Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-05-02 · Administracinė byla Nr. I-1826-790/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-05-02
Bylos Nr.
I-1826-790/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06884-2013-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Marius Bajoras
Pareiškėjas
D. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1826-790/2016Proceso Nr. 3-61-3-06884-2013-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.5, 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. (D. B.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, bei Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas D. B. skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK), neišmokėtą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį (pareiginės algos koeficientą, priedus už tarnybos stažą ir kt.) už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30; 2) panaikinti Vilniaus AVPK 2013-09-30 sprendimą Nr. 10-S-6178 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Nurodė, kad nuo 1991 m. dirba Vilniaus AVPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio viršininku, nuo 2008-10-01 nustatytas pareigybės lygis A, kategorija 11. Nuo 2009-08-01 įsigaliojusiu Valstybės tarnybos (toliau – VTĮ) 25 straipsnio 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsniu buvo pakeistas VTĮ 1 priedas ir sumažinti 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai. Šio teisinio reguliavimo galiojimas buvo pratęstas tris kartus ir galiojo iki 2013-09-30. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime pripažino, kad teisės aktų dalys, kurių pagrindu buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Pareiškėjas 2013-09-25 kreipėsi į Vilniaus AVPK dėl 2009-08-01 – 2013-10-01 laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo, kuris 2013-09-30 raštu Nr. 10-S-16178 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ informavo, kad 2009–2013 m. darbo užmokestis buvo skaičiuojamas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, todėl nėra teisinio pagrindo perskaičiuoti susidariusios pareiginės algos skirtumo ir pateikti perskaičiavimus.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą (b. l. 10–11) prašė jį atmesti. Nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime, kurio oficialaus paskelbimo laikas buvo atidėtas iki 2013-10-01, kalbama apie valstybės tarnautojų proporcingą darbo apmokėjimą įsigaliojus šiam nutarimui, tačiau ne apie darbo užmokesčio dalies, neišmokėtos iki 2013-10-01, kompensavimą. Atsakovo nuomone, įstatymų leidėjas be nepateisinamo delsimo įvykdė Konstitucinio Teismo nutarime konstatuotą pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, kadangi Seime 2013-09-19 buvo priimtas VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, <...> įgyvendinimo įstatymas, kuriuo atstatyti valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, galioję iki 2009-08-01, Vyriausybei nustatyta pareiga iki 2014-05-01 parengti kompensavimo mechanizmą ir pateikti kompensacijoms reikalingą sumą. Vilniaus AVPK yra valstybinė įstaiga, privalanti vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, todėl iki 2013-10-01 galiojusių įstatymo normų pagrindu skaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai. Nesant įstatymu įtvirtintos patirtų praradimų kompensavimo tvarkos, atsakovas neturi teisinių ir finansinių galimybių išmokėti pareiškėjui susidariusios nepriemokos. Atsakovas neginčijo pareiškėjo teisės į patirtų praradimų kompensavimą, tačiau teigė, kad pareiškėjo skundas neturi vieno iš esminių elementų – skundo pagrindo, kadangi Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas yra vykdomas. Atsiliepime prašoma taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą, pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokesčio dalį priteisiant už laikotarpį nuo 2010-10-01 iki kreipimosi į teismą dienos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo ir Vilniaus AVPK 2013-09-30 sprendimo Nr. 10-S-16178 panaikinimo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja VTĮ ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – Statutas). Pažymėtina, kad iš VTĮ 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad VTĮ nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokestį, statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas.

VTĮ (2009-03-10 įstatymo Nr. XI-186 redakcija) 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalys įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 straipsniu valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Priedai už laipsnį arba tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Priedas už kvalifikacinę klasę nemokamas statutiniams valstybės tarnautojams (VTĮ 25 straipsnio 6 dalis).

VTĮ 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009-04-30, buvo įtvirtinti tokie 1–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 1 kategorijos – 3,0; 2 kategorijos – 3,2; 3 kategorijos – 3,4; 4 kategorijos – 3,6; 5 kategorijos – 3,8; 6 kategorijos – 4,0; 7 kategorijos – 4,2; 8 kategorijos – 4,4; 9 kategorijos – 4,6; 10 kategorijos – 4,8; 11 kategorijos – 5,2; 12 kategorijos – 5,7; 13 kategorijos – 6,3; 14 kategorijos – 7,0; 15 kategorijos – 7,8; 16 kategorijos – 8,7; 17 kategorijos – 9,7; 18 kategorijos – 10,8; 19 kategorijos – 11,9; 20 kategorijos – 13. Kadangi 2009-05-01 įsigaliojo VTĮ 1 priedo pakeitimai (2009-04-23 įstatymas Nr. XI-227), buvo nustatyti tokie 15–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6; 16 kategorijos – 8,4; 17 kategorijos – 9,1; 18 kategorijos – 9,9; 19 kategorijos – 10,7; 20 kategorijos – 11,4. Nuo 2009-08-01 VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009-07-17 įstatymu Nr. XI-363), nustatant tokius 11–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17; 12 kategorijos – 5,64; 13 kategorijos – 6,2; 14 kategorijos – 6,86; 15 kategorijos – 7,41; 16 kategorijos – 8,1; 17 kategorijos – 8,69; 18 kategorijos – 9,35; 19 kategorijos – 10; 20 kategorijos – 10,54.

Statuto (redakcija, galiojusi iki 2015-12-31) 35 straipsnyje nustatyti pareigūnų pareiginės algos priedų už turimus laipsnius koeficientai, 36 straipsnyje – pareigūnų kvalifikacinės kategorijos ir priedai už jas, 37 straipsnyje – vidaus tarnybos stažas, 38 straipsnyje – priemokos ir apmokėjimas pareigūnams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Statuto 36 straipsnio 5 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2015-12-31, buvo nustatyta, kad pareigūnams nustatomi tokie pareiginės algos priedai už kvalifikacines klases: 1) už 3-iąją – 10 procentų pareiginės algos; 2) už 2-ąją – 20 procentų pareiginės algos; 3) už 1-ąją – 30 procentų pareiginės algos. Statuto 35–36 straipsniuose nustatyti priedų dydžiai už kvalifikacinę kategoriją ir turimus laipsnius ginčijamu laikotarpiu nebuvo mažinami.

2013-09-19 priėmus VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013-10-01, buvo nustatyti pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009-05-01.

Aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams; nuo 2009-08-01 dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams; minėtų pareigybių kategorijoms sumažinti pareiginių algų koeficiento dydžiai galiojo iki 2013-09-30. Vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją ir turimus laipsnius ginčijamu laikotarpiu nebuvo mažinami.

Pareiškėjas D. B. bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2008-10-10 ėjo Vilniaus VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio viršininko (A lygis, 11 kategorija) statutinio valstybės tarnautojo pareigas (b. l. 13). Dėl anksčiau minėtų valstybės tarnybos teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų pakeitimų pareiškėjui laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 buvo taikomas nuo 5,2 iki 5,17 sumažintas pareiginės algos koeficientas. Iš atsakovo pateiktos 2013-11-28 pažymos (b. l. 14–15) apie D. B. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį Nr. 10-20-PAZI-1656 matyti, kad pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio dalis laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 sudarė 974,43 Lt.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2013-10-01, inter alia pripažino, kad:

1) VTĮ 1 priedas (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) VTĮ 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

3) VTĮ 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

4) VTĮ 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

5) VTĮ 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Konstitucinis Teismas, atskleisdamas įstatymų leidėjo pareigos teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą turinį, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjo pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą sukuria šiuos praradimus patyrusiems asmenims teisėtą lūkestį, kad jų praradimai bus teisingai kompensuoti be nepagrįsto delsimo. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad kol įstatymų leidėjas, nepažeisdamas reikalavimo be nepagrįsto delsimo nustatyti minėtų praradimų kompensavimo mechanizmą, dar nėra įvykdęs šios savo pareigos, nėra aišku, kiek šie praradimai turi būti teisingai kompensuoti, kad atitiktų reikalavimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį; nuo kada pradedant, kokiomis dalimis ir per kiek laiko realiai (įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu) įmanoma kompensuoti minėtus praradimus. Todėl praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Be to, kaip išaiškino Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016-02-15 nutartyse administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, be kita ko, pažymėjo, jog atsižvelgdama į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

Esant tokioms aplinkybėms, pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo ir priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai priskaičiuoto darbo užmokesčio pagal sumažintą pareiginės algos koeficiento dydį ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 buvo privalu priskaičiuoti ir išmokėti taikant nesumažintą pareiginės algos koeficiento dydį, nėra – pareiškėjo patirti praradimai kompensuotini remiantis įstatymų leidėjo nustatytu kompensavimo mechanizmu, t. y. jame nustatyta apimtimi ir terminais. Pareiškėjui manant, kad įstatymų leidėjo nustatytas kompensavimo mechanizmas nėra teisingas ar kad atsakovas netaiko (netinkamai taiko) šį mechanizmą, toks ginčas gali būti sprendžiamas teisme.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnis nustato, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra 1) neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo. Skundžiamas aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais.

Pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus AVPK 2013-09-30 sprendimą Nr. 10-S-16178. Nustatyta, kad pareiškėjas 2013-09-25 kreipėsi su prašymu į Vilniaus AVPK dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo.Vilniaus AVPK, atsakydamas į šį prašymą, 2013-09-30 raštu Nr. 10-S-16178 paaiškino teisinį reglamentavimą bei nurodė, kad nesant nustatyto kompensavimo mechanizmo, negali būti tenkinamas pareiškėjo prašymas išmokėti darbo užmokesčio dalį.

Anksčiau teismo sprendime nurodytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad Vilniaus AVPK skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir išmokėti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nesant nustatyto kompensavimo mechanizmo. Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), atitinka pareiškėjo prašymo turinį. Teismas taip pat nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo D. B. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Marius Bajoras