Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Rimas Švirinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-180-319/2014

Teisėjas Raimundas Mikšta Teisminio proceso Nr. 1-23-1-01100-2011-3

2014 m. birželio 3 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, išteisintiesiems L. B. ir A. S., jų gynėjams advokatams Ramutei Budrytei, ir Vaclovui Kaminskiui, ekspertėms D. T., Ramunei Drazdauskienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Osvaldo Stadaliaus apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012-12-17 nuosprendžio, kuriuo A. S. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK ) 140 straipsnio 2 dalį nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o L. B. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 163 straipsnį, nesant jos veiksmuose nusikalstamos veikos požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. pagal BK 140 str. 2 d. buvo kaltinamas dėl to, kad jis, 2011-11-12, apie 19.30 val., bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), tyčia rykšte mušė bei sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 7 kartus į įvairias kūno vietas savo mažametei dukrai A. S., gimusiai (duomenys neskelbtini), taip padarė poodines kraujosruvas veide, viršugalvyje, šlaunyje, nežymiai sutrikdė sveikatą mažametei.

L. B. pagal BK 163 str. buvo kaltinama dėl to, kad 2011-11-12, apie 19.30 val. savo namuose, esančiuose adresu: Kaunas, (duomenys neskelbtini), sugyventiniui A. S. rykšte mušant bei suduodant smūgius rankomis bei kojomis mažametei dukrai A. S., gimusiai (duomenys neskelbtini), piktnaudžiavo savo kaip motinos pareigomis, t. y. pritardama bei skatindama neteisėtus sugyventinio A. S. veiksmus, nesiėmė jokių priemonių nutraukti neteisėtą fizinį smurtą prieš mažametę dukrą ir savo veiksmais leido, kad dukros atžvilgiu būtų vartojamas smurtas, bei pati tyčiojosi, žemino mažametę dukrą bei psichologiškai ją smukdė, t. y. grasino atsisakyti kaip dukros.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, prokuroro apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikusi įrodymų tyrimą, sprendžia, kad prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus nustatė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, padarė nepagrįstas išvadas dėl kaltinamųjų kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas nebuvimo, tai yra netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą vertindamas įrodymus, todėl daro išvadą, kad reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir L. B. bei A. S. atžvilgiu priimtinas naujas - apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodytinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai, turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

2011-12-28 Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G3086 /11(02) nurodyta, kad A. S. konstatuota poodinės kraujosruvos veide, viršugalvyje, šlaunyse. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu ir galėjo gautis suduodant kumščiu, spiriant, suduodant medine lazda. Sužalojimai padaryti septynių ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, galimai 2011-11-12. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 tomas, b. l. 19).

2012-05-10 Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-50/2012, kurį pasirašė ekspertės D. Trijonytė. ir Ramunė Drazdauskienė, nurodyta, kad: 1) A. S. jos sužalojimo metu- 2011 m lapkričio 11-12 dienomis, nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu ir nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje; 2) A. S., atsižvelgiant į jos amžių bei turimas žinias, byloje nagrinėjamo įvykio metu galėjo ir šiuo metu gali teisingai suprasti jos atžvilgiu atliktų veiksmų prasmę, tačiau dėl situacijos aplinkybių (fiziškai stipresnis įtariamasis, nesulaukė pagalbos iš mamos) ji negalėjo aktyviau šiems veiksmams priešintis; 3) Šiuo metu A. S. neserga lėtiniu psichikos sutrikimu ir nėra laikino psichikos sutrikimo būsenoje, jai konstatuotas mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas; 4) A. S., atsižvelgiant į jos protinio išsivystymo lygį, pažintinės veiklos ypatumus ir psichologinius individualius ypatumus, galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, įvykio dalyviai, jų veiksmai) ir duoti apie tai parodymus. A. S. parodymai yra realistiški, jie atitinka jos pažintinės veiklos ypatumus, gyvenimišką patirtį bei individualius psichologinius ypatumus (nebrandi, atvira, betarpiška, menka impulsų kontrolė); 5) A. S. padidintas polinkis fantazuoti ir padidintas polinkis į įtaigumą nėra būdingi. Remiantis A. S. žodžiais, jos mama bandė daryti poveikį jos duodamiems parodymams (prašė atsiimti parodymus prieš įtariamąjį), tačiau esminės įtakos jos duodamiems parodymams tai nepadarė; (1 tomas, b. l. 65-70).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje paklausta teismo ekspertė psichologė D. Ttijonytė ekspertizės išvadą pilnai patvirtino ir paaiškino, kad A. S. galėjo ir gali suprasti savo veiksmus. Jos išsivystymas ir bendravimas duoda pagrindą teigti, kad ji gali duoti parodymus. Pagal metodus, kuriuos taiko psichologai, polinkis fantazuoti nestebimas. Vertinant apskirtai vaiko elgesį ir jo sutrikimus, ekspertė nurodė, jog nukentėjusioji nuo vaikystės yra aktyvesnis vaikas, sulėtėjusi jos psichomotorinė veikla, yra kalbos sutrikimas, menka impulso kontrolė, stresinėse situacijose mergaitė nemoka elgtis tinkamai, manipuliuojančio elgesio nenustatyta. Į gynybos klausimą ekspertė atsakė, kad išvadoje neteigiama, kad mergaitė nefantazuoja, nebuvo nustatyta, kad ji fantazavo būtent šioje byloje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje paklausta teismo ekspertė psichiatrė Ramunė Drazdauskienė paaiškino, kad ekspertizės išvadą tvirtina ir nurodė, kad A. S. nesirgo lėtiniais psichikos susirgimais. Mergaitei buvo konstatuotas mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas, ką gali išprovokuoti ir paūminti bet kokia situacija, taip pat pavirtino ir kitus išvados duomenis, kad mergaitės raida vėlavo, vėlavo jos raida judėti, vaikščioti, buvo rastas defektas, tačiau nebuvo diagnozuotas, kad pas ją yra riba tarp protinio atsilikimo ir žemo intelekto. Tačiau kalbant apie konkrečius šios bylos įvykius, konstatuota, kad ji įvykio aplinkybių nekūrė. Peržiūrėjus vaizdo įrašą su užfiksuota nukentėjusiosios apklausa, ekspertė nurodė, kad iš mergaitės parodymų matyti, jog ji pasimetusi tarp šeimos narių, neaišku, ar dėl patėvio, ji dažnai bėga iš namų. Mergaitės emocijos keičiasi nuo pokalbio temos, ji agresyviai kalba apie įvykį, viskas atitinka situaciją, adekvatu.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jos nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog A. S. kaltinime nurodytoje vietoje ir laiku mažametės A. S. atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, numatytus BK 140 str. 2 d. Tokios teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Nors kaltinamasis A. S. savo kaltę neigia, tvirtindamas, kad nukentėjusiosios nemušė ir nors byloje nėra asmenų, kurie galėtų patvirtinti matę smūgių nukentėjusiajai sudavimą, jo kaltę patvirtina byloje sutrinktų ir aptartų įrodymų visuma.

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios parodymų dėl kaltinime išdėstytų aplinkybių visiškai neanalizavo, negretino su kitais byloje surinktais duomenimis, nenurodė, kokius prieštaravimus ar neatitikimus juose nustatė, o juos neobjektyviais ir nepatikimais laikė dėl nukentėjusiosios įtemptų santykių su A. S. ir jos priešiškumo jo atžvilgiu. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis kaltinamųjų ir liudytojos D. L. parodymais.

Aukštesnysis teismas, išanalizavęs mažametės nukentėjusiosios A. S. parodymų turinį, įvertinęs juos kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, daro išvadą, jog jos parodymai yra išsamūs ir nuoseklūs, juos patvirtina rašytiniai bylos duomenys, todėl laikyti juos neobjektyviais, neatitinkančiais tikrovės ir nelaikyti kaltinamųjų kaltę patvirtinančių įrodymų nebuvo jokio pagrindo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad po sumušimo, mažametė A. S. po jos atžvilgiu pavartoto smurto, kitą dieną pati atvyko į policiją ir pranešė apie namuose patirtą fizinį smurtą ir nurodė, kad dėl to nebenori grįžti namo. Apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo nukentėjusioji parodė, kad ją mušė patėvis t.y. A. S., nurodė jos sumušimo detales, kad jis pradėjo mušti ją su rykšte per kojas, blauzdas, paskui pradėjo ją spardyti, daužyti kumščiais ir smaugti, sudavė į žandikaulį. Atliekant tyrimą dėl nukentėjusiosios sužalojimų, teismo medicinos specialistei A. S. taip pat nurodė iš esmės tas pačias jos sužalojimo aplinkybes. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertams ji apie įvykį pasakojo taip pat išsamiai ir nuosekliai, nurodė iš esmės tas pačias detales. Visur, kur ji pasakojo įvykio aplinkybes, nuosekliai tvirtino, kad ją sumušė A. S.. Taip pat nukentėjusioji nurodė ir tą aplinkybę, kad jos mama darė jai spaudimą dėl neteisingų parodymų davimo - kad jai sudavė ne patėvis A. S., o motina L. B., tačiau A. S. vis tiek nurodė tikras aplinkybes.

Be to, kad mažametės nukentėjusiosios parodymai, tiek jos apklausos metu, tiek ir atliekant teismo medicinos bei teismo psichologine - psichiatrinę ekspertizes, buvo nuoseklūs nurodant įvykio aplinkybes, dėl ko laikytini objektyviais ir atitinkantys realią situaciją, jie nėra vienintelis kaltinamųjų kaltę patvirtinantis įrodymų šaltinis. Iš 2011-12-28 teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 3086/11(02) matyti, kad A. S. konstatuota poodinės kraujosruvos veide, viršugalvyje, šlaunyse, sužalojimai padaryti kietu buku daiktu ir galėjo gautis suduodant kumščiu, spiriant, suduodant medine lazda. Sužalojimai padaryti septynių ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, galimai 2011-11-12. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 19). Taigi, iš šio neginčijamo įrodymo matyti, kad sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti būtent tose vietose, į kurias pagal nukentėjusiosios parodymus, jai sudavė A. S. ir sužalojimų pobūdis taip pat atitiko nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, t.y., pavirtinta, kad suduota galėjo būti lazda, koja ir kumščiu.

Pirmosios instancijos teismas, neanalizavęs aptartų įrodymų pagrįstumo, jų kontekste negalėjo teisingai ir objektyviai įvertinti ir kitų įrodymų. Būtent, skundžiamame nuosprendyje teismas vienu iš nukentėjusiosios parodymų nepatikimumą patvirtinančiu įrodymu laikė liudytojos D. L. parodymus apie tai, kad A. S. yra linkusi meluoti, išsisukinėti, kad gyvendama „Pastogės“ centre, melavo apie telefono įsigijimo aplinkybes ir netgi apie savo išžaginimą. Taigi, šiuo atveju teismo buvo vertinama tik ta parodymų dalis, kuri apibūdina nukentėjusiosios asmenybės bruožus, tačiau neatsižvelgta į tą parodymų dalį, kuri tiesiogiai susijusi su tiriama nusikalstama veika. Liudytoja D. L. parodė, kad A. S., gyvendama gerovės centre „Pastogė“, ne kartą yra išsakiusi savo poziciją, jog ji nori grįžti namo pas mamą, tačiau tik tuomet, jeigu namuose negyvens A. S., nes jis prieš ją vartojo smurtą, ji prie jo jaučiasi nesaugi.

Taigi, akivaizdu, kad tokie liudytojos parodymai, aukščiau aptartų įrodymų kontekste, tik dar kartą patvirtina nukentėjusiosios pozicijos nuoseklumą ir tuo pačiu patvirtina A. S. kaltę. Teismas šios liudytojos parodymus vertino netinkamai, akcentuodamas ne esmines bylai aplinkybes. Pažymėtina, kad tai, kad nukentėjusioji yra linkusi meluoti, prigalvoti nebūtų įvykių, yra tik jos asmenybės ypatumai ir niekaip nepavirtina, kad ji melavo būtent ir šioje byloje dėl jos atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas lygiai tą pačią klaidą padarė ir dėl abiejų kaltinamųjų parodymų vertinimo, nes jų visiškai neanalizavo, netikrino jų nuoseklumo, atitikimo kitai bylos medžiagai, o A. S. ir L. B. išsakytas versijas besąlygiškai laikė teisingomis. Abiejų kaltinamųjų parodymuose yra tam tikrų neatitikimų, nenuoseklumo svarbiose detalėse.

A. S. teisme parodė, kad nusiskynė pora rykščių, padavė jas L. B. ir išėjo iš kambario, nes jam reikėjo išvažiuoti ir kaip L. B. sudavė nukentėjusiajai, jis nematė. Ikiteisminio tyrimo metu jis neminėjo, jog išlaužęs šakeles ir padavęs L. B., būtų išvykęs iš namų, o sakė buvęs kitame kambaryje, suprato, kad žmona sudavė dukrai, tačiau A. net neverkė, tik nusirengė ir nuėjo miegoti.

L. B. teisme nurodė, kad iš A. S. pusės jokių veiksmų prieš dukrą nebuvo, jis tik atnešė rykštes, padavė jai, kuriomis ji ir uždavė dukrai, bet vyras įvykio nematė, nes buvo kitame kambaryje. Ikiteisminio tyrimo ji nurodė, kad paėmus dukrą iš policijos A. S. net negrįžo su jomis kartu namo, o nuvažiavo savo keliais, namuose ji pati išsilaužė medžio šaką ir apie 8 kartus sudavė ja dukrai per sėdmenis ir šlaunis. Namuose buvo viena su vaikais, A. S. nebuvo.

Kaip matyti iš aptartų kaltinamųjų parodymų, aplinkybė dėl A. S. buvimo namuose tuo metu, kai buvo sumušta A. S., jų parodymai nenuoseklūs, buvo keičiami, pateiktos net trys versijos - kad A. S. net iš policijos nevažiavo namo, kad jis padavęs išlaužtas rykštes L. B. išvažiavo iš namų ir kad padavęs išlaužtas rykštes L. B., išėjo į kitą kambarį. Taigi, iš šių kaltinamųjų pateiktų versijų akivaizdžiai matyti, kad bet kokiais būdais buvo bandoma teigti, kad smurtą A. S. atžvilgiu naudojo jos motina, o A. S. nusikaltimo padarymo vietoje apskritai nebuvo, taip siekiant paneigti jo kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Be to, kad šie kaltinamųjų parodymai prieštaringi vieni kitiems, jų neatitikimą faktinėms aplinkybėms patvirtina nukentėjusiosios parodymai, kuriuose ji be to, kad nuosekliai nurodė, jog ją sužalojo ne kas kitas, o A. S., ir kad tik po sumušimo jis išvažiavo iš namų, taip pat yra patvirtino, kad jos motina skambino jai į centą „Pastogė“ ir bandė įkalbėti duoti melagingus parodymus, jog ją sumušė ne A. S., o ji - L. B..

Be to, L. B. parodymus, jog ji rykšte sudavė dukrai per sėdmenis ir šlaunis, paneigia teismo medicinos išvadoje nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai ne tik ant šlaunų, tačiau ir ant veido, galvoje, ir padaryti jie kietu buku daiktu, galimai lazda, spiriant ar suduodant kumščiu.

Pirmosios instancijos teismas, laikydamas kaltinamosios L. B. parodymus teisingais, visiškai ignoravo šį neginčijamą objektyvų byloje esantį įrodymą, kuriame esantys duomenys akivaizdžiai paneigia L. B. nurodytą įvykio versiją.

Kaltinamojo A. S. parodymų nenuoširdumą ir siekį išvengti atsakomybės parodo tai, kad jis, neigdamas savo kaltę dėl mažametės A. S. sumušimo, taip pat tvirtino, kad jis nėra mušęs nei vieno savo vaiko, nors įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu jis yra pripažintas kaltu ir nuteistas už smurto panaudojimą kitos savo dukters atžvilgiu. Neigdamas savo kaltę ir siekdamas įtikinti, kad nukentėjusiosios parodymai neteisingi, kaltinamasis be to, kad apibūdino A. S. kaip sunkaus charakterio, nuolat meluojančią, prisigalvojančią nebūtų dalykų vaiką, dar teisme deklaratyviai nurodė, jog apkalbėti jį A. S. primokė draugės mama, tačiau jokių duomenų apie šį asmenį ir dėl kokių priežasčių jis galėtų taip elgtis, kaltinamasis nenurodė.

Taigi, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad tokie kaltinamųjų parodymai kelia abejonių dėl jų objektyvumo ir todėl jie negali būti laikomi teisingais ir patikimais.

Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino ir tokie veiksmai buvo padaryti mažamečiui arba kankinant nukentėjusį asmenį.

Kaltinamasis A. S. rykšte mušdamas bei suduodamas rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 7 kartus į įvairias kūno vietas savo mažametei dukrai A. S., gim. (duomenys neskelbtini), tokiais savo veiksmais padarė jai sužalojimus ir taip nežymiai sutrikdė mažametės A. S. sveikatą. Įvertinus visus byloje aptartus įrodymus, aukštesnysis teismas daro neabejotiną išvadą, kad kaltinamasis A. S., suduodamas smūgius lazda, ranka ir koja nukentėjusiajai A. S. per kojas, galvą, veidą, suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, tokių padarinių siekė ir norėjo, todėl šį nežymų sveikatos sutrikdymą teismas laiko padarytu tiesiogine tyčia ir jo veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje (2003-07-04 įstatymo Nr. IX -1706 redakcija, įsigal. 2003-07-25), sudėtis, nes tarp jo tyčinių veiksmų ir atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog A. S. kaltė neįrodyta, pripažino, jog ir L. B. pareikštas kaltinimas pagal BK 163 str. nepasitvirtino, nes jis buvo grindžiamas tais pačiais duomenimis kaip ir kaltinimas A. S.. Skundžiamame nuosprendyje netinkamai įvertinus įrodymus ir padarius išadą, jog A. S. nukentėjusiosios nemušė, taigi, ir L. B. negalėjo to matyti ir į tokį elgesį savo vaiko atžvilgiu reaguoti, pirmosios instancijos teismas negalėjo objektyviai įvertinti visų įvykių ir padaryti teisingą išvadą dėl L. B. kaltės padarius inkriminuotą nusikaltimą. Buvo nustatyta, kad vienintelis įrodytas dalykas, kas galėjo būti vertinamas kaip BK 163 str. sudėties L. B. veiksmuose buvimas, tai jos pasakymas, kad ji atsisakys nukentėjusiosios A. S. kaip dukros, tačiau teismo šie veiksmai buvo vertinami ne kaip nusikalstami – piknaudžiavimas motinos teisėmis ar psichologinis smurtas vaiko atžvilgiu, bet tik kaip auklėjamojo pobūdžio priemonė.

Aukščiau aptartais įrodymais nustačius, jog kaltinime nurodytos aplinkybės pasitvirtino, kad nukentėjusiosios parodymai laikytini teisingais ir objektyviais, konstatuojama, kad pasitvirtino kaltinimas ir L. B. atžvilgiu dėl BK 163 str. numatyto nusikaltimo padarymo visoje jo apimtyje.

Pagal BK 163 straipsnį atsako tas, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Straipsnio dispozicijoje nurodytos kelios alternatyvios veikos, be to, ne visos apibūdintos konkrečiais veiksmais, todėl kiekvienu konkrečiu atveju gali reikėti vertinti, ar atlikti veiksmai laikytini žiaurus elgimasis su vaiku. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. tik suvokdamas pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį ir norėdamas taip veikti.

Nukentėjusioji parodė, kad kai A. S. ją mušė, mama tuo metu stovėjo šalia kaip pabučiuota ir nieko nesakė. Po įvykio patėvis iš karto išvažiavo, o mama iš jos juokėsi, sakė, kad jos atsisakys kaip dukros. Nukentėjusioji ekspertams taip pat nurodė, kad paskambinusi mama prašė kaltę versti ant jos, kad patėvis būtų nekaltas, jei taip nepadarys, gąsdino neįleisianti į namus, tačiau parodymuose bei pasakodama apie įvykius ekspertams, nukentėjusioji nuosekliai tvirtino, kad mama namuose jos nemušė. L. B. kaltę iš dalies patvirtina ir jos pačios parodymai, nes ji neneigia, kad dėl sunkaus dukros būdo ji turi daug problemų, todėl yra A. sakiusi, kad jos atsisakys.

Mažametis yra visapusiškai – fiziškai, emociškai, psichologiškai labiau pažeidžiamas žmogus nei suaugęs, todėl pats negali apsiginti nuo žiauraus, pažeminančio, skaudinančio ir kito neteisėto elgesio savo atžvilgiu, tam yra tėvai, globėjai, kurie ir privalo užtikrinti vaiko teisių apsaugą, ginti vaiką nuo bet kokio fizinio ir psichologinio smurto.

Byloje nustatyta, kad L. B. matė, kaip A. S. smurtavo mažametės jos dukros atžvilgiu, tačiau ne tik kad negynė, neužtarė dukros, tačiau palaikė smurtautoją, sutiko su tokiu jo elgesiu. Akivaizdu, kad tokioje situacijoje, patiriantis fizinį smurtą vaikas, tikisi iš artimiausio žmogaus – mamos, apgynimo, palaikymo, o šiuo atveju to nebuvo. Iš nukentėjusiosios parodymų, kad A. S. ją mušant, „mama stovėjo kaip pabučiuota ir nieko nedarė, o paskui dar ir juokėsi, sakė atsisakys kaip dukros“ (tokių dukrai pasakytų žodžių neneigė ir pati kaltinamoji), darytina neabejotina išvada, kad vaiko lūkesčiai dėl mamos elgesio nebuvo pateisinti, o priešingai, tokiais veiksmais ji ne tik nepalaikė savo mažamečio vaiko, tačiau ir pati aktyviais veiksmais – juoku ir žodžiais parodė neigiamą poziciją jos atžvilgiu. Tai, kad mažametė dėl tokių mamos veiksmų jautėsi įskaudinta, pažeminta, nesuprasta ir nesaugi, parodo jos veiksmai po šio įvykio – A. S. išėjo iš namų gyventi į globos centrą „Pastogė“.

Pažymėtina, kad šiuo atveju, sprendžiant, ar L. B. veika atitinka BK 163 straipsnio sudėtį, jos veiksmų kvalifikacijai jokios reikšmės neturi priežastys, dėl ko ji atliko tokius veiksmus, t.y. negalima priežastimi laikyti mažamečio elgesio, nes bet koks jo elgesys jokiais atvejais nepateisina suaugusiojo neteisėtų veiksmų mažamečio asmens atžvilgiu. Be to, šiuo atveju esant formaliai nusikaltimo sudėčiai, nereikia įrodinėti ir nusikalstamos veikos padarymo tikslo, pakanka, kad įrodytas pats veiksmo padarymo faktas.

Įvertinęs visus byloje aptartus įrodymus, aukštesnysis teismas daro neabejotiną išvadą, kad kaltinamoji L. B., pritardama bei skatindama neteisėtus sugyventinio A. S. veiksmus savo mažametės dukros A. S. atžvilgiu, nesiimdama jokių priemonių nutraukti neteisėtą fizinį smurtą prieš mažametę dukrą, savo veiksmais leido, kad dukros atžvilgiu būtų vartojamas smurtas bei pati tyčiojosi, žemino mažametę dukrą t.y. grasino atsisakyti kaip dukros, t.y. tyčia, sąmoningai piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis bei psichologiškai gniuždė mažametę dukrą A. S., todėl jos veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 163 straipsnyje, sudėtis.

Skiriant kaltinamiesiems bausmes, teisėjų kolegija atsižvelgia į BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus: padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamųjų asmenybes.

A. S. padarė tyčinį, smurtinį nusikaltimą prieš mažametį asmenį, jis anksčiau teistas 4 kartus, paskutinį kartą už analogišką nusikalstamą veiką, eilė kartų baustas administracine tvarka (t.2, b.ol. 39), nedirbantis, išsituokęs. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. A. S. būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, neišnykus ir nepanaikintam teistumui, padarė naują tyčinį nusikaltimą, todėl jis yra recidyvistas (BK 27 str.1 d.). Recidyvistui už tyčinį nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d. ). Teismas nenustatė aplinkybių, kurių pagrindu A. S. būtų galima netaikyti šios bendros taisyklės, todėl jam skiriama su laisvės atėmimu susijusi bausmė, mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. A. S. šią nusikalstamą veiką padarė dar prieš priimant Kauno rajono apylinkės teismo 2012-03-30 nuosprendį, todėl ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir šiuo nuosprendžiu skiriama bausmės turi būti bendrinamos pagal BK 63 straipsnyje numatytas taisykles (BK 63 str. 9 d.). Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamasis 2012-03-30 nuosprendžiu paskirtą 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmę jau yra atlikęs, todėl vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, subendrinus bausmes, į bausmės laiką įskaitytina bausmė, visiškai atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.

L. B. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą prieš mažametį asmenį, ji anksčiau neteista, bausta administracine tvarka, išsituokusi, nedirbanti, registruota darbo biržoje. Kaltinamosios atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmės tikslai kaltinamajai bus pasiekti paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą, nustatant artimą vidurkiui jos terminą, taip pat paskiriant jai įpareigojimą nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros ketvirtojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. S., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje (2003-07-04 įstatymo Nr. IX -1706 redakcija, įsigal. 2003-07-25) ir paskirti bausmę – laisvės atėmimą dešimčiai mėnesių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su 2012-03-30 nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirti jam galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams penkiems mėnesiams. Į paskirtos bausmės laiką įskaityti visiškai atliktą bausmę pagal 2012-03-30 nuosprendį.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kardomąsias priemones, rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, panaikinti pradėjus vykdyti nuosprendį.

L. B., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 163 straipsnyje ir paskirti bausmę – laisvės apribojimą šešiems mėnesiams, įpareigojant ją nuo 22 val. iki 6 val. būti savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune.

Kardomąją priemonę, rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo.