Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-09-09 · Byla Nr. N-444-1564-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-09-09
Bylos Nr.
N-444-1564-11
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Antanas Ablingis (pirm.), Virgilijus Valančius (pran.), Ričardas Piličiauskas
Kategorijos
  • 45.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N444-1564/2011Procesinio sprendimo kategorija 45.4; 45.4.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugsėjo 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. nutarimo A. R. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 23 d. nutarimu pripažino A. R. kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus ir skyrė jam subendrintą administracinę nuobaudą – 3500 (trijų tūkstančių penkių šimtų) litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad administracinė nuobauda jam buvo paskirta už tai, kad jis 2009 m. rugpjūčio 5 d., apie 14 val. 12 min., kelyje Molainiai-Panevėžio aplinkkelis, Panevėžio rajone, vairuodamas automobilį „Renault Espace“, stabdomas policijos pareigūnų nestojo, viršydamas leistiną greitį ir sukeldamas grėsmę eismo saugumui, žvyrkelyje nesuvaldė automobilio, kurį sumėtė, bei nuvažiavo nuo kelio, bandydamas išvažiuoti iš griovio manevravo atbuline eiga, atsitrenkė į persekiojantį policijos automobilį „Mitsubishi L200“, kuriam nebuvo galimybės išvengti susidūrimo, tuo savo veiksmais apgadindamas abu automobilius ir pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 133 punkto, 17 punkto ir 106 punkto reikalavimus. Nurodė, kad A. R. savo kaltės nepripažino, teigdamas, jog nepastebėjo, kad policijos pareigūnai būtų jį stabdę. Padarė išvadą, kad tokie A. R. paaiškinimai yra atmestini, nes jie yra paneigti byloje ištirtais įrodymais. Nurodė, jog byloje yra užfiksuota, kad policijos pareigūnai A. R. vairuojamą automobilį stabdė aiškiu rankos judesiu su lazdele, vilkėdami geltonos spalvos patrulio liemenę, mūvėdami patrulio kepurę, A. R. į juos po stabdymo atsisuko ir buvo aiškiai matyti, jog jis suprato esąs stabdomas, tačiau tik truputį pristabdė ir vėliau, didindamas greitį, nuvažiavo tolyn. Pridūrė, jog šiuos policijos pareigūnų parodymus patvirtino liudytojas A. M., kuris matė, kaip jį aplenkusį „Renault Espace“ stabdė policijos pareigūnas, tačiau šio automobilio vairuotojas tai ignoravo ir nuvažiavo tolyn, be to, kitas liudytojas A. U. taip pat patvirtino, jog nors patrulių automobilis ir stovėjo šalutiniame keliuke, tačiau jis jį pastebėjo ir stabdomas būtų sustojęs. Akcentavo, jog tai, kad A. R. ir vėliau nestojo persekiojamas policijos pareigūnų automobiliu su įjungtais švyturėliais ir garsiniu signalu, patvirtina liudytojų D. G. ir T. V., K. V. parodymai, jog A. R. važiavo dideliu greičiu, nuvažiavęs ant žvyrkelio dangos nesuvaldė automobilio ir įvažiavo į griovį, bandė išvažiuoti atbuline eiga, o jį vijęsis pareigūnų automobilis atsitrenkė į atbuline eiga važiuojantį „Renault Espace“ automobilį. Pridūrė, jog liudytojai L. B. ir K. Ž. patvirtino šiuos parodymus, nes atvykę į įvykio vietą, rado automobilį „Renault Espace“ stovintį priekine dalimi įvažiavusį į griovį, o užpakaline – ant važiuojamosios dalies, iš policijos pareigūnų D. G. ir T. V. paaiškinimų, taip pat įvykį mačiusių liudininkų paaiškinimų nustatė, kad A. R. vairuojamas automobilis „Renault Espace“ nestojo stabdomas pareigūnų D. G. ir T. V.. Nurodė, kad iš byloje esančio ekspertizės akto matyti, jog automobilio „Mitsubishi L200“ vairuotojas D. G. neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su atgal smailiu kampu menamos kelio ašies linijos atžvilgiu iš kairės į dešinę judančiu automobiliu „Renault Espace“ laiku stabdydamas vairuojamą automobilį. Pridūrė, jog ekspertizės akte taip pat nurodyta, jog šioje eismo situacijoje susidūrimo momentu A. R. vairuojamas automobilis „Renault Espace“ judėjo atbuline eiga, todėl tokiu būdu liudytojų parodymai iš esmės sutampa, jie atitinka ekspertizės išvadas, faktines bylos aplinkybes, rašytinę bylos medžiagą, todėl netikėti jais teismas neturi pagrindo. Skirdamas nuobaudą teismas A. R. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatė.

II.

A. R., nesutikdamas su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 135 – 146), kuriuo prašo skundžiamą nutarimą panaikinti ir administracinę bylą jo atžvilgiu nutraukti. Šiuo skundu A. R. bylą taip pat prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neišsamus, priimtas pažeidžiant elementarius teisėtumo ir objektyvumo principus, neištyrus visų byloje esančių įrodymų. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais: nurodo, jog policijos pareigūnų nepastebėjo, kadangi policijos automobilis stovėjo vietoje, kuri dėl greta augančių aukštų eglių nėra matoma, juos pamatė tik vėliau pro galinį veidrodėlį, tačiau jokių stabdymo ženklų jie jau neberodė. Mano, jog policijos pareigūnai parodymus davė tendencingai, siekdami sudaryti teismui įspūdį, kad jis aiškiai matė neva teisėtą jų stabdymo signalą, nes jų tarnybiniuose pranešimuose dėstomos aplinkybės apie jo stabdymą visiškai atitinka protokole užfiksuotąsias aplinkybes. Teigia, jog teismas negali remtis ir liudytojo A. M. parodymais apie stabdymo aplinkybes, nes paaiškinimą už jį surašė policijos pareigūnas, o teisme šis liudytojas jau teigė, kad stabdymo momento net nematė, negalėjo nurodyti policijos pareigūnų aprangos. Priduria, jog šis liudytojas tendencingai atkartojo policijos pareigūnų teiginį, jog stabdymo vietoje nebuvo jokių medžių, nurodo kitus prieštaringumus jo parodymuose. Pabrėžia, jog teismo nutarimas šioje dalyje yra grindžiamas vien prielaidomis ir suinteresuotų asmenų parodymais, tuo tarpu visi jo ir jo atstovo paaiškinimai, nuotraukos ir liudytojų parodymai buvo ignoruojami. Pažymi, jog liudytojas A. U. teismo posėdyje aiškiai nurodė, jog policijos pareigūnų stovėjimo vieta iš tos pusės, iš kurios atvažiavo jo vairuojamas automobilis, negalėjo matytis dėl to, kad įsukimas, kuriame stovėjo policijos pareigūnai yra apaugęs 2 metrų aukščio eglaitėmis, be to, policijos ekipažas stovėjo 10-12 metrų įsukęs nuo pagrindinio kelio. Mano, jog policijos pareigūnų stabdymas būtent toje vietoje, kėlė pavojų eismo dalyvių saugumui ir pačių pareigūnų gyvybei, pažeidė 2002 m. gruodžio mėn. 24 d. įsakymo Nr. 660 „Dėl policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“ (toliau – ir Patrulių veiklos instrukcija) nuostatas. Atkreipia dėmesį, jog persekiodami jį, pareigūnai nebuvo įjungę garsinės sirenos, todėl stabdymas buvo nepakankamai išreikštas. Pažymi, kad kai buvo pradėtas persekiojimas (po 15 sekundžių nuo stabdymo momento), jo automobilis nuo policininkų buvo nutolęs per 200 m, kas parodo, jog jis važiavo 60 km/h greičiu, o ne 100 km/h greičiu, kaip teigia policijos pareigūnai. Teigia, jog policijos pareigūnai siekia sudaryti teismui įspūdį, kad avarijos vieta buvo kur kas toliau nuo stabdymo vietos, kad įrodytų automobilio persekiojimo faktą. Nurodo, jog nepranešdami apie jo bėgimą budėtojui, pareigūnai pažeidė Patrulių veiklos instrukcijos 77 punktą, todėl jų keliama automobilio gaudynių versija turėtų būti vertinama kritiškai. Teigia, jog jo vairuotas automobilis negalėjo įlėkti į 80-100 cm gylio griovį ir iš jo išvažiuoti, kaip tikina policijos pareigūnai, todėl manytina, kad patys pareigūnai smarkiai viršydami greitį nesuvaldė automobilio ir rėžėsi į jo vairuojamo automobilio galą. Pažymi, jog faktas, kad įvykį tyrė ir medžiagą teismui teikė to paties policijos komisariato pareigūnai prieštarauja teisės principams. Mano, jog eismo įvykio schema šioje byloje negalėjo būti pripažinta įrodymu, nes ji buvo nubraižyta pažeidžiant Patrulių veiklos instrukcijos reikalavimus. Priduria, jog negalima buvo vadovautis ir byloje esančiu ekspertizės aktu, nes jis visiškai atitinka policijos pareigūnų pateikiamą versiją, tačiau yra pilnas loginių prieštaravimų, todėl pirmosios instancijos teismas šia ekspertize vadovautis negalėjo, taip pat turėjo iškviesti ekspertą į teismo posėdį. Pabrėžia, kad policijos pareigūnų parodymai yra nenuoseklūs: jie skirtingus parodymus davė dėl jo automobilio ištraukimo iš šalia esančio griovio, jų parodymai teisme nesutapo su jų pirminiais paaiškinimais. Priduria, jog šioje byloje pažeidimas neva buvo padarytas 2009 m. rugpjūčio 5 d., o skundžiamas nutarimas – priimtas 2010 m. birželio 23 d., tuo pažeidžiant ATPK 35 straipsnyje numatytą šešių mėnesių terminą administracinei nuobaudai skirti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

A. R. administracinė nuobauda buvo paskirta už pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 iki 200 litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 6 mėnesių <…>.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, užtraukia baudą vairuotojams nuo 3000 iki 4000 litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų <…>.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėjo pagrįstą išvadą, jog A. R. kaltė dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymo buvo visiškai įrodyta bylos duomenimis. Pažymėtina, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (ATPK 256 straipsnio 2 dalis). ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, bylai dėl administracinio teisės pažeidimo reikšmingos faktinės aplinkybės nustatomos įrodymais, įvertinant juos pakankamumo ir patikimumo aspektais.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai rėmėsi policijos pareigūnų D. G. ir T. V. parodymais, kurie vienareikšmiškai patvirtino, jog A. R. stabdomas nestojo ir vėliau, bandydamas bėgti, nesuvaldė automobilio ir trenkėsi į jų vairuojamą automobilį. Atkreiptinas dėmesys, jog A. R. savo apeliaciniame skunde ne kartą nurodo policijos pareigūnus esant tendencingus, tačiau šios aplinkybės nesugeba pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Akcentuotina, jog nagrinėjamoje byloje A. R. pažeidimą tiesiogiai matė ne tik minėtieji pareigūnai, bet ir atsitiktiniai liudytojai, kurie patvirtino policijos pareigūnų nuosekliai dėstomas aplinkybes. Jokių esminių prieštaravimų jų parodymuose ar pagrindo, kodėl šie liudytojai būtų suinteresuoti A. R. apkalbėti, teisėjų kolegija nenustatė, todėl nemato priežasčių šių liudytojų parodymais nesivadovauti.

Teisėjų kolegija nepritaria ir tam A. R. apeliaciniame skunde nurodomam teiginiui, jog policijos pareigūnų ir jų stabdymo veiksmų nebuvo įmanoma pastebėti dėl greta jų stabdymo vietos augusių aukštų eglių, nes jis pats pirminiame savo paaiškinime nurodė, jog „policijos pareigūnus, iš kurių vienas mosikavo ranka, jis pastebėjo“ (b. l. 26). Pažymėtina, kad liudytojas A. M. taip pat patvirtino, jog policijos pareigūnas A. R. stabdė „aiškiai rankos gestu modamas lazdele“ (b. l. 29), o pats policininkas buvo išėjęs į kelią, todėl teismas A. R. teiginį, kad jam stabdymo veiksmą pastebėti sukliudė medžiai, vertina kritiškai. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad šį liudytojo paaiškinimą už jį patį surašė policijos pareigūnas, teisėjų kolegijos vertinimu, jokios įtakos jo parodymų teisingumui nedaro, nes jis parodymus patvirtino savo parašu. Pridurtina, jog A. M. teismo posėdžio metu savo pirminiams parodymams neprieštaravo, o tik juos patikslino – jis patvirtino matęs, kaip uniforma vilkintis (b. l. 50) policijos pareigūnas mojuoja, o „Renault Espace“ nestodamas nuvažiuoja į priekį (b. l. 49). Tuo tarpu A. U. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kritiškai, nes byloje yra užfiksuota, jog jis A. R. pažįsta (b. l. 51), todėl yra suinteresuotas padėti jam išvengti administracinės atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi visus A. R. apeliaciniame skunde nurodytus eismo įvykio vietos schemos trūkumus, nesprendžia, jog jie yra esminiai, galintys paneigti apelianto kaltę dėl jam inkriminuotų pažeidimų padarymo. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė priežasčių, kodėl turėtų nesivadovauti byloje esančiu ekspertizės aktu, kuris laikytinas objektyviu. Pažymėtina, jog tai, kad ekspertizės aktu, remiantis išsamiais duomenimis ir atliktu eismo įvykio aplinkybių tyrimu, yra patvirtinama policijos pareigūnų pateikiama įvykių versija, tik parodo šios versijos teisingumą, o ne sudaro pagrindą šiuo ekspertizės aktu nesiremti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, A. R. kaltės niekaip nešalina ir tai, kad jo padarytus pažeidimus fiksavo iš to policijos komisariato, kuriame dirba jo automobilį persekioję pareigūnai, atvykę kiti policijos pareigūnai, nes jie tuo metu ėjo tarnybines pareigas, o pagrindo, kodėl jie būtų norėję iškreipti bylos aplinkybes, nagrinėjamu atveju nustatyta taip pat nebuvo. Pridurtina ir tai, kad teisėjų kolegija pareigūnų veiksmuose taip pat nenustatė Patrulių veiklos instrukcijos 77 punkto reikalavimų pažeidimo. Atkreiptinas dėmesys, jog šis punktas konkretaus termino, per kurį policijos patrulis budėtojui turi pranešti apie jo teisėtam reikalavimui sustoti nepaklususį vairuotoją, nenustato, todėl nagrinėjamu atveju laikytina, jog policijos pareigūnai protingo termino atlikti minėtus veiksmus nepažeidė.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su tuo apelianto teiginiu, jog administracinė nuobauda jam buvo skirta, pažeidžiant ATPK 35 straipsnyje numatytą šešių mėnesių terminą administracinei nuobaudai skirti. Pabrėžtina, jog teismo posėdis pirmosios instancijos teisme šioje byloje buvo paskirtas dar 2009 m. rugpjūčio 28 d., laikantis įstatyme nustatytų terminų, o vėliau teismas nutartimi ATPK 35 straipsnio 1 dalyje numatytą šešių mėnesių administracinės nuobaudos skyrimo terminą prailgino (b. l. 77A), nes per įstatymo nustatytą terminą nebuvo galimybės užbaigti įrodymų tyrimo. Taigi, konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistas ATPK 35 straipsnyje numatytas šešių mėnesių administracinės nuobaudos skyrimo terminas, nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, likę apelianto prašymai (dėl eksperto apklausos, bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka) netenkinami, nes tam nėra būtinybės ir teisinio pagrindo, bei darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

A. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius