Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-03-04 · Administracinė byla Nr. I-979-423/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-03-04Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-10-07Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-03-04
Bylos Nr.
I-979-423/2019
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02437-2018-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
D. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-979-423/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02437-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 4 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 35 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2-3) nurodė, jog jis laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 26 d. iki 2018 m. balandžio 18 d. buvo kalinamas Marijampolės PN nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis. Nurodė, kad atvykus į Marijampolės PN buvo paskirtas į 7 būrį 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 34,6 kv. m., joje atitinkamais laikotarpiais buvo kalinama iki 12 nuteistųjų. Patalpoje buvusių baldų užimamas plotas santykinai mažino vienam nuteistajam tenkantį gyvenamąjį plotą. Gyvenamojoje patalpoje Nr. 3 nebuvo vėdinimo, tik atveriamas langas, kurį ne visada galėjo atidaryti dėl blogų oro sąlygų, todėl patalpoje buvo drėgna, kaupėsi pelėsis, buvo gausu tarakonų ir blakių. Dėl nepakankamo sanitarinių įrenginių kiekio tekdavo stovėti ir laukti eilėse. Pisuarai įrengti priešais unitazus ir neatskirti jokiomis pertvaromis. Trims būriams įrengtos tik dvi virtuvėlės, virtuvėlėse buvo tik po vieną elektrinę viryklę. Nėra įrengta poilsio kambario bei kambario maisto produktams laikyti. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, gyvenimo kokybės pablogėjimą, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 35 000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą (b.l. 8-18) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į 7 būrio 3 gyvenamąją patalpą. Ginčo laikotarpiu patalpoje Nr. 3 buvo iki 10 nuteistųjų, gyvenamojo ploto norma tekusi vienam nuteistajam nebuvo pažeista. Patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nėra kreipęsis į tokias institucijas. 7-o būrio sanitarinis mazgas bei gyvenamosios patalpos atitinka teisės aktų reikalavimus, kadangi jokie pažeidimai per periodinį nacionalinio visuomenės sveikatos cento patikrinimą nustatyti nebuvo. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Marijampolės PN buitinių parazitų nėra, kadangi ropojančių (tarakonai, skruzdėlės) ir skraidančių (musės, kandis, uodai ir kt.) vabzdžių kontrolė ir naikinimas (dezinsekcija), graužikų (pelės ir žiurkės) kontrolė ir naikinimas (deraktacija) Marijampolės PN vyksta operatyviai išduodant specialias gaudykles vabzdžiams ir briketus graužikams naikinti. Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos Marijampolės PN yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui atliekant bausmę 7 būryje sanitariniais mazgais naudojosi 5, 6 ir 7 būrių nuteistieji, viso nuo 154 iki 166 nuteistųjų. Sanitariniuose mazguose yra 6 unitazai, 6 pisuarai, 2 praustuvės po 6 vandens čiaupus. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 17 d. iki 2017 m. sausio 1 d. praustuvių, klozetų ir pisuarų skaičius, atsižvelgiant į buvusį nuteistųjų skaičių būryje, nevisiškai atitiko 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. IR-139 Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normą. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Pareiškėjas niekada nereiškė jokių pretenzijų nei savo būrio specialistui, nei Marijampolės PN administracijai. 5, 6 ir 7 būriams yra suteiktos net 2 virtuvėlės, teisės aktai nereguliuoja virtuvėlių įrengimo. Nuteistieji maistu yra aprūpinami Marijampolės PN, todėl nėra būtinybės papildomai įsigyti maistą ir jį laikyti atskiroje maisto laikymo patalpoje, o ne virtuvėlėje. Parduotuvėje įsigytą maistą, nuteistieji, laiko šaldytuvuose, todėl tai negali būti traktuojama, kaip neatitinkančios reikalavimų sąlygos. Maistu, kaip minėta, nuteistieji aprūpinami ir jie neprivalo jo gaminti. Tai, kad nėra poilsio kambarių ir virtuvėlių, negali būti traktuojama, kaip kankinančios ar žeminančios gyvenimo sąlygos. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pažymėjo, kad Marijampolės PN neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės salygos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovas prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Marijampolės PN pareigūnų veiksmais laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 26 d. iki 2018 m. balandžio 18 d., jį kalinant perpildytose, higienos reikalavimų ir buitinio aprūpinimo normų neatitinkančiose gyvenamosiose patalpose.

Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – ir CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose, nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2018 m. spalio 18 d. (b. l. 5), todėl daliai skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis Nr. A822-1037/2009).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė pažeminimą, psichologines kančias, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Teismas pažymi, jeigu pareiškėjas jautė išgyvenimus ir nepatogumus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriuo buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 26 d. iki 2015 m. spalio 17 d. taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas už minėtą laikotarpį atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos. Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 18 d. iki 2018 m. balandžio 18 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Žemesnės instancijos teismas

Neturtinę žalą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, jog Marijampolės PN jam neužtikrino minimalaus vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpose.

Tačiau atsižvelgtina į LVAT suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė didelius nepatogumus, pažemino orumą bei sutrikdė sveikatą neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu atliko bausmę bendrabučio tipo patalpoje.

Laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 18 d. iki 2018 m. balandžio 15 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 7 būrį, 3 miegamąją patalpą, kurios plotas 34,06 kv. m. Minimu laikotarpiu 3 miegamojoje patalpoje buvo iki 10 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam tekęs gyvenamas plotas buvo 3,4 kv. m. (b. l. 19-20).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad 7 būrio 3 miegamosios patalpos plotas buvo 34,6 kv.

m., tačiau teigė, kad patalpoje gyveno iki 12 nuteistųjų. Pareiškėjas skunde nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, jokių įrodymų, dėl patalpų ploto trūkumo, nepateikė. Gavęs atsakovo atsiliepimą, pareiškėjas jo neginčijo. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis apie gyvenamosios patalpos plotą ir jose buvusių nuteistųjų skaičių, todėl jais remiasi. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo tinkamos ventiliacijos, vėdinimo, kaupėsi drėgmė, veisėsi tarakonai, blakės.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi ginčo iki 2015 m. lapkričio 1 d.)) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatas gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 punkte. Laisvės atėmimo vietoje neturi būti graužikų ir buitinių parazitų (HN 76:2010 60 punktas).

Analogiškos nuostatos išdėstytos ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 16, 17, 20 punktuose.

Atsakovo atstovas nurodė, kad pataisos namų gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus, šios aplinkybės neginčijo ir pats pareiškėjas, tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punktą bei Higienos normos 134:2015 17 punktą. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais, ar, kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant gyvenamosios patalpos langą. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose bei buitinėse patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl minėtų aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, jog patalpose formuojasi pelėsis, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad gyvenamosiose patalpose veisėsi tarakonai, blakės. Tuo tarpu atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad kenkėjų, graužikų naikinimas pataisos namuose vyksta operatyviai išduodant specialias gaudykles vabzdžiams ir briketus graužikams naikinti. Be to, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Marijampolės PN ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b. l. 26-30), pagal kurią paslaugų tiekėjas įsipareigojo lankyti objektą ir atlikti kenkėjų naikinimą maisto paruošimo bloke ir nuteistųjų valgykloje. Tačiau teismas pažymi, kad pagal minėtą sutartį paslaugų teikėjas dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas įsipareigoja teikti tik Marijampolės PN maisto paruošimo bloke ir nuteistųjų valgykloje, todėl teismui kyla abejonių, ar kenkėjų ir graužikų naikinimas bei kontrolė yra atliekama pataisos namų gyvenamosiose patalpose. Nagrinėjamu atveju vertintina, kad Marijampolės PN teko pareiga paneigti pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų, graužikų gyvenamosiose patalpose buvimo, tačiau, teismo vertinimu, atsakovo atstovas nepakankamai argumentavo savo poziciją ir neginčijamų įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, į bylą nepateikė, todėl laikytina, kad atsakovas pažeidė higienos normos reikalavimus, nes nepakankamai rūpestingai vykdė kenkėjų, graužikų, parazitų naikinimą bei kontrolę, dėl ko gyvenamosiose patalpose galėjo jų būti ir pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Pažymėjo, kad būrio sanitarinis mazgas įrengtas taip, jog neužtikrino privatumo.

EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal EŽTT praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

Vis dėlto EŽTT konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal EŽTT praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų būrio sanitarinio mazgo nuotraukų matyti, kad sanitarinio mazgo unitazai atskirti ne visiškai aukštomis pertvaromis (b. l. 34-35). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.

Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, t. y. unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Pareiškėjas pažymėjo, kad sanitarinių įrenginių skaičius sanitariniame mazge buvo nepakankamas. Trims būriams buvo skirti du tualetai. Kiekviename yra po 3 unitazus, 3 pisuarus bei 1 praustuvę su 5 vandens čiaupais. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad sanitariniais mazgais naudojosi 5, 6 ir 7 būrių nuteistieji, viso nuo 154 iki 176 nuteistųjų. Nurodė, kad sanitariniuose mazguose yra 6 unitazai, 6 pisuarai, 2 praustuvės po 6 vandens čiaupus, minėtas aplinkybes patvirtina į byla pateikta Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. lapkričio 7 d. pažyma Nr. 140/07-577 (b. l. 19-20).

Iki 2017 m. sausio 1 d galiojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų; tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše numatyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę penkiolikai asmenų, tualete – po klozetą (gali būti tupiamas) arba pisuarą penkiolikai asmenų;

Įvertinus 5, 6 ir 7 būriuose sanitariniuose mazguose įrengtų įrenginių skaičių ir nuteistųjų skaičių būriuose, teismas sprendžia, kad sanitarinių įrenginių skaičius sanitariniuose mazguose ne visiškai atitiko Aprūpinimo normoje nustatytus reikalavimus, laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 18 d. iki 2017 m. birželio 7 d., todėl pareiškėjas dėl to galėjo patirti nepatogumų laukdamas eilėse prie sanitarinių įrenginių.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, neįrengtas laisvalaikio kambarys, kambarys maisto produktams laikyti, trims būriams įrengtos tik dvi virtuvėlės.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklių ) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, kambarys maisto produktams laikyti (5.10 p.), esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (5.11 p) ( aktuali redakcija iki 2016 m. sausio 28 d. ). Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir vėlesnėje redakcijoje, galiojusioje ginčui aktualiu laikotarpiu. Kadangi teisės aktai nenumato privalomo virtuvėlių įrengimo, pareiškėjo argumentai dėl per mažo virtuvėlių skaičiaus, atmetami. Be to, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalį, arešto, nuteistieji maistu aprūpinami nemokamai.

Atsakovės atstovas atsiliepime neginčijo aplinkybės, kad poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, tačiau nurodė, kad laisvu laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamoje patalpoje ar gryname ore, sportuoti ar kitaip leisti laisvalaikį.

Pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius dėl poilsio kambario bei kambario maisto produktams laikyti, nebuvimo, į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją dėl paminėtų aplinkybių ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų.

Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos aplinkybės žemino pareiškėją, mažino jo savivertę, sukėlė depresiją ir buvo pagrindas reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Teismo vertinimu, vien tik abstraktūs teiginiai dėl žalos atsiradimo nesant poilsio kambario bei kambario maisto produktams laikyti, negali būti laikoma pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais ir sveikatos pablogėjimu. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra įtrauktas į psichiatro įskaitą dėl narkotinių medžiagų vartojimo (b. l. 37), taigi pareiškėjo nurodyti negalavimai ir sveikatos sutrikimai galėjo kilti dėl šių medžiagų poveikio ir abstinencijos po jų vartojimo. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). LVAT, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Įvertinęs pažeidimo pobūdį, jo trukmę, atsižvelgęs į tai, kad dėl nustatyto pažeidimo (nepakankamo sanitarinių įrenginių kiekio laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 18 d. iki 2017 m. birželio 7 d. bei buitinių parazitų) pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją nesikreipė, nesant duomenų, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad Marijampolės PN nepakankamai rūpestingai vykdė kenkėjų, graužikų, parazitų naikinimą bei kontrolę bei laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 18 d. iki 2017 m. birželio 7 d. pareiškėjui kalint Marijampolės PN neužtikrino pakankamo sanitarinių įrenginių kiekio, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. D. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo D. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės pataisos namuose sąlygas.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Asta Urbonienė