Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Kauno tardymo izoliatoriui dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Nors pareiškėjas neigė drausminio nusižengimo aplinkybes, nurodydamas, kad nežinojo, kaip reikia stovėti patikrinimo metu, neprisiminė, ar jo lova buvo paklota, ar pareigūnai reikalavo pasikloti lovą, teismas atkreipė dėmesį, kad drausminio nusižengimo aplinkybes patvirtina nuoseklūs liudytojų E. T. ir J. B. parodymai, tarnybiniuose parnešimuose nurodytos drausminio nusižengimo aplinkybės, kurios sutapo ir papildė liudytojų parodymus (b. l. 17 - 18). Netikėti šiais įrodymais teismas nenustatė pagrindo.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 67 straipsnyje nustatyta, kad nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Baudžiamojo proceso kodeksas ir Kardomojo kalinimo įstatymas. Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad suimtieji privalo vykdyti ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos, vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2008 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 1-70 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų elementariosios elgesio taisyklės nustato suimtųjų ir nuteistųjų pareigą laikytis Suėmimo vykdymo įstatyme numatytų reikalavimų ir įstaigos direktoriaus nustatytų tvarkų ir taisyklių, dienotvarkės, vykdyti teisėtus įstaigos darbuotojų nurodymus, įsakymus, reikalavimus, vykdyti kitas šiose taisyklėse jiems numatytas pareigas, bendraujant su įstaigos darbuotojais būti mandagiais (Suimtųjų ir nuteistųjų elementariosios elgesio taisyklių 1.1, 1.2, 1.3 p.). Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-89 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų patikrinimo kamerose tvarkos aprašas reglamentuoja tinkamą suimtųjų ir nuteistųjų pasirengimą patikrinimui kamerose bei patikrinimo tvarką. Nurodyto aprašo 4 punkte nustatyta, kad pareigūnams, atliekantiems patikrinimą, įėjus į kamerą, suimtieji ir nuteistieji privalo būti pilnai apsirengę viršutiniais drabužiais, nelaikyti rankų kišenėse, būti be galvos apdangalų. Minėto aprašo 5 punkte nurodyta, kad patikrinimo metu pareigūnams užėjus į kamerą turi būti sutvarkytos ir paklotos suimtųjų ir nuteistųjų miegamosios vietos.

Pareiškėjas su minėtomis kardomojo kalinimo vietų vidaus taisyklėmis buvo pasirašytinai supažindintas 2005 m. sausio 31 d., kai pirmą kartą atvyko į Kauno tardymo izoliatorių. Kaip patikino atsakovo atstovas teismo posėdyje, šios pirmiau paminėtos Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymais patvirtintos suimtųjų ir nuteistųjų elgesio taisyklės ir minėtas aprašas yra kiekvienoje kameroje specialiose segtuvuose. Pareiškėjas teismo posėdyje neneigė šių aplinkybių ir patvirtino, kad pirmiau minėti Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymai ir jais patvirtintos elgesio taisyklės ir aprašas jam yra žinomi. Taigi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patikrinimo metu laikydamas rankas kišenėse, taip pat nepaklodamas lovos nevykdė Suimtųjų ir nuteistųjų patikrinimo kamerose tvarkos aprašo 4 ir 5 punktų reikalavimų, nereaguodamas į teisėtus pareigūnų reikalavimus išsitraukti rankas iš kišenių, pasikloti lovą, elgdamasis su pareigūnais nemandagiai, pažeidė 2008 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 1-70 patvirtintų Suimtųjų ir nuteistųjų elementariųjų elgesio taisyklių 1.1, 1.2, 1.3 punktus. Teismas konstatavo, kad nurodytais veiksmais pareiškėjas padarė drausminį nusižengimą, už kurį jam pagrįstai buvo paskirta drausminė nuobauda.

Nepagrįstais pripažino pareiškėjo skundo argumentus, kad jam nebuvo suteikta teisė apsiginti. Pažymėjo, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 129 punktas įpareigoja įstaigos administraciją informuoti suimtąjį apie padarytą nusižengimą, kurio jis yra įtariamas ir suteikti suimtajam galimybę pasiaiškinti. Suimtųjų (nuteistųjų) priėmimo asmeniniais klausimais apskaitos žurnalo išrašas patvirtino, kad Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkė L. B. pasiūlė pareiškėjui pasiaiškinti raštu (b. l. 19). Pareiškėjas šia teise pasinaudojo, tai patvirtina 2009-10-27 įstaigos administracijai pateiktas pareiškėjo rašytinis paaiškinimas (b. l. 16).

Suėmimo vykdymo įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už suėmimo vykdymo režimo pažeidimą gali būti skiriamos šios nuobaudos: 1) papeikimas; 2) pasivaikščiojimo pailginto laiko panaikinimas; 3) teisės pirkti maisto produktų atėmimas iki vieno mėnesio; 4) uždarymas į drausmės izoliatorių iki dešimties parų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui paskirtas papeikimas yra švelniausia nuobaudos rūšis pagal savo poveikį. Nuobauda paskirta kompetentingo pareigūno – Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus. Paskirta nuobauda yra adekvati padaryto pažeidimo pobūdžiui, jo sunkumui, atitinka pareiškėjo asmenybę (Suėmimo vykdymo įstatymo 36 str. 2 d.). Nenustatyta, kad skiriant nuobaudą pareiškėjui butų pažeista nuobaudų skyrimo tvarka, numatyta Suėmimo vykdymo įstatymo 36 straipsnyje.

Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad pareiškėjui nuobauda paskirta pagrįstai ir teisėtai, todėl nėra jokio teisinio pagrindo naikinti skundžiamą Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus nutarimą.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodydamas, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas. Tačiau pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kaip būtent buvo padaryti minėtų Konvencijos nuostatų pažeidimai, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra suformuluoti per daug abstrakčiai ir netiksliai, kad būtų galima aiškiai identifikuoti, kokie konkretūs pažeidimai buvo padaryti, bei kaip galėjo būti pažeistos pareiškėjo teisės teisminio proceso metu. Kolegija pažymi, kad vien tik, pareiškėjo nuomone, pažeistų Konvencijos straipsnių išvardijimas negali būti pagrindu konstatuoti teismo padarytus procesinius pažeidimus, apeliantas šiuo atveju turi konkrečiai nurodyti, kokiais veiksmais (neveikimu) buvo padaryti teisės aktų pažeidimai ar pažeistos jo teisės. Apeliantas siekia įtikinti teismą savo teiginių apie Konvencijos straipsnių pažeidimus teisingumu, tačiau tiesiog tam tikrų interesų, nuomonės išvardijimas, nepagrindžiant jos argumentais, išreiškiančiais jo siekiamo sprendimo logiškumą ir protingumą, neatitiktų teismo vykdomos teisingumo idėjos, įtvirtintos Konstitucijoje. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės nėra pagrindas konstatuoti, kad buvo padaryti kokie nors procesiniai pažeidimai. Pvz., apeliantas nurodo, kad buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata. Sprendime Š. prieš Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad, siekiant užtikrinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintą Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, būtina šalis tinkamai informuoti apie apeliacinį procesą ir suteikti galimybę pasisakyti dėl pateiktų argumentų (žr. sprendimo 28 punktą). Dalyvavimas teismo posėdyje įgalina vieną šalį pateikti argumentus dėl bylos esmės. Šiuo atveju pastebėtina, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė dalyvauti tiek pirmosios (b. l. 38), tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, pareikšti nušalinimus ir prašymus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams. Taigi, kolegija nenustatė aplinkybių, leidžiančių manyti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą teismą.

Nagrinėjamu atveju apeliantas siekia įrodyti, kad skiriant nuobaudą, dėl kurios kreiptasi į teismą, pareiškėjui, buvo apribota jo galimybė į savo pažeistų teisių gynybą. Kolegija su šiuo argumentu nesutinka: nesutinkantis su viešojo administravimo sistemos subjektų priimtais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti teismine gynyba, ką ir padarė apeliantas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje yra įtvirtinta teisė kiekvienam asmeniui, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeistos, kreiptis į teismą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismų įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta teisė į nepriklausomą ir operatyvų teismą ir teismo pareiga užtikrinti, kad bylos būtų išnagrinėtos lygybės ir viešumo sąlygomis per įmanomai trumpiausią laiką. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, įtvirtindamas teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, nekaltumo prezumpcijos bei procesines garantijas, laikomas vienu esminiu Konvencijos straipsniu, kuris praktikoje gana dažnai pažeidžiamas. Pažymėtina, kad būtent teismas kuris priima galutinį baigiamąjį teisės aktą ir turi teisę iš naujo bei visai kitaip įvertinti surinktus įrodymus, nei tai buvo padaryta viešojo administravimo subjekto, ar įvertinęs atliktą ikiteisminį vertinimą pripažinti jį teisingu. Taigi, daryti išvadą, kad buvo ribojama pareiškėjo teisė į jo galimai pažeistų teisių gynybą, nėra jokio pagrindo.

Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2008 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 1-70 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų elementariosios elgesio taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato suimtųjų ir nuteistųjų pareigą laikytis Suėmimo vykdymo įstatyme numatytų reikalavimų ir įstaigos direktoriaus nustatytų tvarkų ir taisyklių, dienotvarkės, vykdyti teisėtus įstaigos darbuotojų nurodymus, įsakymus, reikalavimus, vykdyti kitas šiose taisyklėse jiems numatytas pareigas, bendraujant su įstaigos darbuotojais būti mandagiais (Taisyklių 1.1, 1.2, 1.3 p.). Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-89 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų patikrinimo kamerose tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) reglamentuoja tinkamą suimtųjų ir nuteistųjų pasirengimą patikrinimui kamerose bei patikrinimo tvarką: Aprašo 4 punkte nustatyta, kad pareigūnams, atliekantiems patikrinimą, įėjus į kamerą, suimtieji ir nuteistieji privalo būti pilnai apsirengę viršutiniais drabužiais, nelaikyti rankų kišenėse, būti be galvos apdangalų; Aprašo 5 punkte nurodyta, kad patikrinimo metu pareigūnams užėjus į kamerą turi būti sutvarkytos ir paklotos suimtųjų ir nuteistųjų miegamosios vietos. Apeliantas teigia, kad Taisyklių bei Aprašo nuostatos, už kurių nesilaikymą jis buvo nubaustas, prieštarauja žmogaus teisėms, todėl jis esą, turėjo teisę jų nesilaikyti. Šiuo atveju pažymėtina, kad asmeninė paties pareiškėjo nuomonė šiuo atveju nėra pagrindas tokiai išvadai (dėl Taisyklių ar Aprašo nuostatų galimo neatitikimo aukštesnės galios teisės aktams) ir nesuteikia teisės suimtiesiems nevykdyti ir nesilaikyti tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos vadovaujantis savo subjektyvia nuomone. Be to, pastebėtina, kad pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kaip pareigūnų reikalavimas vykdyti Taisyklėse įtvirtintus įpareigojimus (pvz., įpareigojimą laikytis Suėmimo vykdymo įstatyme numatytų reikalavimų ir įstaigos direktoriaus nustatytų tvarkų ir taisyklių, dienotvarkės, vykdyti teisėtus įstaigos darbuotojų nurodymus, įsakymus, reikalavimus, vykdyti kitas šiose taisyklėse jiems numatytas pareigas, bendraujant su įstaigos darbuotojais būti mandagiais), jo manymu, pažeidžia jo žmogaus teises, nenurodė jokių motyvų, kodėl, jo manymu, šios nuostatos prieštarauja aukštesnę teisinę galią turintiems aktams ar tarptautiniams įsipareigojimams žmogaus teisių srityje.

Dėl pirmiau išdėstytų motyvų teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.