Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Natalija Daškovienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. B., atstovaujamo įstatyminės atstovės T. B., skundą dėl notaro veiksmų, suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto 21 - ojo notarų biuro notarė V. Š..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi civilinę bylą sustabdė iki bus priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e3K-3-438-378/2018 (teisminio proceso Nr. 2-69-3-16678-2017-8), nagrinėjamoje Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 6 d. nutartimi atnaujintas civilinės bylos nagrinėjimas.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. eS2-6382-600/2020 2020 m. sausio 28 d. nutartimi patenkino T. B. prašymą išduoti teismo leidimą nepilnamečio vardu sudaryti turto padalijimo sutartį, kuriuo buvo leista T. B. jos nepilnamečio sūnaus R. B. vardu sudaryti turto, atsiradusio po E. B., gimusio (duomenys neskelbtini), mirties (duomenys neskelbtini), pasidalijimo sutartį pagal teismui pateiktą 2019 m. gruodžio 20 d. Susitarimą Nr. 1, pagal kurį R. B. atiteks Lietuvoje esantis nekilnojamasis turtas (butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/6 dalis žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pinigines lėšos.

2020 m. gruodžio 9 d. teisme gautas pareiškėjo R. B. įstatyminės atstovės T. B. atsiliepimas, kuriame ji nurodo, jog šioje byloje pilnai palaiko savo reikalavimus, nes 2020 m. sausio 28 d. teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartis dėl dalies paveldėto turto padalijimo sudaryta todėl, jog bylos procesas užsitęsė, buvo būtina išspręsti paveldėto nekilnojamojo turto valdymo klausimą, nes buvo paveldėtas turtas tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje. Teigia, jog taikos sutartis sudaryta labai nenaudingomis sąlygomis, paveldėjimo klausimas nėra galutinai išspręstas. Pagal Latvijos teisės normas, reglamentuojančias paveldėjimą, prie pirmos eilės įpėdinių priskirta ir sutuoktinė, todėl turtas yra dalijamas lygiomis dalimis. Taikant Lietuvos įstatymus, R. B. yra vienintelis pirmos eilės įpėdinis, todėl jo paveldėto turto masė dėl notarės atsisakymo Lietuvoje pradėti paveldėjimo bylą ir taikyti Lietuvos įstatymus, ženkliai sumažėjo. Papildomai nurodė, jog E. B. yra palaidotas Vilniuje, (duomenys neskelbtini) kapinėse, šeimos kape.

Pareiškėjas ir suinteresuoti asmenys apie skundo nagrinėjimą rašytinio proceso tvarka informuoti įstatymo nustatyta tvarka (CPK 133 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas dėl notaro veiksmų netenkintinas.

Byloje keliamas klausimas dėl notarės atsisakymo atlikti notarinį veiksmą – atsisakymą pradėti paveldėjimo bylą pagal pareiškėjo R. B., atstovaujamo įstatyminės atstovės T. B., pareiškimą.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Turkijoje, Stambule, mirė pareiškėjo R. B. tėvas Lietuvos Respublikos pilietis E. B. (el. b. t.I, psl. 5, 10-11, 18, 49-52). Palikėjas (duomenys neskelbtini) deklaravo išvykimą į Turkiją (el. b. t.I, psl. 10-11), kur paskutiniu metu dirbo Oro linijose (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (el. b. t.I, psl. 49-52). Palikėjo našlė, antroji palikėjo sutuoktinė, E. B., gim. (duomenys neskelbtini), gyvena Latvijoje, santuokos metu įgytame bute. Po palikėjo mirties liko jo vardu registruotas nekilnojamasis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini) (el. b. t.I, psl. 40-41), kuris, kaip nustatyta iš 2020 m. gruodžio 17 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo, nuosavybės teise nuo 2020 m. vasario 7 d. priklauso pareiškėjui pagal 2020 m. vasario 7 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini). 2018 m. spalio 1 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto 21-ąjį notarų biurą dėl paveldėjimo bylos užvedimo (el. b. t.I, psl. 9). Vilniaus miesto 21-asis notarų biuras atsisakė atlikti notarinį veiksmą – užvesti paveldėjimo bylą pagal turto registravimo vietą, nes nežinoma palikimo atsiradimo vieta (el. b. t.I, psl. 6-8).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su notarės atsisakymu užvesti paveldėjimo bylą pagal turto registravimo vietą, prašo teismo įpareigoti notarę paveldėjimo bylą pradėti.

Pažymėtina, jog ieškinyje (ypatingosios teisenos bylose – pareiškime) suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra).

Skundas dėl notarės veiksmo buvo paduotas CPK 511 straipsnyje numatyta tvarka; tokio skundo nagrinėjimo dalykas – notarės veiksmo arba atsisakymo atlikti veiksmą teisėtumas ir pagrįstumas. Todėl nagrinėjamu atveju teismas turi įvertinti ir pasisakyti, ar notarės atsisakymas atlikti notarinį veiksmą – priimti pareiškėjo R. B., atstovaujamo įstatyminės atstovės T. B., pareiškimą dėl palikimo po E. B., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties priėmimo ir užvesti paveldėjimo bylą, nepažeidžia Lietuvos Respublikos notariato įstatymo (toliau – Notariato įstatymo) nuostatų, o konstatavus įstatymo nuostatų pažeidimą – įpareigoti notarą atlikti notarinį veiksmą.

Sprendžiant dėl notaro veiksmų teisėtumo būtina atsižvelgti į notaro veiklos specifiką, jo veiklos reglamentavimą ir šių normų aiškinimo ypatumus. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, atsižvelgiant į notaro atliekamas funkcijas, jo atliekamus veiksmus reglamentuojančios teisės normos negali būti aiškinamos plečiamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2011). Pagal Notariato įstatymo 1 straipsnį, notarams suteikta teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų ar kitų organizacijų ir jų padalinių subjektines teises ir juridinius faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis Notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Notariato įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Tokie notaro veiklos ypatumai lemia, kad jam taikomi didesnio atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai, savo funkcijas jis turi atlikti, tiksliai laikydamasis notaro veiklą ir teisinius santykius, su kuriais susijęs atliekamas notarinis veiksmas, reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, o jeigu notarinio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų – atsisakyti atlikti tokį veiksmą (Notariato įstatymo 40 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo pasisakyta, kad tokia notaro funkcijų samprata suponuoja išvadą, jog notaras nenagrinėja asmenų ginčų, nenustatinėja ginčytinų aplinkybių, o tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių ar nesutarimų, privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2011). Taigi, notaras gali tvirtinti tam tikras teises ar faktus tik tokiu atveju, jei dėl jų turinio ir teisėtumo jam nekyla abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2011; 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-643/2013).

Nagrinėjamu atveju, notarė atsisakė atlikti notarinį veiksmą, kadangi notarei kilo abejonių dėl palikimo atsiradimo vietos, kuri ypatingai reikšminga paveldėjimo (palikimo priėmimo) procese, o pareiškėjo pateikti įrodomąją galią turintys duomenys nesudarė pagrindo spręsti, jog paskutinė palikėjo E. B. gyvenamoji vieta iš tiesų buvo Lietuvos Respublikoje. Notarė nurodė, jog šiuo atveju neįmanoma nustatyti mirusiojo E. B. palikimo atsiradimo vietos: gyventojų registro išrašas 2018 m. spalio 1 d. nurodo, kad mirusysis Lietuvos Respublikoje negyveno, (duomenys neskelbtini) išvyko į užsienio valstybę - Turkiją ir mirė Turkijos valstybėje - Stambule. Notarės vertinimu, nėra galimybių nustatyti, kur palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį daugiausia gyveno; nėra galimybių nustatyti, kuri gyvenamoji vieta laikoma ekonominių ar asmeninių interesų vyraujanti vieta (santuokos metu įgytas turtas su antrąja sutuoktine - butai yra Lietuvos Respublikoje ir Latvijos Respublikoje; mirusiojo antroji sutuoktinė E. B., gim. (duomenys neskelbtini), gyvena Latvijos Respublikoje santuokos metu įgytame bute; nepilnametis sūnus gyvena Lietuvos Respublikoje).

Pareiškėjas nesutinka su notarės veiksmais, teigia, jog notarė nenurodė argumentų, kurie leistų neabejotinai teigti, kad mirusio E. B. įprastinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta Lietuvoje. Akcentuoja, jog notarė neatsižvelgė į Reglamento 10 str. nuostatas, kuriose nustatyta, kad tuo atveju, kai palikėjo mirties dieną jo įprastinė gyvenamoji vieta nėra vienoje iš valstybių narių, paveldėjimo procesą pradeda ir paveldėjimo teisės liudijimą turi teisę priimti tos valstybės kompetentinga institucija, kurios pilietybę turėjo palikėjas mirties dieną ir nuo gyvenamosios vietos pasikeitimo nepraėjo 5 metų laikotarpis. Pareiškėjo manymu, notarė privalėjo pradėti paveldėjimo bylą, nes būtent ji yra kompetentinga pradėti paveldėjimo bylą ir net išduoti paveldėjimo teisės liudijimą dėl palikimo, atsiradusio po E. B. mirties.

Kiekviena paveldėjimo byla paprastai pradedama gavus įpėdinio pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Pagal CK 5.4 straipsnio 1 dalį palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta (šio kodekso 2.12 straipsnis). Pagal šio straipsnio 2 dalį jeigu palikėjas negyveno nuolat vienoje vietoje, palikimo atsiradimo vieta laikoma: vieta, kur palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį daugiausia gyveno; jeigu palikėjas gyveno keliose vietose, palikimo atsiradimo vieta laikoma ekonominių ar asmeninių interesų vyraujanti vieta (turto ar jo pagrindinės dalies, kai turtas yra keliose vietose, buvimo vieta; sutuoktinio, su kuriuo palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį palaikė santuokinius santykius, gyvenamoji vieta arba su palikėju kartu gyvenusio vaiko gyvenamoji vieta). Iš pirmiau nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad objektyvių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų palikėjo E. B. paskutinę nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, arba palikimo atsiradimo vietą pagal CK 5.4 straipsnio 2 dalį Lietuvoje, nėra.

Nagrinėjamu atveju sutiktina su notarės pozicija, jog šiuo atveju susiklostė tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo santykiai, kuriems Lietuvos Respublikoje nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. yra tiesiogiai taikomas Reglamentas. Tarpvalstybinio pobūdžio byla paprastai būna tais atvejais, kai ginčo dalykas peržengia vienos valstybės ribas, pavyzdžiui, palikėjas ir įpėdiniai gyvena skirtingose valstybėse, palikėjas, įpėdiniai ir paveldimas turtas yra skirtingose valstybėse ir pan. Siekiant išsiaiškinti, ar paveldėjimas yra tarpvalstybinio pobūdžio ir dėl to patenka į Reglamento 650/2012 taikymo sritį, reikia nustatyti, pirma, valstybę narę, kurioje buvo palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta jo mirties dieną, antra, paveldėjimo turto buvimo vietą, trečia, įpėdinių gyvenamąją vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-422-378/2020, 21 punktas).

Šiuo atveju iš byloje esančių duomenų matyti, jog palikėjo sūnus gyvena Lietuvoje, palikėjo sutuoktinė gyvena Latvijoje, palikėjo palikimą sudarančio turto objektai (butai) yra Lietuvoje ir Latvijoje. Taigi, įpėdinių ir paveldimo turto buvimo vieta yra skirtingose valstybėse (Lietuvoje ir Latvijoje), palikėjas mirties dieną buvo Lietuvos Respublikos pilietis, dirbo Turkijoje (oro linijose (duomenys neskelbtini), buvo (duomenys neskelbtini)), mirė Stambule, nebuvo nutraukęs ryšių su gimtąja šalimi (planavo grįžti namo į Lietuvą (duomenys neskelbtini)) (el. b. t.I, psl. 49-52). Tai, kad įpėdinių ir paveldimo turto buvimo vieta yra skirtingose valstybėse, lemia tarpvalstybinį paveldėjimo pobūdį. Tačiau kasacinis teismas išaiškino, jog visų pirma turi būti tinkamai nustatyta palikėjo paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta, nes būtent jos buvimas kitoje, nei yra paveldimas turtas ir (ar) įpėdinių gyvenamoji vieta, valstybėje dažniausiai ir lemia tarpvalstybinį paveldėjimo bylos pobūdį bei leidžia nustatyti paveldėjimui taikytiną teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-422-378/2020, 27 punktas). Remiantis ESTT prejudiciniu sprendimu paveldėjimo klausimą nagrinėjanti institucija (šiuo atveju bylą nagrinėjantis teismas) turi nustatyti paskutinę įprastinę palikėjo gyvenamąją vietą, kaip tai suprantama pagal Reglamentą 650/2012. Kasacinis teismas pažymėjo, kad palikėjo paskutinė įprastinė gyvenamoji vieta nustatoma tik vienoje iš valstybių narių, įvertinus visas atitinkamo atvejo aplinkybes (ESTT sprendimas byloje C-80/19, 40 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-422-378/2020 ).

Pažymėtina, jog Reglamentas 650/2012 nepateikia paskutinės įprastinės gyvenamosios vietos apibrėžimo. ESTT prejudiciniame sprendime nurodė, kad, nustatant paskutinę įprastinę palikėjo gyvenamąją vietą, visų pirma turi būti vertinami Reglamento 650/2012 23 konstatuojamojoje dalyje nurodyti kriterijai, tokie kaip visos palikėjo gyvenimo aplinkybės kelerius metus prieš mirtį ir mirties dieną, atsižvelgiant į palikėjo buvimo atitinkamoje valstybėje trukmę, reguliarumą bei to buvimo aplinkybes ir priežastis. Tik tuo atveju, jei pagal šiuos kriterijus nepavyksta tinkamai nustatyti paskutinės įprastinės palikėjo gyvenamosios vietos, turėtų būti vertinami Reglamento 650/2012 24 konstatuojamojoje dalyje įvardyti kriterijai, tokie kaip palikėjo šeimos ir socialinio gyvenimo centras ar palikėjo pilietybė (žr. ESTT sprendimo byloje C-80/19 37–39 punktus).

Minėta, notarė nurodė, jog šiuo atveju neįmanoma nustatyti mirusiojo E. B. palikimo atsiradimo vietos. Pagal byloje esančius duomenis tikėtina, kad palikėjo paskutinė gyvenamoji vieta buvo Turkijoje, kur jis dirbo Oro linijose, kur (duomenys neskelbtini) jam buvo atlikta dantų implantavimo procedūra, (duomenys neskelbtini) su žmona grįžo į darbą į Stambulą (el. b. t.I, psl. 49-52). Turto palikėjas E. B. nuo (duomenys neskelbtini) deklaravo išvykimą į Turkiją, mirė Stambule, tačiau jis buvo Lietuvos Respublikos pilietis, kuris mirties dieną turėjo nekilnojamąjį turtą Lietuvoje ir Latvijoje. Latvijoje gyveno jo antra sutuoktinė ((duomenys neskelbtini) palikėjas buvo grįžęs trumpų atostogų į Rygą). Bylos duomenys taip pat patvirtina, jog palikėjas nebuvo praradęs ryšio su Lietuva, t.y. planavo atvykti į Lietuvą atostogoms (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, nepaisant palikėjo išsaugoto ryšio su kilmės šalimi ir jo palaidojimo Lietuvoje aplinkybės, objektyvios aplinkybės – darbo vieta, šeimos buvimo vieta, antros santuokos metu įgyto turto buvimo vieta, sutuoktinės gyvenamoji vieta – liudija, kad paskutinė įprastinė palikėjo gyvenamoji vieta nebuvo Lietuvoje. Byloje nenustatyta, kad palikėjas Lietuvoje būtų siekęs išsaugoti tam tikrus interesus, išskyrus Lietuvoje gyvenantį sūnų, iki išvykimo turėtą nekilnojamąjį turtą ir pilietybę. Todėl teismo vertinimu, vis dėlto daugiau duomenų leidžia spręsti, kad palikėjas siekė gyventi kitoje šalyje nei Lietuva ir joje gyveno, todėl vien pilietybės nulemtas ryšys su kilmės šalimi nėra pakankamas konstatuoti, kad Lietuva buvo paskutinė palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta.

Todėl šiuo atveju notarė pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes galėjo spręsti, jog palikėjas gyveno keliose valstybėse, atsižvelgė į palikėjo gyvenamąją vietą kitoje valstybėje, jo turimą turtą kitoje valstybėje, teisėtai ir pagrįstai atsisakė atlikti notarinį veiksmą.

Byloje nustatyta, jog šios nutarties priėmimo dieną palikėjo turtas yra paveldėtas, o pareiškėjui yra įregistruotos nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini) bei į 1/6 žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančių 2020 m. gruodžio 17 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašų matyti, jog palikėjo E. B. sutuoktinei E. B. 2019 m. kovo 20 d. buvo išduotas Europos paveldėjimo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir paveldėjimo teisės liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini).

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog civilinėje byloje Nr.e S2-6382-600/2020 yra pateiktas 2019 m. kovo 20 d. Rygos apygardos teismo palikimo pažymėjimas, kuriuo notarė I. M. patvirtino palikimo teisę į (duomenys neskelbtini) mirusio E. B. paliktą palikimą pergyvenusiai sutuoktinei E. B. į ½ dalį viso palikimo, o 2019 m. gruodžio 20 d. Susitarimo, kuris taip pat pateiktas minėtoje civilinėje byloje, (G) punktu pareiškėjas R. B. sutiko, kad šio susitarimo sudarymas ir įvykdymas reiškia, kad nėra būtina tęsti civilinį procesą byloje Nr. CO4001019, yra įmanoma atsiimti skundą ir netęsti bei atsiimti skundą Vilniaus miesto apylinkės teismo byloje Nr. e 2YT-40792-727/2018, t.y. šioje nagrinėjamoje byloje.

Taigi, minėtos aplinkybės patvirtina, jog paveldėjimo byla buvo pradėta kitoje valstybėje –Latvijoje. Remiantis šia aplinkybe darytina išvada, jog minėtoje paveldėjimo byloje buvo nustatyta paskutinė palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta bei buvo atliktos paveldėjimo procedūros. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2020 m. liepos 16 d. sprendimu byloje C 80/19 nusprendė, jog paskutinę įprastinę palikėjo gyvenamąją vietą, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą, paveldėjimo klausimą nagrinėjanti institucija turi nustatyti tik vienoje iš šių valstybių narių. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-422-378/2020 16.1 punktas). Todėl šiuo atveju, esant 2019 m. kovo 20 d. išduotam Europos paveldėjimo pažymėjimui, negalima situacija, jog palikėjo paskutinė gyvenamoji vieta būtų nustatyta ir kitoje valstybėje, t.y. Lietuvoje.

Nors pareiškėjas atsiliepime nurodo, jog taikos sutartis sudaryta labai nenaudingomis sąlygomis, paveldėjimo klausimas nėra galutinai išspręstas, tačiau nenurodė, koks paveldėjimo klausimas dar nėra išspręstas, be to, ši aplinkybė nesudaro pagrindo pradėti naują paveldėjimo bylą Lietuvoje vadovaujantis Reglamento 4 straipsniu. Svarbu paminėti ir tai, jog Reglamentu 650/2012 nustatytas vieningumo principas, t.y., kad pagal Reglamento 650/2012 21 ar 22 straipsnius nustatyta teise reglamentuojamas visas palikimo paveldėjimas, kuris kaip nustatyta byloje, jau yra paveldėtas. Be to, šiuo atveju nėra suprantamas pareiškėjo elgesys, kuomet jis 2019 m. gruodžio 20 d. Susitarimo (G) punktu sutiko netęsti bei atsiimti skundą Vilniaus miesto apylinkės teismo byloje Nr. e 2YT-40792-727/2018 (šioje nagrinėjamoje byloje), tuo tarpu 2020 m. gruodžio 9 d. atsiliepime teismui nurodė, jog palaiko savo reikalavimus.

Įvertinus bylos esmę ir įrodymų visumą, teismas daro išvadą, jog vadovaujantis CK 5.4 str. 2 dalies 2 punktu, Lietuva negali būti laikoma palikimo atsiradimo vieta, todėl notarės atsisakymas pradėti paveldėjimo bylą yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 291 str., 511 str., 513 str.,

nutaria:

atmesti pareiškėjo R. B., atstovaujamo įstatyminės atstovės T. B., skundą dėl Vilniaus miesto 21 - ojo notarų biuro notarės V. Š. veiksmų.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, paduodant atskirąjį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą.