- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-06-16
- Bylos Nr.
- 1A-362
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Regina Gaudutienė, Kęstutis Jucys
- Advokatai
- Emma Domajeva
- Kategorijos
Teisėjas S. Punys Procesinio sprendimo kategorija 1.1.5.1.2;
2005 m. birželio 16 d.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro Rolando Imbraso apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo J. Č. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. Č. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2004-09-30, apie 6.00 val., savo sodybos kieme, (duomenys neskelbtini), iš teisėtai laikomo lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo IŽ 54 Nr. DT 5635 tyčia šovė į tuo metu sodybos kieme buvusį Z. J., padarydamas jam šautinius šratinius krūtinės ląstos kiauryminius sužalojimus su širdies, plaučių, dešiniųjų XI-XII šonkaulių, krūtininių XI, XII ir juosmeninio I slankstelių bei nugaros smegenų sužalojimus, kas komplikavosi šoku dėl nugaros smegenų pažeidimo, t. y. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko nukentėjusysis mirė, ir taip tyčia nužudė Z. J.
Vilniaus apygardos teismas nurodė, jog iš bylos aplinkybių matyti, kad kėsinimasis į J. Č. gyvybę ir sveikatą bei jo nuosavybę buvo pavojingas, akivaizdus ir realus. Kad kėsinimasis buvo pavojingas rodo ta aplinkybė, jog Z. J. ir V. M., išlaužus tvarto duris, buvo jau pavogę J. Č. buliuką ir po to vėl sugrįžo pavogti kitus gyvulius, t. y. kėsinosi į pastarojo nuosavybę. J. Č. staiga susidūrus su Z. J., nuo pastarojo jam grėsė pavojus gyvybei ir sveikatai. Grėsmė J. Č. buvo akivaizdi ir reali, nes Z. J. su savimi turėjo peilį, darė judesį (mojo) ir esant pakankamai artimam atstumui J. Č. nebeturėjo kitos galimybės išvengti užpuolimo, nes sudelsus jis galėjo nebeišvengti sunkių pasekmių. J. Č. gynyba atitiko kėsinimosi pavojingą pobūdį ir jis neperžengė būtinosios ginties ribų, nes neturėjo tiesioginės tyčios nušauti Z. J.
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroras Rolandas Imbrasas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 312 straipsnio 1 dalimi, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005-04-08 nuosprendį, kuriuo J. Č. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują nuosprendį, kuriuo J. Č. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam šešerių (6) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Apelianto nuomone, J. Č. išteisintas nepagrįstai, kadangi nuosprendis prieštaringas, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Pasak apelianto, iš nuosprendžio neaišku, kokiu pagrindu teismas vadovaujasi, priimdamas galutinį sprendimą, kadangi nuosprendyje yra nurodyta, jog J. Č. išteisintas, ,,kaip nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.)”, nors nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, jog ,,kolegija, ištyrusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad J. Č. kaltė dėl tyčinio Z. J. nužudymo pagal LR BK 129 str. 1 d. yra neįrodyta, nes jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, gindamas save ir savo nuosavybę nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, todėl jis išteisinamas (BK 28 str. 1 ir 2 d.)” ir toje pačioje nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatuoja, kad ,,J. Č. išteisinamas kaip nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BK 28 str. 1 ir 2 d., BPK 3 str. 1d. 1p.).
Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad kėsinimasis į J. Č. gyvybę ir sveikatą bei jo nuosavybę buvo pavojingas, akivaizdus ir realus. Pasak apelianto, įvykio metu tiek Z. J., tiek V. M., nors ir buvo J. Č. kieme, nors ir, V. M. teigimu, buvo sugrįžę dar ką nors pavogti, tačiau tuo metu jokių veiksmų, kurie sudarytų kėsinimosi turinį ir būtų nukreipti į J. Č. nuosavybę, neatliko. Žala J. Č. nuosavybei nebuvo daroma ir nebuvo aiškios grėsmės jo nuosavybei. Apelianto teigimu, tiek Z. J., tiek ir V. M. veiksmus tuo metu galima būtų vertinti tik kaip rengimąsi padaryti nusikalstamą veiką, o šioje stadijoje dar nebuvo nei pavojingo kėsinimosi nei realios grėsmės. Kėsinimasis turi būti realus, egzistuoti objektyviai, o ne besiginančiojo, šiuo atveju J. Č., vaizduotėje. J. Č. galėjo tik spėti iš ankstesnių įvykių, kokiu tikslu šie asmenys yra jo kieme.
Apelianto teigimu, teismo išvados, kad, staiga susidūrus su Z. J., J. Č. grėsė pavojus gyvybei ir sveikatai, kad grėsmė J. Č. buvo akivaizdi ir reali, nes Z. J. su savimi turėjo peilį, kad realus kėsinimasis egzistavo objektyviai ir J. Č. esamą situaciją įvertino tinkamai, kad J. Č. gynyba atitiko kėsinimosi pavojingą pobūdį ir jis neperžengė būtinosios ginties ribų, nes neturėjo tiesioginės tyčios nušauti Z. J., grindžiamos vien tik kaltinamojo J. Č. parodymais, kurie nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios yra prieštaringi, nenuoseklūs, neinformatyvūs, prieštarauja kitoms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl turi būti vertinami kritiškai ir jais negali būti paremtas nuosprendis. Apie tai, kad Z. J. mojosi ant jo peiliu, J. Č. pirmą kartą parodo tik teisminio nagrinėjimo metu ir nors sako, kad buvo be akinių, nelabai gerai matė, buvo tamsu ir lijo lietus, tačiau peilį matė, nes „ašmenys blizgėjo”. Anot apelianto, daiktai blizga tik atspindėdami šviesą, o tuo metu toje vietoje buvo tamsu. Ikiteisminio tyrimo metu, apklaustas įtariamuoju betarpiškai po įvykio, J. Č. apie puolimą su peiliu nieko nekalba, pateikus galutinį įtarimą, tik samprotavimo forma teigia, kad jis mano, jog puolė su peiliu, vien dėl to, kad peilis buvo rastas prie nušauto Z. J. Apelianto manymu, vien tai, jog įvykio vietoje rastas peilis, automatiškai nereiškia, kad šūvio metu Z. J. tą peilį turėjo rankose ir tuo labiau nereiškia, kad juo mojavo. Tai iš dalies patvirtina ir paties J. Č. parodymai, jog šūvio metu vyriškis lyg buvo pasilenkęs, kažko ieškojo. Be to, apklaustas liudytoju V. M. parodė, kad šūvio metu Z. J. buvo truputį pritūpęs ir pasilenkęs. Taigi teismo išvada, kad įvykio metu J. Č. veikė būtinosios ginties sąlygomis, neteisinga. Realiai, akivaizdžiai pavojingo kėsinimosi nebuvo, todėl nebuvo reikalo ir gintis. Teismo nuosprendyje ne vieną kartą pabrėžiamas „pakankamai artimas atstumas”. Šūvio metu iš tikrųjų buvo 4-5 metrai, tačiau Z. J. buvo nusisukęs nugara nuo J. Č., šiek tiek pasilenkęs, todėl apeliantui neaišku, kokia grėsmė galėjo būti J. Č. tokiomis aplinkybėmis, t.y. grėsmė nuo žmogaus, kuris yra 4-5 metrų atstumu, pasilenkęs ir atsukęs nugarą ir kodėl toks atstumas esamomis aplinkybėmis įvardijamas kaip pakankamai artimas.
Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog tai, kad sužalojimai šūviu Z. J. buvo padaryti į nugarą dar nereiškia, jog J. Č. peržengė būtinosios ginties ribas, tai neįrodo, kad pavojaus nebuvo, nes Z. J. buvo judesyje. Pasak apelianto, teismas nepaaiškina, kokiame judesyje buvo Z. J. ir kodėl jis judėjo, nes iš tikrųjų objektyviai ir motyvuotai to paaiškinti negalima, tokia situacija realiai neįmanoma, nes, esant tokiam atstumui, laiko tarpas nuo šūvio atlikimo iki objekto - Z. J. - sužalojimo toks trumpas, kad per jį neįmanoma iš viso atlikti jokių judesių, tuo labiau atsukti nugarą ir pasilenkti.
Apeliantas nesutinka ir su tuo, kad teismas atmetė vienintelio, betarpiškai įvykį mačiusio liudytojo V. M. parodymus apie tai, jog Z. J. nebuvo susidūręs su J. Č., jo nepuolė, kad Z. J. neturėjo peilio, kad šauta buvo iš toli, jog jis švietė žibintuvu, o tuo metu Z. J. kažko ieškojo pasilenkęs ant žemės. Apeliantas mano, kad liudytojo asmenybė nėra pagrindu atmesti V. M. parodymus, nėra jokių duomenų, kad V. M. būtų nepatenkintas tuo, kad buvo sulaikytas ir nuteistas už vagystę, nes po įvykio jis nesislapstė, sulaikymo nevengė. V. M. nuo pat pirmosios apklausos davė nuoseklius ir vienodus parodymus ir nėra jokio pagrindo įtarti, kad jis kaip nors būtų buvęs suinteresuotas šio tyrimo baigtimi. Tačiau svarbiausias jo parodymų tikrumo patvirtinimas, anot apelianto, yra tai, kad būtent V. M. parodymai tiksliausiai atitinka specialisto išvadą Nr. 11-3451-(04), 113905-(04), todėl abejoti V. M. parodymų teisingumu ir juos atmesti nėra jokio pagrindo.
Apeliantas teigia, kad į teismo nurodytas aplinkybes - tai, kad J. Č. gyveno vienišoje sodyboje, šalia miškas, aplinkui gyventojų, išskyrus vienišą senuką, nebuvo, todėl pagalbos iš kitur negalėjo tikėtis, į tai, kad J. Č., 74 metų amžiaus senas žmogus, charakterizuojamas teigiamai, prieš įvykį buvo kelis kartus apvogtas, įvykis buvo tamsiu paros metu - galima atsižvelgti skiriant bausmę, o ne kvalifikuojant padarytą veiką. Apeliantui neaišku, kuo remdamasis teismas konstatuoja, kad „užpuolikai buvo fiziškai stipresni”, kad buvo ne vienas, o daugiau užpuolikų, nes net pats J. Č. nenurodo, kad jam buvo grėsmė iš V. M., kuris stovėjo nuošaliau ir iš viso nieko nedarė. Apeliantas pabrėžia, jog nėra neginčijamai nustatyta, kad J. Č. žinojo, su kokiais asmenimis jis susidūrė, greičiau atvirkščiai, nes jis jų nepažinojo, todėl nesutinka su teismo išvada, kad ,,Z. J. jau buvo teistas už labai sunkų nusikaltimą, apie tai, kad ankstesnes vagystes galėjo padaryti teisti, tame tarpe ir už nužudymą, asmenys, J. Č. žinojo”. Be to, pasak apelianto, būtinoji gintis galima nuo pavojingo kėsinimosi, bet ne nuo pavojingų asmenų.
Apelianto manymu, šio atvejo negalima laikyti ir tariamąja gintimi, kadangi iš viso nebuvo pakankamo pagrindo tikėtis kėsinimosi, o J. Č. pradėjo gintis iš baimės bei dėl nepagrįsto įtarumo. Apelianto nuomone, teismas pats abejoja, kokios iš tikrųjų buvo įvykio aplinkybės: ar J. Č. veikė būtinosios ginties sąlygomis, ar tariamosios ginties sąlygomis, ar, kaip teismas konstatuoja rezoliucinėje nuosprendžio dalyje, nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, J. Č. ilgą laiką, nuo 1952 m., yra medžiotojas, puikiai žinojo ginklo galimybes, žinojo, kad šovinys užtaisytas tokio dydžio šratais, kokiais medžiojami šernai (b. l. 163, t. 1), šovė į pasilenkusį, nugara į jį esantį žmogų, į kojas, nes, jo paties teigimu, norėjo sužeisti, kad ,,pasimokytų” (b. l. 166, t. 1).
Apeliantas pažymi, kad teismas nuosprendyje nurodo, jog nėra duomenų, kad J. Č. veikė tiesiogine tyčia ir buvo specialiai nusitaikęs į nugarą, kad nušautų Z. J. Tačiau, apelianto teigimu, J. Č. ir nebuvo kaltinamas, kad jis tiesiogine tyčia nužudė Z. J., o išnagrinėtų įrodymų visuma leidžia teigti, kad J. Č. veikė ne būtinosios ginties sąlygomis, o netiesiogine tyčia nužudė Z. J., nes suvokė pavojingą savo veiklos pobūdį, numatė, kad dėl jo veiksmų - šūvio – gali atsirasti pavojingos pasekmės ir nors šių pasekmių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms kilti.
Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, o išteisintojo gynėja prašė šį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas.
Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997-06-13 nutarimo Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo” 4 punkte išaiškinta, kad įstatymas leidžia ginti tik įstatymo ar kitais norminiais aktais saugomas asmens teises, visuomenės ar valstybės interesus ir tik nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būstą ar kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus (visuomenės ir valstybės saugumą, normalų valstybinių įstaigų funkcionavimą ir pan.).
J. Č. jau 2004-09-30 apklausos metu parodė, kad matė, kaip du vyriškiai išlaužė jo ūkinio pastato spyną ir išvedė iš ten buliuką.. Pasakęs žmonai, kad kviestų policiją, nuėjo prašyti pagalbos pas kaimyną, tačiau šis iki išteisintojo sodybos nepriėjo, paaiškinęs, kad yra senas ir bijo. Grįžęs iki savo sodybos pamatė, kad tie du vagys vėl nuėjo į tvartą (b. l. 99-102). Parodymų patikrinimo vietoje metu jis vėl parodė, kad pats sugrįžęs iš kaimyno vėl pamatė vagis, grįžusius į ūkinį pastatą (b. l. 103-111). Apklausiamas kaip įtariamasis 2005-02-01 jis taip pat parodė supratęs, kad ir antrą kartą tą pačią naktį į jo sodybą buvo atėję tie patys vagys (b. l. 114-118). Pirmosios instancijos teisme J. Č. taip pat parodė, kad atpažino grįžusius tuos pačius vagis, kad gynė savo turtą.
Taigi, išteisintasis nuosekliai tvirtino, kad antrą kartą į jo sodybą atėjusius asmenis suvokė esančius tais pačiais vagimis, kurie ką tik buvo pavogę jų buliuką.
Kad šis jo suvokimas buvo teisingas, patvirtina liudytojo V. M. parodymai. Jis parodė, kad kartu su Z. J. iš išteisintajam priklausančio ūkinio pastato pavogė bulių ir nuvedę bei pririšę prie medžio, paliko. Po to abu grįžo į išteisintojo sodybą norėdami dar pagrobti ir avį ar ožką. Už šiuos nusikaltimus jis yra nuteistas 2 metų laisvės atėmimo bausme.
Apeliaciniame skunde be pagrindo teigiama, kad V. M. ir Z. J., nors ir buvo J. Č. kieme, tuo metu nesiėmė jokių veiksmų, kurie sudarytų kėsinimosi turinį ir būtų nukreipti į J. Č. nuosavybę.
Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matosi, kad Z. J. lavonas rastas 1,8 m atstumu nuo metalinių ūkinio pastato durų (b. l. 10-20). Iš J. Č. parodymų patikrinimo vietoje protokolo ir b. l. 106 esančios fotonuotraukos matosi, kad pro tas pačias duris buvo pavogtas J. Č. buliukas (b. l. 103-111). Šią aplinkybę patvirtina ir V. M. parodymų patikrinimo vietoje protokolas (b. l. 87-99).
Šių aplinkybių visuma patvirtina, kad išteisintasis galėjo būti ir buvo pagrįstai įsitikinęs, kad antrą kartą į jo sodybą grįžę ir prie ūkinio pastato durų sutikti asmenys yra tie patys, kurie tą pačią naktį jau pavogė jo turtą ir kurie vėl kėsinasi padaryti vagystę. Paros metas – apie 6 valanda ryto – tik patvirtina tokią išvadą. Pašalinių asmenų, kurie jau buvo padarę vagystę, buvimas prie to pačio ūkinio pastato durų vertintinas ne kaip rengimasis, tačiau kaip tiesiogiai gresiantis pasikėsinimas padaryti vagystę (Lietuvos Respublikos BK 21, 22 straipsniai). J. Č. turėjo teisę ginti savo nuosavybę. Byloje, taip pat ir apeliaciniame skunde nėra ginčijama, kad išteisintasis Z. J. nušovė veikdamas netiesiogine tyčia. Pats išteisintasis nuosekliai neigė turėjęs tikslą atimti Z. J. gyvybę. Nėra paneigtas jo aiškinimas, kad šūvio metu ginklo vamzdis buvo pakreiptas žemyn. Nežinodamas kokios tikrosios šūvio pasekmės, jis daugiau nešovė, nors ir turėjo tokią galimybę. Esant tokiai situacijai J. Č. veiksmai atimant Z. J. gyvybę negali būti laikomi būtinosios ginties ribų peržengimu, nes Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 3 dalis numato, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Veikimas būtinosios ginties sąlygomis yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.
Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokia baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė J. Č. veiksmuose buvo ir dėl kitos priežasties, t.y. savo gyvybės ir sveikatos gynimo.
Įvykio vietos apžiūros protokolas ir peilio apžiūros protokolas patvirtina, kad prie Z. J. lavono rastas aštrus peilis (b. l. 38-39, 10-21). Iš daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolo matosi, kad Z. J. sutuoktinė atpažino šį peilį kaip tą, kuris buvo naudojamas jos ir Z. J. namų ūkyje. Tai leidžia teigti, kad šį peilį Z. J. atsinešė iš namų, eidamas daryti vagystės.
J. Č. jau pirmos apklausos metu parodė, kad vagims antrą kartą atėjus prie tvarto, jis prisilietė prie skardos ir ši subraškėjo. Tada abu vagys pasuko link jo ir siaurame praėjime esant apie 2 metrų atstumui vienas iš vyriškių pakėlė ranką užsimodamas lyg norėtų suduoti. Tada jis ir šovė, norėdamas pagąsdinti, tačiau ne nušauti (b. l. 101-102).
Parodymų patikrinimo vietoje metu J. Č. parodė, kad šūvio metu atstumas buvo 2-2,5 metro. Apie tai, kad vienas iš vyriškių užsimojo, neparodė, tačiau detaliai apie tai nebuvo apklaustas, todėl tai nelaikytina parodymų nenuoseklumu (b. l. 103-111).
Apklausiamas kaip įtariamasis 2005-02-01 jis parodė, kad po to kai subraškėjo jo užmintas metalas, už 2 metrų buvęs vyriškis užsimojo ranka. Suprato, kad jis ruošiasi suduoti ar pulti ir todėl reikia gintis. Tas žmogus, pamatęs jo rankoje šautuvą, padarė kažkokį manevrą, lyg susimėtė, po to žengė link jo, tada jis (J. Č.) šovė, šautuvą laikydamas truputį nuleistą ir manydamas, kad pataikys į kojas (b. l. 114-118).
Pirmosios instancijos teisme J. Č. papildė savo parodymus, jau nurodydamas, kad matė to vyriškio rankoje peilį, kad šis vyriškis peilį išmetė ir siekė sukdamasis ar pasilenkdamas jį paimti, tada jis ir iššovė iš 3 metrų atstumo, gindamasis ir norėdamas pagąsdinti, bet ne nušauti (b. l. 163-167). Jis nurodė ir anksčiau neminėtą aplinkybę, jog žinojo, kad Z. J. yra teistas už nužudymą (b. l. 169). Tačiau tuo pačiu jis parodė, kad įvykio metu vagių nepažinojo. Tai paneigia prokuroro apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad išteisintojo parodymai apie Z. J. asmenybę yra prieštaringi. Tačiau kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad išteisintojo parodymai apie Z. J. rankoje matytą peilį nėra nuoseklūs. Apie tai J. Č. iš tikro parodė tik teisme, o ikiteisminio tyrimo metu, net ir paklaustas apie tai, parodė, kad Z. J. rankoje nieko nematė. Nėra visiškai nuoseklūs ir jo parodymai apie tai, ką darė Z. J. betarpiškai prieš šūvį – ar tik užsimojo, ar dar ir lenkėsi paimti iškritusio peilio. Tačiau, nepaisant šių neatitikimų iš išteisintojo parodymų vis tik aiškiai matyti, kad jis suvokė Z. J. užsimojus prieš jį ir iš to kylančią grėsmę sveikatai ar gyvybei. Suvokimas, ar Z. J. turi peilį ir J. Č. žinojimas apie jo teistumus, šiuo atveju neturi lemiamos reikšmės, nes ir taip akivaizdu, kad jauno amžiaus užpuolikas per 4-5 metrų atstumą, kuriam įveikti pakanka kelių sekundžių, 72 metų amžiaus J. Č. yra pavojingas net ir be ginklo. Šiuo atveju reikšmės neturi ir dydis grėsmės, kurią kėlė arba nekėlė netoliese buvęs V. M. Būtinosios ginties situacijos konstatavimui pakanka to, kad agresyviai nusiteikęs Z. J. (tą įrodo nuoseklūs ir nepaneigti išteisintojo parodymai apie tai, kad prieš jį buvo užsimota, o netiesiogiai – ir peilio radimas), kurį J. Č. suvokė kaip vagystę padariusį ir naują vagystę besikėsinantį padaryti asmenį, kėlė realią grėsmę dėl amžiaus skirtumo fiziškai silpnesnio J. Č. gyvybei ar sveikatai. Šią aplinkybę apeliantas bando nuginčyti remdamasis V. M. parodymais apie tai, kad Z. J. nebuvo susidūręs su J. Č., kad šauta buvo iš toli, kai Z. J. kažko ieškojo pasilenkęs ant žemės. Šio liudytojo parodymai apeliaciniame skunde vertinami kaip teisingi, nurodant, kad jie labiausiai atitinka specialisto išvadą. Taip pat nurodyta, kad V. M. parodymai nuoseklūs, po įvykio jis nesislapstė ir nėra duomenų, kad būtų nepatenkintas tuo, kad yra nuteistas. Pastaroji aplinkybė nėra įtikinama, tačiau bet kuriuo atveju su parodymų patikimumu ji nesietina. Tas pats pasakytina ir apie V. M. nesislapstymą, nors iš nukentėjusiosios parodymų apie jos vyro Z. J. ir V. M. bendravimą prieš vagystę aišku, kad slapstymasis nebuvo labai prasmingas, kadangi jai buvo žinoma, su kuo bendravo Z. J. prieš mirtį. Tačiau dėl V. M. parodymų nuoseklumo ir patikimumo, kolegija su apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Parodymų patikrinimo vietoje metu V. M. aiškino, kad į sodybą atėjus antrą kartą, jis švietė žibintuvėliu, o Z. J. ieškojo laužtuvo. Atstumas iki Z. J. buvo apie pusę metro (b. l. 87-96). Teisme jis jau parodė, kad tas atstumas buvo 1,5- 2 metrai. Jei taip, nelogiška, kad buvo šviečiama iš taip toli. Kitu atveju, jei būtų šviesta iš pusės metro, neaišku, kaip šis liudytojas liko nepaliestas bent vieno iš šratų šūvio metu. Nelogiškas ir V. M. aiškinimas, kad buvo šviesta ieškant laužtuvo. Tvarto durys jau buvo išlaužtos pirmos vagystės metu, jų tikslas buvo pavogti iš to paties tvarto kitą gyvulį, todėl laužtuvo ieškoti nebuvo prasmės. V. M. parodymai, kad šauta buvo iš 40-50 metrų (būtent taip užrašyta teismo posėdžio protokole (b. l. 172) ir kitokio šūvio atstumo paaiškinimo, priešingai apelianto tvirtinimui, nėra), akivaizdžiai prieštarauja specialisto išvadai, kad šauta buvo iš 4-5 metrų. Todėl kolegija atmeta tokius liudytojo V. M. parodymus apie šūvio atstumą, apie Z. J. veiksmus šūvio metu ir remiasi išteisintojo parodymais apie Z. J. veiksmus prieš šūvį.
Kaip minėta, Z. J. nušautas J. Č. veikiant netiesiogine tyčia, todėl ir dėl savo asmens gyvybės bei sveikatos gynimo J. Č. veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų.
Nustatęs, kad J. Č. veikė būtinosios ginties sąlygomis, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 9 punktu, Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 1-3 dalimis, 254 straipsnio 4 dalimi ir baudžiamąją bylą nutraukti teismo nutartimi. Vietoj to pirmosios instancijos teismas priėmė ne visiškai Lietuvos Respublikos BPK reikalavimus atitinkantį išteisinamąjį nuosprendį, tačiau Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 327 straipsnio 1 punktas nenumato galimybės apeliacinės instancijos teismui panaikinti išteisinamąjį, o ne apkaltinamąjį nuosprendį, nors ir nustatytos Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2-9 punktuose numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Todėl nuosprendis nenaikinamas ir paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.