S. patvirtino, kad kaltinamasis ir viešumoje E. B. šaukdavo įžeidžiais žodžiais, kartą bendrame koridoriuje prie kambario durų mergaitę rado labai graudžiai ir jau ilgai verkiančią, jos pakalbinta mergaitė buvo labai sujaudinta, tik smarkiai kūkčiojo ir nieko nepajėgė pasakyti. Liudytoja taip pat patvirtino girdėjusi R. B. sakant Emilijai, jog lašinių jai neduos, nes jie kaltinamojo. Liudytoja taip pat patvirtino buvusi bendroje prausykloje su R. B., kai atėjusi mažesnioji dukra kaimynei kažką pasakė apie šunį ir R. B. skubiai nubėgo, o vėliau jai pasakė, kad kaltinamasis liepė Emilijai laižyti šuns užpakalį.

8. Liudytojas V. B. P. patvirtino praeinant koridoriumi per duris girdėjęs iš kambario R. B. šauksmą „neskriausk mergaitės“. Kiek girdėjęs kaltinamasis su Emilija ne kalbėdavo, o piktai ant jos šaukdavo, buvo akivaizdu, kad šios mergaitės jis nekenčia.

9. Liudytojas L. R. paaiškino, kad kaip Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojas E. B. žino apie 4 metai, jis patvirtinantis, kad kaltinamajam gyvenant su mergaitės motina, ji buvusi ištisai liūdna, vangi, nekalbi, o kaltinamąjį iškeldinus, jos savijauta aiškiai pagerėjo. Kaltinamajam dar gyvenant šioje šeimoje, tarnyba gaudavo daug skundų ir iš kaimynų, ir iš mergaitės darželio, ir iš su mergaitės motina dirbančių socialinių darbuotojų dėl to, kad kaltinamasis šią mergaitę engia, muša, įžeidinėja, įkalbinėja mergaitės motiną atsisakyti ją toliau auginti ir atiduoti valstybės globai, kad mergaitė dažnai bijo eiti į savo namus, kai ten jau yra kaltinamasis, todėl ją net jau vėlyvu metu kaimynai rasdavo lauke ar kitur.

10. 2014-06-17 Vilkaviškio socialinės pagalbos centro pranešime Nr. SD-79 pažymėta, jog nuo 2014 m. pavasario su R. B. šeima dirbanti socialinė darbuotoja ėmė gauti pranešimus iš šeimos kaimynų, o po to ir iš pačios R. B., kad kaltinamasis smurtauja prieš sugyventinę ir ypač jos dukrą Emiliją, kad naktimis kaimynai girdi R. B. šauksmus kaltinamajam, kad šis neskriaustų mergaitės, jos nedegintų, nesulaužytų, kaimynams net tekę matyti mergaitę namuose pririštą prie radiatoriaus. R. B. patvirtinusi, kad sugyventinis bandė uždegti mergaitės pėdkelnes, kad šios pradėjo svilti, tačiau ji užgesinusi. Šeimos aplankymų metu du kartus mergaitė rasta su nežymių sumušimų veide žymėmis. Mergaitės motina specialistei taip pat patvirtino, kad kaltinamasis liepęs mergaitei laižyti šuns kailį, dažnokai daryti „špagatą“, pačiai kištis pirštus į burną, kol mergaitė apsivemdavo, taip pat, kad kaltinamasis tempia mergaitę už kojų, už plaukų nutempia nuo antro lovelės aukšto ant grindų, o lovai sulūžus, jo paliepimu mergaitė miegui guldoma ant grindų (b. l. 3-4, 1 tome).

11. 2014-07-02 daikto pateikimu ir 2014-07-13 jo apžiūra nustatyta, kad nukentėjusios E. B. įvykio (ketinimo uždegti) metu avėtos pėdkelnės yra violetinės spalvos, vienoje klešnėje kelio aukštyje yra 1 cm diametro skylė, dar dvi analogiškos skylės yra greta viena kitos ir pėdos vietoje (b. l. 32, 33-34, 1 tome).

12. 2014-06-27 teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 560/14(09) nukentėjusiai R. B. išorinių kūno sužalojimų nenustatyta, jeigu jai įvykio metu buvo suduotas smūgis plaštaka į veidą, tai dėl to ji galėjo jausti fizinį skausmą (b. l. 39, 1 tome).

13. 2014-06-27 teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 559/14(09) mažametei E. B. išorinių kūno sužalojimų nenustatyta. Tyrimu metu mergaitė specialistui teigė, kad plaštaka vieną kartą sudavė jai į dešinį šoną, jai skaudėję. Duota išvada, kad jai buvo taip suduota, tai E. B. galėjo jausti fizinį skausmą (b. l. 41, 1 tome).

14. 2014-11-14 nukentėjusios mažametės E. B. ambulatorine kompleksine teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertize Nr. 103MS-156/2014 nustatyta, kad E. B. nusikaltimų įvykių metu galėjo suprasti ir šiuo metu supranta konkrečias faktines bylai reikšmingas aplinkybes, su ja atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau ji dar nesupranta tokių veiksmų reikšmės. Jos pasipriešinimą kaltinamojo veiksmams ribojo jos amžius, jos būsena (baimė) ir situacinės aplinkybės įvykių metu (kaltinamasis yra reikšmingas šeimai suaugęs). E. B. šiuo metu konstatuojami kiti emocijų sutrikimai vaikystėje, kurie yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradę dėl byloje nagrinėjamų įvykių – jos atžvilgiu panaudoto fizinio ir psichologinio smurto. Konstatuojami sutrikimai atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo laipsnį (b. l. 48-53, 1 tome).

II. Bylos faktinių duomenų vertinimas ir teismo išvados dėl jų

Dėl kaltinamojo parodymų. Nors kaltinamasis G. L. teismui neigė dalį jam inkriminuotų kaip nusikalstamų veiksmų mažametės E. B. atžvilgiu atlikimą, teismas šią kaltinamojo parodymų dalį vertina aiškiai neteisinga, ją sudarančius paaiškinimus, - neatitinkančiais bylos faktinių aplinkybių, nustatytų visuma visų kitų aukščiau vardintų pagrindinių įrodymų, tame tarpe ir objektyvaus pobūdžio, - daiktiniu įrodymu (nukentėjusios E. B. pėdkelnėmis su deginimui būdingais audinio pažeidimais), taip pat abiejų nukentėjusiųjų bei 5 tiesioginių ir 1 netiesioginio nusikaltimų įvykių liudytojų parodymais, kurie iš esmės yra patvirtinti teismo medicinos specialistų išvadomis, psichiatrinės-psichologinės ekspertizės aktu, socialinės pagalbos centro sukaupta ir pateikta byloje oficialia rašytine informacija, o taip pat ir jau minėtu aukščiau daiktiniu įrodymu. Kita vertus, savo paties pripažįstamais veiksmais sukeltas nusikalstamas pasekmes mažametės sveikatai, kaip faktą, bei jų tiesioginę priežastį kaltinamasis teisme pripažino be išlygų ir netgi laisva valia pareiškė dėl to apgailestaujantis. Taigi, aptariama dalis kaltinamojo paaiškinimų, kuria neigiamas konkrečių nusikalstamų veiksmų atlikimas mažametės E. B. atžvilgiu teismo vertinama siekiu išvengti bent dalies gresiančios atsakomybės ir (ar) kitaip pasilengvinti savo teisinę padėtį šioje byloje ir visuomenės požiūryje į jo elgesį ir pastarojo vertinime, todėl atmetama visiškai.

Dėl nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų. Teismo vertinimu, šių asmenų paaiškinimai apie reikšmingas nusikaltimų įvykių aplinkybes yra nuoseklūs per visą bylos procesą, pakankamai, kiek tai leido pati įvykių situacija, išsamūs, jie reikšmingai papildo ir visiškai patvirtina vieni kitus. Kadangi procese liudyti sutikusi ir teisme reikšmingai liudijusi R. B. įvykių metu buvo kaltinamojo sugyventinė, o bylos nagrinėjimo metu netgi jo sutuoktinė, o liudytojai savo ruožtu buvo ir yra šiai šeimai svetimi žmonės (kaimynai), nesusiję reikšmingesniais socialiniais ryšiais, neturėję ir neturintys kokių tai asmeninio pobūdžio nesutarimų nei su nukentėjusiomis, nei su kaltinamuoju, teismas sprendžia nenustatęs jokių, net netiesioginių duomenų, kurie duotų pagrindo abejoti šių asmenų parodymų patikimumu ir juolab jais išviso netikėti.

Visi teisiamajame posėdyje baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka patikrinti ir aukščiau aprašyti faktiniai duomenys, išskyrus aukščiau teismo atmestą kaip neteisingą dalį kaltinamojo parodymų, teismo pripažįstami visų be išimties jam inkriminuotų kaltinamojo veiksmų, kaip nusikalstamų, faktinio įvykdymo (padarymo) įrodymais. Šie duomenys dėl esminių ir reikšmingų teismo išvadoms įvykių aplinkybių nėra prieštaringi, jie vieni kitus papildo ir patvirtina, jų visetas yra pakankamas teismui konstatuoti, kad kaltinamasis dėl dažno alkoholinio apsvaigimo, asmenybės ypatumų (polinkio į alkoholį, fizinį ir psichinį smurtą) ir išskirtinai iš asmeninių paskatų apytiksliai 5 metus su nepilnų metų pertrauka nukentėjusiųjų, su kuriomis gyveno, namuose prieš mažametę E. B. sistemingai vartojo fizinį ir psichinį smurtą, kurie savo visuma ilgainiui virto šio vaiko kankinimu, kuris jį susargdino ir nesunkiai sutrikdė jo sveikatą. Įvertinti duomenys taip pat yra visiškai pakankami teismui konstatuoti, kad 2014-06-13 nukentėjusios R. B. namuose kilusio buitinio ginčo metu kaltinamasis neviešai sudavė ranka R. B. per veidą, sukeldamas šiai trumpalaikį fizinį skausmą.

Kaltinamojo baudžiamąją atsakomybę šalinančių ar galinčių būti pakankamu pagrindu jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės aplinkybių teismas byloje nenustatė.

III. Teisme įrodytų nusikalstamų veiksmų kvalifikacija

Teismas sprendžia, kad kaltinamojo veiksmai byloje teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 1, 6 punktus ir 145 str. 2 d. (kaip idealioji nusikaltimų sutaptis) bylos dalyje dėl veiksmų prieš mažametę E. B. bei pagal BK 140 str. 2 d. (realiąja sutaptimi pirmųjų atžvilgiu padaryta veika) bylos dalyje dėl veiksmus prieš R. B.. Pirma, byloje patikimai nustatyta, jog fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją R. B. bei fizinį ir psichinį smurtą prieš mažametę E. B. nusikaltimų įvykių metu vartojo bei juo sukėlė nustatytas nusikalstamas pasekmes būtent kaltinamasis ir niekas kitas. Antra, nukentėjusi R. B. nusikaltimo prieš ją metu nuolat gyveno kartu su kaltinamuoju ir vedė bendrą ūkį, buvo sukūrę faktinius šeimos santykius, todėl aptariamo baudžiamojo įstatymo (BK 140 str. 2 d.) prasme ji turi būti vertinama kaltininko šeimos nariu. Trečia, nekyla abejonių, kad smūgio ranka R. B. per veidą sudavimas yra kito žmogaus mušimas, kuris šiuo atveju sukėlė, kad ir minimalias (trumpalaikį fizinį skausmą), tačiau visgi nusikalstamas pasekmes, apibrėžtas BK 140 str. 1 d. dispozicijoje. Ketvirta, nekelia abejonių ir objektyvaus pobūdžio faktas, kad E. B. prieš ją įvykdytų kaltininko veiksmų metu, būdama nuo 2 iki 7 metų amžiaus, buvo mažametė (iki 14 m. amžiaus) ir apie 5 metus kartu gyvendamas kaltinamasis puikiai žinojo nors ir taip akivaizdų jos mažametystės faktą. Penkta, visuma faktų, kad tiek fizinio, tiek psichinio smurto veiksmai, persipindami tarpusavyje, prieš 2-7 m. amžiaus vaiką tęsėsi labai ilgai, apytiksliai 4 metus, kad šie veiksmai buvo ne pavieniai, tačiau sistemingi, beveik nuolatiniai, teismo vertinimu, duoda pakankamą faktinį pagrindą konstatavimui, kad šie kaltininko veiksmai vaikui kėlė ne tik fizines kančias (darant „špagatą“, ilgai stovint iškėlus virš galvos rankas iki visiško nuvargimo, kišant giliai į ryklę rankos pirštus ir to pasekmėje apsivemiant ir kt.), tačiau ir dvasines, - vaikas dėl nuolatinio žeminimo užgauliai pravardžiuojant turėjo jaustis ypač nesaugus ir sugniuždytas, taip pat jausti nuolatinį baimės dėl savo sveikatos, aplamai savo ateities, jausmą, visišką neviltį, kadangi motina arba jos negynė, arba negalėjo to padaryti ir vaikas tai matė, jautė. Tiek fizinės, tiek dvasinės kančios, susidėję į visumą ir trukę tokį ilgą laiką neabejotinai virto šio vaiko kankinimu (terorizavimu), jau nekalbant apie akivaizdų sistemingą jo bauginimą. Šešta, neteisėtų kaltinamojo veiksmų prieš mažametę E. B. nusikalstamos pasekmės, - jos susargdinimas, sukėlęs nesunkų sveikatos sutrikdymą, yra nustatytos ekspertų komisijos, vertinusios ne tik vaiko medicininius dokumentus ir bylos duomenis, tačiau ir tyrusios patį vaiką, jo psichinę sveikatą. Komisijos išvados teismui abejonių dėl savo pagrįstumo nekelia, kaip ir tiesioginis priežastinis ryšys tarp jų ir kaltinamojo neteisėtų veiksmų.

IV. Bausmės skyrimo motyvai, kiti sprendimai ir jų argumentai.

Spręsdamas, kokios rūšies ir kokio dydžio bausmes kaltinamajam paskirti, teismas pirmiausiai atsižvelgia į kiekvienos iš jo padarytų veikų pobūdį, taip pat šių pavojingumo visuomenei laipsnį. Pastarąjį teismas vertina taip : a) dėl veikų, numatytų idealiąja sutaptimi BK 138 str. 2 d. 1, 6 p., p. ir 145 str. 2 d., - rūšinės sudėties lygmens, b) dėl veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., - ženkliai mažesniu nei rūšinės sudėties lygmuo atsižvelgiant į minimalų smurtinių veiksmų skaičių ir minimalias jų nusikalstamas pasekmes (trumpalaikį fizinį skausmą), - be kūno sužalojimų padarymo ir sveikatos realaus sutrikdymo.

Kaltės forma ir rūšis šiuo atveju tiesiogiai sąlygoja (apsprendžia) kaltinamojo veikų kvalifikaciją, todėl bausmių individualizavimo požiūriu (Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. 2 ir 3 p.p.) papildomai tai nevertinama, subjektyvinėje veikų sudėčių dalyje vyravo asmeninio pobūdžio paskatos. Iš esmės dėl tos pačios priežasties atskirai nevertinama ir įrodytų kaltinamojo veikų stadija (Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. 4 p.).

Toliau spręsdamas bausmių individualizavimo klausimą, teismas taip pat atsižvelgia į kaltinamojo asmenybę, kurią vertina tik menkai patenkinama : kaltinamasis nusikalto ir yra teisiamas viso jau trečią kartą (b. l. 65-67, 76-80, 1 tome), linkęs į alkoholio vartojimą ir to pasekmėje į teisės pažeidimus (b. l. 3-4, 1 tome, taip pat 23, 2 tome), VSDFV duomenimis lig šio niekur nėra legaliai dirbęs, nors jau yra beveik 33 m. amžiaus (b. l. 68, 1 tome), nuo 2013-06-27 savo iniciatyva yra nutraukęs ir darbo paiešką per Darbo biržą (b. l. 69, 1 tome). Nors kaltinamasis bausmes pagal du ankstesnius teismų nuosprendžius yra visiškai atlikęs, tačiau dėl pirmojo 2010-01-04 nuosprendžio pagal baudžiamąjį įstatymą turi būti laikomas recidyvistu, kadangi teistumas pagal jį lig šiol nėra išnykęs (BK 27 str. 1 d., 97 str. 8 d.).

Kaltinamojo G. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių dėl vaikų, numatytų BK 138 str. 2 d. 1, 6 p. p. ir 145 str. 2 d., teismas byloje sprendžia nenustatęs, o dėl veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., tokia atsakomybę lengvinančia aplinkybe kvalifikuojamas visiškas kaltės prisipažinimas, nukentėjusios atsiprašymas, susitaikymas su ja ir reiškiamas gailėjimasis (BK 59 str. 1 d. 2 p., 2 d.). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas byloje nenustatė, - BK 60 str. 1 d. 4 ir 5 punktuose numatytos aplinkybės šiuo atveju yra kaltininko veiką kvalifikuojančiomis (BK 60 str. 2 dalis).

Teismo vertinimu, grindžiamu visuma aukščiau vertintų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visuma, recidyvistu esančiam kaltinamajam pagal bendrąją BK 56 str. 1 d. taisyklę, nenustačius pagrindo nuo jos nukrypti, skirtinos terminuoto laisvės atėmimo bausmės, pagal BK 138 str. 2 d. 1, 6 p. p. ir 145 str. 2 d., - apytiksliai sankcijų vidurkių dydžio : 138 str. 2 d. 1,6 p. p. – 2 m. 6 mėn., 145 str. 2 d., - 2 m.; pagal BK 140 str. 2 d., - artimesnio sankcijos minimumui dydžio, - 6 mėn. Tokie bausmių dydžiai (trukmė) visiškai atitiks jų paskirtį ir teisingumo principą, bus proporcingi ir adekvatūs nusikalstamų veikų pobūdžiui, jų pavojingumo visuomenei laipsniui bei ir paties kaltinamojo asmenybei.

Kaltinamajam G. L. skirti švelnesnes bausmes, nei numatyta baudžiamojo įstatymo, nėra faktinio pagrindo ir teisinių argumentų (Lietuvos Respublikos BK 62 str., 54 str. 3 d.).

Kadangi nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 2 d. 1, 6 p. p. ir 145 str. 2 d., kaltinamojo vykdytos idealiąja sutaptimi, už kiekvieną iš jų atskirai paskiriamos bausmės subendrintinos tarpusavyje pagal Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2 d. d., 5 d. 1 p. taisyklę apėmimo būdu, ir nustatytina subendrinta bausmė – 2 m. 6 mėn. terminuoto laisvės atėmimo pataisos namuose. Veika, numatyta BK 140 str. 2 d., pirmųjų dviejų atžvilgiu buvo padaryta realiąja sutaptimi, todėl už ją skiriama bausmė bendrintina dalinio bausmių sudėjimo būdu pagal BK 63 str. 1 ir 4 d. d. taisyklę, ir galutinė subendrinta už visas tris veikas bausmė kaltinamajam nustatytina 2 m. 9 mėn. terminuoto laisvės atėmimo pataisos namuose.

Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatų taikymą kaltinamajam teismas pagal šios bylos aplinkybes bei ir jo asmenybės ypatumus ir pavojingumą vertina negalimu, kadangi sprendžia, jog be realaus bausmės atlikimo jos tikslai šiuo atveju nebus pasiekti : kaltinamajam anksčiau buvusių teistumų atvejais jau buvo skirtos švelnesnių rūšių kriminalinės bausmės, tame tarpe ir arešto, tačiau jų paskyrimas ir atlikimas jo nesulaikė nuo nagrinėjamų naujų tyčinių nusikaltimų, pastaruosius jis vykdė tęstinai iki anksčiau teismų jau nagrinėtų įvykdymo, tiek ir po bausmių paskyrimo, jas atlikdamas ir po jų atlikimo, šį kartą sutaptimis padarė naujus tris nusikaltimus būdamas recidyvistu, nusikalto prieš visiškai mažametį (2-7 m. amžiaus) vaiką, jį kankindamas ir sužalodamas jo psichinę sveikatą, naujausi bylos procese gauti duomenys rodo, kad savo elgesį keisti iš esmės kaltinamasis nesirengia (b. l. 23, 2 tome). Nukentėjusio vaiko bei ir visuomenės teisėti lūkesčiai šiuo atveju reikalauja ne tik adekvačios nusikalstamiems veiksmams bausmės paskyrimo, tačiau ir realaus jos atlikimo, kad būtų tinkamai įgyvendinta bausmės paskirtis ir pasiekti jos tikslai.

Kaltinamajam skirti baudžiamojo poveikio priemones nėra faktinio pagrindo.

Kaltinamajam G. L. ikiteisminiame tyrime paskirta kardomoji priemonė, - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, pakeistina į suėmimą ir jis suimtinas teismo posėdžių salėje po šio nuosprendžio paskelbimo, bausmė jam skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Daiktinis įrodymas, - vaikiškos pėdkelnės, laikinai saugomos pas nukentėjusią R. B. (b. l. 35, 1 tome), nuosprendžiui įsiteisėjus sugrąžintinos (paliktinos visam laikui) savininkei R. B. (Lietuvos Respublikos BPK 94 str. 1 d. 5 p.).

Civilinių ieškinių byloje nepareikšta, atlygintinų bylinėjimosi išlaidų nėra.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 str., 298 str., 302 str., 303 str. 1 ir 2 d. d., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

G. L. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 1, 6 punktus ir 145 str. 2 d. bei 140 str. 2 d., ir jį nuteisti : 1) pagal BK 138 str. 2 d. 1 ir 6 punktus – 2 m. 6 mėn. terminuoto laisvės atėmimo pataisos namuose, 2) pagal BK 145 str. 2 d. – 2 m. terminuoto laisvės atėmimo pataisos namuose, 3) pagal BK 140 str. 2 d. – 6 mėn. terminuoto laisvės atėmimo pataisos namuose.

Bausmes, paskiriamas pagal BK 138 str. 2 d. 1, 6 p. p. ir 145 str. 2 d., subendrinti tarpusavyje pagal Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2 d. d., 5 d. 1 p. taisykles apėmimo būdu ir nustatyti subendrintą bausmę – 2 m. 6 mėn. terminuoto laisvės atėmimo pataisos namuose.

Pastarąją bausmę subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu su bausme, paskiriama pagal BK 140 str. 2 d., taikant BK 63 str. 1 ir 4 d. d. taisyklę, ir nustatyti galutinę subendrintą bausmę, - 2 (du) metus 9 (devynis) mėn. terminuoto laisvės atėmimo pataisos namuose.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, pakeisti į suėmimą ir nuteistąjį G. L. suimti teismo posėdžių salėje paskelbus nuosprendį, bausmę jam skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, - 2015-02-25.

Daiktinį įrodymą, - vaikiškas pėdkelnes, laikinai saugomas pas nukentėjusią R. B., nuosprendžiui įsiteisėjus, sugrąžinti (palikti visam laikui) savininkei R. B..

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo, o nuteistojo – nuo jo nuorašo jam įteikimo, gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Vilkaviškio rajono apylinkės teismą.

Teisėjas A. V.