Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-03-22 · Administracinė byla Nr. A-946-502/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-03-16Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-03-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-03-22
Bylos Nr.
A-946-502/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05047-2015-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Virginija Volskienė
Pareiškėjas
M. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-946-502/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05047-2015-7Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas M. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST, atsakovas), 12 000 Eur neturinės žalos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kalinimo laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2014 m. gegužės 6 d. buvo nuolat etapuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą, etapavimo metu pareigūnai jį žemino, nuolat demonstruodami kovinius ginklus atlikdami pareiškėjo daiktų bei asmens apžiūras, iš jo tyčiojosi.

Pažymėjo, kad etapavimo metu automobiliuose nuolat viršijamas etapuojamų asmenų skaičius. Žiemą automobiliuose buvo šalta, vasarą – karšta, dėl vietos trūkumo tirpdavo ir šaldavo kojos, trūko oro, dėl to būdavo silpna. Automobilių kamerose buvo nešvaru, tvyrojo blogas kvapas. Dėl tokių konvojavimo sąlygų pareiškėjas patyrė kančias, nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą, todėl jaučia baimę, apatiją, sapnuoja košmarus. Atsakovas neužtikrino teisės aktuose nustatytų etapavimo sąlygų, dėl to pareiškėjas patyrė žalą, kurią vertina 12 000 Eur ir prašo priteisti ją iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešosios saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti.

Atsakovas teigė, kad VST konvojuoja asmenis specialiosiomis transporto priemonėmis - specialiaisiais automobiliais, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros. Visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai. Pabrėžė, kad jos visas tarnybinis transportas, taip pat ir specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, naudojamas remiantis transporto priemonės registracijos liudijimu, kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Visam VST specialios paskirties transportui, skirtam asmenų konvojavimui, yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų automobilių atitikimo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 146.4 punkto reikalavimams. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims.

Atsakovas akcentavo, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius - tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Jeigu bendras reikalingų konvojuoti asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, tuo atveju skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus (režiminius, operatyvinius, medicininius) arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje.

Pažymėjo, kad konvojavimas yra ginkluotas konvojuojamųjų asmenų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus bei pareiškėjo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Vadovaudamasis Konvojavimo taisyklių 137 punktu konvojaus viršininkas apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žiniaraštyje. Atsakovas nurodė, kad VST neturi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu. Pareiškėjo konvojavimo metu pareigūnai elgėsi tinkamai ir Konvojavimo taisyklių reikalavimų nepažeidė. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo iki 2012 m. spalio 19 d. taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl atsakovo VST pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų konvojavimo sąlygų. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui paštu išsiuntė 2015 m. spalio 19 d., todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo šioje byloje gali būti reiškiamas už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 19 d. Pareiškėjas dalį reikalavimo dėl žalos atlyginimo reiškia ir laikotarpiu nuo 2011 m., todėl teismas, atsižvelgdamas į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį, nenustatęs pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo, t. y. laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2012 m. spalio 19 d., taikė ieškinio senaties terminą ir skundą šioje dalyje atmetė.

Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2014 m. gegužės 6 d. teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas 2013 m. gegužės 21 d. ir 2013 m. gegužės 28 d. (b. l. 17, 22). Šiomis dienomis pareiškėjas buvo vežamas automobiliais „Mercedes-Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (3 bendros kameros, kuriose yra 0,36 m pločio suolai ir 1 vienutė), „Mercedes-Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (3 bendros kameros, kuriose yra 0,36 m pločio suolai ir 1 vienutė). Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato vienam konvojuojamam asmeniui tenkančio minimalaus ploto automobilyje. Teismas, remdamasis atsakovo pateiktais konvojuojamųjų sąrašais, nustatė, kad automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų, todėl VST užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras.

Teismas akcentavo, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkte, nustatančiame specialiojo automobilio, autobuso reikalavimus, nustatyta, kad veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Atsižvelgdamas į Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos 2012 m. lapkričio 16 d. protokolą Nr. F-A-289, 2012 m. lapkričio 16 d. protokolą Nr. F-A-276, 2013 m. sausio 3 d. protokolą Nr. F-A-313, 2013 m. sausio 3 d. protokolą Nr. F-M-312 teismas nustatė, kad konvojavimo automobiliuose įrengta pritekamoji ventiliacija, apšvieta atitinka nustatytus reikalavimus. Iš automobilių kėbulo kamerų schemų matyti, kad juose įrengti šildymo įrenginiai ir sistemos, ventiliacija. UAB „Kauno techninės apžiūros centras“ išduotos Techninės apžiūros rezultatų kortelės, automobilių registracijos liudijimai patvirtina, kad konvojavimo automobiliai atitinka techninius reikalavimus. Teismas konstatavo, kad šie duomenys patvirtina konvojavimo automobilių tinkamumą ir saugumą, todėl konvojavimas jais negalėjo pareiškėjui sukelti neigiamų pasekmių.

Teismas taip pat pažymėjo, jog Konvojavimo taisyklių 137 punkte numatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, taip pat nebuvo atitinkamų įrašų ir žiniaraščiuose, kad pareiškėjas su skundais dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, pablogėjusios sveikatos būtų kreipęsis į konvojaus pareigūną. Todėl teismas deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo argumentus laikė nepagrįstais ir nepaneigiančiais atsakovo pateiktų įrodymų dėl automobilių atitikimo techniniams reikalavimams, konvojaus pareigūnų veiklos atitikimo Konvojavimo taisyklėse nustatytoms nuostatoms. Atsižvelgęs į šias aplinkybes teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta ir pats pareiškėjas nenurodė, kad jis teikė pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų ir jų įtakos jo sveikatai. Nurodytų aplinkybių visuma, teismo vertinimu, nesudarė pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo skunde nurodomi galimai atsiradę sveikatos, emociniai ir psichologiniai sutrikimai kilo dėl konvojavimo sąlygų ar kitų neteisėtų pareigūnų veiksmų. Nenustatęs Civiliniame kodekse nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2014 m. gegužės 6 d. atmetė.

III.

Pareiškėjas M. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog jis nepateikė savo argumentus pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjo teigimu, jis tokių įrodymų pateikti negalėjo, tačiau prašė teismo visus reikalingus įrodymus išreikalauti iš atsakovo.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo reikalavimui taikė ieškinio senatį, kadangi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija senaties terminų dėl žalos atlyginimo nenustato. Teismas nenurodė, kodėl nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika tokio pobūdžio bylose. Pareiškėjas pažymėjo, kad konvojavimo metu patalpos buvo filmuojamos vaizdo kameromis, o ši medžiaga patvirtintų, kokios sąlygos buvo automobiliuose, tačiau teismas nepagrįstai šios vaizdinės medžiagos iš atsakovo neišreikalavo.

Atsiliepimas

Atsakovas Viešojo saugumo tarnyba pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Atsakovas pažymi, jog griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą. Asmenys, manantys, kad jų teisės yra pažeistos, negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jie privalo būti apdairūs ir nedelsdami pateikti skundą, inicijuoti pažeistų teisių gynimą. Įstatyme nustatytais skundų padavimo terminais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Atsakovo teigimu, teismas, ištyręs byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei VST atsiliepimo argumentus, pagrįstai nenustatė pareigūnų neteisėtų veiksmų konvojavimo metu, taip pat nenustatė, kad pareiškėjo teisės, garbė, orumas būti pažeisti. Teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl nėra jokio pagrindo sprendimą naikinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir KD prie TM, Kalėjimų departamentas) pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Kalėjimų departamentas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė nei teisinių, nei faktinių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, o pareiškėjo samprotavimai nepagrįsti įrodymais. Pareiškėjas nenurodo kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis pasireiškė.

Kalėjimų departamentas akcentuoja, kad pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Pabrėžia, kad remiantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 183 straipsniu, pareiškėjas nesilaikė šiame straipsnyje nustatyto privalomo bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarkos. Kalėjimų departamentas apie tariamų pažeidimų aplinkybes nebuvo informuotas, todėl negali patvirtinti ar paneigti pažeidimų fakto bei pateikti duomenų.

Žemesnės instancijos teismas

Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Viešojo saugumo tarnybos veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų konvojavimo sąlygų, atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo(toliau – ir ABTĮ) Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas skunde teismui prašė priteisti jam neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl Viešojo saugumo tarnybos veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų konvojavimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2014 m. gegužės 6 d.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2012 m. spalio 19 d. taikė ieškinio senatį ir skundą šioje dalyje atmetė. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2014 m. gegužės 6 d. dėl, pareiškėjo teigimu, netinkamų konvojavimo sąlygų, teismas pažymėjo, kad konvojuojant pareiškėją į kitus paskirties punktus, Konvojavimo taisyklių reikalavimai nebuvo pažeisti, todėl nenustatęs Viešojo saugumo tarnybos neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikė ieškinio senaties terminą, kadangi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) ieškinio senaties termino nenustato, be to, teismas nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

Atmesdama apeliaciniame skunde pareiškėjo nurodytą teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams konstatuoti, teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Vadinasi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261- 98/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2015 m. spalio 19 d., priežastys, dėl kurių į teismą dėl patirtos neturtinės žalos nesikreipė per įstatymo nustatytą terminą, nėra svarbios, taip pat nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2012 m. spalio 19 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013). Teisės normose, reguliuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2012 m. spalio 19 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik nustačius neteisėtus Viešojo saugumo tarnybos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgusi į nagrinėjamu atveju keliamam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad Viešojo saugumo tarnyba savo veiksmais nepažeidė teisės aktų reikalavimų, nustatančių konvojavimo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu buvo konvojuotas nurodytais maršrutais specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Į minėtos patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl vėdinimo, šildymo sistemų. Taigi atsakovas pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina pareiškėjo konvojavimui naudotų automobilių tinkamumą žmonėms pervežti ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams. Konvojavimo taisyklių 109 punktas, numatantis, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų, nebuvo pažeistas, atlikus specialaus transporto patikrą, pastabų nėra nurodyta, nuteistųjų skundų dėl konvojavimo sąlygų ar sveikatos sutrikimų neužfiksuota. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, kurios, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktais, turi būti įrašomos į konvojavimo dokumentus.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo išreikalauti filmuotą medžiagą dėl automobilių, kuriais jis buvo konvojuotas, pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu konkrečiai neprašė išreikalauti ir įvertinti filmuotos medžiagos dėl automobilių būklės, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateiktų duomenų visuma yra pakankama teisingam sprendimui priimti, todėl išreikalauti ir vertinti papildomus duomenis nėra jokio pagrindo.

Pareiškėjas apeliaciniame nepagrįstai teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismas, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė, t. y. žalos atlyginimo dydžio klausimo nesvarstė.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir vertino bylai reikšmingas aplinkybes bei vadovavosi aktualiomis ginčui teisės aktų nuostatomis, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasDainius RaižysVirginija Volskienė