Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atkreipė dėmesį, kad nors teisės aktų, reglamentuojančių asmens laikymo sąlygas areštinėse ir įkalinimo įstaigose, reikalavimai nėra taikomi ilgalaikio sulaikymo patalpoms, tačiau asmens, laikomo tokiose patalpose, laikymo sąlygos, atsižvelgiant į šiose patalpose asmenų laikymo trukmę, taip pat privalo atlikti bendruosius asmens sveikatos saugos bei kasdienio poreikio tenkinimo reikalavimus. Šiaulių AVPK teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad ilgalaikio sulaikymo patalpoje buvo įrengtas sanitarinis mazgas, praustuvė su šaltu bei karštu vandeniu bei buvo lova su kitais baldais, reikalingais patogiai pavalgyti.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus bei faktines aplinkybes, paremtas rašytiniais įrodymais, Šiaulių AVKP nuomone, darytina pagrįsta išvada, kad pareiškėjo M. K. teisės dėl tinkamų laikymo Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygų pažeistos nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo M. K. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad būnant Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo pažeidžiamos jo teisės, buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-10-11 įsakymu Nr. V-492 (nauja redakcija 2010-03-31 įsakymu Nr. 5-V-263) patvirtinti „Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai“ (toliau – ir Reikalavimai) numato reikalavimus ilgalaikio sulaikymo patalpoms, kurias šių Reikalavimų 4 str. apibrėžia kaip specialiai įrengtas patalpas, skirtas teisės aktų tvarka asmenims, pristatytiems į policijos įstaigą, uždaryti ir laikyti iki 48 valandų. Šių reikalavimų 32.1 str. numato, jog ilgalaikio sulaikymo kameros bendras plotas turi būti ne mažesnis nei 5 kv. m, 33.6 str. numato, jog joje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas su 120-130 cm aukščio atskiriamąja pertvara, 33.7 str. numato, kad patalpoje turi būti lova, taburetės, stalas, 17 str. numato, jog šalia ilgalaikio sulaikymo kamerų įrengiama prausykla, 33.12 str. numato, jog langų įrengimas yra neprivalomas. Ilgalaikio sulaikymo patalpoms nėra numatyti pasivaikščiojimo kiemeliai, dušas. Reikalavimų 33.1 str. numato, jog vienam laikomam asmeniui gyvenamasis plotas negali būti mažesnis nei 5 kv. m., atmetus sanitarinio mazgo užimamą plotą.

Iš pateikto 2015-06-08 tarnybinio pranešimo Nr. 40-PR2-20340 „Dėl M. K. skundo“ matyti, jog asmenų, buvusių ilgalaikio sulaikymo patalpose tam tikru laiku apskaita Šiaulių aps. VPK Raseinių r. PK vedama nebuvo, tokio reikalavimo nebuvo. Jame taip pat nurodoma, jog ilgalaikio sulaikymo kamerose buvo laikoma ne daugiau kaip po du asmenis, esant galimybei, laikoma buvo po vieną.

Teismui pateikti įrodymai, jog Šiaulių aps. VPR Raseinių r. PK yra įrengtos 3 ilgalaikio sulaikymo kameros, jų bendras plotas yra 8,0975 kv. m, sanitarinis mazgas jose užima 0,9 kv. m . Šalia ilgalaikio sulaikymo patalpų įrengta prausykla – dušas.

Pareiškėjas M. K. Šiaulių aps. VPR Raseinių r. PK ilgalaikio sulaikymo kamerose buvo laikomas nuo 2013-09-10 iki 2013-09-12, nuo 2013-08-27 iki 2013-08-29, nuo 2013-09-24 iki 2013-09-26, laikomas apie 48 val. kiekvieną kartą, tokiu būdu, ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo viso 6 paras. Duomenų, po kiek asmenų buvo laikoma ilgalaikio sulaikymo patalpose, nepateikta, nurodoma, jog buvo laikoma 1-2 asmenys, tad pareiškėjui M. K. teko nuo 4,05 kv. m iki 8,09 kv. m ilgalaikio sulaikymo patalpos ploto. Išskaičiavus iš ilgalaikio sulaikymo patalpos sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko nuo 3,6 iki 7,2 kv. m kameros ploto.

Įrodymų, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas kameroje būtų laikomas vienas, nėra, atsakovas nurodo, jog esant galimybei, asmenys laikomi po vieną, tačiau, pristačius į Raseinių PK ilgalaikio sulaikymo kameras daugiau žmonių, jie gali būti laikomi ir po du. Laikotarpiu nuo 2013-09-10 iki 2013-09-12 buvo pristatyti 7 asmenys,, nuo 2013-08-27 iki 2013-08-29 pristatyti 3 asmenys, nuo 2013-09-24 iki 2013-09-26 pristatyti 4 asmenys, viso kamerų yra keturios. Kiek ir kada į kamerą buvo patalpinta asmenų, apskaita nevedama. Tokiu būdu, bylos medžiaga nepaneigta galimybė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į minimalų jam tenkantį kameros plotą.

Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 6 dienas, buvo galimai laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą ilgalaikio sulaikymo patalpos plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam ilgalaikio sulaikymo patalpoje, teko mažiau kaip 5,0 kv. m ploto. Šiaulių aps. VPK Raseinių r. PK pareigūnai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam ilgalaikio sulaikymo patalpoje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5,0 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo laikomas ilgalaikio sulaikymo patalpoje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija. Būtent šia aplinkybe pareiškėjas iš esmės ir motyvuoja neturtinės žalos padarymą.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Šiuo atveju byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi pareiškimu į teismą, nurodydamas, jog buvo pažeista jo subjektinė teisė būti laikomam areštinėje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, tokiu būdu, nurodė, kad būtent dėl tokio jo subjektinės teisės pažeidimo atsirado neigiami padariniai dėl kurių jis prašo priteisti neturtinę žalą, tačiau byloje yra nustatyta, jog pareiškėjui bet kokiu atveju teko ne mažiau nei 3,6 kv. m ilgalaikio sulaikymo patalpos plotas, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas nurodė, jog jam turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, ir dėl to padaryta žala, nors pagal teisės aktus ir nurodoma, jog turėjo tekti ne mažiau 5,0 kv. m ploto, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau kaip 20 mėnesiams nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių aps. VPR Raseinių r. PK. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba 20 mėnesius, taip pat leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime.

Teismas sprendžia, jog atsižvelgiant administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (tris kartus po dvi dienas, viso 6 dienas su 11-12 dienų pertraukomis tarp buvimų Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose, neužtikrinant minimalaus kameros ploto asmeniui kameroje, bei esant pareiškėjo subjektiniai nuomonei, jog plotas turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m), į tai, kad pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, jog pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus 20 mėnesiams nuo jo išvykimo iš iš Šiaulių aps. VPR Raseinių r. PK, vertina, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas laikymo ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies. Pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygas, o reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. K. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo M. K., a. k. (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygas buvo pažeista.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.