Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje pateikti A. L. asmens bylos duomenys (b. l. 14-15) patvirtina, kad pareiškėjas teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN atliko nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. (atvyko iš Marijampolės pataisos namų) iki 2018 m. gegužės 29 d. (išvyko į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Lietuvos valstybei atstovaujančių Alytaus PN neteisėtų veiksmų (neveikimo) nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gegužės 29 d., atlyginimo. Pareiškėjas skundu į teismą per pataisos įstaigos administraciją kreipėsi 2018 m. liepos 20 d. (b. l. 4).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas valstybė yra specialusis – viešas asmuo. Toks atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia CK 6.271 straipsnio 1 dalyje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, pasireiškiančius tuo, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, sprendžiant, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, atsižvelgiama į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (toliau – Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos, galiojo iki 2017 m. sausio 1 d.). Pagal šias normas, nuteistiems vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Taigi, Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos iki 2017 m. sausio 1 d. nenumatė, kad nuteistiesiems turi būti išduodami dantų šepetėliai, dantų pasta ir skutimosi peiliukai. Tačiau pagal Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų (2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcija) Pastabų 7 punktą, suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi, ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems - suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o tokių higienos priemonių skyrimas nuteistiesiems nebuvo numatytas. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 4 ir 5 punktai numato, jog pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant jų rašytiniam prašymui.

Dėl higienos priemonių išdavimo 2016 m. birželio 1 d. - 2017 m. sausio 1 d. laikotarpiu

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš jam neskirtų higienos priemonių - dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliukų, tualetinio popieriaus, muilo, dezodoranto. Atsakovės atstovas, atsikirsdamas į pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl higienos priemonių neišdavimo, tvirtino, kad iki 2017 m. sausio 1 d. galioję teisės aktai Alytaus PN nenustatė pareigos išduoti nuteistiesiems dantų pastos, dantų šepetėlių ir skutimosi peiliukų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas aukščiau nurodytų teisės normų nuostatas, padarė išvadą, kad iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetėlį bei skutimosi peiliukus, neatitinka Konvencijos nuostatų. LVAT vertino, kad tokiu atveju susiduriama su įstatymo ir Konvencijos normų kolizija, kuri, kaip teisės taikymo klausimas, išsprendžiama, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatas. LVAT išaiškino, kad, pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017). Be to, sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo, atsižvelgiama į EŽTT sprendime, priimto byloje Melnitis prieš Latviją, pateiktus išaiškinimus. Nurodytoje byloje buvo nagrinėjamas dėl kalėjime laikyto asmens skundo, kuriame, be kitų netinkamų laikymo sąlygų, nurodyta ir tai, kad įkalinimo įstaigos administracija atsisakė jį aprūpinti asmens higienos priemonėmis, tarp jų - ir muilu, dantų šepetėliu, dantų pasta, todėl asmuo nuolat jautėsi nešvarus ir žeminamas. EŽTT pripažino, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, tai akivaizdžiai sukėlė kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kančią. EŽTT konstatavo, kad nacionalinės valdžios nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį aukščiau nurodytomis higienos priemonėmis pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų - ir Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. EŽTT akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo Konvencijoje nustatytų pareigų, tarp jų – ir pareigos užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu.

Atsižvelgus į LVAT ir EŽTT išaiškinimus, vertinama, kad pareiškėjo neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl tos aplinkybės, jog Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos nenumatė kai kurių higienos priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Teismas, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, vadovaudamasis aukščiau nurodyta LVAT ir EŽTT teismine praktika bei atsižvelgęs į tai, jog Konvencijos pažeidimas yra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei kilti, daro išvadą, kad 2016 m. birželio 1 d. - 2017 m. sausio 1 d. laikotarpiu valstybė neveikė taip, kaip reikalavo teisės aktai.

Alytaus PN nurodė, kad iki 2017 m. sausio 1 d. tualetinis popierius ir muilas pareiškėjui buvo nustatyta tvarka išduodamos, nepriklausomai nuo asmens mokumo. Teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą kritiškai vertinti tokius atsakovės atstovo paaiškinimus ir jais abejoti. Bylos duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus PN dėl tualetinio popieriaus ar muilo neišdavimo ar šių priemonių trūkumo, pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kada ir kokių higienos priemonių negavo. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjo argumentai dėl tualetinio popieriaus ir muilo neišdavimo 2016 m. birželio 1 d. - 2017 m. sausio 1 d. laikotarpiu atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl higienos priemonių išdavimo 2017 m. sausio 1 d. - 2018 m. gegužės 29 d. laikotarpiu

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr.1R-132 pakeitė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymą Nr. 1R-139 „Dėl Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ ir išdėstė jį nauja redakcija. Šiuo įsakymu, įsigaliojusiu 2017 m. sausio 1 d., buvo patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas. Alytaus PN 2017 m. vasario 1 d. įsigaliojo Alytaus pataisos namuose direktoriaus 2017 m. sausio 17 d. įsakymu Nr.1-24 patvirtintas Alytaus pataisos namuose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (b. l. 23- 25).

Pagal Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 5 punktą, higienos priemonių išdavimas nuteistiesiems yra siejamas su asmens nemokumu bei rašytinio prašymo pateikimu. Remiantis Aprašo 13 punktu, nuteistasis laikomas nemokiu, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos (nuo 2015 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 924 patvirtintas 38 Eur bazinės socialinės išmokos dydis) dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 12 punktas nustato, kad suimtajam (nuteistajam) išduotų drabužių, avalynės, patalynės ir higienos reikmenų apskaita vedama elektroninėje apskaitos sistemoje, o suimtajam (nuteistajam) išvykus į kitą laisvės atėmimo vietą, užtikrinamas šių duomenų perdavimas; tuo atveju, jei laisvės atėmimo vietų įstaigoje nėra įdiegta elektroninė apskaitos sistema, suimtajam (nuteistajam) išduotų drabužių, avalynės, patalynės ir higienos reikmenų apskaita vedama nustatytos formos suimtojo (nuteistojo) materialinio buitinio aprūpinimo kortelėje, kuri saugoma suimtojo (nuteistojo) asmens byloje. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Alytaus pataisos namuose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 7 punkte (b. l. 23-25).

Alytaus PN pateikti Nuteistojo aprūpinimo higienos reikmenimis kortelės duomenys patvirtina, kad pareiškėjas higienos reikmenis gavo 2017 m. vasario 13 d. ir kovo 6 d. bei 2018 m. vasario 5 d. bei balandžio 23 d. (b. l. 21). Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad kitais laikotarpiais pareiškėjas, įvertinus jo disponuojamas pinigines lėšas, buvo laikomas mokiu arba nepateikė prašymų, kaip to reikalauja Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 5 punktas.

Atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes bei galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiškėjo skundo teiginiai, kad 2017 m. sausio 1 d. - 2018 m. gegužės 29 d. laikotarpiu Alytaus PN veiksmai, aprūpinant pareiškėją higienos priemonėmis, buvo neteisėti, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neišduodant higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliukų), buvo žeminamas jo orumas, jis patyrė dvasinius bei psichologinis išgyvenimus. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl aukščiau nurodyto pataisos įstaigos neveikimo galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs aprūpintas jo nurodytomis higienos priemonėmis. Tai, kad asmuo, laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010). Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad atsakovės atstovui neišdavus pareiškėjui asmens higienos priemonių, pareiškėjui kilo neigiamų pasekmių, kurios patenka į CK 6.250 straipsnyje pateikiamą neturtinės žalos apibrėžimą; šios pasekmės buvo priežastiniu ryšiu susijusios su neteisėtais atsakovės atstovo veiksmais (neveikimu), kurie vertintini ir kaip Konvencijos 3 ir 14 straipsnių pažeidimas.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į asmeniui kilusias pasekmes, žalą padariusio subjekto kaltę, padarytos žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Be to, teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

Byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Alytaus PN administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl higienos priemonių išdavimo, kad pataisos įstaiga būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir kad dėl teisės į aprūpinimą higienos priemonėmis pažeidimo būtų kilę nepataisomų ar itin sunkių padarinių pareiškėjo sveikatai. Teismui pripažinus, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN buvo pažeista 2016 m. birželio 1 d. – 2017 m. sausio 1 d. laikotarpiu, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę, sprendžiama, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad A. L. (A. L.), 2016 m. birželio 1 d. - 2017 m. sausio 1 d. laikotarpiu Alytaus pataisos namuose atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę, buvo pažeista jo teisė į aprūpinimą higienos priemonėmis.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.