Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės-Balynienės, Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AAS Gjensidige Baltic apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Šiaurės vilkas“ ieškinį atsakovui AAS Gjensidige Baltic dėl sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia, sutartinių netesybų mažinimo ir be pagrindo įgyto turto grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Vilniaus apygardos teismo 2014-04-01 nutartyje konstatuota, kad sprendžiant dėl nukentėjusiosios ikisutartinių santykių šalies teisės reikalauti piniginio atlyginimo už prarastą galimybę, esminę reikšmę turi šalies, atsisakančios sudaryti pagrindinę sutartį, veiksmai sąžiningumo požiūriu: jei derybas be pakankamo pagrindo nutraukusi šalis savo elgesiu sukūrė kitai šaliai pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad sutartis tikrai bus sudaryta, tai ji, kaip nesąžininga šalis, privalėtų atlyginti kitai šaliai nuostolius už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą – ne tik derybų metu turėtas išlaidas, bet ir prarastos galimybės piniginę vertę. Vilniaus apygardos teismas 2014-04-01 nutartyje pripažino, kad atsakovas neturėjo teisės įskaityti deponuotų pinigų į netesybas dėl tos priežasties, kad dėl draudimo sutarčių nesudarymo nebuvo ieškovo nesąžiningumo. Tačiau aplinkybė, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo ieškovo nesąžiningumo kaip pagrindo taikyti depozito sutarties 4.1. p. nustatytas netesybas, negali būti traktuojama tokiu būdu, kad tokia sutarties sąlyga yra iš esmės ydinga, niekinė ir negaliojanti ab initio. Priešingu atveju susidarytų situacija, kad netgi jei draudimo sutartys nebūtų sudarytos išimtinai dėl ieškovo nesąžiningų kaltų veiksmų, atsakovas vis tiek neturėtų teisės taikyti ieškovui civilinę atsakomybę.

Ieškovas su apeliaciniu skundu nesutiko. Nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas šiais argumentais.

Nagrinėjamu atveju prievolės sudaryti draudimo sutartis įvykdymą lėmė ne tik ieškovo valia, elgesys, veiksmai, sąžiningumas ar nesąžiningumas, bet ir (netgi dižiąja dalimi) atsakovo elgesys, valia, veiksmai, sąžiningumas ar nesąžiningumas. Taigi prievolės įvykdymo užtikrinimą šalys iš anksto numatė tik vienai iš sutarties šalių, kai patį prievolės įvykdymą lemia tik abiejų šalių suderinta valia ir elgesys. Neabejotinai netesybomis negali būti užtikrintas kitos šalies prievolės įvykdymas, kai tos prievolės įvykdymą lemia tos kitos šalies jokiomis sutartinėmis sankcijomis neribojamas elgesys: atsakovas pripažino net nesiūlęs ieškovui sutartyje numatytų paslaugų, nes, atsakovo nuomone, tai buvusi ne atsakovo pareiga; ieškovas galėjęs pasinaudoti viešai prieinamomis duomenų bazėmis, sužinoti apie atsakovo teikiamas paslaugas (draudimo apsaugą) ir jų prašyti, o atsakovas mano teisėtai galėjęs nurodyti savo sąlygas ir šių paslaugų (draudimo apsaugos) neteikti.

Motyvuojamoji dalis

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, kurios būtų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2009-07-10 sudarė depozito sutartį Nr.KT04/04, kuria ieškovas įsipareigojo laikotarpiu nuo 2009-07-10 iki 2011-07-10 sudaryti su atsakovu draudimo sutartis ne mažesnei kaip 100 000 Lt sumai, o atsakovas įsipareigojo priimti iš ieškovo 100 000 Lt, kurie būtų naudojami draudimo įmokų pagal sudaromas draudimo sutartis įskaitymui. Depozito sutarties 4.1. p. šalys susitarė, kad ieškovui neįvykdžius įsipareigojimo laikotarpiu nuo 2009-07-10 iki 2011-07-10 sudaryti su atsakovu draudimo sutartis ne mažesnei kaip 100 000 Lt sumai, atsakovas visą nepanaudotą depozitą įskaitys netesyboms padengti, kurių dydis šalių susitarimu nustatomas tokio paties dydžio, kaip nepanaudotas depozito likutis. Depozito sutartyje nurodytu laikotarpiu tarp šalių buvo sudarytos draudimo sutartys už 7 750 Lt. 2011-12-09 raštu atsakovas nepanaudotą 92 250 Lt depozito sumą įskaitė depozito sutarties 4.1. p. nustatytoms netesyboms padengti.

Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-07 sprendimu šioje byloje iš atsakovo ieškovo naudai buvo priteista 92 250 Lt neteisėtai įskaitytų netesybų suma. Vilniaus apygardos teismo 2014-04-12 nutartimi, išnagrinėjus atsakovo apeliacinį skundą dėl šio sprendimo, konstatuota, kad depozito sutartis yra preliminarioji sutartis, kuria šalys susitarė ateityje sudaryti draudimo sutartis ne mažesnei kaip 100 000 Lt sumai. Teismas nustatė, kad dėl draudimo sutarčių nesudarymo nėra ieškovo kaltės, atsakovas nuostolių iš depozito sutarties vykdymo nepatyrė, todėl atsakovas neturėjo pagrindo reikalauti iš ieškovo depozito sutarties 4.1. p. nustatytų netesybų.

Pirmosios instancijos teismas papildomu sprendimu konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti depozito sutarties 4.1. p. sąlygos negaliojančia CK 1.91 str. pagrindu, ši teismo išvada apeliacinius skundu nėra ginčijama. Tačiau pirmosios instancijos teismas ex officio pripažino depozito sutarties 4.1. p. sąlygą negaliojančia CK 1.80 str. 1 d. pagrindu, nurodydamas, kad ši sąlyga prieštarauja įstatyme nustatytai netesybų sampratai, nes prievolės, kurios įvykdymas yra užtikrinamas netesybomis, įvykdymas yra priklausomas nuo netesybas gaunančios šalies valios.

CK 1.80 str. 1 d. nustatyta, kad imperatyvioms įstaymo normoms prieštaraujantis sandoris negalioja. Šiam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai galimai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Nustatant, ar teisės norma yra imperatyvi, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Tik nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą.

Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai (CK 6.71 str. 1 d.). Netesybų teisinė paskirtis yra dvejopa: netesybos yra prievolės užtikrinimo būdas, nes skatina skolininką įvykdyti privolę, taip pat netesybos yrs sutartinės civilinės atsakomybės forma. Kadangi netesybos yra civilinės atsakomybės forma, netesybas galima taikyti tik jeigu skolininkui galima taikyti civilinę atsakomybę. Depozito sutarties 4.1. p. nustatyta, kad ieškovui neįvykdžius sutarties 1.2. p. nurodyto įsipareigojimo laikotarpiu nuo 2009-07-10 iki 2011-07-10 sudaryti su atsakovu draudimo sutartis ne mažesnei kaip 100 000 Lt sumai, ieškovas neatšaukiamai sutinka ir neprieštarauja, kad atsakovas visą nepanaudotą depozitą įskaitytų netesyboms sumokėti, netesybų dydis yra tokio pat dydžio kaip depozito nepanaudotas likutis. Taigi, šiuo punktu šalys susitarė dėl netesybų, kurias atsakovui turės sumokėti ieškovas, jei ieškovas neįvykdys įsipareigojimo sudaryti su atsakovu draudimo sutartis 100 000 Lt sumai. Sprendžiant, ar yra pagrindas taikyti ieškovui depozito sutarties 4.1 p. nustatytas netesybas, būtina nustatyti, ar ieškovui galima taikyti civilinę atsakomybę už draudimo sutarčių likusiai 92 520 Lt sumai nesudarymą. Sutartis reiškia laisvą dviejų ar daugiau asmenų valios suderinimą, kurio tikslas – sukurti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.154 str. 1 d.). Šalys turi teisę laisvai pradėti derybas ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas (CK 6.163 str. 2 d.). Šalis, kuri pradeda derybas dėl sutarties sudarymo ar derasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.163 str. 3 d.). Vilniaus apygardos teismas 2014-04-01 nutartyje konstatavo, kad depozito sutartyje nebuvo aptartos ateityje sudarytinų draudimo sutarčių sąlygos, todėl šalys derėjosi dėl šių sąlygų ir nesudarė draudimo sutarčių, nes nepasiekė bendro susitarimo dėl sutarčių sąlygų, t.y. dėl draudimo sutarčių nesudarymo nekonstatavo ieškovo nesąžiningumo.

Atsakovas yra viena sudarytinų draudimo sutarčių šalių, todėl atsakovas taip pat turi teisę nutraukti derybas dėl draudimo sutarčių sudarymo tik nepažeidžiant sąžiningumo principo. Tačiau ta aplinkybė, kad depozito sutarties 4.1. p. nustatyta atsakomybė netesybų forma už draudimo sutarčių nesudarymą tik ieškovui, negali būti vertinama kaip šalių susitarimas, jog ieškovas privalės sumokėti netesybas ir tuo atveju, jei draudimo sutartys nebus sudarytos dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų. Kaip jau nurodyta, depozito sutarties 4.1. p. šalys susitarė dėl netesybų taikymo ieškovui už prievolės sudaryti draudimo sutartis neįvykdymą, o netesybos ieškovui gali būti taikomos tik nustačius ieškovo civilinės atsakomybės už draudimo sutarčių nesudarymą sąlygas. Netesybų nenustatymas atsakovui nelaikytinas šalių susitarimu dėl civilinės atsakomybės atsakovui netaikymo (nors toks susitarimas tam tikromis sąlygomis yra galimas pagal CK 6.252 str.), ieškovui išlieka teisė reikalauti, kad atsakovas atlygintų ieškovui nuostolius dėl draudimo sutarčių nesudarymo dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų (CK 6.164 – 6.165 str.).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias netesybas ir imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimą, todėl teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – reikalavimą pripažinti depozito sutarties 4.1. p. sąlygą negaliojančia atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. papildomą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo UAB „Šiaurės vilkas“ reikalavimą pripažinti negaliojančia 2009-07-10 depozito sutarties Nr.KT04/04 4.1. p. sąlygą.