Panevėžio apygardos teismo nutartis

dalyvaujant nukentėjusiajam V. J.

teismo posėdyje išnagrinėjusi nukentėjusiojo V. J. atstovės advokatės Ingos Pakštienės skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013-04-17 nutarties, kuria jos skundas panaikinti prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą atmestas ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiama nutartimi atmestas nukentėjusiojo V. J. atstovės skundas panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2013-03-08 nutarimą, kuriuo paliktas galioti žemesniojo prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skunde nurodyta, kad R. K. paskleista informacija apie tai, kad pareigūnas V. J. įvykdė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, t.y. sužalojęs ne vieną asmenį, pasisavino svetimą turtą, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi persekioja R. K. ir jį provokuoja, vykdo politines užduotis, neatitinka tikrovės ir žemina V. J. garbę ir orumą ir atitinka LR BK 154 str. 2 d. Skunde teigiama, kad V.J. R. K. priskyrė konkrečius veiksmus, kurie gali būti patikrinti ir įrodyti, todėl tokius veiksmus konstatuojantys teiginiai yra žinia, nauja informacija. Ikiteisminio tyrimo metu buvo būtina atlikti lingvistinę ekspertizę, tačiau tai nebuvo padaryta. Nuomones ir faktus galima atskirti tik nustačius, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė. Formuojant neteisingą nuomonę, kuri yra tik kitų asmenų įsivaizdavimas o nėra pagrįsta faktais, formuojama neteisinga visuomeninė nuomonė nuo kurios asmuo turi teisę gintis, nes nuomonės reiškimo laisvės negalima panaudoti siekiant pažeminti kitą žmogų, žeminti jo garbę ir orumą. Ir nors nuomonei netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais. Teismas klaidingai nurodė, kad per televizijos 5-ą kanalo parodytą reportažą V. S. parodė kraujosruvas ant nugaros, atsiradusias dėl V. J. veiksmų, nes jame nebuvo minima, kad V. S. sužalojo V. J. ir jokiuose ikiteisminio tyrimo dokumentuose nebuvo informacijos apie tai, kad V. J. sužalojo V. S.. Tai rodo, kad R. K. pateikė žinomai klaidingus duomenis, turėdamas tikslą pažeminti V. J., sukelti visuomenės nepasitenkinimą ir priešiškumą. Šis ginčo teiginys atitinka žinios, o ne nuomonės kriterijus, nes juo išsakoma faktinio pobūdžio duomenys, pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. Skundžiamoje nutartyje nepagrįstai daroma prielaida, kad skleisdamas informaciją apie V. J. nusižengimus ar nusikaltimus, R. K. rėmėsi galimai nukentėjusiųjų nuo V. J. asmenų pasakojimais, informacija žiniasklaidoje ir juos perpasakojo nenumatydamas, jog šiuos faktus jam nurodę asmenys meluoja. Tačiau tokios prielaidos padarytos neįsigilinus į R. K. bei V. S. santykius, kurie trunka ilgą laiką ir tai, kad pastarasis apšmeižė V. J. tuo metu kai tai buvo naudinga R. K., t.y. jiems susitarus, ką patvirtina ir V. S. apklausa. Priimant skundžiamą nutartį nebuvo išlaikyta konstitucinių vertybių pusiausvyra – teisė skleisti informaciją ir teisės į gero vardo gynimą, atsižvelgiant į žinias paskleidusio asmens tikslus ir jo elgesį. Priešingai nei nurodo teismas, vykę ikiteisminiai tyrimai nesuteikia teisės apkaltinti V. J., nes visi ikiteisminiai tyrimai nutraukti, o skundžiamoje nutartyje yra atkartoti prokurorų nutarimuose nurodyti motyvai, o tai rodo, kad teismas nebuvo susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Prokurorai bei teismas priimdami sprendimus, rėmėsi R. K. paaiškinimais, tačiau ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra įrodymų patvirtinančių R. K. teiginius, kuriuos jis pateikia kaip nekeliančiais jokių abejonių, klaidingą informaciją pateikdamas kaip tikslią ir įrodytą. R. K. informacijos pobūdis yra negatyvus, policijos pareigūnas įvardijamas kaip piktnaudžiaujantis tarnyba ir sistemingai nusikalstamas veikas darantis pareigūnas, todėl ši informacija diskredituoja nukentėjusįjį. V. J. žeminančius straipsnių teiginius sustiprina straipsnių kontekstas, kuriuo jis yra menkinamas. Iš to sprendžia, jog R. K. savo teiginius grįsdamas subjektyvia nuomone suvokė, kad tokia informacija neatitinka tikrovės ir žemina nukentėjusiojo garbę ir orumą ir to siekė, paskleisdamas ją du kartus laikraštyje „Žeimenos krantai“, todėl veikė tiesiogine tyčia. Apibendrindama atstovė daro išvadą, kad R. K. baudžiamajai atsakomybei atsirasti pagal BK 154 straipsnį, pakanka subjektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių, jo tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiojo garbės ir orumo žeminimą per visuomenės informavimo priemonę, nurodant nukentėjusio pavardę, vardą, pareigas, jo darbovietę, todėl jis privalo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Teismo posėdyje nukentėjusysis prašė savo atstovės skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nukentėjusiojo atstovė, nesutikdama su teismo nutarties sprendimu atmesti jos prašymą panaikinti prokurorų nutarimus nutraukti ikiteisminį tyrimą, skunde pakartoja tuos pačius motyvus ir dėsto tas pačias aplinkybes, kurios buvo ankstesnių prokurorų ir teismo sprendimų nagrinėjimo dalyku. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas jau atkreipė atstovės dėmesį į tai, kad jos skundo turinys yra tapatus anksčiau Ignalinos rajono apylinkės teismui privataus kaltinimo byloje pateiktam pareiškimui, Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojui ir Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui pateiktiems skundams, tačiau skunde apygardos teismui atstovė vėl iš esmės pakartoja ankstesnių skundų turinį.

Skundžiamuose prokurorų nutarimuose ir teismo nutartyje įvertintos visos nukentėjusiojo atstovės skunde nurodytos aplinkybės, turinčios reikšmės teisiniam jos nurodytų faktų dėl V. J. šmeižimo įvertinimui, išsamiai atsakyta į pagrindinius atstovės skundo argumentus, o padarytos išvados paremtos ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga. Skundžiamuose sprendimuose esančios išvados atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, kurioje pripažįstama, kad teisėsaugos pareigūnų veiklos kritika užtikrina viešąjį interesą, todėl tai lemia platesnes kritikos ribas ir ribotą valstybės teisę apriboti žurnalistų saviraiškos laisvę. Saviraiškos laisvės apribojimas galimas tik tuomet, kai teisėsaugos pareigūnams be pakankamo pagrindo priskiriami konkretūs faktai, susiję su teisės aktų, profesinių pareigų vykdymo pažeidimais ar nusikalstamų veikų padarymu.

Iš nagrinėjamos ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad R. K. straipsnyje, paskelbtame laikraštyje ,,“ 2010-03-17, nurodyti faktai apie tai, kad į jį kreipėsi Švenčionėlių gyventojai dėl neteisėtų policijos pareigūno V. J. veiksmų : fizinio smurto naudojimo, pinigų paėmimo - turi pakankamą faktinį pagrindą. R. K., apklaustas įtariamuoju apie savo informacijos šaltinius, nurodė, kad J. K. jam pasakojo apie tai, kad po V. J. atliktos automobilio kratos iš jo dingo apie 1000 eurų ir jis dėl to kreipėsi į Švenčionių r. P. L. J. K. patvirtino vykus tokį pokalbį, be to, iš Vilniaus apskrities VPK Švenčionių r. PK atlikto tarnybinio patikrinimo, nutraukto dėl suėjusio senaties termino, medžiagos matyti, kad J. K. 2007-08-10 kreipėsi į Švenčionių r. PK dėl V. J. prieš jį neteisėtai panaudotos fizinės prievartos ir automobilio apžiūros metu dingusių 1100 eurų. R. K. nurodė, kad apie savo straipsnyje minimą G. K. sumušimą, kuriame dalyvavo ir V. J., sužinojęs iš G. K. patėvio A. V.. Galimą konfliktą patvirtino pats liudytojas G. K. ir baudžiamosios bylos Nr. 92-2-00005-04 medžiaga, iš kurios matyti, kad V. J. 2004-11-02 pateiktas įtarimas pagal BK 228 str. dėl G. K. sumušimo. Šis tyrimas nutrauktas, nesurinkus V. J. kaltę patvirtinančių duomenų.

Iš aptartų duomenų matyti, kad liudytojo V. K. inicijuotas V. J. veiklos tarnybinis patikrinimas ir G. K. inicijuotas baudžiamasis procesas dėl V. J. smurtinių veiksmų buvo baigti, nekonstatavus V. J. neteisėtų veiksmų, tačiau, atsižvelgus į tai, kad abu liudytojai suprato galimas savo pranešimų teisėsaugos institucijoms teisines pasekmes, nėra pagrindo manyti, kad jie teisėsaugai būtų sąmoningai pateikę klaidingą informaciją apie policijos pareigūną V. J.. Todėl darytina išvada, kad tiek liudytojai, R. K. nurodydami faktus, kuriuos buvo pateikę teisėsaugos institucijoms, tiek R. K., savo straipsnyje nurodydamas šias aplinkybes, buvo įsitikinę savo skleidžiamos informacijos teisingumu ir apie V. J. spaudoje nepaskleidė žinomai neteisingos informacijos.

Liudytojas R. G. patvirtino R. K. sakęs, jog jį sumušė pareigūnas V. J.. Nors nėra duomenų apie šio liudytojo kreipimąsi į teisėsaugos institucijas dėl V. J. veiksmų, tačiau, kaip teisingai nurodyta skundžiamuose prokurorų ir teismo sprendimuose, R. K. neturėjo galimybės patikrinti visų jam liudytojų pateikiamų faktų teisingumo, tačiau tai, kad jis nurodė informacijos šaltinį, savo ruožtu patvirtinusį R. K. straipsnyje nurodytas aplinkybes, rodo, kad R. K. ir šiuo atveju nepaskleidė žinomai neteisingos informacijos apie V. J..

Antrajame, 2010-02-09 laikraštyje ,,“ paskelbtame straipsnyje, R. K. išdėstė įvykio, kuriame asmeniškai dalyvavo, aplinkybes – tai, kad pareigūnas V. J. jį filmavo, o jis pareigūnui pasakė, kad filmavimas neteisėtas. Realiai vykusių faktų nurodymas negali būti laikomas šmeižimu. Skundžiamuose nutarimuose teisingai nurodyta, kad R. K. straipsnyje daroma išvada, kad tokiais veiksmais V. J. jį persekioja ir provokuoja, yra ne žinia, o nuomonė, kurios dėl jos apibendrinto pobūdžio negalima patikrinti įrodymais ir jos patvirtinti arba paneigti.

Nukentėjusiojo atstovė skunde didelį dėmesį skiria informacijos (faktų ir duomenų) ir nuomonės atribojimo kriterijams. Tačiau iš skunde dėstomų aplinkybių ir bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju šis atribojimas nėra ginčo objektas, nes skundžiamuose ir šiame sprendime pripažinta, kad R. K. dviejuose laikraštyje paskelbtuose straipsniuose daugelyje atvejų apie V. J. dėstė ne nuomonę, o faktinį pagrindą turinčius duomenis. Dėstydamas šiuos duomenis, R. K. rėmėsi iš jo paties nurodytų asmenų gauta informacija ir jokių kokybiškai naujų, iš šių faktų neišplaukiančių išvadų nepadarė.

Apibendrindamas skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad R. K. straipsniuose nurodyti duomenys apie V. J. yra proporcingi viešajam interesui gauti informaciją apie teisėsaugos pareigūnų darbą, atitinkantys R. K., kaip žurnalistinę funkciją atlikusio asmens, saviraiškos laisvę ir jam nesukeliantys baudžiamosios atsakomybės už šmeižimą.

Skunde išsamiai aptariama aplinkybė, kad liudytojas V. S. R. K. nurodė esą neteisingus faktus apie tai, kad V. J. jį sumušė, nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas. Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės 2013-01-11 nutarimu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl V. S. nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 str. 1 d., 235 str. 1 d. Kadangi šiuo metu V. S. veikos vertinamos kitame ikiteisminiame tyrime, aukštesnysis teismas dėl šių klausimų plačiau nepasisako. Nagrinėjamu atveju reikšminga tik tai, kad V. S., o ne pats R. K., buvo jo straipsnyje pateiktos informacijos pirminis šaltinis, R. K. neturėjo pagrindo abejoti jo teiginių patikimumu, todėl dėl šio epizodo R. K. baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą nekyla.

Remiantis surinktais duomenimis, ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje nutrauktas pagrįstai, todėl Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės 2013-01-11 ir vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2013-03-08 nutarimus bei dėl jų priimtą Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013-07-17 nutartį pripažinti neteisėtais bei nepagrįstais ir juos naikinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

N. V. J. atstovės advokatės Ingos Pakštienės skundą atmesti ir palikti galioti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.