- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-14
- Bylos Nr.
- 1S-15-581/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Jolanta Raščiuvienė
- Advokatai
- Arvydas Penelis
- Kategorijos
- 2.8.12pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.12.4Žemesniųjų teismų nutarčių apskundimas aukštesniesiems teismams (BPK 439 str.)
asmens, kuriam taikoma priverčiamoji priemonė gynėjui Arvydui Peneliui ir motinai V. V.
neviešame teismo posėdyje išnagrinėjusi asmens, kuriam taikoma priverčiamoji priemonė D. V., gynėjo Arvydo Penelio skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties, kuria tenkintas Viešosios įstaigos Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo sustiprinto stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – pratęsimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartimi D. V., padariusiam įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Vėlesnėmis teismų nutartimis medicininio pobūdžio priemonių stebėjimo sąlygos buvo keičiamos, įvertinus D. V. psichinę būseną ir jo elgesį stebėjimo laikotarpiu. Šiuo metu D. V. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.
2018–12–10 Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmuose buvo gautas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas, kuriuo prašoma D. V. stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis pratęsti.
Skundžiama Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi tenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir D. V. stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje pratęstas.
Šalies argumentai
Skundu D. V. gynėjas prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – pakeisti stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis Rokiškio psichiatrijos ligoninėje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Nurodo, jog teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir tai nulėmė neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimą. Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros išvados (toliau Išvada) rekomendacija D. V. gydymą tęsti sustiprinto stebėjimo sąlygomis yra nesuprantama, kadangi yra žinoma, jog D. V. nustatyta įgimta silpnaprotystė, t .y. jis yra neįgalus ir Panevėžio apylinkės teismo 2018–04–23 sprendimu civilinėje byloje yra pripažintas neveiksniu. Pažymi, jog D. V. konstatuojamas protinis atsilikimas yra sutrikimas, o ne liga, todėl iš Išvados neaišku, koks ir kokio pobūdžio gydymas D. V. reikalingas, kokio pobūdžio gydymas bus tęsiamas ir kokio rezultato siekiama bei tikimasi sulaukti. Civilinėje byloje teismo ekspertai konstatavo, jog protiniu atsilikimu (neįgalumu) nesergama, jo išgydyti neįmanoma. Todėl nesuprantamas Išvadoje įvardijamas taikytas aktyvus stebėjimas ir gydymas. Teismui pateiktos Išvados vertintinos kaip paviršutiniškos, formalios, nesuprantamos ir nepakankamos psichinei D. V. būklei įvertinti. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kokiu būdu ir kaip siekiama ir galima pasiekti D. V. būklės stabilumą. Nesant duomenų apie galimą D. V. turimos protinės negalios gydymą ir kokiais vaistais tai siekiama padaryti – jo stebėjimas laikytinas beprasmišku kankinimu. Dėl savo protinės negalios D. V. nei dabar, nei kada nors ateityje nėra ir nebus kritiškas savo elgesiui ir jokie vaistai bei gydymas to negali pakeisti ir nepakeis, nes to neleidžia ir niekada neleis jo turimas neįgalumas, todėl D. V. buvimas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje savo esme yra bereikšmis ir yra tik jo kankinimas. Šiuo atveju iš D. V. bendravimo su mama ir broliais akivaizdžiai matyti, kad tinkamą pagalbą gali suteikti tik artimieji, su kuriais jį sieja glaudūs emociniai ryšiai. V. V. gali pasirūpinti tinkama D. V. priežiūra, siekiant reguliuoti D. V. emocijas ir impulsyvumą, kurie šiai dienai nėra pavojingi visuomenei.
Skunde akcentuojama, jog teismo išvados dėl D. V. socialinio pavojingumo yra tik prielaidos, juolab, kad Išvadoje apie aplinkybes, susijusias su D. V. pavojingumu visuomenei net neužsimenama. Todėl rekomendacija tęsti priverstinį gydymą sustiprinto stebėjimo sąlygomis šia prasme yra nesuprantamos, neteisėtos ir prieštaraujančios ne tik Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostatoms dėl prievartinio psichikos sutrikimų turinčio asmens hospitalizavimo sąlygų, bet ir Europos Žmogaus teisių konvencijos 5 straipsnio nuostatoms bei Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos dėl priverstinai hospitalizuotų psichikos ligomis sergančių asmenų teisinės apsaugos bei pačiai psichiatrijai.
Teismas skundžiamoje nutartyje tik formaliai bei lakoniškai užsimena, jog D. V. socialinis pavojingumas nesumažėjęs, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad D. V. elgesys būtų pavojingas jo ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei. Socialinis pavojingumas yra tik tariamas, menamas ir pagrįstas prielaidomis, o ne konkrečiais bylos duomenimis. Tai reiškia, jog D. V. laikymas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje yra ne kas kita kaip valstybės jam taikoma bausmė už jo padarytą veiką, kurios jis nesupranta padaręs.
Gynėjas prašė skundą patenkinti, prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Išnagrinėjęs skundą, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismas skundžiama nutartimi pagrįstai D. V. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje sustiprinto stebėjimo sąlygomis – taikymą, todėl tenkinti skundą nėra pagrindo.
Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 405 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Įstatyme numatyti du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.
Kaip minėta, nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, įvertinęs D. V. psichinę sveikatą bei su juo susijusį jo socialinį pavojingumą, pagrįstai ir motyvuotai pratęsė šiuo metu jam taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis.
D. V. nuo 2012 m. lapkričio 16 d. stebimas stacionare ir gydytojų psichiatrų komisija 2018 m. lapkričio 28 d. Dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad D. V. psichinė būklė išlieka nepakankamai stabili. Klinikiniame vaizde stebima nuotaikų kaita, pykčio afektai, eksplozyvus ar impulsyvus elgesys, kognityvinių funkcijų deficitas trukdantis jo adaptacijai prie skyriaus tvarkos. Vaistus vartoja savo nuožiūra, žodinei korekcijai nepasiduoda, taikytas aktyvus stebėjimas ir gydymas. Nagrinėjamu atveju Komisija padarė išvadą, jog D. V. negali būti švelninamos gydymo sąlygos ir rekomenduojama tęsti gydymą stacionare sustiprinto stebėjimo sąlygomis. Byloje nėra jokių duomenų, kurie keltų abejonių dėl Komisijos rezultatų teisėtumo ir išsamumo. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, jog ištirti medicininiai dokumentai patvirtina, kad D. V. šiuo metu taikomas aktyvus stebėjimas ir gydymas, kadangi jo elgesys kelia padidintą pavojų aplinkiniams, todėl jo elgesį galima kontroliuoti tik griežtai struktūrizuotoje aplinkoje – sustiprinto stebėjimo sąlygomis.
BK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog stebimuoju laikotarpiu D. V. buvo aktyviai stebimas, jam buvo keičiamas gydymas, taikomos suvaržymo priemonės. Nors skunde nurodoma, kad D. V. gali būti gydomas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis, tačiau šiuo atveju visetas bylos duomenų nepaneigia pirmosios instancijos teismo ir Komisijos padarytų išvadų, jog kol kas D. V. psichikos būklė gydant stacionarine išlieka nepakankamai stabili, dėl ko nerekomenduojamos kitos stebėjimo sąlygos ir sprendžiama, jog jį toliau reikia gydyti sustiprinto stebėjimo sąlygomis.
Skundo argumentai, jog D. V. buvimas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje savo esme yra bereikšmis, o tinkamą pagalbą gali suteikti tik artimieji, motina V. V. gali pasirūpinti D. V. priežiūra, siekiant reguliuoti jo emocijas ir impulsyvumą, kurie šiai dienai nėra pavojingi visuomenei, pripažįstami nepagrįstais, kadangi keisti priverstinį gydymą sustiprinto stebėjimo sąlygomis į priverstinį ambulatorinį gydymą kol kas nerekomenduojama dėl aukščiau paminėtų aplinkybių. Juolab, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu D. V. motina abejojo reikalingumu sūnui gerti vaistus, todėl ši aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo spręsti, jog bus užtikrinta tinkama D. V. elgesio kontrolė ir tinkamas ambulatorinis gydymas, jo tęstinumas, atsižvelgiant į paties D. V. galimybes pasirūpinti savimi savarankiškai dėl diagnozuotos ligos.
Visi pirmiau paminėti duomenys apie dabartinę D. V. psichikos būklę šios nutarties priėmimo momentu neleidžia daryti išvados nei apie jo socialinio pavojingumo sumažėjimą, nei apie psichinės būklės pagerėjimą tiek, kad būtų galima konstatuoti, jog jo nebereikia stebėti ir gydyti stacionare, kad jo gydymas ir švelnesnėmis sąlygomis būtų efektyvus bei nekeltų pavojaus aplinkiniams. Aukštesnysis teismas daro išvadą, kad aptartų aplinkybių visuma pagrindžia būtinumą D. V. toliau taikyti esamą priverčiamąją medicinos priemonę, nes priverstinis gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis šiuo metu nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, jos keisti nėra pagrindo.
Skunde keliamas D. V. skiriamų vaistų efektyvumo klausimas nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas. Asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, artimieji turi teisę šiuo klausimu kreiptis į kompetentingas institucijas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,
nutaria:
atmesti D. V. gynėjo advokato Arvydo Penelio skundą ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį.
Nutartis dėl skundo įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.