- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-05-19
- Bylos Nr.
- A-146-727-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- H. T.
- Trečiasis asmuo
- A. Z., V. Š., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, T. T., V. T., Č. P., M. P., G. K.
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. T. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, A. Z., T. T., V. Š., V. T., V. T., Č. P., M. P., G. K. dėl termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
2007 m. sausio 30 d. pareiškėja H. T. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą atnaujinti įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą, nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į T. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą Vilniaus -Trakų apskrityje, Riešės valsčiuje, Grikienių kaime (b. l. 3-4).
Šalies argumentai
Pareiškėja paaiškino, kad jos sutuoktinio K. T. tėvas V. T. Vilniaus-Trakų apskrities Riešės valsčiaus Grikienių kaime iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 7,08 ha žemės sklypą. V. T. , kuris (duomenys neskelbtini) mirė, 1984 m. spalio 4 d. testamentu jai paliko visą savo turtą. Nekilnojamojo turto, kurį pagal testamentą būtų galima paveldėti V. T. mirties dieną nebuvo. Po to testamentas pasimetė. Pareiškėjos teigimu, neseniai tvarkydama senus dokumentus, ji atsitiktinai rado šį testamentą.
Pareiškėjos nuomone, įstatymo nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentams paduoti ji praleido dėl svarbių priežasčių. Pažymėjo, kad prašymus dėl nuosavybės teisių į V. T. žemę atkūrimo padavė jo vaikai ir vaikų įpėdiniai - tretieji suinteresuoti asmenys. Teigė, kad pretendente atkurti nuosavybės teises į V. T. žemę ji galėjo tapti tik turėdama V. T. testamentą. Kadangi testamentas buvo dingęs, jai nebuvo tikslo kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes pagal įstatymą pirmenybė atkurti nuosavybės teises priklausė V. T. vaikams.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime nurodė, kad jei teismas pripažins, jog terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, dėl terminų atnaujinimo neprieštarauja. Informavo, kad 1998 m. rugpjūčio 25 d. pretendentai į buvusio savininko V. T. turėtus 12,17 ha žemės Vilniaus apskrities Sudervės valsčiaus Grikienių ir Buiniškių kaimuose pasirašė susitarimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.1999 m. kovo 30 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimais Nr. 41-6375, Nr. 41-6376, Nr. 41-6377, Nr. 41-6378, 1999 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. 41-7800 J. G., K. G. (mirusiai (duomenys neskelbtini), jos įpėdinė – A. Z.), S. T., K. T., G. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jiems tenkančias V. T. nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo dalis (b. l. 21-23).
Tretieji suinteresuoti asmenys V. Š., T. T., A. Z. atsiliepimu prašė pareiškėjos prašymą atmesti (b. l. 12-13, 15-16, 18-19). Teigė, kad pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, kad nuo 1991 m. iki 2001 m. gruodžio 31d., t.y. iki įstatymu nustatyto termino, ji siekė sužinoti faktinę situaciją dėl prarasto testamento ir jį surasti, Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, pareiškėjos nurodyta aplinkybė dėl testamento praradimo yra subjektyvaus pobūdžio, nepateisina jos neveikimo tokį ilgą laiką, negali būti pripažinta svarbia ir pateisinančia įstatymo nustatytų terminų praleidimą.
Trečiųjų suinteresuotų asmenų teigimu, pareiškėja visada žinojo apie V. T. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Taip pat žinojo, kad dėl nuosavybės grąžinimo į šią žemę kreipėsi V. T. vaikai J. G., K. T., G. K., V. K., K. G., S. T. ir kad 1999 m. metais nuosavybės teisės į V. T. žemę daugeliui iš jų buvo atkurtos.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėja prašė jos prašymą patenkinti. Tretieji suinteresuoti asmenys V. T., V. T. su prašymu sutiko, o M. P., Č. P., G. K. prašė pareiškėjos prašymą atmesti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 12 d. sprendimu pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėja H. T. siekia atkurti nuosavybės teises į savo sutuoktinio K. T. (mirusio (duomenys neskelbtini)) tėvo V. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą Vilniaus -Trakų apskrityje, Riešės valsčiuje, Grikienių kaime.
Nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies pataisa, įsigaliojusi 2004 m. spalio 12 d., nustato, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą buvo pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" nustatytais terminais bei šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. To paties straipsnio 4 dalies pataisa nustato, kad piliečiams, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismas nurodė, kad atnaujinti terminus galima tik tuo atveju, jei nustatoma, kad pilietis įstatymo nustatytą terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis gali būti pripažintos nuo pareiškėjo valios nepriklausančios objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios paduoti prašymą per įstatymo nustatytą terminą. Pareiškėja svarbia termino prašymui paduoti praleidimo priežastimi prašė pripažinti aplinkybę, kad buvo pametusi V. T. surašytą testamentą ir manė, kad tik turėdama šį testamentą gali kreiptis dėl nuosavybės teises į jam priklausiusią žemę atkūrimo.
Teismas konstatavo, kad pareiškėja prašymo atkurti nuosavybės teises į jos sutuoktinio K. T. tėvo V. T. valdytą žemę iki įstatymu nustatyto termino nepateikė. Duomenų apie priežastis, kurios galėjo pareiškėjai trukdyti 15 metų pateikti žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises, byloje nėra. Teismas nurodė, jog pareiškėjai šį laikotarpį nebuvo kliūčių kreiptis į archyvą dėl pamesto testamento dublikato išdavimo. H. T. nurodytos aplinkybės, kad neturint testamento nebuvo tikslo kreiptis į žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teismas svarbia termino praleidimo priežastimi nepripažino. Pažymėjo, kad visi asmenys privalo laikytis galiojančių teisės aktų nuostatų, o ne savarankiškai pasirinkti elgesio modelį. Teisės aktų nežinojimas ar netinkamas vertinimas negali pateisinti termino praleidimo 15 metų ir nelaikytinas objektyvia jo praleidimo priežastimi. Nuspręsta, kad pareiškėja savo subjektinėms teisėms įgyvendinti turėjo pakankamai laiko ir galimybių, tačiau dėl neveikimo jų neįgyvendino. Teismas priėjo išvadą, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja prašymo ir dokumentų padavimo terminą praleido dėl objektyvių, svarbių priežasčių. Todėl pareiškėjos pašymą dėl terminų atnaujinimo atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos prašymą patenkinti.
Apeliantės nuomone, teismo sprendimas priimtas neteisingai įvertinus bylos faktines aplinkybes, todėl yra nepagrįstas ir turėtų būti panaikintas.
Apeliantė pažymi, kad V. T. testamentas buvo surašytas 1984 m. spalio 4 d., o jis mirė (duomenys neskelbtini), t.y. iki Atkūrimo įstatymo priėmimo. Kadangi V. T. mirties dieną nebuvo nekilnojamojo turto, kurį pagal testamentą galima būtų paveldėti, testamentas pasimetė. Priėmus Atkūrimo įstatymą, ji žodžiu kreipėsi į Sudervės seniūnijos seniūną dėl testamento dublikato išdavimo, tačiau seniūnas paaiškino, kad Sudervės seniūnijoje nėra išlikę buvusio Vilniaus rajono Sudervės apylinkės vykdomojo komiteto tvirtintų testamentų ir neaišku, kur jie galėtų būti (šią aplinkybę teisme patvirtino tretieji suinteresuoti asmenys V. T. ir V. T.).
Apaliantės nuomone, teismas neatsižvelgė į jos socialinę padėtį. Atkreipė dėmesį į tai, kad ji neišsilavinusi, senyvo amžiaus, todėl pasitikėjo viešojo administravimo subjekto atstovo paaiškinimais , kad testamentas neišliko. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 punktą pretendente atkurti nuosavybės teises ji galėjo tapti tik turėdama buvusio žemės savininko V. T. testamentą. Negalėdama pateikti testamento žemėtvarkos skyriui, ji nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (jeigu ir būtų pateikusi prašymą žemėtvarkos skyriui, šis nebūtų jo priėmęs ir nagrinėjęs). Tik 2006 metais atsitiktinai radusi testamentą, suprato, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 punktu gali pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. T. valdytą nekilnojamą turtą. Apeliantės nuomone, jos nurodytos aplinkybės yra pripažintinos objektyviomis ir svarbiomis termino praleidimo priežastimis.
Atsiliepimas
Tretieji suinteresuoti asmenys A. Z., T. T., V. Š., Č. P., M. P., G. K. atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, iš pareiškėjos priteisiant bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl naikinti šį sprendimą nėra pagrindo.
Nurodė, kad pareiškėja privalėjo įrodyti svarbių priežasčių, nulėmusių termino praleidimą, egzistavimą. Pažymėjo, kad nebuvo jokių objektyvių, svarbių priežasčių, kurios galėjo pareiškėjai 15 metų trukdyti įgyvendinti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o pareiškėjos dėstomos aplinkybės kelia abejones. Atkreipė dėmesį į tai, kad po V. T. mirties pareiškėja pagal testamentą paveldėjo nekilnojamąjį turtą (pastatus), todėl jos teiginiai apie paveldimo turto nebuvimą neatitinka tikrovės. Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja J. L., kuri pasirašė testamentą už V. T., parodė, kad H. T. aktyviai dalyvavo organizuojant testamento surašymą, o tai patvirtina, kad ji suvokė šios teisinės procedūros esmę. Apie V. T. testamentą žinojo visa šeima. Atsižvelgiant į tai, kad šeimoje buvo daug vaikų, bendru sutarimu buvo nuspręsta grąžintiną žemę pasidalinti tarpusavyje, atsižvelgiant į testamento egzistavimo faktą, pareiškėjos sutuoktiniui K. T. paskiriant 6 ha žemės, o kitiems pretendentams - tik po 1 ha. Šią aplinkybę patvirtina 1998 m. rugpjūčio 25 d. rašytinis susitarimas. Teigia, kad dėl šio susitarimo pareiškėja ilgą laiką nesinaudojo testamentu.
Tretieji suinteresuoti asmenys teigia, kad pareiškėja turėjo realią galimybę laiku ir tinkamai įgyvendinti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau to per 15 metų sąmoningai nepadarė. Todėl teismas pagrįstai jos prašymo dėl termino atnaujinimo netenkino. Byloje būtina vadovautis protingumo, teisingumo bei teisėtų lūkesčių principais. Tai, kad pareiškėja net 15 metų nesikreipė į kompetentingas institucijas, nesidomėjo ir neįgyvendino savo teisių laiku ir tinkamai, nesudaro pagrindo patenkinti jos reikalavimo ir pažeisti kitų pretendentų, laiku, tinkamai, rūpestingai, sąžiningai, įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinusių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, teises.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr.VIII-359 (Atkūrimo įstatymas), kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis (2001m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija) numatė, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (2003 m. birželio 19 įstatymo Nr.IX-1634 redakcija) numatė, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti šiuos dokumentus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr.IX-2490 redakcija) nuostatas piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistus įstatymu nustatytus atitinkamos teisės realizavimo terminus, teismas gali pripažinti tik tokias nuo asmens valios nepriklausiusias priežastis, kurios buvo objektyvi kliūtis jam laiku pasinaudoti įstatymu suteikta teise. Svarbių priežasčių įrodymus teismui turi pateikti prašymą dėl praleistų terminų atnaujinimo padavęs asmuo, nagrinėjamu atveju pareiškėja H. T.. Atsižvelgus į tai, kad įstatymų leidėjas prašymų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir dokumentų pateikimui buvo nustatęs ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams, jei jie elgėsi apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami savo valiai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pareikšti, praleisti terminai gali būti atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nepriklausančios nuo pretendentų valios priežastys.
Sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti vertinamos aplinkybės, kurios susiklostė laikotarpiu nuo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą konkrečiam asmeniui atsiradimo (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis ir Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis) iki įstatymu nustatytų terminų paduoti prašymą ir dokumentus pabaigos, ir nustatoma, ar šios aplinkybės gali būti pripažintos svarbiomis terminų praleidimo priežastimis. Pareiškėja pretenduoja pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo sutuoktinio K. T. (mirusio (duomenys neskelbtini), b.l.44) tėvo V. T. (mirusio 1987 m. rugpjūčio 6 d., b.l.8) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę Grikienių kaime, Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje. 1984 m. spalio 4 d. testamentu, kurį patvirtino Vilniaus rajono Sudervės apylinkės tarybos Vykdomojo komiteto pirmininkas, V. T. visą turtą, kuris jam priklausys jo mirties dieną, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, tarp jo - ½ gyvenamojo namo ir ½ daržinės, esančius Grikenių kaime, Sudervės apylinkėje, Vilniaus rajone, paliko H. T. (b.l.6-7). Asmenų, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą numatyta nuo 1997 m. liepos 9 d. (1997 m. liepos 1 d. redakcijos Atkūrimo įstatymo Nr.VIII-359 įsigaliojimo). Taigi, pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį, pareiškėja galėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises į V. T. turėtą žemę nuo 1997 m. liepos 9 d. Atsižvelgus į tai, nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti, ar pareiškėjai buvo objektyvių kliūčių per laikotarpį nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. paduoti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į V. T. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Trūkstami dokumentai galėjo būti paduoti vėliau – iki 2003 m. gruodžio 31 d.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, priėjo pagrįstą išvadą, kad pareiškėja įstatymu nustatytus terminus praleido dėl subjektyvių priežasčių. Kaip matyti iš bylos medžiagos, prašymą dėl terminų atnaujinimo pareiškėja grindė vienintele aplinkybe, kad ji buvo pametusi V. T. surašytą testamentą, kurį rado 2006 metais. Teismas pareiškėjos nurodytos aplinkybės pagrįstai nepripažino svarbia terminų praleidimo priežastimi, nes, kaip matyti iš pareiškėjos paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų, H. T. nei per byloje aktualų laikotarpį (nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d.), nei 6 metus po to neatliko jokių veiksmų, kad gautų testamento kopiją (neteikė užklausų į archyvus, kitas valstybės institucijas). Kaip matyti iš pačios pareiškėjos paaiškinimų, jos kreipimasis į teismą dėl terminų atnaujinimo susietas su atsitiktinumu, t.y. atsitiktiniu testamento, apie kurio surašymo faktą pareiškėjai buvo žinoma nuo jo surašymo momento (1984 metų), suradimu. Kadangi byloje nustatyta, kad pareiškėja neatliko jokių veiksmų, kurie galėjo ir turėjo būti atlikti siekiant gauti iš archyvo testamento kopiją, pareiškėjos nurodyta testamento atsitiktinio radimo aplinkybė negali būti pripažinta svarbia terminų paduoti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi.
Apeliantė neneigia žinojusi, kad V. T. vaikai, tarp jų – pareiškėjos sutuoktinis K. T., iki įstatymu nustatyto termino pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko V. T. turėtą žemę. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėja patvirtino žinojusi apie V. T. turto įstatyminių paveldėtojų 1998 metų rašytinį susitarimą dėl žemės pasidalijimo atkuriant nuosavybės teisę į žemę (12,17 ha). Pagal 1998 m. rugpjūčio 25 d. notaro patvirtintą 7 pretendentų susitarimą, beveik pusė V. T. turėtos žemės (6 ha) teko pareiškėjos sutuoktiniui K. T. Toks žemės padalinimo tarp įstatyminių įpėdinių santykis pagrindžia trečiųjų suinteresuotų asmenų paaiškinimus, kad sudarant minėtą susitarimą buvo atsižvelgta į V. T. testamentą, apie kurį žinojo visa šeima. Apeliantės elgesys, kad ji, žinodama apie V. T. vaikų paduotus prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo turėtą žemę ir 1998 metų susitarimą dėl visos žemės pasidalijimo, nesiėmė visų galimų priemonių (nesikreipė į archyvus, kitas valstybės institucijas) dėl testamento kopijos išdavimo, negali būti laikomas apdairiu ir rūpestingu. Apeliantės argumentas, kad ji vieną kartą žodžiu pasiteiravo seniūnijoje, negali būti pripažintas tinkamu savo teisių įgyvendinimu. Pareiškėja nepateikė pirmosios instancijos teismui įrodymų, kad iki įstatymu nustatyto termino, t.y. per 4 metų ir 5 mėnesių laikotarpį, jai buvo objektyvių kliūčių pačiai ar per įgaliotą atstovą pateikti užklausas į valstybės archyvus ir gauti atitinkamą informaciją. Neigiami archyvų ar kitų valstybės institucijų atsakymai sprendžiant klausimą dėl terminų atnaujinimo galėtų būti vertinami kaip terminų praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai. Bylos medžiaga leidžia konstatuoti, kad pareiškėja buvo pasirinkusi pasyvų elgesį - neveikimą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad pareiškėjo asmeninės savybės (amžius, išsilavinimas, sveikatos būklė ir kt.) pačios savaime negali būti laikomos svarbia terminų praleidimo priežastimi, kadangi asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą. Pareiškėjos argumentai, kad ji yra senyvo amžiaus, neišsilavinusi, jos neveikimo nepateisina. Turėdama tas pačias savybes (ir dar atitinkamai vyresnė) pareiškėja 2006 metų rugsėjo 26 d. sudarė sutartį su advokatu dėl jos atstovavimo ir kreipėsi į teismą. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad jai buvo objektyvių kliūčių iki įstatymu nustatyto termino suteikti įgaliojimus kitam asmeniui, kad jis pasirūpintų testamento kopijos paieška ir prašymo bei dokumentų pateikimu institucijai, kompetentingai spręsti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimus.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pareiškėja įstatymu nustatytą prašymo ir dokumentų dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę padavimo terminą praleido ne dėl objektyvių, o dėl subjektyvių priežasčių, kadangi laikotarpiu nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo aktyvi ir rūpestinga, neatliko iki įstatymu nustatyto termino jokių veiksmų, kuriuos turi atlikti piliečiai, kurie pretenduoja, kad jiems būtų atkurta nuosavybės teisė į žemę.
Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė įstatymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Už apeliacinio skundo padavimą turi būti sumokėta 50 litų žyminio mokesčio (Administracinių bylų teisenos įstatymo 39 straipsnio 2 dalis). Kaip matyti iš 2007 m. liepos 26 d. mokėjimo kvito (b.l.145), pateikdama apeliacinį skundą pareiškėja H. T. sumokėjo 100 Lt žyminio mokesčio. Permokėta žyminio mokesčio dalis (50 litų) grąžintina pareiškėjai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Trečiųjų suinteresuotų asmenų A. Z., T. T., V. Š., Č. P., M. P., G. K. 2007 m. liepos 25 d. atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą pareikštas prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo paliekamas nenagrinėtu, kadangi apeliacinės instancijos teismas gali spręsti tik dėl tų išlaidų atlyginimo, kurios susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Sutartis su advokate dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme sudaryta 2007 m. rugpjūčio 21 d. (b.l.153). Tretieji suinteresuoti asmenys nepateikė į bylą dokumentų, kurie patvirtintų kokias jie turėjo išlaidas dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Byloje esantys 2007 m. balandžio 24 d. ir 2007 m. gegužės 10 d. kvitai yra iš to laikotarpio, kai byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnis numato, kad prašymai dėl teismo išlaidų atlyginimo kartu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu gali būti pateikti teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos H. T. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti pareiškėjai H. T. 50 (penkiasdešimt) litų žyminio mokesčio.
Nutartis neskundžiama.