Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla 1A-218- 354/2008 Teisėja Astra Karpytė Procesinio sprendimo kategorijos

1.1.4.2., 1.2.14.3., 2.4.

2008 m. birželio 11 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d. ir nuteistas areštu 30 parų;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 259 str. 2 d. ir nuteistas areštu 30 parų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 d. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir R. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 45 paroms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteistas už tai, kad 2008-01-10 apie 10.30 val. UAB ,,Norfos mažmena" prekybos centre „NORFA XL" esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliuose pasikėsino pagrobti nedidelės vertės svetimą turtą – UAB ,,Norfos mažmena" priklausančias prekes už 132,14 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo K. T.

Be to, R. V. nuteistas už tai, kad nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2008-01-10 10.53 val., Šiauliuose, tiksliai nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo nedidelį kiekį narkotinės medžiagos – aguonų ir jų dalių koncentrato, kurio bendroji masė 0,18 g ir tęsdamas savo nusikalstamą veiką, neteisėtai gabeno ją, kol 2008-01-10 10.53 val. prekybos centre „NORFA XL", esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliuose apžiūros metu rado policijos pareigūnai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo R. V. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų ir padarė pagrįstas išvadas dėl R. V. kaltės pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d., 259 str. 2 d.

Savo kaltės neginčija ir apeliantas, kuri nesutinka tik su jam paskirta bausme.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apylinkės teismas šių įstatymo nuostatų nepažeidė.

Nuteistasis, prašydama skirti jam švelnesnę bausmę, apeliuoja į tai, kad jis įsidarbino, kad nepadarė sunkių nusikaltimų, kad jo padaryta nusikalstama veika nebuvo pabaigta.

Pirmiausia kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, bylojančių apie nuteistojo R. V. darbo santykius. Pats apeliantas teisiamojo posėdžio metu 2008 m. balandžio 11 d. pareiškė, kad jis yra nedirbantis (b. l. 164). Tuo pačiu kolegija pažymi, kad kiekvienas žmogus turi teises ir laisves, kurias įgyja gimdamas ar jos jam suteikiamos valstybės. Viena iš tokių teisių yra teisė į darbą. Taigi, kolegija pripažįsta, kad R. V. turi teisę įsidarbinti ir dirbti, tačiau tai nereiškia, kad jo teisė į darbą turi prioritetą prieš kitų žmonių teises ir laisves, ar teisės ginamus gėrius. Be abejonės, bausmė už padarytą nusikalstamą veiką suvaržo nusikaltusio asmens tam tikras teises ir laisves, tačiau tuo siekiama paveikti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, jį nubausti bei užtikrinti visuomenės interesų gynimą.

Tokiu būdu, kolegija pažymi, kad R. V. teisės į darbą suvaržymas yra teisėtas ir pagrįstas.

Skirdamas bausmę apeliantui pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad R. V. padarė du baudžiamuosius nusižengimus (BK 12 str.), kad vienas iš jų – vagystė, nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kad pagrobtas turtas surastas, taip pat įvertino apelianto asmenybę – ankščiau buvo teisiamas 15 kartų (b. l. 72-88), daugiausia už nusikalstamas veikas nuosavybei, ankstesniais nuosprendžiais apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bei kitos bausmės pozityvaus poveikio nepadarė, nes neišnykus teistumui jis vėl padarė dvi nusikalstamas veikas.

Esant tokioms aplinkybėms kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. V. padarytos nusikalstamos veikos yra neatsitiktinis neigiamas poelgis, o dėsningas viso jo ankstesnio elgesio padarinys, ir pritaria sprendimui paskirti griežčiausią Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d. ir 259 str. 2 d. sankcijose numatytą bausmės rūšį – areštą.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs vieną R. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 str. 1 d. 2 p.), už kiekvieną nusikalstamą veiką paskyrė po 30 parų arešto. Ši bausmė savo dydžiu nežymiai viršija tokios bausmės rūšies vidurkį (vidurkis 27 paros; BK 49 str. 3 d.), tačiau įvertinus visas paminėtas aplinkybes bei remiantis Lietuvos Respublikos BK 61 str. nuostatomis, kolegijos nuomone, apeliantui už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos.

Apylinkės teismas už dvi nusikalstamas veikas paskyrė galutinę subendrintą bausmę – prie už vieną baudžiamąjį nusižengimą paskirtos bausmės – arešto 30 parų, pridėdamas tik 15 parų arešto, paskirto už kitą baudžiamąjį nusižengimą. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos BK 63 str. nuostatų nepažeidė ir R. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra aiškiai per griežta.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, jog apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo švelninti R. V. paskirtą bausmę ar skirti švelnesnę bausmės rūšį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. V. apeliacinį skundą atmesti.