- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-31
- Bylos Nr.
- 1A-297-593/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-41612-2015-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Giedrius Endriukaitis
- Nukentėjusysis
- E. P.
- Nuteistasis
- E. T.
- Advokatai
- Mindaugas Skruibis
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. T. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo E. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – 2 metams laisvės atėmimo, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 30 parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.
Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones – per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, uždrausti įsigyti, turėti ir vartoti alkoholinius gėrimus bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, ją atliekant per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš E. T. 38,39 Eur išlaidų nukentėjusiojo E. P. sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti.
Nukentėjusiojo E. P. civilinis ieškinys tenkintas visiškai bei priteista iš E. T. nukentėjusiajam 2360 Eur turtinės žalos ir 1500 Eur neturtinės žalos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų Kolegija nustatė:
E. T. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2015 m. liepos 26 d., apie 00 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) kaimo aikštėje vykusios „(duomenys neskelbtini)“ šventės metu, dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė sveikatą ir pažeidė viešąją tvarką, tai yra būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, pašalinių asmenų akivaizdoje, įžūliais veiksmais, dėl chuliganiškų paskatų, tyčia sudavė ne mažiau kaip vieną kartą E. P. į veidą, išmušdamas 31, 32, 41 dantis, padarydamas apatinio žandikaulio alveolinės ataugos viršutinio krašto lūžimą, muštinę žaizdą bei kraujosruvą apatinėje lūpoje, tuo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad šioje byloje surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, jog nustatytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis būtent E. T. tyčia nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują jį išteisinantį nuosprendį.Skunde jis teigia, kad apylinkės teismas netinkamai vertino įrodymus, nes jam inkriminuotų nusikaltimų nuteistasis nepadarė. Jis teigia, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atlikti nesavalaikiai ir nekokybiškai, dėl ko dalis reikšmingos informacijos buvo prarasta, o teismas rėmėsi prielaidomis, klaidingai nustatė konflikto priežastis, pobūdį ir eigą. Teismo išvada, kad apeliantas išprovokavo konfliktą, kuris vyko tik tarp jo ir E. P., prieštarauja liudytojų parodymams. Liudytojai A. Š., J. V., I. S., S. L., buvę maždaug vienoje vietoje, nurodė nematę konflikto pradžios arba jo pradžią apibūdino visiškai skirtingai. Todėl neaišku kuo remiantis nuspręsta, kad apeliantas išprovokavo konfliktą. A. Š. nurodė nematęs konflikto pradžios, nors dauguma paminėtų liudytojų nurodo, kad būtent nuo jo ir apelianto „susikibimo“ ir prasidėjo konfliktas. Visų šių liudytojų parodymai ir apie tolimesnę konflikto eigą yra pakankamai nenuoseklūs ir prieštaringi, kas nebuvo tinkamai įvertina, o apelianto parodymai įvertinti kaip gynybinė pozicija, nors jis nuo pat pradžių davė nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina dauguma liudytojų, o žinodamas gandus dėl tariamos apelianto kaltės, jis norėjo kuo greičiau išsiaiškinti visus neaiškumus ir taip išvengti ilgai trunkančio tyrimo, nes ruošėsi išvažiuoti dirbti į užsienį. Be to, susitikimų su nukentėjusiuoju metu E. T. nenurodė, jog prisipažįsta nusikaltęs. Skunde teigiama, kad daugumos liudytojų apklausos ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos nesavalaikiai, todėl juose daug netikslumų ir prieštaravimų. Vertindamas vienų liudytojų (J. V., I. S., S. L.) parodymus teismas laikė, kad liudytojas buvo netoli, apšvietimas buvo pakankamas, todėl liudytojai turėjo gerai matyti. Vertindamas kitų toje pačioje vietoje buvusių liudytojų (L. N., T. J., M. L.) parodymus teismas jau laikė, kad buvo tamsu, viskas vyko labai greitai, todėl liudytojas kažko galėjo ir nepastebėti. Nuteistasis teigia, kad smūgio sudavimas spiriant koja ar suduodant ranka turi esminės reikšmės įvykio eigos ir sužalojimo padarymo mechanizmo atkūrimui, sužalojimą padariusio asmens nustatymui, taip pat konkretaus veiksmo, kuriuo buvo padarytas šis sužalojimas, nustatymui. Apelianto manymu, yra ypač svarbūs liudytojo J. Š. parodymai apie jo matytas aplinkybes. Apeliantas pažymi, kad jis nuteistas už tai, jog sukėlė konfliktą, nors teigia, kad jis negalėjo tuo pat metu sukelti konflikto, jame dalyvauti ir vėliau atbėgti į konflikto vietą, bet toks prieštaravimas nepašalintas. Apeliantas nurodo, kad visus įrodymų vertinimo prieštaravimus galima pašalinti atnaujinus įrodymų tyrimą ir apklausus nukentėjusįjį E. P., liudytojus A. Š., J. Š., M. J., J. V., I. S., S. L., L. N. ir A. S..Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusysis sutiko su E. T. priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu.Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl nuteistojo E. T. kaltės dėl jam inkriminuotų dviejų nusikalstamų veikų
Iš nuteistojo E. T. apeliacinio skundo matyti, kad jis neigia savo kaltę teigdamas, kad jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, o apylinkės teismas netinkamai vertino įrodymus, vadovavosi prielaidomis. Tačiau sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais negalima.BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).E. T. savo parodymuose apylinkės teisme sutiko, kad dėl konflikto su E. P., su pastaruoju kontaktas buvo, tačiau jokių smūgių jis nesudavė. Tačiau tokius jo parodymus paneigia byloje esantys įrodymai. Nukentėjusysis E. P. teisme parodė, kad jam su A. Š. šokdinant J. V. ir S. L., priėjo E. T. ir pradėjo A. Š. stumdyti, aiškintis su juo, paskui „perėjo“ ant jo (E. P.) ir davė į veidą. Kiti žmonės sakė, kad jam spyrė. Jis be sąmonės nukrito ir daugiau nieko neatsimena. Jį vedant į mašiną, pribėgęs A. S. pasakė, kad būtent E. T. jį sumušė, nes jis tai matė. Kas jam sudavė smūgius matė J. V., S. L. ir trečia mergina, kurios vardo neatsimena. Nurodė, kad po įvykio su E. T., pastarojo iniciatyva buvo susitikę, jam siūlė pinigų, norėjo susitaikyti, bet jis laukė kol jam bus padarytos operacijos, kad žinotų tikslią sumą. Kai pasakė jam padarytos žalos sumą, E. T. pasakė, kad jam yra per daug ir sakė, kad jis nekaltas ir to nepadarė. Susitikimo su E. T. tikslas buvo, kad jam atlygintų žalą. Buvo pripažinta E. T. kaltė, nes nukentėjusiajam per telefoną sakė: „esu kaltas, kad negerai padariau“, E. T. prašė, kad jei atlygins žalą, turės nuvažiuoti į policiją ir atsiimti pareiškimą. Liudytojas A. Š. teisme parodė, kad šventėje nuėjo pašokti su E. P., po to truputį atsiskyrė, o kai atsisuko jis jau gulėjo. Tik iš kalbų žino, kas jam sudavė. Nurodė, kad kitą dieną atvažiavo E. T. su M. J. susitaikyti. Nurodė, kad jam buvo padaryta žala ir jam sumokėjo 200 eurų, nes M. J. jam trenkė į lūpą ir koją. Kas jį sumušė kitą dieną sužinojo iš A. S.. Liudytojas J. Š. teisme parodė, kad pamatė patį veiksmą, kai buvo spyris ir krito, o paskui A. S. pasakė, kad tai E. T. padarė. Nurodė, kad nuo įvykio vietos buvo 40 - 50 metrų atstumu. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir atnaujinus įrodymų tyrimą, bei apklausus liudytoją J. Š., jis iš esmės naujų aplinkybių nenurodė. L. M. J. teisme parodė, kad jis gelbėjo E. T.. Šalia stovėjo A. Š., o jam pasirodė, kad pastarasis nori smūgiuoti. Todėl jis spyrė A. Š. į koją. Bijojo, kad neužtrenktų, sukosi ir išėjo taip, kad jis sudavė dar vieną smūgį. Po šito veiksmo pamatė, kad kyla E. T., o šalia gulėjo E. P.. Kadangi dėl jo buvo nukentėjęs A. Š., pastarajam jis kompensavo 100 eurų. Patvirtino, kad E. T. organizavo važiavimą, kad išsiaiškinti situaciją.Liudytoja J. V. teisme parodė, kad E. T. ir E. P. mušėsi tarpusavyje. Nurodė, kad ji pradžios nematė, tik atsisukusi pamatė, kad E. T. ir E. P. stumdėsi, o paskui parkritę jau ant žemės buvo. Po to atsistojo E. T. ir trenkė E. P. kumščiu į veidą, po ko pastarasis nukrito. Patvirtino, kad matė kaip buvo suduotas smūgis. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta ši liudytoja nurodė, kad nematė, jog E. sudavė kiti asmenys. Nematė, kad E. konfliktuotų ar muštųsi su kokiu kitu asmeniu. K. E. buvo nuvirtęs ant žemės, E. T. prie jo atsitūpė. Liudytoja I. S. teisme parodė, kad į ratelį atėjo E. ir A., vėliau priėjo E. T.. Jie susistumdė. Pradėjo muštis daugiau žmonių. Pamatė vėliau tik kai E. gulėjo, o E. T. gaivino. Patvirtino, kad matė, kaip E. P. su E. T. mušėsi, tačiau nematė kuris kurį muša. L. S. L. teisme parodė, kad į ratelį atėjo E. ir A., vėliau priėjo E. T.. Nežino tyčia ar ne, jis susikabino su Albertu petimi. Jie pradėjo stumdytis. Kai jie jau mušėsi ant žemės, tada suprato, kad vyksta muštynės. Nuo scenos atbėgo M., jis spyrė tikriausiai E.. Kiek pamena, po spyrio dar mušėsi E.. Paskui jau matė, kai E. buvo parkritęs. Kiek pamena, dar po to spyrio jie mušėsi. Patikslino, kad iš pradžių mušėsi A. su E., tada mušėsi E. su E., dar įsiterpė M. – spyrė E.. Nurodė, kad E. P. mušėsi su E. T.. Nepamena ar jie buvo pargriuvę. Liudytojas A. S. teisme parodė, kad atbėgo po smūgių. Jis tą patį vakarą šnekėjo su E. T. ir sakė pastarajam liudys prieš jį, nes konfliktuoja tarp savų.Iš liudytojų A. Š., J. V., I. S., S. L. parodymų matyti, jog jie matė vykstantį konfliktą tarp nuteistojo E. T. ir nukentėjusiojo E. P., o su niekuo daugiau tą vakarą jie abu nekonfliktavo. Iš esmės tokius pačius parodymus šie liudytojai davė ir apklausiami ikiteisminio tyrimo metu. Kaip nurodė nukentėjusysis E. P., nuteistasis E. T. praeidamas pro šoną užkabino A. Š. ir jie pradėjo stumdytis, todėl galima teigti, kad konflikto iniciatorius buvo E. T., o nukentėjusysis norėjo apginti savo draugą ir taip kilo konfliktas tarp jų, o kai gavo smūgį stovėdamas, parkrito ant žemės ir prarado sąmonę. Iš A. S. sužinojo, jog jam į veidą spyrė E. T., nes pats to nematė. Kadangi bylos duomenimis nenustatyta, jog prieš tai būtų kilę kokie nors kiti konfliktai šventės metu su kitais asmenimis, galima daryti išvadą, jog E. T. siekė priešpastatyti save aplinkiniams ir konfliktą pradėjo iš chuliganiškų paskatų, ką teisingai pažymėjo ir aplinkės teismas. Be to, liudytojas J. Š., matęs 40 – 50 metrų atstumu kaip E. P. atbėgęs asmuo iš kojos spyrė į veidą, nuo ko pastarasis nukrito ant žemės, patvirtino, kad prieš smūgį nukentėjusysis nieko nepadarė. Tai leidžia teigti, kad nukentėjusiajam suduoti smūgiai nebuvo gynybiniai veiksmai ir konfliktas įvyko dėl neaiškios menkavertės priežasties. Tai paneigia E. T. skundo motyvus dėl konflikto pradžios, t. y. paneigia jo motyvus, kad jis konflikto nesukėlė. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai A. Š. ir J. Š. nurodė, kad apie tai, kas tiksliai sudavė smūgį E. P. ir jį sužalojo, sužinojo iš liudytojo A. S., kuris teisme nurodė, kad smūgių sudavimo fakto nematė, taip pasakė minėtiems liudytojams tik todėl, kad anksčiau turėjo konfliktą su E. T.. Tačiau apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nevertino šio liudytojo parodymų kaip patikimų, nes verčia abejoti tas faktas, kad stebėdamas visą konfliktą (taip jis pats nurodė), jis nematė, kuris asmuo sudavė E. P., nors iš karto po įvykio, jis visiems sakė, kad matęs, jog būtent E. T. spyrė E. P. į veidą.Atkreiptinas dėmesys, kad pats nuteistasis E. T. taip pat neneigė, kad buvo konfliktas su nukentėjusiuoju, kad su juo buvo susikabinę ir pargriuvo ant žemės. Atsižvelgus į liudytojų parodymus, į tai, kad nukentėjusiajam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas bei į tai, kad tą vakarą jis daugiau su niekuo, išskyrus E. T., nekonfliktavo, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad būtent E. T. sudavė smūgius E. P. į veidą, kuo jam buvo sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas (tai patvirtina byloje esančios specialisto išvados Nr. G2037/15(02), Nr. EG1599/2016(02)). Be to, reikia įvertinti ir nuteistojo E. T. elgesį po įvykio, t. y. jis savo iniciatyva suorganizavo susitikimą su nukentėjusiuoju ir kitais konflikte dalyvavusiais asmenimis, norėjo atlyginti žalą, o tai, įvertinus kitas nustatytas aplinkybes, leidžia daryti išvadą, kad jis jautėsi atsakingas už įvykio metu atsiradusią žalą nukentėjusiojo sveikatai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad E. T. ir liudytojas M. J. sumokėjo įvykio metu buvusiam A. Š. 200 eurų (po 100 eurų kiekvienas) už jam padarytus sveikatos sužalojimus, kad šis nereikštų jiems pretenzijų, ką patvirtino visi susitikime dalyvavę asmenys (pats nuteistasis E. T., M. J., A. Š. bei nukentėjusysis E. P.). Be to, E. T. norėjo atlyginti ir nukentėjusiajam E. P. padarytą žalą, ką patvirtino pats nuteistasis, nukentėjusysis ir liudytojai A. Š., M. J.. Paminėtos aplinkybės kelia pagrįstas abejones E. T. nurodyta aplinkybe, kad jis jokių smūgių niekam nesudavė, o buvo pats mušamas, nes žmogus, kuris jaučiasi pats nukentėjęs, nesistengtų savo iniciatyva susitikti su kitais konflikte dalyvavusiais asmenimis ir nesiūlytų jiems atlyginti padarytą žalą už įvykį, kuriame tariamai nieko savo veiksmais nesužalojo, o nukentėjo tik pats.Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog E. T. panaudojo smurtą prieš E. P., taip jam padarydamas sužalojimus, kurie atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, viešoje vietoje, nes iš bylos duomenų nustatyta, kad įvykio vietoje buvo daug žmonių, kurie matė E. T. veiksmus, dėl ko buvo nutrauktas vykstantis renginys. Taip E. T. savo elgesiu demonstravo aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, pašalinių asmenų akivaizdoje, įžūliais veiksmais, dėl chuliganiškų paskatų, tyčia sudavė E. P. į veidą ir nesunkiai sutrikdė jam sveikatą. Todėl daroma išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu E. T. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą bei BK 284 straipsnio 1 dalį, už ką jis pagrįstai apylinkės teismo pripažintas kaltu. Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes, nuteistojo E. T. skundo motyvai, kuriais jis neigia savo kaltę, taip pat teigia, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas nesavalaikiai ir nekokybiškai, o apylinkės teismas neteisingai vertino liudytojų parodymus, kurių dalis buvo nenuoseklūs, rėmėsi prielaidomis, klaidingai nustatė konflikto priežastis, pobūdį ir eigą, yra atmetami kaip nepagrįsti. Nors nuteistasis savo skunde teigia, kad ypač svarbūs liudytojo J. Š. parodymai apie jo matytas aplinkybes, tačiau nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atnaujinus įrodymų tyrimą ir apklausus šį liudytoją, naujų aplinkybių jis iš esmės nenurodė. Tuo tarpu apklausti kitus E. T. skunde nurodytus asmenis (nukentėjusįjį E. P., liudytojus A. Š., J. Š., M. J., J. V., I. S., S. L., L. N. ir A. S.), įvertinus tai, kad šie asmenys jau buvo apklausti teisme bei įvertinus jų jau nurodytas įvykio aplinkybes, yra netikslinga.Nuteistasis skunde teigia, kad smūgio sudavimas spiriant koja ar suduodant ranka turi esminės reikšmės įvykio eigos ir sužalojimo padarymo mechanizmo atkūrimui, sužalojimą padariusio asmens nustatymui, taip pat konkretaus veiksmo, kuriuo buvo padarytas šis sužalojimas, nustatymui. Tačiau iš aukščiau išdėstytų nukentėjusiojo, liudytojų parodymų matyti, kad būtent E. T. nustatytu laiku ir vietoje sudavė smūgį E. P. į veidą, taip padarydamas jam sužalojimus, kurie atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tuo tarpu įvertinus tai, kad įvykis vyko tamsiu paros metu, aikštėje, kuri nebuvo pilnai apšviesta, įvykio vietoje buvo daug žmonių, konfliktas vyko labai greitai, apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad dėl įvykio aplinkos, įtampos, liudytojai negalėjo tiksliai matyti, kuriuo konkrečiu smūgiu buvo padaryti nustatyti sužalojimai, ko pagrindu teismas pagrįstai pakoregavo kaltinimą ir nurodė, kad ne „tyčia spyrė“, o „tyčia sudavė“.Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu E. T. pagrįstai nuteistas už nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Todėl skundžiamas nuosprendis yra tesėtas ir pagrįstas, jį naikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kaip to prašo E. T. savo apeliaciniame skunde, pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo E. T. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.