Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėja Jarūnė Sedalienė, sekretoriaujant Ingridai Murzaitei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Miksva“ ieškinį atsakovui UAB „Lietrusa“ dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškinys tenkintinas visiškai. Pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (LR CK 6.808 str. 1 d.). Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių 2012-01-10 buvo sudaryta transporto sutartis – užsakymas, pagal kurią vežėjas (ieškovas) įsipareigojo pateikti 2 techniškai tvarkingas, turinčias CARNET TIR ar CMR, licencijas ir visus kitus leidimus, transporto priemones (vilkikus) į Čiunos gyvenvietę Taišeto rajone, Rusijos Federacijoje, krovinio (spygliuočio ruošinių – lentų) pakrovimui iki 2012-01-14 9.00 val. ir parvežti nepažeistą ir nesugadintą krovinį į Vilnių ar Kauną iki 2012-01-27, o užsakovas (atsakovas) įsipareigojo už krovinio pervežimą sumokėti 14 000,00 Lt už dvi mašinas (po 7000,00 Lt už kiekvieną) per 20 dienų nuo CMR originalo ir sąskaitos faktūros gavimo (b.l. 5). Ieškovas laiko, kad savo prievolę pagal transporto sutartį – užsakymą tinkamai ir pilnai įvykdė - krovinį į Lietuvą parvežė, todėl 2012-01-31 išrašė ir pateikė atsakovui apmokėti dvi PVM sąskaitas - faktūras: Nr. 2012-0032 7500,00 Lt sumai ir Nr. 2012-0033 7000,00 Lt sumai (b.l. 6-7). Atsakovas nurodo, kad ieškovas pažeidė sutartyje numatytus transporto priemonių pateikimo į pasikrovimo vietą ir krovinio parvežimo terminus, todėl prašo taikyti transporto sutarties – užsakymo 2.4 p. numatytą sankciją, t.y. užmokestį už pervežimą mažinti per pusę (b.l. 5).

Kadangi krovinys pagal 2012-01-10 sutartį buvo vežamas kelių transporto priemonėmis, vežama už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir jo gavimo vietos yra skirtingų valstybių teritorijose (krovinio siuntėjas - OOO „Baltsibles“, buveinės adresas Sverdlovsko g. 15, Krasnojarskas, Rusija, gavėjas - UAB „Lietrusa“, buveinės adresas V. Grinkevičiaus g. 20-47, Šiauliai, Lietuva), krovinio gavimo vietos valstybė Lietuva yra Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) narė (prisijungė 1993-03-05 LR Vyriausybės potvarkiu Nr. 169p), santykiams, atsiradusiems tarp ieškovo ir atsakovo iš 2012-01-10 sutarties, taikomos šios Konvencijos nuostatos (45-48 b. l.). Konvencijos 17 str. numatyta, kad vežėjas neatsako už pavėlavimą krovinį pristatyti, jeigu tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė. Ieškovas nurodo, kad vykdant 2012-01-10 sutarties sąlygas dvi transporto priemonės, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) ir valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), į krovinio pakrovimo vietą Rusijoje atvyko 2012 m sausio 13 d., tačiau krovinio siuntėjas neturėjo viso krovinio, todėl teko laukti, transporto priemonės galutinai buvo pakrautos tik 2012-01-18, 2012-01-20 atvyko į Kansko miestą, kur buvo atlikta muitinės procedūra ir surašyti krovinių transportavimo važtaraščiai, tą pačią dieną abi mašinos išvyko į Lietuvą; dėl šių priežasčių krovinys į paskirties vietą buvo pristatytas tik 2012-01-31. Šiuos ieškovo teiginius patvirtina į bylą pateikta vienos transporto priemonės, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) tachografo rodmenų kopija su ieškovo rašytiniu paaiškinimu, iš kurių matosi, kad į pakrovimo vietą ši transporto priemonė atvyko 2012-01-13, nuo 2012-01-13 iki 2012-01-17 stovėjo Lesogorsko mieste, 2012-01-18 atvyko į Kanską, iš kurio išvyko 2012-01-20 (53-59 b. l.). Teismo posėdyje liudytojai - transporto priemonės, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas M. Ž. bei ieškovo įmonės direktoriaus pavaduotoja G. K. paaiškino, kad nors sutartyje pasikrovimo vieta buvo nurodyta Čiunos gyvenvietė, Taišeto rajonas, tačiau sutartyje nurodytas kontaktinis asmuo Jaroslavas, su kuriuo vairuotojai susiskambino, liepė atvykti į Lesogorsko miestą, ir nors transporto priemonės ten buvo pristatytos jau 2012-01-13, penktadienį, tačiau pakrovimas prasidėjo tik 2012-01-16, pirmadienį, iki antradienio buvo pakrauta tik viena mašina, o antroji važinėjo po įvairias lentpjūves ir buvo pilnai pakrauta tik 2012-01-20 Kanske; tik pakrovus abi mašinas 2012-01-20 siuntėjas išrašė krovinių transportavimo važtaraščius, buvo atliktos muitinės procedūros, ir abi transporto priemonės tą pačią dieną išvyko į Lietuvą, tačiau dėl sunkių važiavimo sąlygų (didelis šaltis, prastos oro sąlygos) bei privalomo vairavimo režimo (poilsis kas 9 val.) į paskirties vietą Lietuvoje atvyko tik 2012-01-31. Atsakovas teigia, kad į pasikrovimo vietą transporto priemonės atvyko tik 2012-01-20 ir tą pačią dieną buvo pakrautos, šią aplinkybę jis įrodinėja iš krovinio siuntėjo gautu raštu, tačiau šiame rašte nurodyta, kad transporto priemonės atvyko į Čunos gyvenvietę, kai tuo tarpu iš tachografo rodmenų, liudytojų parodymų matosi, kad transporto priemonės Čunos gyvenvietėje net nebuvo, jos abi buvo kraunamos Lesogorsko ir Kansko miestuose, todėl šie atsakovo parodymai atmestini, kaip prieštaraujantys kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms (35-36, 53-59 b. l.). Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas laiko, kad transporto priemones pakrovimui ieškovas pateikė laiku, t.y. iki 2012-01-14, o pristatyti krovinį į sutartyje numatytą paskirties vietą (Vilnių ar Kauną) iki 2012-01-27 pavėlavo ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių.

CMR konvencijos 23 str. 5 d. numato, kad tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas, vežėjas privalo kompensuoti dėl to atsiradusius nuostolius, jeigu juos įrodo pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo. Atsakovas teigia, kad dėl pavėlavimo pristatyti krovinį prarado klientą iš Vokietijos, lentas pardavė Lietuvos rinkoje ir patyrė 8000,00 Lt nuostolių per abi mašinas. Šį savo teiginį atsakovas įrodinėja elektroniniu susirašinėjimu ir dviem PVM sąskaitomis – faktūromis, išrašytomis pirkėjams už maumedžio lentas (66-68 b. l.). CMR Konvencijos 30 str. 3 d. numato, kad kompensacijos dėl pristatymo termino viršijimo gali būti pareikalauta, jeigu per 21 dieną po to, kai krovinys buvo perduotas gavėjui, buvo pateiktos raštiškos pretenzijos. Atsakovas teigia, kad tokią pretenziją ieškovui jis pateikė 2012-02-01 elektroniniu paštu (65 b. l.). Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad pretenzijai pagal CMR Konvenciją yra keliami tam tikri reikalavimai: pretenzija nelaikytinas bet koks rašytinis pareiškimas, o tik toks, kuriame aiškiai nurodytas reikalavimas, žalos dydis, atsakomybės pagrindai, taip pat pridėti dokumentai, iš kurių būtų galima spręsti, ar pripažinti pretenziją (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011-05-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2011). Tuo tarpu atsakovo elektroniniu paštu atsiųstame rašte yra nurodyta tik 8000 Lt nuostolių suma, grindžiama aplinkybe, kad pirkėjas iš Vokietijos atsisakė pirkti užsakytas lentas, ir dėl to jos buvo parduotos kitiems pirkėjams už mažesnę kainą bei siūlymas šią sumą padengti taikant nuolaidas kitiems krovinių pervežimams (65 b. l.). Jokių nuostolių sumą pagrindžiančių dokumentų prie elektroninio laiško nebuvo pridėta, todėl laikyti šį elektroninį laišką pretenzija, atitinkančia tarptautinės praktikos reikalavimus, nėra pagrindo. Atsakovas byloje nereiškė priešieškinio dėl nuostolių atlyginimo, tačiau prašė taikyti 2012-01-10 transporto sutarties – užsakymo 2.4. p. ir užmokestį už pervežimą mažinti per pusę. Šios sutarties 2.4 p. numatyta, kad vežėjui pažeidus sutarties 1.3 p., t.y. nepristačius krovinio iki 2012-01-27, užmokestis už pervežimą gali būti mažinamas perpus (5 b. l.), tačiau Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pasisakęs, kad CMR Konvencija turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t.y. klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reguliavimo negalimi; pagal CMR Konvencijos 41 str. 1 d. visi susitarimai (išskyrus 40 str. leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos normų, laikomi negaliojančiais; CMR Konvencijoje neįtvirtintas baudų už pavėlavimą pristatyti krovinį taikymas, todėl vežėjas gali tuo gintis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009). Taigi vadovaujantis CMR Konvencijos nuostatomis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, šalių sudarytos 2012-01-10 transporto sutarties – užsakymo 2.4.p. nuostata, kurioje numatyta baudinė vežėjo atsakomybė, laikytina negaliojančia ir atsakovas neturi teisės ja remtis. Pagal CMR konvenciją atlyginami tik faktiniai nuostoliai, atsiradę dėl vežėjo veiksmų, o nuostolių faktą ir priežastinį ryšį turi įrodyti juos patyręs asmuo, tačiau atsakovas šioje byloje neįrodė nei turėtų nuostolių, nei priežastinio ryšio, nereiškė priešieškinio, todėl jo reikalavimas mažinti užmokestį už pervežimą per pusę atmestinas, kaip neturintis pagrindo ir neįrodytas, o jo pareiga sumokėti už pervežimą yra nenuginčyta.

Atsakovas prašė patenkinus ieškinį dalinai (pripažįsta 7000,00 Lt skolą), išdėstyti priteistos sumos mokėjimą 3 mėnesiams lygiomis dalimis, esant sunkiai bendrovės ekonominei situacijai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šį savo prašymą atsakovas išreiškė 2012-04-02 atsiliepime, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos 2012-09-26, t.y. beveik per 6 mėnesių laikotarpį nesumokėjo net tos dalies skolos, kurią pripažįsta, ieškovas su tokiu atsakovo prašymu nesutinka, atsakovo prašymas dėl priteistos sumos mokėjimo išdėstymo netenkintinas.

LR CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų ar sutarties nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl iš atsakovo priteistinos ir 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-03-15) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kadangi ieškinys tenkintinas visiškai, iš atsakovo ieškovui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos. Pagal LR CPK 79 str. 1 d., bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, o pagal LR CPK 88 str. 1 d., prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti bei kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Ieškovas, kreipdamasis į teismą, sumokėjo 420,00 Lt žyminio mokesčio (4 b. l.), taip pat patyrė 2400,00 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (11-12 b. l.), todėl iš atsakovo ieškovui priteistina 2820,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybei – teismo patirtos procesinių dokumentų persiuntimo išlaidos.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo UAB „Lietrusa“, įmonės kodas 302571545, buveinės adresas V. Grinkevičiaus g. 20-47, Šiauliai, ieškovui UAB „Miksva“, įmonės kodas 141995244, buveinės adresas Savanorių pr. 178, Vilnius, 14 000,00 Lt skolos.

Priteisti iš atsakovo UAB „Lietrusa“ ieškovui UAB „Miksva“ 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (14 000,00 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-03-15) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo UAB „Lietrusa“ 2820,00 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui UAB „Miksva“ ir 25,50 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per sprendimą priėmusį Šiaulių miesto apylinkės teismą.