- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-04-30
- Bylos Nr.
- 1A-295-350-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-89-1-00831-2010-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Algirdas Gaputis
- Nuteistasis
- S. P.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ričardo Gilio ir Valdo Petro Meidaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal S. P. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012-02-09 nuosprendžio, kuriuo:
S. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 str. 2 d. (dėl I. D. sukelto fizinio skausmo) ir jam paskirta trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas, pritaikius BK 75 str., atidėtas vienerių metų laikotarpiui, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. S. P. taip pat skirta baudžiamojo poveikio priemonė - įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant jį per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įmokėti į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą 5 MGL, t.y. 650 Lt (šešis šimtus penkiasdešimt litų) dydžio įmoką.
S. P. taip pat pagal BK 140 str. 2 d. dėl I. B. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir šioje dalyje byla nutraukta, BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu. Ši nuosprendžio dalis neapskųsta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. P. nuteistas už tai, kad 2010 m. sausio 25 d., apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini), mažametei I. D., gim. (duomenys neskelbtini), paėmė už kairės rankos pirštų bei suko ranką, tuo nukentėjusiajai sukeldamas fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Nuteistasis S. P. apeliaciniu skundu prašo 2012 m. vasario 9 d. Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendį dalyje panaikinti ir priimti byloje naują nuosprendį jį išteisinant dėl fizinio skausmo sukėlimo mažametei I. D. Nurodo, kad Utenos rajono apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl fizinio skausmo sukėlimo I. D. yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas neobjektyviai ir šališkai įvertino byloje ištirtus įrodymus. Teigia, kad 2010-01-25 I. D. nepaklusus nevienkartiniams jo teisėtiems reikalavimams nutraukti nakties poilsio metu daugiau kaip valandą trunkantį pokalbį telefonu ir netrukdyti kitiems (duomenys neskelbtini) auklėtiniams ilsėtis, suėmė pastarajai už rankos, kurioje buvo telefonas ir kita savo ranka atlenkęs jos rankos pirštus paėmė telefoną. Pažymi, kad šiuos veiksmus atliko atsargiai ir stengdamasis nesukelti I. D. fizinio skausmo. Šiuos jo argumentus patvirtino ir liudytoja apklausta S. P., kuriai kitą dieną I. D. prisipažino, kad neklausė nuteistojo bei trukdė kitiems vaikams miegoti, apie jokius smurtinius veiksmus ji neužsiminė ir niekuo nesiskundė.
Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino faktinės aplinkybės, kad nuo šio incidento daugiau kaip metus laiko, mažametė I. D. niekam iš (duomenys neskelbtini) darbuotojų apie savo tariamai patirtą skausmą nesipasakojusi šią versiją iškėlė tik po 2010 m. spalio 29 d., kuomet kito (duomenys neskelbtini) A. B. kaltinamasis buvo melagingai apkaltintas, kad vartojo fizinį smurtą jo atžvilgiu.
Nurodo, kad nebuvo atsižvelgta, kad tiek I. D., tiek A. B. gyveno vienoje šeimynoje, buvo neoficialūs šios šeimynos lyderiai, visais įmanomais būdais dezorganizuojantys (duomenys neskelbtini) darbuotojų darbą ir visada sąmoningai siekiantys kaltinti jų savivalei nepaklūstančius darbuotojus nebūtais dalykais, ką iš esmės patvirtino ir liudytojos A. Š., L. R., S. P.. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiąja pripažintos I. D. parodymai sutampa su kitos liudytojos – K. P. parodymai, tačiau nuteistojo nuomone parodymai apie fizinio skausmo sukėlimo laiką ir aplinkybes nukentėjusios ir šios liudytojos parodymai esmingai skiriasi. Esami jų parodymuose prieštaravimai rodo, jog jos kalba ne apie tikrai patirtą vieną ir tą patį įvykį, o susitarusios apkalba jį, kiekviena nurodydama skirtingas, išgalvotas aplinkybes.
Prašo atsižvelgti į tai, kad jis paimdamas telefoną iš I. D. iš esmės vykdė savo pareigas ir (duomenys neskelbtini) vaikų elgesio ir tvarkos taisyklių reikalavimus ir savo kaip (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymą, siekė, kad būtų užtikrintas kitų globotinių ramus nakties poilsis. Ką patvirtino ir 2010-01-26 jo rašytas informacinis pranešimas (duomenys neskelbtini) direktoriui, kurio turinyje atsispindi aplinkybės susijusios su aptariama situacija, kai 2010-01-25 I. D. ir 22 val. 30 min. triukšmavo, nuo 22 vai. 45 min. garsiai kalbėjo mobiliuoju telefonu, leido muziką ir į jo nevienkartines pastabas nereagavo. Dėl ko, siekdamas užtikrinti nakties poilsio režimą, 23 val. 30 min. paėmė iš jos rankų mobilųjį telefoną ir buvo išplūstas necenzūriniais žodžiais.
S. P. pažymi, kad šiuo atveju teismas neatsižvelgė, kad jis kitų (duomenys neskelbtini) darbuotojų yra charakterizuojamas tik išimtinai teigiamai bei neįvertino jo darbo specifikos, atliktų veiksmų kryptingumo ir padarė nepagrįstą išvadą, kad jis veikdamas tiesiogine tyčia sukėlė I. D. fizinį skausmą. Teigia, kad paimdamas iš I. D. rankos telefoną ir taip nutraukdamas neteisėtus jos veiksmus, jis stengėsi dorai vykdyti savo profesines pareigas bei užtikrinti (duomenys neskelbtini) auklėtinių nakties rimtį ir poilsį, o ne vykdė kokią nors sumanytą nusikalstamą veiklą, ar norėjo, kad atsirastų kokie nors baudžiamajame kodekse numatyti padariniai. Atkreipia dėmesį, kad už žalą, kurią asmuo padaro vykdydamas profesines pareigas, jeigu neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų, neatsakoma. Be to, baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą dėl neatsargumo BK taip pat nenumato.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras - atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas.
Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.)
Nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d. sudėtis yra materiali, t. y. baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik atsiradus straipsnio dispozicijoje nurodytoms pasekmėms, tame tarpe ir nukentėjusiam asmeniui sukėlus fizinio skausmo sukėlimą (kitos, alternatyvios pasekmės - nežymus nukentėjusio asmens sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas - nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir jos nebus minimos). Tačiau šiuo atveju baudžiamajai atsakomybei atsirasti vien pasekmių nepakanka, nes straipsnio dispozicijoje yra nurodytas ir kitas būtinas objektyviosios pusės elementas - pasekmių sukėlimo būdas. Vadinasi, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str. 2 d. yra galima tik už veiką - fizinio skausmo sukėlimą konkrečiais, straipsnio dispozicijoje nurodytais alternatyviais veiksmais: arba mušimu, arba kankinimu, arba kitokiu smurtavimu, o jei pasekmės sukeliamos kitais, straipsnio dispozicijoje nenurodytais būdais, negalima ir baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį.
Skundžiamu nuosprendžiu S. P. kaltu pripažintas tuo, kad paėmęs už rankos pirštų bei sukdamas ranką sukėlė fizinį skausmą mažametei I. D.. Taigi, nuosprendį priėmęs teismas S. P. inkriminuotų veiksmų neįvertino ir nenurodė, ar šie S. P. veiksmai atitinka kurį nors iš BK 140 str. 2 d. dispozicijoje nurodytų šio nusikaltimo galimo padarymo būdų.
Mušimas ar kitoks smurtavimas BK 140 str. prasme reiškia poveikį į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą, o kankinimas reiškia, kad smurtauta buvo ilgai arba kad buvo sukeltos ne tik stiprios fizinės, bet ir dvasinės kančios. Iš to darytina išvada, kad baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį už fizinio skausmo sukėlimą atsirasti yra būtinas ir subjektyviosios pusės požymis- tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas turi daryti poveikį į nukentėjusio asmens kūną siekdamas pagrindinio tikslo - kad dėl kaltininko veikimo nukentėjęs asmuo patirtų fizinį skausmą. Pažymėtina ir tai, kad skausmas yra išimtinai subjektyvus pojūtis, kurio išmatuoti ar kitaip objektyviai įvertinti neįmanoma, todėl baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą galima tik nustačius, jog kaltininkas neabejotinai atliko įstatymo dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurie įstatymų leidėjo pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys tokį fizinį skausmą.
Byloje neginčytinai nustatyta, kad S. P., atlikdamas (duomenys neskelbtini) funkcijas, siekdamas užtikrinti, kad (duomenys neskelbtini) I. D. laikytųsi nustatytos tvarkos ir nakties metu netriukšmautų tyčia garsiai kalbėdama telefonu, po to, kai ši nereagavo į daugkartinius perspėjimus, iš jos rankų paėmė telefoną.
Iš šių nustatytų įvykio aplinkybių akivaizdu, jog S. P. atliktų veiksmų, nors ir susijusių su tam tikros jėgos panaudojimu I. D. atžvilgiu, nėra jokio pagrindo vertinti nei mušimu, nei kankinimu ar kitokiu smurtavimu ir kad S. P. veiksmais I. D. buvo sukeltas fizinis skausmas, nes S. P. jėgą panaudojo išimtinai tik tam, kad nutrauktų aiškiai neteisėtus I. D. veiksmus, o ne tam, kad jai sukeltų fizinį skausmą.
Šių aplinkybių pagrindu kolegija daro išvadą, kad S. P. veikoje I. D. atžvilgiu nėra nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 2 d. sudėties, todėl S. P. išteisinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p., 326 str. 4 d.,-
nusprendė:
Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. nuosprendžio dalį, kuria S. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. už fizinio skausmo sukėlimą mažametei I. D. panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: S. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo mažametei I. D. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti S. P. panaikinti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.