Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Delamode Baltics“ atstovei advokatei Kristinai Balandytei,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Magneta Group“ atstovei advokatei Irenai Maksimovai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Delamode Baltics“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Magneta Group“ dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovės priešieškinį ieškovei dėl baudos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 2 072,60 Eur skolos, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovė 2017-09-06, 2017-09-13, 2017-09-28, 2017-10-02 ir 2017-10-24 pateikė ieškovei užsakymus Nr. M-141/36/17, Nr. M-145/37/17, Nr. M-158/39/17, M-102/40/17 ir Nr. M-152/43/17 dėl krovinių pervežimo maršrutais Vokietija – Lietuva, Vokietija – Lietuva, Italija – Lietuva, Belgija – Lietuva ir Italija – Lietuva. Ieškovei suteiktus atsakovei šios užsakytas krovinių pervežimo paslaugas, kurių suteikimą patvirtina kartu su ieškiniu pateikti CMR važtaraščiai, ieškovė išrašė ir pateikė atsakovei 5 (penkias) PVM sąskaitas faktūras bendrai 2 577,30 Eur sumai, kurias atsakovė apmokėjo tik iš dalies, t. y. 2017-11-09 sumokėjo 504,70 Eur, todėl liko skolinga ieškovei 2 072,60 Eur. Ieškovė atmetė atsakovės pretenzijas dėl reikalavimo sumokėti 2 000 Eur baudų, tačiau atsakovė toliau delsia atsikaityti su ieškove.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovė prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyta, kad ieškovė nepagrįstai nurodo, jog tarp šalių susiklostė tik krovinių vežimo santykiai, reglamentuojami Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) (toliau – ir CMR konvencija). Ieškovė teikė ne tik vežimo, bet ir krovinių ekspedijavimo paslaugas. Krovinių pervežimo organizavimo santykiai šalis sieja nuo 2016 m., todėl ieškovei žinoma, kad atsakovė teikė jai užsakymus dėl krovinių pervežimo vykdama kitų užsakymų užsakymus dėl krovinių pervežimo organizavimo ir neribojo ieškovei galimybių organizuoti krovinių pervežimą sudarant sutartį su faktiniu vežėju. Tiek ieškovė, tiek atsakovė laikytinos ekspeditoriais, organizuojančiais krovinių pervežimą pagal suderintas sąlygas, todėl tarp šalių atsakovės pateiktų užsakymų pagrindu atsirado krovinių ekspedijavimo santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 824 str. 6 ir 7 d., 6.825 str.). Teisinių santykių pobūdis ir užsakymų sąlygos patvirtina, kad dalyje dėl ekspedijavimo paslaugų teikimo buvo susitarta dėl atsakomybės už ekspedijavimo sąlygų nevykdymą (netinkamą vykdymą). Ieškovė nepagrįstai remiasi tik CMR konvencijos nuostatomis ir vengia ekspedijavimo santykiams suderintų sąlygų vertinimo, remdamasi tik ta užsakymų dalimi, kurioje aptartos vežėjo įsipareigojimai. Atsakovė, remdamasi bendradarbiavimo su ieškovei patirtimi, teikė jai užsakymus nemanydama, kad vežėju pagal užsakymus bus būtent ieškovė. Užsakymų sąlygos numatė ieškovei teisę pervežti krovinį pasinaudojant trečiųjų asmenų paslaugomis, tačiau apie tai privalėjo pranešti atsakovei (užsakovui). Akivaizdu, kad šalys užsakymais nustatė sąlygas, kurios nėra reguliuojamos tik CMR konvencijos nuostatomis. Šalių sutartiniai santykiai yra dviejų ekspeditorių santykiai, o CMR konvencija nereguliuoja visų tarp šalių galinčių susiklostyti teisinių santykių. Atsakovė, pateikdama pretenzijas dėl reikalavimo sumokėti baudas, rėmėsi su ieškove suderintomis sąlygomis dėl atsakomybės už krovinio ekspedijavimą, bet ne CMR konvencijos nuostatomis. Pagal CK 6.826 straipsnio 1 dalį ekspeditoriaus civilinė atsakomybė yra žymiai platesnė nei vežėjo. Ieškovei yra žinoma, kad nesumokėtą jos reikalaujamos skolos dalį sudaro atsakovės 2017-11-11 pretenzijose nurodytos sumos, t. y. bauda už informacijos apie vežėja nepateikimą, kaip numatyta užsakyme Nr. M-141/36/17, ir bauda už informacijos nepateikimą, kaip numatyta užsakyme Nr. M-102/40/17.

Dublike į atsakovės atsiliepimą ieškovė nurodo, kad pačios atsakovės rengtuose užsakymuose nurodoma, kad pervežimai vykdomi pagal CMR konvencijos sąlygas, todėl nėra pagrindo abejoti, jog šalys sudarė būtent krovinių vežimo užsakymus – sutartis. Nagrinėjamu atveju yra visos CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatytos jos taikymo sąlygos. CMR konvencija turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, patenkantys į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi. Visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo CMR konvencijos normų, laikomi negaliojančiais (CMR konvencijos 41 str. 1 d.). Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja. Tarp šalių kilęs ginčas turi būti sprendžiamas pagal CMR konvenciją. Atsakovė atsiliepime nepagrįstai nurodo, kad šalys buvo sudariusios ekspedijavimo sutartis, todėl ieškovė laikytina ekspeditoriumi. Remiantis kasacinio teismo praktika, jeigu asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai padaryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme. Netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau be atskiro nurodo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Taip pat ekspeditorius, gaunantis atlyginimą už visą konkretų pervežimą, yra vežėjas pagal CMR konvenciją, nebent sutartyje su siuntėju būtų nurodyta, kad jis atlieka tik ekspedijavimo paslaugas. Ginčo užsakymuose – sutartyse aptartos esminės krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais sąlygos, tarp jų ir susitarimas dėl CMR konvencijos taikymo, t. y. buvo pasiektas aiškus ir kornetus šalių susitarimas dėl krovinių pervežimo ir išreikšta vieninga šalių valia dėl tarptautinio krovinio vežimo sutarčių sudarymo. Šiuose užsakymuose – sutartyse ieškovė nenurodė atsakovei, kad tik organizuos krovinių pervežimą ir pasitelks trečiuosius asmenis dėl faktiško vežimo, be to, ieškovė aiškiai įvardijama kaip vežėjas, todėl deklaratyviais laikytini atsakovės argumentai, jog ji ieškovę suvokė kaip ekspeditorių. Bet kokie susitarimai dėl krovinio vežėjo didesnės nei CMR konvencijoje nustatytos atsakomybės (baudų mokėjimo) neatitinka CMR Konvencijos įtvirtintų taisyklių ir yra laikomi negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. Pagal CMR konvencijos 12 straipsnį, kai vežėjas nevykdo krovinio siuntėjo instrukcijų, jis atsako už patirtus dėl to nuostolius. Atsakovė niekada nereikalavo iš ieškovės nuostolių, todėl atsakovės, kaip krovinių siuntėjo, siekis nemokėti ieškovei už suteiktas pervežimo paslaugas, motyvuojant vienašališku sprendimu skaičiuotinomis baudomis, yra neteisėtas, nes kyla iš krovinio pervežimo sutarties nuostatos, kuri dėl minėtų priežasčių laikytina negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Tarp šalių nėra ginčo, kad visi kroviniai, ieškovės gabenti remiantis minėtais užsakymais, buvo pristatyti jų gavėjams, todėl atsakovė neturi teisinio pagrindo nemokėti ieškovei už jos suteiktas krovinių pervežimo paslaugas.

Triplike atsakovė nurodo, kad neabejotina, jog ginčo krovinių vežimams taikytina CMR konvencija ir kad jos prasme ieškovė laikytina vežėju. Ginčas kilo ne dėl ieškovės, kaip krovinių vežėjo, veiksmų, o dėl jos veiksmų, netinkamai organizuojant krovinių pervežimą. Ieškovės, kaip krovinių pervežimo organizatoriaus, įsipareigojimai yra nustatyti ginčo užsakymuose, todėl šalių santykiams organizuojant krovinių pervežimą taikytinos užsakymų sąlygos. Ieškovės atsakomybė kildinama iš šalių sutartinių santykių, o ne iš CMR konvencijos nuostatų. Prievolė sumokėti baudas ieškovei atsirado dėl to, kad ji neinformavo atsakovės, jog krovinių pervežimo užsakymų įvykdymui ji pasitelkė trečiuosius asmenis. Tokios informacijos pateikimas buvo būtinas pagal ginčo užsakymų nuostatas. Įsipareigojimas informuoti atsakovę apie ketinimą užsakymų vykdymui pasitelkti kitą įmonę turi būti įvykdytas dar iki faktinio krovinio vežimo pradžios ir yra susijęs su krovinio gabenimo organizavimu, o ne pačiu krovinio vežimu. Ieškovės prievolė sumokėti baudas atsakovei siejama tik su ta ginčo užsakymų dalimi, kurioje aptartos ekspedijavimo, o ne krovinio vežimo sąlygos. Pati ieškovė neneigia, kad realiai pažeidė užsakymų sąlygas.

Atsakovė, iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo, pateikė priešieškinį, kuriuo prašo priteisti iš ieškovės 1 000 Eur baudą už užsakymo Nr. M-141/36/17 netinkamą vykdymą ir 1 000 Eur baudą už užsakymo Nr. M-102/40/17 netinkamą vykdymą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinyje nurodyta, kad ieškovė teikia reikalavimą, kuris pagal savo esmę vertintinas kaip ginčas dėl atsakovės atliktų įskaitymų, remiantis jos 2017-11-09 pretenzijomis. Pateikdama priešpriešinį reikalavimą, atsakovė siekia įskaityti ieškinio reikalavimą. Užsakyme Nr. M-141/36/17 numatyta, kad vežėjas įsipareigoja vykdyti pervežimą savo transporto priemonėmis; tuo atveju, jeigu vežėjas užsakymo vykdymui pasitelkia trečiuosius asmenis, jis turi nedelsiant apie tai informuoti užsakovą ir gauti jo leidimą; neįvykdęs minėto įsipareigojimo, vežėjas privalo sumokėti užsakovui 1 000 Eur dydžio baudą. CMR važtaraštis Nr. AKRH 068 patvirtina, kad krovinį vežė UAB „Sanara“, bet ieškovė apie šį faktą informacijos nepateikė ir negavo atsakovės sutikimo. Už šios sąlygos pažeidimą atsakovė pateikė ieškovei 2017-11-09 pretenziją. Užsakyme Nr. M-102/40/17 numatyta, kad, pasikrovus, vežėjas kiekvieną rytą iki 09.30 val. privalo informuoti atsakingą vadybininką apie mašinos buvimo vietą; už krovinio pervežimo užsakymo sąlygų ir užsakovo nurodymų neįvykdymą vežėjas privalo sumokėti užsakovui 1 000 Eur dydžio baudą. Ieškovė netinkamai vykdė įsipareigojimą pagal šį užsakymą, informacijos nepateikė, todėl atsakovė pareiškė ieškovei 2017-11-09 pretenziją. Ieškovė buvo informuota apie tai, kad baudų suma bus įskaityta į atsakovės mokėtinų ieškovei sumas, todėl ieškovė pateikė teismui ieškinį dėl skolos už suteiktas paslaugas priteisimo, t. y. ginčija atliktus įskaitymus.

Atsiliepimu į priešieškinį ieškovė prašo jį atmesti, taikyti ieškinio senatį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyta, kad atsakovei iš anksčiau (2016 m.) ieškovės vykdytų pervežimų buvo žinoma, kad ieškovė tarptautiniams pervežimams vykdyti pasitelkia trečiuosius asmenis ir atsakovė niekada nereiškė ieškovei tokių reikalavimų kaip baudų mokėjimas už tai, kad krovinius gabeno kiti faktiniai vežėjai, o ne ieškovė. Atsakovės nurodytos užsakymų M-141/36/17 ir Nr. M-102/40/17 sąlygos kvalifikuotinos kaip išankstinė vežimo instrukcija, pagal kurią yra draudžiama be siuntėjo leidimo gabenant krovinį pakeisti transporto priemonę ar perduoti krovinį gabenti kitam vežėjui, ar teiki informaciją apie krovinio gabenimo eigą. Nors už vežimo instrukcijos pažeidimą atsakovė savo rengtuose užsakymuose ir numatė ieškovės baudinę atsakomybę, tačiau CMR konvencijoje neįtvirtintas baudų už vežimo instrukcijų taikymas, todėl pagal kasacinio teismo praktiką vežėjas gali tuo gintis. Jeigu teismas spręstų, kad atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl baudų priteisimo yra pagrįstas, šis reikalavimas pateiktas praleidus CK 1.125 straipsnyje numatytą 6 mėnesių senaties terminą.

Teismo posėdyje ieškovės ir atsakovės atstovės palaikė šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytas pozicijas.

Ieškinys tenkintinas, priešieškinis atmestinas.

Bylos duomenimis, atsakovė 2017-09-06, 2017-09-13, 2017-09-28, 2017-10-02 ir 2017-10-24 pateikė ieškovei krovinio pervežimo užsakymus Nr. M-141/36/17, Nr. M-145/37/17, Nr. M-158/39/17, M-102/40/17 ir Nr. M-152/43/17 dėl krovinių pervežimo maršrutais Vokietija – Lietuva, Vokietija – Lietuva, Italija – Lietuva, Belgija – Lietuva ir Italija – Lietuva (b. l. 8–9, 15–16, 21–22, 24–25, 29–30). Tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovė suteikė atsakovei šios užsakytas krovinių pervežimo paslaugas, t. y. pristatė krovinius. Šią aplinkybę patvirtina ir ieškovės pateikti CMR važtaraščiai (b. l. 10–13, 17–19, 26–27, 31-33). Ieškovė išrašė ir pateikė atsakovei 5 (penkias) PVM sąskaitas faktūras bendrai 2 577,30 Eur sumai (b. l. 6–7, 14, 20, 23, 28). Atsakovė 2017-11-09 sumokėjo ieškovei tik 504,70 Eur (b. l. 34).

Iš šalių susirašinėjimo el. laiškais matyti, kad atsakovė pateikė ieškovei 2 (dvi) pretenzijas ir sąskaitą faktūrą MGR Nr. 02061-1/17 2 000 Eur sumai (b. l. 35–38). Vienoje pretenzijoje nurodyta, kad atsakovė užsakymo Nr. M-102/40/17 vykdymo metu užfiksavo užsakymo sąlygų pažeidimus, t. y. remiantis užsakymo sąlygomis „Pasikrovus, vežėjas kiekvieną rytą iki 09.30 val. privalo informuoti atsakingą vadybininką apie mašinos buvimo vietą“, tačiau informacija apie transporto priemonės buvimo vietą teikiama nebuvo arba buvo teikiama pavėluotai ir tik pagal atsakingo vadybininko paklausimą. Atsakovė, remdamasi šio užsakymo sąlyga, pagal kurią „Už Krovinio pervežimo užsakymo sąlygų bei Užsakovo nurodymų nevykdymą, Vežėjas privalo sumokėti Užsakovui 1 000 Eur baudą“, pareikalavo sumokėti 1 000 Eur dydžio baudą, be to, informavo ieškovę, kad nurodyto dydžio sumai yra įvykdytas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, padarant išskaitas iš atlyginimo už vežimo paslaugas, suteiktas pagal užsakymus Nr. M-102/40/17 ir Nr. M-155/37/17 (b. l. 39). Kitoje pretenzijoje nurodyta, kad užsakymo Nr. M-141/36/17 vykdymas be atsakovės žinios buvo perduotas tretiesiems asmenims, t. y. krovinio pervežimas faktiškai buvo vykdomas ne ieškovei priklausančia transporto priemone, o trečiojo asmens UAB „Sanara“, jokios informacijos apie tai atsakovė nebuvo gavusi ir nebuvo išreiškusi sutikimo dėl užsakymo vykdymo tokiu būdu. Atsakovė, remdamasi šio užsakymo sąlyga, pagal kurią „Vežėjas įsipareigoja vykdyti pervežimą savo transporto priemonėmis. Tuo atveju, jeigu Vežėjas užsakymo vykdymui pasitelkia trečiuosius asmenis, jis turi nedelsiant apie tai informuoti Užsakovą ir gauti jo leidimą. Neįvykdęs minėto įsipareigojimo, Vežėjas privalo sumokėti Užsakovui 1 000 Eur dydžio baudą“, pareikalavo sumokėti 1 000 Eur dydžio baudą. Be to, informavo ieškovę, kad nurodyto dydžio sumai yra įvykdytas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, padarant išskaitas iš atlyginimo už vežimo paslaugas, suteiktas pagal užsakymus Nr. M-141/36/17, Nr. M-128/31/17 ir Nr. M-158/39/17 (b. l. 40). Ieškovei nesutikus su atsakovės pateiktomis pretenzijomis ir sąskaita faktūra (dėl 2 000 Eur baudų), o atsakovei nesumokėjus ieškovei likusios reikalaujamos sumos pagal minėtas 5 (penkias) PVM sąskaitas faktūras, šalių ginčas persikėlė į teismą.

Atsakovė savo poziciją grindžia, kaip ir buvo nurodžiusi savo pretenzijose, ieškovės dviejų užsakymų Nr. M-102/40/17 ir M-141/36/17 vykdymo metu padarytais juose įtvirtintų sąlygų pažeidimais, nurodydama, kad tarp šalių buvo sudarytos mišrios, t. y. krovinių vežimo ir krovinių ekspedicijos sutartys, kurioms taikomos tiek CMR konvencijos, tiek CK 6.824–6.829 straipsnių nuostatos. Ieškovė savo poziciją grindžia tuo, kad atsakovės pateikti užsakymai laikytini ne krovinių ekspedicijos sutartimi, o krovinių vežimo sutartimis, kurioms taikoma išimtinai CMR konvencija, pagal kurios sąlygas bet kokie susitarimai dėl krovinio vežėjo didesnės nei CMR konvencijoje nustatytos atsakomybės (pvz., baudų mokėjimo) laikomi negaliojančiais nuo jų sudarymo momento.

Sprendžiant šalių ginčą, pirmiausia kvalifikuotini tarp šalių atsiradę teisiniai santykiai. Šioje byloje susiklostė situacija, kai 5 (penkias) sutartis dėl tarptautinio krovinių pervežimo su atsakove sudariusi ieškovė tiesiogiai krovinių nevežė, o dėl vežimo paslaugos susitarė su kitais asmenimis, kurie faktiškai nuvežė krovinius (su faktiniais vežėjais). Krovinio vežimo sutartis – tai krovinio siuntėjo ir krovinio vežėjo susitarimas, kuriuo vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti gavėjui, o siuntėjas įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (CK 6.808 str. 1 d.). Kai krovinys vežamas iš vienos valstybės į kitą, taikytina CMR konvencija. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sutartiniai krovinių pervežimo santykiai yra daugialypiai ir sudėtingi jų kvalifikavimo aspektu, nes paprastai juose dalyvauja ne tik „klasikinės“ pervežimo sutarties šalys – krovinio siuntėjas ir vežėjas bei gavėjas, bet ir pervežimo procesą organizuojantys ekspeditoriai, faktiškai vežantys krovinį vežėjo atstovai, darbuotojai ir kiti asmenys. Be pagrindinės krovinio vežimo sutarties, atskirų jo dalyvių sudaromos kitos, santykinai vadinamos pagalbinėmis, sutartys, kurių tikslas – pervežimo proceso užtikrinimas. Sprendžiant iš tarptautinio krovinių pervežimo kilusius ginčus, sutartiniai santykiai gali būti kvalifikuojami dviem lygiais: pagrindė pervežimo sutartis ir sutartys, tarpusavyje siejančios atskirus pervežimo proceso dalyvius. Tarptautinio pervežimo dalyvių sudarytos pagalbinės sutartys kvalifikuojamos autonomiškai, t. y. pagal jų faktinį turinį; atitinkamai turi būti sprendžiama dėl iš šių sutarčių atsiradusiems santykiams taikytinos teisės ir jų šalių tarpusavio teisių ir pareigų bei sutartinės atsakomybės. Asmens statusas sutartyje su vienu pervežimo santykių dalyviu savaime nelemia jo statuso sutartyje su kitu pervežimo dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009).

Iš atsakovės atstovės paaiškinimų matyti, kad ji nebuvo ginčo krovinių savininkė, t. y. pati buvo sudariusi sutartis su krovinių siuntėjais, tačiau, atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką, ieškovės atžvilgiu atsakovė laikytina krovinių siuntėja (užsakove), o kokiu krovinių pervežimo proceso dalyviu laikytina ieškovė, spręstina pagal jos su atsakove sudarytų sutarčių tikrąjį turinį. Teismas nesutinka atsakovės pozicija, kad ginčo sutartys (krovinio pervežimo užsakymai) taip pat laikytinos krovinių ekspedicijos sutartimis. Pagal CK 6.824 straipsnio 3 dalį krovinių ekspedicijos sutartimi ekspeditorius įsipareigoja už atlyginimą užsakovo (užsakovo kliento) lėšomis teikti arba organizuoti su krovinių vežimu susijusias paslaugas. Ginčo sutarčių (krovinio pervežimo užsakymų) turinys nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovė įsipareigojo teikti atsakovei krovinių ekspedicijos paslaugas. Visų pirma, pačios atsakovės parengtuose krovinio pervežimo užsakymuose ieškovė įvardijama vežėja. Antra, juose nėra jokių nuostatų, įpareigojančių ieškovę būtent organizuoti pervežimo procesą, pasitelkiant trečiuosius asmenis. Priešingai, juose aptartos esminės krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais sąlygos, pasikrovimo datos, konkretūs kroviniai, atlyginimo dydis būtent už pervežimą. Šiais užsakymais buvo pasiektas aiškus ir konkretus ieškovės ir atsakovės susitarimas dėl krovinių pervežimo, o ne jų ekspedijavimo. Be to, atsakovės parengtuose užsakymuose numatyta, kad ieškovė įsipareigoja vykdyti pervežimą savo transporto priemonėmis. Tai reiškia, kad atsakovė aiškiai suvokė ieškovę kaip vežėją, o ne ekspeditorių. Šiame kontekste pažymėtina, kad ieškovės, kaip krovinių vežėjo, statusas egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar ji faktiškai krovinį vežė, ar tik įsipareigojo teisiškai, t. y. pati krovinių nevežė, bet dėl tų pačių krovinių sudarė sutartis su kitais vežėjais, kurie vežė krovinius (faktiniai vežėjai) savo vardu. Esant šioms aplinkybėms, ginčo sutartis laikyti mišriomis, t. y. tiek krovinio vežimo, tiek ekspedicijos, sutartimis nėra faktinio ir teisinio pagrindo, nes pagal jų turinį jos atitinka išimtinai tarptautinio krovinio pervežimo sutartims būdingus požymius. Šioms sutartims taikytinos CMR konvencijos nuostatos, kaip ir nurodyta pačiose sutartyse.

Kvalifikavus ginčo sutartis tarptautinio krovinio pervežimo sutartimis pagal CMR konvenciją, atitinkamai turi būti sprendžiamas jų šalių teisių ir pareigų bei atsakomybės klausimas. Minėtoje kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta tai, kad ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi – pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį visi susitarimai (išskyrus 40 straipsnyje leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo CMR konvencijos normų, laikomi negaliojančiais. Būtent tokiais susitarimais teismas laiko į ginčo užsakymus atsakovės įtrauktas sąlygas dėl baudų mokėjimo už ieškovės įsipareigojimų krovinius gabenti savo transporto priemonėmis (tuo atveju, jeigu ieškovė pasitelkia trečiuosius asmenis, nedelsiant informuoti apie tai atsakovę ir gauti jos leidimą) (užsakymo Nr. M-102/40/17 atveju) ir informuoti atsakovę apie transporto priemonės buvimo vietą (užsakymo Nr. M-141/36/17 atveju) nevykdymą (netinkamą vykdymą). CMR konvencijoje neįtvirtintas baudų už tokių įsipareigojimų pažeidimą taikymas, todėl ieškovė šiuo pagrindu pagrįstai ginasi nuo atsakovės priešieškinio reikalavimo. Dėl šių aplinkybių atsakovės priešieškinis atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovės priešieškinis atmestinas ir kitais motyvais, nurodytais ieškovės atsiliepime į priešieškinį. Ieškovė pagrįstai teigia, kad rašytiniu susitarimu šalių aptartos ir sulygtos netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą, tačiau negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis ir negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Atsakovė reikalauja 2 000 Eur netesybų iš esmės už formalius pažeidimus, neįrodinėdama realiai patirtų nuostolių, ieškovei vykdant ir įvykdžius (kroviniai buvo pristatyti) dvi sutartis, pagal kurias bendra atsakovės mokėtina ieškovei atlyginimo suma sudaro 1 185,80 Eur, t. y. baudos beveik dvigubai viršija ieškovei priklausančio atlyginimo už suteiktas paslaugas dydį.

Galiausiai atsakovės priešieškinis atmestinas ir dėl ieškovės prašomos taikyti senaties reikalavimui dėl netesybų priteisimo. CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Teismas nesutinka su atsakovės atstovės teiginiais, kad priešieškinio senaties terminas prasidėjo 2017-11-09, t. y. pretenzijų surašymo dieną. Šią dieną atsakovė tik informavo ieškovę apie reikalavimą sumokėti baudas, tačiau akivaizdu, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo (turėjo sužinoti) anksčiau. Užsakymo Nr. M-102/40/17 atveju atsakovė apie savo teisių pažeidimą, t. y. apie tai, kad ieškovė krovinį nugabeno ne savo transporto priemone, o pasitelkusi UAB „Sanara“, turėjo sužinoti 2017-09-11, kai krovinys buvo pristatytas gavėjui. Užsakymo Nr. M-141/36/17 atveju atsakovė apie savo teisių pažeidimą, t. y. apie tai, kad ieškovė neinformavo atsakovę apie transporto priemonės buvimo vietą, turėjo sužinoti 2017-10-05 09.30 val., t. y. kitą dieną po to, kai krovinys buvo perduotas ieškovei. Taigi atsakovė turėjo teisę kreiptis į teismą dėl netesybų priteisimo iki 2018-04-06, tačiau priešieškinis teisme gautas 2018-05-02, t. y. praleidus senaties terminą.

Atsakovė tik iš dalies apmokėjo ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras iš esmės motyvuodama tuo, kad pastaroji turi iš pradžių sumokėti jai 2 000 Eur baudą. Teismui konstatavus, kad toks atsakovės reikalavimas yra nepagrįstas, ir nustačius, kad ieškovė įvykdė atsakovės užsakymus (pristatė krovinius), atsakovei nepateikus duomenų, kad ji visiškai apmokėjo ieškovės nurodytas PVM sąskaitas faktūras, ieškovės ieškinys laikytinas pagrįstu, todėl tenkintinas.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Taigi ieškovės reikalavimas dėl 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas.

Patenkinus ieškinį ir atmestus priešieškinį, iš atsakovės ieškovei priteistinos šios patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 str.). Bylos duomenimis, ieškovė sumokėjo 47 Eur žyminio mokesčio, taip pat patyrė 1 600 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.2, 8.3 ir 8.19 punktuose nustatyto dydžio, todėl kartu su žyminiu mokesčiu iš atsakovės priteistina ieškovei.

Šioje byloje valstybė patyrė 3,58 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios jai priteistinos iš atsakovės (CPK 92 str.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263–268, 270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti.

Priteisti ieškovei UAB „Delamode Baltics“, j. a. k. 300614485, iš atsakovės UAB „Magneta Group“, j. a. k. 304157023, 2 072,60 Eur (du tūkstančius septyniasdešimt du eurus ir 60 ct) skolos, 6 (šešių) proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2 072,60 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2018-01-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 647 (vieną tūkstantį šešis šimtus keturiasdešimt septynis) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „Magneta Group“, j. a. k. 304157023, 3,58 Eur (tris eurus ir 58 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, j. a. k. 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Šios sumos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą nedelsiant būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.