Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R.Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo R.Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal BK 199 str. 2 d. laisvės atėmimu septyneriems metams; pagal BK 266 str. laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R.Š. nuteistas už tai, kad jis, pasitelkęs kitą asmenį - A.B. , kuris dėl padarytų nusikalstamų veikų nėra kaltas, kontrabandos būdu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno narkotinių medžiagų pirmtakus (prekursorius) bei neteisėtai disponavo (įgijo, gabeno, pardavė) pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtakais (prekursoriais), o būtent:

R.Š., turėdamas išankstinį bendrą susitarimą su S.S. ir V.A. (kurių atžvilgiu Estijos Respublikoje priimtas apkaltinamasis nuosprendis) – už 8000 eurų sumą (276221,40 Lt) parduoti pastariesiems pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtaką (prekursorių) – fenilacetoną, ir šias medžiagas nusikalstamai nugabenti (kontrabandos būdu) per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Estiją, aptartą daugkartinių telefoninių pokalbių su S.S., besinaudojusio mobilaus ryšio telefonais Nr. (duomenys neskelbtini) ir V.A. , besinaudojusio mobilaus ryšio telefonais Nr.(duomenys neskelbtini), metu, vykusių laikotarpiu nuo 2004 m. gruodžio 3 d. iki 2005m. sausio 11 d. jo naudotu mobilaus ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) bei taksofonu Nr.(duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini). Šio nusikalstamo ketinimo realizavimui pasitelkė A.B. (kurio atžvilgiu 2005 m. rugpjūčio 1 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas, pastarajam nesant kaltu dėl šių nusikalstamų veikų), parūpino pastarajam UAB „Tele2“ priklausančią mobilaus telefono SIM kortelę, abonentiniu numeriu (duomenys neskelbtini), susiskambinimui su atgabentą fenilacetoną priimsiančiais asmenimis - S.S. ir V.A. . 2005 m. sausio 10 d., apie 21 val. 30 min., Vilniaus autobusų stotyje, esančioje Vilniuje, Sodų g. 22, tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis perdavus A.B. nugabenimui į Estiją parūpintus pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtaką (prekursorių) – 20,26 kg fenilacetono, patalpinto keturiuose 5 litrų talpos kanistruose, įdėtuose į juodą lagaminą, nurodžius A.B. jo iš anksto telefonu su S.S. ir V.A. aptartą minėto fenilacetono pristatymo būdą (naudojantis tarpmiestiniu maršrutiniu autobusu) ir vietą (Talino autobusu stotį, Estijoje). Taip pasitelkto A.B. pagalba neteisėtai įgijo nurodytus pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtaką (prekursorių), kurį to paties A.B. pagalba laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 10 d. 21 val. 45 min. iki 2005 m. sausio 11 d. 1 val. neteisėtai gabeno maršrutiniu tarpmiestiniu autobusu (duomenys neskelbtini), iš Vilniaus autobusų stoties į Saločių pasienio punktą, Saločių sen., Pasvalio r., kur neturėdamas Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos išduoto leidimo, nepateikdamas muitinės kontrolei, pergabeno minėtus pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtaką (prekursorių) – 20,26 kg fenilacetono per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Toliau gabeno juos per Latvijos ir Estijos Respublikų teritorijas ir 2005 m. sausio 11 d., apie 8 val., 20,26 kg fenilacetono atgabeno į Talino autobusų stotį, kur A.B. už sutartą atlygį perdavus atgabentą fenilacetoną S.S., taip pastarajam per pasitelktą asmenį (A.B.) neteisėtai pardavė pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtaką (prekursorių) – 20,26 kg fenilacetono. S.S. atgabentą fenilacetoną tą pačią dieną paslėpė V.A. priklausančiame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), garažo bokse Nr. (duomenys neskelbtini). 2005 m. sausio 11 d. 9 val. 5 min. šiuos pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtaką (prekursorių) kratos metu, aukščiau paminėtoje vietoje, surado ir paėmė Estijos Respublikos teisėsaugos pareigūnai.

Nuteistasis R.Š. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad teismo išnagrinėti įrodymai nepatvirtina teismo išvadų. Liudytojų S.S., V.A., T.L. parodymai negali būti laikomi įrodymais ir jais grindžiama jo kaltė, nes liudytojai buvo apklausti pažeidžiant BPK 242 str. nuostatas. Šie liudytojai pagal teisinės pagalbos pavedimą byloje nebuvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Jie nebuvo apklausti ir pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu. To nepadarius, teismas negalėjo betarpiškai, išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylos aplinkybių bei sudaryti jam galimybę liudytojams užduoti klausimus. Nurodo, kad minėtiems asmenims, kai juos 2005 m. birželio 1 d. apklausė Estijos Respublikos Mokesčių ir muitinės departamento tardymo skyriaus vyresnysis inspektorius liudytojais apie R.Š. galimą dalyvavimą nusikalstamų veikų padaryme, jau buvo pateikti įtarimai dėl jų galimos bendros su R.Š. nusikalstamos veikos. Apelianto manymu, atmetus šių liudytojų parodymus, kurie buvo vada ikiteisminiam tyrimui pradėti, likusių įrodymų nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Taip pat apeliantas mano, kad teismas pažeidė jo teises, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d., LR BPK 22 str. 3 d., nes jis, neapklausus anksčiau minėtų liudytojų teisiamajame posėdyje, negalėjo užduoti jiems klausimų.

Apeliantas teigia, kad pažeista ir jo teisė pasirengti bei realizuoti gynybą, numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. 1 ir 3 d. bei vienodų procesinių galimybių užtikrinimo bei teisingo baudžiamojo proceso principas, numatytas BPK 48 str., nes jo gynėjas nebuvo informuotas apie galimybę dalyvauti liudytojų S.S., V.A. apklausoje. Nurodo, kad paminėtos Konvencijos 6 str. 1 ir 3 d.d. numatytos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutarties ,,Dėl teisinės pagalbos ir teisinių taisyklių“ 1 str., taip pat jų laikomasi ir Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje. Visi paminėti padaryti jo teisės į gynybą pažeidimai, sukliudė apygardos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą . Tai, apelianto nuomone, yra BPK 328 str. numatyti pagrindai keisti nuosprendį.

Teismo nuosprendyje, padarius išvadą, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje, neatsispindi kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdis ir laipsnis. Mano, kad iš teisėtai surinktų ir teisme patikrintų įrodymų (užfiksuotų telefoninių pokalbių, A.B., D.J., V.V. parodymų) ir kitų įrodymų viseto negalima daryti išvados, jog jis organizavo ar kitaip įtakojo narkotinių medžiagų pirmtako (prekursorio) gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Jo dalyvavimo nusikalstamoje veikoje nepatvirtina ir kiti įrodymai: fonoskopinė ekspertizė yra tikėtina, atlikta DNR analizė bei daktiloskopinė ekspertizė nepateikė jį kaltinančių duomenų, dėl kurių teismo nuosprendyje nepasisakyta. Todėl apeliantas mano, kad vadovaujantis BPK 59 str. 2 d. bei įvertinus jo asmenybę charakterizuojančius duomenis turėtų būti apsvarstyta ar nėra kitų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai R.Š. pripažino kaltu dėl disponavimo pirmos kategorijos prekursoriu – fenilacetonu ir jo kontrabandos. Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės, veikų juridinio įvertinimo ir bausmės dydžio nepaneigia.

Apeliantas dviprasmiškame skunde nuosprendį ginčija įrodytumo, įrodymų leistinumo aspektais. Taip pat skunde akcentuojami apelianto nuomone padaryti BPK, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos (toliau – Konvencijos) pažeidimai.

Be to, skunde ginčijamas ir paskirtos bausmės dydis bei jį sąlygojančių aplinkybių buvimas ar nebuvimas.

Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumui, S.S., V.A. bei T.L. parodymų vertinimui leistinumo aspektu, akcentuojant šių asmenų teisinį statusą apklausų metu, tiesioginio ir žodinio bylos nagrinėjimo principo, teisės į gynybą ir teisės užduoti klausimus kaltinimo liudytojams pažeidimus.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl R.Š. nusikalstamų veikų Lietuvos Respublikoje pradėtas atliekant ikiteisminį tyrimą Estijos Respublikoje dėl šioje šalyje padaryto nusikaltimo ir jo tyrimo metu gavus duomenų apie Lietuvos Respublikoje mūsų šalies piliečio padarytas nusikalstamas veikas. Toks ikiteisminio tyrimo pradėjimas Lietuvos Respublikoje atitinka 2000 m. gegužės 29 d. Konvencijos ,,Dėl Europos Sąjungos valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose“, kuri ratifikuota 2004 m. vasario 5 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. IX-2007 7 str. ir Lietuvos Respublikos BPK 2 str. nuostatoms.

S.S., V.A. ir T.L. pagal teisinės pagalbos prašymą Estijos Respublikos Mokesčių ir muitų departamento Tardymo skyriaus pareigūnas apklausė liudytojais, kadangi įtarimai Lietuvos Respublikoje jiems nebuvo pareikšti ir tai padaryti, nepažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 ir BK 2 str. 6 d. nuostatų, nebuvo teisinio pagrindo.

Paminėtos Konvencijos 6 str. 1 d. kiekvienam kaltinamajam garantuojama teisė į teisingą procesą, o 6 str. 3 d. punkte - teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Tokios teisės įtvirtintos BPK 44 str. 5 d. ir 7 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje aiškiai konstatuojamas žmogaus teisių pažeidimas tais atvejais, kai žmogaus nuteisimas grindžiamas vien tik asmens (asmenų), kuriam kaltinamasis neturėjo teisės užduoti klausimus parodymais ar kai tokie parodymai žymiai lemia asmens pripažinimą kaltu. Kolegija tokiais parodymais laiko V.A. ir ypatingai S.S. parodymus. Pažymėtina ir tai, kad teisminėje praktikoje laikomasi nuostatos, kad liudytojo ar įtariamojo parodymai vienoje byloje negali būti automatiškai perkeliami į įrodinėjimo procesą kitoje byloje. Todėl apygardos teismo sprendimas remtis S.S. ir V.A. parodymais, kaip savarankiškais šaltiniais, duotais Estijos Respublikos teisėsaugos institucijų tiriamoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir šių asmenų parodymais ikiteisminio tyrimo metu, gautais pagal teisinės pagalbos prašymą, kelia pagrįstų abejonių. Tokių parodymų įrodomoji vertė yra aiški – jie tik yra reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant byloje surinktus duomenis. Be to, bendrame bylos duomenų kontekste tokie parodymai gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui galutinai įvertinti įrodymus.

Todėl šiuo požiūriu nuteistasis yra teisus, apeliuodamas į jau paminėtus jo teisių suvaržymus ir aptartų S.S. bei V.A. parodymų vertinimą.

Tačiau naikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apygardos teismui ar priimti R.Š. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį pagrindo nėra.

Pagal apeliacinės instancijos teismo teisinės pagalbos prašymą Estijos Respublikos Charjumo apskrities teismas, dalyvaujant nuteistojo R.Š. gynėjui, apklausė V.A. ir S.S. . Šiuo atveju nuteistojo teisė užduoti šiems asmenims klausimus buvo realizuota per jo pasirinktą gynėją.

Nei nuteistasis, nei jo gynėjas apeliacinės instancijos teisme nenurodė, kad šios apklausos buvo neišsamios ir kad jie pageidautų užduoti paminėtiems asmenims papildomus klausimus. V.A. ir S.S. parodymai, duoti Charjumo apskrities teisme, buvo perskaityti. Kolegijos nuomone, tai neprieštarauja BPK 276 str. nuostatoms ir nepažeidžia bylos nagrinėjimo žodiškumo ir betarpiškumo principo.

Apibendrinant S.S. ir V.A. parodymus, duotus Charjumo apygardos teisme, galima pagrįstai teigti, kad jie yra mažiau konkretūs ir informatyvūs. Tačiau iš esmės šie asmenys nepaneigė savo parodymų, kuriais rėmėsi apygardos teismas, R.Š. atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. S.S. ir V.A. taip pat patvirtino, kad kalbėjo su Robertu prisistačiusiu asmeniu dėl fenilacetono, kurį vadino ,,švęstu vandeniu“ atgabenimo autobusu ,,Eurolines“ maršrutu į Estiją. Kad ,,Robertu“ prisistatantis asmuo (dešimtyje pokalbių) yra R.Š., kategoriškai patvirtino fonoskopinio tyrimo specialistės (b.l. 4-17 t. 3). Taigi, V.A. ir S.S. parodymai, duoti teisme, laikytini tinkamais ir leistinais įrodymais.

Kolegija plačiau neaptarinėja liudytojo T.L. parodymų, nes apygardos teismas šio asmens parodymais nuosprendžio nepagrindė. Pažymėtina tik tai, kad šie parodymai patvirtina tik fenilacetono atgabenimo į Estiją ir jo suradimo faktą. Paminėtos aplinkybės yra neabejotinai nustatytos. Jų neginčija ir apeliantas.

Neatitinka tikrovės apelianto teiginiai, kad byloje, be S.S. ir V.A. parodymų, nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Nuteistasis sąmoningai nutyli operatyvinių veiksmų protokoluose ir prie šių protokolų pridėtuose telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuotus kontaktus tarp jo ir A.B., pokalbių stenogramose užfiksuotus pokalbius tarp S.S., V.A., A.B. ir R.Š. . Šių pokalbių turinys aiškus, informatyvus ir nekeliantis jokių abejonių. Paminėtus savarankiškus įrodymų šaltinius tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas, todėl kolegija jų detaliau neanalizuoja. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad net pats R.Š. neneigia pačio telefoninių pokalbių fakto bei pažinties su V.A., nors ikiteisminio tyrimo metu to nepripažino ( b.l. 144-147 t. 3).

Kolegija nekvestionuoja nuteistojo teisės laisvai rinktis gynybos taktiką, atsisakyti duoti parodymus ar juos keisti.

Įtariamajam ar kaltinamajam taip pat neatimta teisė atsisakyti duoti balso pavyzdžius lyginamajam tyrimui. Tačiau šiuo atveju jokiais įtikinamais argumentais nepagrįstas toks atsisakymas aiškiai nesiderina su apelianto deklaruojamu nekaltumu.

Apeliacinės instancijos teisme apeliantas ir jo gynėjas suabejojo fonoskopinio tyrimo akto išvadų pagrįstumu ir ikiteisminio tyrimo pareigūnės L.Š. veiksmų, atliktų neatskleidžiant savo tapatybės teisėtumu.

Kolegija daro išvadą, kad paminėta specialisčių išvada yra aiški, motyvuota ir neprieštaringa. Šios išvados aprašomojoje dalyje nurodyta, kad atlikta audityvinė garso įrašo analizė leidžia padaryti tik tikėtiną išvadą, jog visuose tirtuose garso įrašuose yra užfiksuotas R.Š. balsas. Tai reiškia, kad audityvinės analizės metu gautų duomenų nepakako duoti kategoriškai išvadai.

Tačiau akustinis-parametrinis tyrimas, kurio metu buvo naudojama speciali programinė įranga ir paskaičiuoti bei palyginti tarpusavyje pagrindiniai tono parametrai, įgalino specialistes duoti kategorišką išvadą, kad tiriamuose įrašuose Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 7, 9, 10, 12, 15 yra užfiksuotas R.Š. balsas.

Iš baudžiamosios bylos ir akto tiriamosios dalies taip pat matyti, kad garso įrašai Nr. 8, 11, 13, 20 yra trumpi, todėl kategoriškos išvados specialistės šiuo atveju negalėjo duoti.

Taigi, specialistės, apibendrindamos atliktus tyrimus, davė kategorišką išvadą, kad dešimtyje pakankamai ilgų pokalbių įrašų yra užfiksuotas R.Š. balsas. Abejoti šiomis išvadomis ir todėl papildomai kviesti į teismo posėdį tyrimus atlikusias specialistes nėra pagrindo ir prasmės.

Taip pat kolegija neturi pagrindo netikėti ir todėl papildomai tirti Estijos teisėsaugos instancijų operatyvinio tyrimo metu surinktų duomenų, tarp jų ir telefoninių pokalbių įrašų, gavimo teisėtumą. 1992 m. lapkričio 11 d. Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutarties ,,Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių“, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1994 m. balandžio 3 d., 13 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad dokumentai, kuriuos vienos Susitariančios šalies teritorijoje surašė arba paliudijo pagal savo kompetenciją nustatyta tvarka, patvirtinant herbiniu antspaudu, teismas ar oficialus asmuo (notaras, nuolatinis vertėjas, ekspertas ir pan.) kitos Susitariančios šalies teritorijoje priimami be jokio kito patvirtinimo.

Dokumentai, kurie vienos Susitariančios šalies teritorijoje laikomi oficialiais, turi ir kitos Susitariančios šalies teritorijoje oficialių dokumentų įrodomąją galią.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad 2005 m. sausio 11 d. paskutinis pokalbis tarp R.Š. ir S.S. užfiksuotas 8⁰² val. Jo trukmė labai nedidelė (b.l. 192 t. 2). Tuo tarpu krata R.Š. name (duomenys neskelbtini) pradėta daryti 2005 m. sausio 11 d. 9¹⁰ ir baigta 11⁴⁵ (b.l. 19-20 t.4). Taigi, iki kratos atlikimo R.Š. turėjo galimybę telefonu bendrauti su S.S. .

Byloje nustatyta, kad nuteistasis, S.S., V.A. ir A.B. itin intensyviai tarpusavyje bendravo 2005 m. sausio 10-11 d.d., t.y. fenilacetono gabenimo į Estijos Respubliką metu (b.l. 186-192 t. 4). Tačiau priešingai nei teigia apeliantas, jokie telefoniniai pokalbiai tarpusavyje nesidubliuoja. Pokalbis tarp R.Š. ir S.S., kuris prasidėjo 2005 m. sausio 10 d. 23⁴², buvo itin trumpas (b.l. 188 t. 4) ir aiškiai netruko ilgiau nei minutę. Tuoj po to, t.y. 23⁴³ sekė pokalbis tarp S.S. ir V.A. . Todėl negalima teigti, kad paminėti asmenys tarpusavyje kalbėjosi vienu ir tuo pačiu metu.

Taigi, jau aptarti operatyvinių veiksmų protokolai ir prie jų pridėtos telefoninių pokalbių išklotinės jokių abejonių dėl jų patikimumo nekelia.

Ikiteisminio tyrimo pareigūnė L.Š. tyrimo veiksmus, neatskleidžiant savo tapatybės, atliko esant teisėtam pagrindui, t.y. tiriant sunkų (BK 199 str. 2 d.) ir apysunkį (BK 266 str.) nusikaltimą, numatytą BK XXVII skyriuje ir gavus teismo leidimą (b.l. 91 t. 4).Teismo nutartyje paminėtai tyrėjai buvo leista užmegzti su R.Š. ryšius ir kontaktų metu slapta daryti vaizdo ir garso įrašus, siekiant gauti duomenų apie padarytą sunkų nusikaltimą.

Vėlesnis šio procesinio veiksmo metu gautų garso įrašų panaudojimas fonoskopinio tyrimo metu, BPK 158 str. nuostatoms neprieštarauja.

Savo nekaltumą apeliantas grindžia ir liudytojo A.B., D.J., V.V. parodymais, DNR bei daktiloskopinio tyrimo išvadomis. Iš tiesų paminėti įrodymai nuteistojo kaltės nepatvirtina, tačiau ir nepaneigia nei vienos apygardos teismo išvados ir nei vieno savarankiško įrodymų šaltinio, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį.

Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nepavyko nustatyti A.B. nurodomo asmens vardu ,,Vitalikas“ (b.l. 105 t. 4), neturi esminės reikšmės, sprendžiant R.Š. kaltės ir veikų juridinio įvertinimo klausimus.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apygardos teismas, nepažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 1 p. reikalavimų, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė R.Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Šioje nuosprendžio dalyje aiškiai ir suprantamai nurodyta, kad nuteistasis įrodytomis pripažintas nusikalstamas veikas padarė pasitelkęs A.B., pastarajam nesant kaltu dėl šių nusikalstamų veikų, kitaip tariant nežinant apie gabenamo krovinio turinį.

Baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje vykdytoju laikomas ir tas asmuo, kuris pasiekia nusikalstamą rezultatą pasinaudodamas asmenimis, nesuvokiančiais savo veiksmų esmės ir kurie dėl padarytos veikos nėra kalti. Todėl R.Š. nusikalstamos veikos pagrįstai kvalifikuojamos pagal BK 199 str. 2 d. ir 266 str., t.y. be nuorodos į BK 24 str.

Nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad R.Š. nusikalstamas veikas padarė veikdamas pagal išankstinį susitarimą su S.S. ir V.A. . Jo vaidmuo šių veikų padaryme yra itin reikšmingas. Todėl apygardos teismas pagrįstai BK 60 str. 1 d. 1 p. numatytą aplinkybę pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Skirdamas nuteistajam bausmes už atskirų nusikalstamų veiksmų padarymą ir galutinę subendrintą bausmę, apygardos teismas BK 54 str. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė.

Skirdamas bausmę, teismas pirmiausia turi vadovautis bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrinamas individualizuojant bausmes. Tai pasiekiama tik nuosekliai laikantis visų aukščiau išvardintų įstatymo reikalavimų. Kartu būtina atsižvelgti ir į tai, kad teisingumo principo įgyvendinimas skiriant bausmę yra neatsiejamas nuo visuomenės intereso, t.y. vyraujančių moralinių visuomenės nuostatų į atitinkamą nusikalstamą veiką.

Įvertinus šių tikslų visumą ir visuomenės interesą, nuteistojo asmenybę bei kitas BK 54 str. numatytas aplinkybes, laikytina, kad apeliantui paskirtos bausmės, kurios yra didesnės už sankcijų vidurkius, šiuo atveju nėra aiškiai per griežtos.

Kitos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (nuteistojo ir jo motinos sveikatos būklės) nėra pakankamas pagrindas švelninti bausmę.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R.Š. apeliacinį skundą atmesti.