Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. S. skundą atsakovui VĮ Registrų centrui dėl juridinio fakto nustatymo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Teismas nesivadovavo ABTĮ 21 straipsniu (ypač 21 straipsnio 1 dalimi).Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-16334-866/2012 priimtose 2012 m. rugsėjo 13 d. ir 2012 m. spalio 16 d. nutartyse nurodo, kad tokio pobūdžio bylos priskirtinos administracinių teismų kompetencijai.Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 ir 31 straipsniai nustato teritorinių registratorių priimtų sprendimų skundimo ir skundo pateikimo tvarką. Centrinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Kad išankstine neteismine tvarka nebuvo nepasinaudota įrodo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. liepos 16 d. raštas Nr. IJ (12.5.1.24.)-19837 ir VĮ Registrų centro 2012 m. lapkričio 22 d. raštas Nr. (1.11.3.)s-4957.Reikalavimas yra įpareigoti viešojo administravimo subjektą ištaisyti klaidą, kurios aplinkybės išdėstytos pirminiame skunde.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2013 m. liepos 4 d. gautas pareiškėjo B. S. prašymas, kuriuo pareiškėjas prašo: 1) įpareigoti VĮ Registrų centrą ištaisyti klaidas, panaikinti įrašą registre, kad R. B. nėra 291-osios GSEB pirmininkas; 2) įpareigoti VĮ Registrų centrą išduoti dokumentą, kad B. S. yra 291-osios GSEB pirmininkas (pagrindas – 2012 m. kovo 28 d. 291-osios GSEB visuotinio narių susirinkimo protokolas); 3) remiantis Registrų tvarkytojo įstatų 45 straipsniu grąžinti 291-ajai GSEB jai priklausančius 1994 metų įstatus; 4) įpareigoti VĮ Registrų centrą išduoti bendrijai Miškinių g. 25a registravimo pažymėjimą; 5) įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti 291-osios GSEB pataisytus ir patvirtinus susirinkimo įstatus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Pareiškėjas B. S. atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti B. S. skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal ABTĮ 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (ABTĮ 2 straipsnio 20 punktas), kuris turi atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus.

Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Skunde pareiškėjas nurodo, kokių faktinių aplinkybių pagrindu kreipiamasi į teismą ir kokio materialinio teisinio rezultato reikalaujama iš konkretaus atsakovo arba kokios teisminės gynybos prašoma teismo.

Taip pat teisėjų kolegija nurodo, jog reikalavimas administraciniam teismui turi būti suformuluotas atsižvelgiant į administracinio teismo kompetencijos ribas. Administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 15–20 straipsniai. Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas skundų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr., pvz., administracines bylas Nr. A14-261/2007; Nr. AS146-669/2009; Nr. AS146-20/2012). Be to, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS822-172/2010; Nr. AS143-560/2010; Nr. A502-447/2010; Nr. A143-2053/2012).

Pažymėtina, jog pareiškėjas savo skunde pirmosios instancijos teismui neformulavo reikalavimo panaikinti kokį nors administracinį aktą, neginčijo atsakovo veikimo ar neveikimo. Nors pareiškėjas atskirajame skunde nurodo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012 m. liepos 16 d. raštą Nr. IJ (12.5.1.24.)-19837 ir VĮ Registrų centro 2012 m. lapkričio 22 d. raštą Nr. (1.11.3.)s-4957, tačiau šių aktų skunde neginčijo. Todėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, susiję su pasinaudojimu išankstine neteismine tvarka, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės sprendžiant pareiškėjo skundo priėmimo klausimą.

Pareiškėjas skunde formulavo du savarankiškus reikalavimus, t. y. nustatyti ir patvirtinti juridinį faktą, kad 291-oji Garažų statybos ir eksploatavimo bendrija, kuri turi savo pavadinimą, buveinę, valdo savo turtą pagal valstybės išduotus dokumentus, bei įpareigoti VĮ Juridinių asmenų registrą ištaisyti šią klaidą, bei nustatyti, ar 2007 m. sausio 23 d. įvykęs visuotinis bendrijos narių susirinkimas atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus Iš šių pareiškėjo formuluojamų reikalavimų matyti, kad jis siekia juridinio fakto nustatymo.

Dėl šių pareiškėjo reikalavimų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies taikymo kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniai teismai priima skundus, kai juose prašoma apginti, pareiškėjo manymu, pažeistą jo subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą (ABTĮ 3 straipsnio 1 punktas, 5 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 1 dalis). Skundai, kuriuose prašoma tam tikrų faktų pripažinimo, tam tikrų aplinkybių konstatavimo nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai ir negali būti priimti (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-261/2007, 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-585/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei remiantis ABTĮ 15 ir 16 straipsniais, apibrėžiančiais administracinių teismų kompetenciją, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pirmiau įvardytus pareiškėjo reikalavimus ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, kiti pareiškėjo reikalavimai – įpareigoti VĮ Juridinių asmenų registrą pateikti (chronologine tvarka, pradedant nuo 1994 metų iki 2013 metų) teismui visus dokumentus, įrodančius, kad skirtingose vietose esančios bendrijos buvo savanoriška valia sujungtos narių sutikimu, buveinės adreso pakeitimą, bei įpareigoti VĮ Juridinių asmenų registrą chronologine tvarka pateikti visus galiojančius visuotinio narių susirinkimo protokolus su bendrijos narių sąrašais ir parašais (pradedant nuo 1994 metų iki 2013 metų), kurie pagrįstų bendrijos pirmininko kaitą: pirmininko išrinkimą, perrinkimą, atsistatydinimą, nušalinimą – nėra savarankiški reikalavimai. Pareiškėjas šiais suformuluotais prašymais iš esmės prašo teismo išreikalauti iš VĮ Registrų centro duomenis, kurie, pareiškėjo manymu, būtų svarbūs nagrinėjant bylą, jei pareiškėjo skundas būtų priimtas nagrinėti teisme. Šiuo atveju nepriėmus nagrinėti pareiškėjo keliamų savarankiškų reikalavimų, nepriimtini ir pirmiau nurodyti pareiškėjo prašymai.

Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo skunde įvardyti reikalavimai susiję su 291-ąja GSEB, tačiau pareiškėjas kreipėsi į teismą savo vardu. Pareiškėjas nepagrindė, kuo jo kelti reikalavimai susiję su jo teisėmis ar pareigomis ir kad jis turi teisę reikšti reikalavimus.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ABTĮ 21 straipsniu (ypač 21 straipsnio 1 dalimi).

ABTĮ 21 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog byla negali būti nutraukta arba skundas (prašymas) paliekamas nenagrinėtas vien dėl tos priežasties, kad ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Šiais atvejais byla perduodama pagal rūšinį teismingumą.

Pažymėtina, jog šiuo atveju byla nėra nagrinėjama iš esmės, o teismas sprendė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą ir nustatęs, kad skundas nenagrinėtinas administracinio proceso tvarka, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2013 m. liepos 4 d. gautas pareiškėjo B. S. prašymas, kuriuo pareiškėjas prašo: 1) įpareigoti VĮ Registrų centrą ištaisyti klaidas, panaikinti įrašą registre, kad R. B. nėra 291-osios GSEB pirmininkas; 2) įpareigoti VĮ Registrų centrą išduoti dokumentą, kad B. S. yra 291-osios GSEB pirmininkas (pagrindas – 2012 m. kovo 28 d. 291-osios GSEB visuotinio narių susirinkimo protokolas); 3) remiantis Registrų tvarkytojo įstatų 45 straipsniu grąžinti 291-ajai GSEB jai priklausančius 1994 metų įstatus; 4) įpareigoti VĮ Registrų centrą išduoti bendrijai Miškinių g. 25a registravimo pažymėjimą; 5) įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti 291-osios GSEB pataisytus ir patvirtinus susirinkimo įstatus. Taigi pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui kelia naujus reikalavimus, kurių nebuvo išdėstęs skunde, kurio priėmimo klausimą sprendė pirmosios instancijos teismas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas, skundu reikšdamas reikalavimus, pats apibrėžė skundo ribas. Šiuo atveju teisėjų kolegija nagrinėja pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumą ir pagrįstumą. Teisėjų kolegija, visa tai įvertinusi, neturi teisinio pagrindo nagrinėti 2013 m. liepos 4 d. prašyme išdėstytų pareiškėjo reikalavimų, kurie nebuvo įvardyti skunde pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atskirajame skunde pateiktus argumentus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas bei padarė teisingas išvadas dėl pareiškėjo skundo priimtinumo. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, todėl skundžiama teismo nutartis yra pagrįsta ir jos panaikinti nėra pagrindo. Pareiškėjo B. S. atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo B. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.