Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

2013-04-04 · Civilinė byla Nr. 2A-113/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-04-04
Bylos Nr.
2A-113/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė, Kazys Kailiūnas
Atsakovas
valstybės įmonės „Valstybės turto fondas“
Ieškovas
A. P., V. M., G. P., V. V., S. S.
Trečiasis asmuo
R. P.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės „Valstybės turto fondas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7-577/2011 pagal ieškovų A. P., V. M., G. P., V. V. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai VĮ „Valstybės turto fondas“ (tretieji asmenys: investicinė akcinė bendrovė „Centro investicija“, I. V. (šiuo metu – L.), A. V., R. P.) dėl akcijų pirkimo - pardavimo sutarties ir jos pakeitimų pripažinimo negaliojančiais, o taip pat ieškovo S. S. ieškinį dėl prievolės apmokėti skolą pagal akcijų pirkimo-pardavimo sutartį pripažinimo įvykdyta bei trečiojo asmens R. P. savarankiškus reikalavimus dėl akcijų pirkimo – pardavimo sutarties ir jos pakeitimų pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

A. P., V. M., G. P., V. V., S. S. bei IAB „Centro investicija“, E. V., R. P. 1994 m. lapkričio 16 d. sudarė Juridinių ir fizinių asmenų grupės - konkurso dalyvio sutartį, kuria susitarė įsteigti juridinių ir fizinių asmenų grupę VĮ „Elektra“ kontroliniam 82,51 procentų akcijų paketui įsigyti Pramonės ir prekybos ministerijos paskelbtame konkurse, o atstovauti įsteigtai grupei privatizuojant VĮ „Elektra“ kontrolinį paketą pavedė S. S. bei įgaliojo jį dalyvauti derybose su steigėju, nupirkti kontrolinį akcijų paketą ir atlikti visus juridinius veiksmus, susijusius su pirkimu. 1995 m. vasario 10 d. LR Pramonės ir prekybos ministerija (Pardavėjas) su juridinių ir fizinių asmenų grupe (Pirkėju) pasirašė valstybei nuosavybės teise priklausančių valstybinės įmonės „Elektra“ 40 000 000 litų vertės kontrolinio akcijų paketo pirkimo - pardavimo sutartį, kuria pirkėjas įsipareigojo 10 000 000 Lt sumokėti iki sutarties sudarymo dienos, o likusią dalį (75 procentus kontrolinio akcijų paketo nominalios vertės – 30 000 000 Lt) sumokėti per vienerius metus dalimis. Sutartyje buvo nustatyta, kad atsiskaitant valstybės vienkartinėmis išmokomis ir kitomis tikslinėmis kompensacijomis, tol, kol LR įstatymais arba LR Vyriausybės nutarimais bus leidžiama jomis mokėti, ne mažiau kaip 0,625 procento lėšų (tiek sumokant pradinę įmoką, tiek ir galutinio atsiskaitymo metu) turi būti sumokėta litais, o pasibaigus nustatytam vienkartinių išmokų ir kt. tikslinių kompensacijų galiojimo laikui, už objektą atsiskaitoma litais. 1995 m. gruodžio 1 d. ir 1996 m. lapkričio 28 d. pirkimo- pardavimo sutarties sąlygos buvo papildytos ir keičiamos.

Šalies argumentai

Ieškovai A. P., V. V., V. M. ir G. P. kreipėsi į teismą bei ieškiniu prašė pripažinti 1995 m. vasario 10 d. AB „Kauno elektra“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį bei jos 1995 m. gruodžio 1 d. ir 1996 m. lapkričio 28 d. pakeitimus negaliojančiais. Nurodė, kad 1995 m. vasario 10 d. sudarant akcijų pirkimo - pardavimo sutartį buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo (toliau – VTPPĮ) imperatyviosios normos, kurios draudė administracijos vadovui būti įgaliotiniu, jei įgaliojimas susijęs su šios įmonės privatizavimu, tuo tarpu sudarant akcijų pirkimo - pardavimo sutartį ieškovams pagal įgaliojimą atstovavo tuometinis administracijos vadovas S. S., todėl mano, kad sandoris pripažintinas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms. Be to, S. S., neturėdamas ieškovų įgaliojimų, vykdė tolimesnes derybas su pardavėju dėl 1995 m. vasario 10 d. pirkimo - pardavimo sutarties sąlygų pakeitimo bei mokėjimo terminų ir 1995 m. gruodžio 1 d. bei 1996 m. lapkričio 28 d. pasirašė sutarties papildymus ir pakeitimus. Pažymėjo, jog ieškovai buvo suteikę įgaliojimus S. S. sudaryti tik pirkimo - pardavimo sutartį, todėl visi susitarimai ir sutarties sąlygų pakeitimai, pasirašyti S. S. be ieškovų įgalinimų, turi būti laikomi sandoriais, sudarytais neįgalioto asmens, ir pripažintini negaliojančiais nuo jų sudarymo momento.

Ieškovas S. S. ieškiniu prašė pripažinti prievolę apmokėti 10 674 950 Lt pagal 1995 m. vasario 10 d. pirkimo - pardavimo sutartį (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) dėl 22,02 procentų AB „Kauno elektra“ akcijų pirkimo įvykdyta. Nurodė, kad nepasibaigus sutartyje numatytam apmokėjimo terminui, tačiau 1995 m. rugsėjo 1 d. Vyriausybei priėmus nutarimą Nr. 438, pasibaigė atsiskaitymo valstybės vienkartinėmis išmokomis ir kitomis tikslinėmis kompensacijomis galimybė ir tokiu būdu pirkėjas prarado jam svarbią ir jo lūkesčius atitinkančią galimybę apmokėti likusią kainos dalį vienkartinėmis išmokomis. Ieškovo teigimu, šios aplinkybės, kurių pirkėjas negalėjo kontroliuoti ir sutarties sudarymo momentu protingai numatyti, iš esmės pakeitė sutartinių prievolių pusiausvyrą ir akivaizdžiai padidino sutarties įvykdymo kainą, o dėl pasikeitusių aplinkybių vėliau buvo pasirašyti sutarties sąlygų papildymai ir pakeitimai, kurių pagrindu pardavėjas galėjo arba nutraukti sutartį ir grąžinti pirkėjui jo sumokėtus pinigus, išskaitant 5 procentus, arba laikyti sutartį įvykdyta paliekant neišpirktų akcijų dalį valstybei. Pardavėjo, kaip sutarties subjekto, keitimasis (iki 1996 m. gruodžio 12 d. pardavėjui atstovavo Pramonės ir prekybos ministerija, nuo 1996 m. gruodžio 12 d. iki 2001 m. gruodžio 27 d. – Ūkio ministerija, nuo 2001 m. gruodžio 27 d. iki šiol – VĮ Valstybės turto fondas) lėmė tikrųjų šalių ketinimų ir sutarties esmės iškraipymą, nes Ūkio ministerijos atstovai ne kartą tikino, kad sutartis bus pripažinta įvykdyta ir jokių turtinių pretenzijų ieškovams nebuvo reiškiama. Tuo tarpu pretenzijas dėl likusios sumos apmokėjimo pradėta reikšti faktiškai nuo 2003 m.

Trečiasis asmuo R. P. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl savarankiškų reikalavimų, prašė ieškovų nuodytais motyvais ir pagrindais pripažinti 1995 m. vasario 10 d. AB „Kauno elektra“ akcijų pirkimo - pardavimo sutartį bei jos pakeitimus negaliojančiais, tačiau bylos nagrinėjimo metu trečiasis asmuo savo reikalavimų atsisakė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 17 d. sprendimu priėmė trečiojo asmens R. P. atsisakymą nuo savarankiškų reikalavimų ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukė, o ieškovų A. P., V. M., G. P., V. V. ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančiais AB „Kauno elektra“ akcijų 1995 m. vasario 10 d. pirkimo - pardavimo sutartį bei šios sutarties 1995 m. gruodžio 1 d., 1996 m. lapkričio 26 d. pakeitimus nuo sutarties surašymo momento, o restitucijos nusprendė netaikyti. Be to, teismas priteisė iš atsakovo VĮ „Valstybės turto fondas“ ieškovams A. P., V. M., G. P. ir V. V. 6500 Lt jų turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. S. ginčo sutarčių sudarymo metu buvo privatizuojamos valstybės įmonės „Elektra“ generalinis direktorius ir valdybos narys, kuris 1994 m. lapkričio 16 d. sudarytos Juridinių ir fizinių asmenų grupės - konkurso dalyvio sutarties pagrindu sudarė 1995 m. vasario 10 d. valstybei nuosavybės teise priklausančių valstybinės įmonės „Elektra“ 40 000 000 litų vertės kontrolinio akcijų paketo pirkimo - pardavimo sutartį bei tokiu būdu buvo pažeistos imperatyvios VTPPĮ 10 straipsnio nuostatos, draudžiančios būti įgaliotiniu vietos savivaldybių valdybų, ministerijų ir kitų valstybinių (vietos savivaldybių) įstaigų, privatizavimo tarnybų darbuotojams, privatizavimo komisijų nariams, taip pat privatizuojamos įmonės valdybos ir stebėtojų tarybos nariams bei administracijos vadovams ir vyriausiesiems finansininkams (buhalteriams), jei įgaliojimas susijęs su šios įmonės privatizavimu. Tokiu būdu teismas sprendė, kad 1995 m. vasario 10 d. VĮ „Elektra“ akcijų pirkimo - pardavimo sutartis dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms negalioja, o sandoris yra niekinis dėl subjekto ydingumo bei atitinkamai laikytini negaliojančiais ir tos sutarties 1995 m. gruodžio 1 d. ir 1996 m. lapkričio 26 d. pakeitimai. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovų A. P., V. M., G. P., V. V. argumentai dėl sutarties pakeitimų pripažinimo negaliojančiais laikytini teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisakė.

Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad sandorio negaliojimo faktui ieškinio senaties terminas netaikomas, tačiau reikalavimai pašalinti niekinio sandorio pasekmes tiek pagal 1964 m. civilinį kodeksą, tiek pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą nėra priskirti prie reikalavimų, kuriems ieškinio senatis netaikoma. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai, norėdami sudaryti tokios vertės (40 000 000 Lt) sandorį ir tam tikslui suteikdami įgaliojimus kitam asmeniu, t. y. S. S., kaip rūpestingi, atidūs ir protingi žmonės (dauguma ieškovų turintys aukštąjį išsilavinimą) turėjo ir privalėjo įsitikinti, kad tas asmuo pagal VTPPĮ reikalavimus iš viso gali dalyvauti privatizavimo procese, juolab, tame procese juos atstovauti, todėl teismas darė išvadą, kad senaties termino pradžia prasidėjo nuo ginčo sutarties vykdymo pradžios dienos, t. y. 1995 m. vasario 10 d., o atsižvelgiant į tai, kad ieškovai kreipėsi į teismą su pradiniu ieškiniu 2006 m. balandžio 10 d., patikslintu – 2007 m. kovo 3 d., teismas sprendė, jog yra praleistas ieškinio senaties terminas ir atsakovo prašymas dėl senaties termino taikymo tenkintinas ir restitucija netaikytina. Be to, teismas nurodė, kad AB „Kauno elektra“ 2000 m. rugpjūčio 9 d. buvo iškelta bankroto byla, o Kauno apygardos teismas 2003 m. gruodžio 23 d. nutarė išregistruoti likviduotą dėl bankroto AB „Kauno elektra“, todėl teismui net ir nepatenkinus atsakovo prašymo dėl senaties termino taikymo, bet koks restitucijos taikymo būdas nagrinėjamoje byloje prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.

Teismas sprendė, kad nustačius, jog ginčo sandoris yra niekinis, ieškovo S. S. ieškinio argumentai laikytini teisiškai nereikšmingais, todėl teismas dėl jų nepasisakė, o minėto ieškovo ieškinį laikė nepagrįstu ir atmestinu.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė priteisti iš atsakovo ieškovams A. P., V. M., G. P., V. V. 6000 Lt jų sumokėto žyminio mokesčio bei 500 Lt už kuratoriaus atstovavimą bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas VĮ „Valstybės turto fondas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

1. 1995 m. vasario 10 d. sutarties pasirašymo metu galiojusio VTPPĮ 10 straipsnyje nurodytas imperatyvus draudimas dalyvauti privatizavime taikomas tik fizinių asmenų (ar fizinių asmenų grupės) įgaliotiniams ir tik privatizuojant turtą aukcionų ir paskelbtų akcijų pasirašymo būdais, tačiau S. S. privatizavimo proceso metu atstovavo ne pagal fizinių asmenų išduotą įgaliojimą, bet remiantis 1994 m. lapkričio 16 d. juridinių ir fizinių asmenų grupės (konkurso dalyvio) sutartimi, o VĮ „Elektra“ privatizavimas vyko konkurso būdu.

2. Įstatymas nedraudė pačiam įmonės vadovui dalyvauti savo vadovaujamos įmonės privatizavime, o S. S. savo vardu įsigijo didžiausią dalį VĮ „Elektra“ akcijų paketo (pagal 1996 m. kovo 22 d. grupės susitarimą – 78,51 proc., nes iš grupės buvo išbrauti E. V. ir R. P.).

3. VTPPĮ 10 straipsnio norma buvo siekiama užkirsti kelią galimam privatizavimo dalyvio piktnaudžiavimui, kuomet privatizavimo proceso metu dalyviams yra sudaryta betarpiška galimybė varžytis dėl siūlomos privatizavimo objekto kainos, o tai padaryti privatizavimo dalyviai galėjo tiek aukcione, tiek ir pasirašant įmonės akcijas. Tuo tarpu privatizavimo skelbiant konkursą aplinkybėmis vertinama ne tiek privatizavimo dalyvio siūloma kaina, kiek pateiktas verslo planas. Tokiu būdu valstybei nebuvo reikalo riboti galimybes privatizavimo procese dalyvauti su privatizuojama įmone susijusiems asmenims, atstovaujantiems kitus fizinius asmenis.

4. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra ne tik teisėtumo užtikrinimas, bet ir civilinių teisinių santykių stabilumo, įgytų teisių ilgaamžiškumo ir jų gerbimo užtikrinimas. Tuo tarpu ieškovai (išskyrus S. S.), pareiškę ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, iš tikrųjų siekia ne apginti savo pažeistas teises, bet išvengti įsipareigojimų pagal 1995 m. vasario 10 d. privatizavimo sandorį vykdymo, kai VĮ „Valstybės turto fondas“ kreipėsi į teismą dėl skolos pagal šią sutartį priteisimo.

5. Ieškovai savo 2006 m. balandžio 5 d. ieškinyje nurodė, kad pasirašydami sandorį ir prisiimdami savo atžvilgiu prievoles, turėjo ketinimus sąžiningai laikytis konkurso sąlygų, atsiskaityti už perkamą turtą ir tapti tikraisiais bendrovės šeimininkais, o 1995 m. gruodžio 1 d. ir 1996 m. lapkričio 28 d. sutarties pakeitimai, kuriais ieškovams buvo leista sumokėti skolą dalimis iki 2000 m. gruodžio 31 d., buvo sudaryti jų pačių iniciatyva. Tuo tarpu pozicijos pakeitimas 2007 m. vasario 22 d. ieškinyje rodo ieškovų (išskyrus S. S.) nesąžiningą elgesį, piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis bei bylos vilkinimą.

6. Ginčijamoje sutartyje numatytų įsipareigojimų mokėti už privatizavimo objektą vykdymas tuoj po jos pasirašymo leidžia neabejotinai teigti, kad visi fizinių asmenų grupės dalyviai žinojo apie privatizavimo sandorio sudarymo faktą, todėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia nuo 1995 m. vasario 10 d. nekelia jokių abejonių, o ieškovai į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 12 metų nuo ginčijamo sandorio sudarymo.

7. Teismas turėjo įvertinti ir tai, kad visi ieškovai daugiau kaip 5 metus po ginčijamo sandorio sudarymo iki bankroto bylos iškėlimo buvo AB „Kauno elektra“ akcininkais, naudojosi visomis su tuo susijusiomis turtinėmis ir neturtinėmis teisėmis, tačiau dėl įsigyto turto nereiškė valstybei jokių pretenzijų.

8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš VĮ „Valstybės turto fondas“ 6500 Lt bylinėjimosi išlaidų, nes, visų pirma, VĮ „Valstybės turto fondas“ šioje byloje nėra atsakovas, o atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybę. Be to, ieškinį palaikė ne visi ieškovai, todėl priteistino žyminio mokesčio suma turėtų būti proporcingai mažinama, o byloje kuratorius neatstovavo (procesiniai dokumentai įteikti viešo paskelbimo būdu), todėl 500 Lt už kuratoriaus atstovavimą priteista nepagrįstai.

9. Pirmosios instancijos teismas taip pat neišsprendė ieškovo S. S. reikalavimų pagal 2006 m. gegužės 4 d. patikslintą ieškinį, kas yra laikoma absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, jeigu teismas nuspręs, kad bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka (CPK 329 str. 2 d. 7 p.).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai V. M., A. P., G. P. ir V. V. prašo palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad fizinių asmenų grupės atstovui privalėjo būti taikomi VTPPĮ 10 straipsnyje numatyti reikalavimai ir draudimai. Be to, 1994 m. lapkričio 16 d. juridinių ir fizinių asmenų grupės steigimo sutartis vertintina kaip įgaliojimas, nes jis patvirtintas notariškai, nurodyti veiksmai, kuriuos įgaliotinis turi teisę atlikti, nenurodytas galiojimo terminas, todėl remiantis 1964 m. CK 72 straipsnio 1 dalimi įgaliojimas galiojo vienerius metus nuo jo sudarymo dienos, tačiau Pramonės ir prekybos ministerija bei vėlesni jo teisių perėmėjai niekada neinformavo kitų grupės dalyvių apie vykdomas derybas, numatomus pasirašyti pakeitimus, nors 1994 m. lapkričio 16 d. sutartimi buvo aiškiai apibrėžta įgaliotinio įgaliojimų apimtis. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma, turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą (žinojimas ar turėjimas žinoti apie savo teisės pažeidimą). Pirmosios instancijos teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodė, kad S. S. ieškinys atmestinas, o aplinkybė, kad tai nebuvo nurodyta teismo sprendime, nėra pagrindas jį naikinti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Iš dalies patenkinęs ieškovų reikalavimus, pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, neatsižvelgė į VĮ ,,Elektra“ privatizavimo ypatumus, dėl ko neteisingai išaiškino bei pritaikė tiek materialios, tiek ir procesinės teisės normas.

Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatavo, kad 1995 m. vasario 10 d. VĮ ,,Elektra“ akcijų pirkimo - pardavimo sandoris yra niekinis dėl subjekto ydingumo. Savo išvadą teismas padarė sistemiškai aiškindamas tiek VTPPĮ 10 straipsnio, 14 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio nuostatas, tiek ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 868 patvirtintu Valstybinio turto privatizavimo skelbiant konkursus nuostatų 3 punktą, kuriame buvo numatyta, kad konkurse gali dalyvauti Lietuvos Respublikos bei užsienio valstybės fiziniai ir juridiniai asmenys, fizinių asmenų grupės, turinčios notariškai įformintą grupės steigimo sutartį, atitinkančią Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 16 straipsnio 2 punkto reikalavimus. Būtent šios nuostatos pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad sprendžiant dėl atstovavimo tokiai fizinių asmenų grupei teisėtumo reikia atsižvelgti į VTPPĮ 10 straipsnyje numatytus apribojimus. Tačiau sutikti su tokiu VTPPĮ nuostatų aiškinimu nėra pagrindo. Visų pirma, įstatymų leidėjas nustatė kelis savarankiškus valstybinio turto privatizavimo būdus bei pakankamai aiškiai apibrėžė kiekvieno jų tvarką bei ypatumą tiek atskiruose straipsniuose pačiame VTPPĮ, tiek ir priimdamas atskirus Vyriausybės nutarimus, kuriais buvo patvirtinti atskirų privatizavimo būdų tvarkos nuostatai.

Ieškovai savo reikalavimą dėl 1995 m. vasario 10 d. sudaryto VĮ ,,Elektra“ privatizavimo sandorio pripažinimo niekiniu grindė VTPPĮ 10 straipsnyje nustatyto imperatyvaus draudimo tam tikras pareigas užimantiems asmenims atstovauti privatizavimo procese dalyvaujančiai asmenų grupei, pažeidimu, nes privatizuojant VĮ ,,Elektra“, ieškovams atstovavo tuometinis įmonės vadovas S. S.. Tačiau, kolegijos nuomone, privatizuojant VĮ ,,Elektra“ imperatyvios VTPPĮ nuostatos nebuvo pažeistos. Tokia išvada daroma todėl, kad imperatyvių teisės normų institutą įstatymų leidėjas, visų pirma, naudoja tikslu apginti viešą interesą. Nagrinėjamu atveju įstatymų leidėjas, reglamentuodamas valstybinio turto privatizavimą aukciono bei viešo akcijų pasirašymo būdais, uždraudė tam tikriems asmenims, užimantiems pareigas, leidžiančias vienokiu ar kitokiu būdu įtakoti privatizavimo procesą, atstovauti privatizavimo procese dalyvaujantiems asmenims (VTPPĮ 10 str.). Akivaizdu, kad toks draudimas skirtas užkirsti kelią galimoms manipuliacijoms nustatant privatizuojamo valstybinio turto kainą. Tuo tarpu skelbiant konkursus galėjo būti privatizuojami objektai (įmonės), kurių nepavyko privatizuoti už nominalią akcijų vertę viešo akcijų pasirašymo būdu, konkurse, priešingai negu aukcione ar viešame akcijų pasirašyme, galėjo dalyvauti vienas dalyvis ir, kas svarbiausia, konkurso laimėtojas buvo nustatomas, visų pirma, atsižvelgiant ne į siūlomą kainą, o į pateiktą biznio planą (VTPPĮ 14, 20 str., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 868 2.1 p., šiuo nutarimu patvirtintų Valstybinio turto privatizavimo, skelbiant konkursus nuostatų 17 p.). Todėl, kolegijos nuomone, keičiant VTPPĮ bei nustatant papildomą valstybinio turto privatizavimo būdą (skelbiant konkursą), įstatymų leidėjas sąmoningai nekeitė šio įstatymo 10 straipsnio redakcijos bei jame nustatyto draudimo tam tikras pareigas užimantiems asmenims atstovauti asmenis, dalyvaujantiems valstybinio turto privatizavime, netaikė turto privatizavimo konkurso būdu atvejams.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad 1995 m. vasario 10 d. VĮ ,,Elektra“ privatizavimo sutartis buvo sudaryta pažeidus VTPPĮ įtvirtintą imperatyvą (10 str.). Atitinkamai nėra pagrindo šį sandorį pripažinti niekiniu bei šiuo pagrindu taikyti restituciją (CK 1.80 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432-2008). Tuo tarpu ieškovų atsiliepime į apeliacinį skundą esanti nuoroda į Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-432-2006, nėra pagrįsta, nes minėta byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta (kaip nurodyta pačioje nutartyje) tos bylos ieškovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos skundo ribose, t. y. dėl sprendimo dalies, kuria buvo taikyta restitucija, todėl kolegija dėl ieškinio ir priešieškinių reikalavimų pagrįstumo plačiau nepasisakė. Tuo tarpu konstatavęs, kad pagal tuometę VTPPĮ 10 straipsnio nuostatą įmonės vadovas negalėjo būti įgaliotiniu šios įmonės privatizavimo procese, ar ši teisės norma taikytina ir privatizuojant valstybinį turtą konkurso būdu, apeliacinės instancijos teismas nesvarstė ir šios VTPPĮ normos sistemiškai su kitomis šio įstatymo normomis (14 str. 1 d., 16 str., 20 str.) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 868 neaiškino. Dėl išdėstytų aplinkybių vadovautis paminėta apeliacinės instancijos teismo nutartimi sprendžiant nagrinėjamą ginčą nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria 1995 m. vasario 10 d. VĮ ,,Elektra“ akcijų pirkimo - pardavimo sandoris pripažintas niekiniu (sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad šis sandoris pripažįstamas negaliojančiu) naikintina, o ieškinys šioje dalyje atmetamas (CK 1.80 str.). Atitinkamai šią ieškinio dalį atmetus nelieka pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimą dėl restitucijos, pripažinus 1995 m. vasario 10 d. sandorį niekiniu, taikymo. Be to, pirmosios instancijos teismas reikalavimui dėl restitucijos taikymo pagrįstai taikė ieškinio senatį.

Ieškovai A. P., V. M., G. P., V. V. taip pat prašė pripažinti negaliojančiais 1995 m. gruodžio 1 d. ir 1996 m. lapkričio 28 d. sutartis, kuriomis buvo pakeista ir papildyta VĮ ,,Elektra“ 1995 m. vasario 10 d. privatizavimo sutartis. Ieškovų nuomone, šie susitarimai buvo sudaryti jų vardu neturint tam atitinkamų įgaliojimų. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą patenkino vadovaudamasis, kaip nustatyta anksčiau, neteisėta išvada apie 1995 m. vasario 10 d. sandorio niekinį pobūdį. Kartu pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šios ieškinio dalies argumentai laikytini teisiškai nereikšmingais ir teismas dėl jų nepasisako. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas ne tik neteisėtu pagrindu patenkino paminėtą ieškovų reikalavimo dalį, bet ir iš esmės jos neišnagrinėjo (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), kas sudaro pagrindą šią bylos dalį grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui (šią reikalavimo dalį iš esmės išsprendus apeliacinės instancijos teisme, bylos šalys nepagrįstai netektų teisių į apeliaciją). Dėl analogiškų motyvų pirmosios instancijos teismui nagrinėti perduodamas ir S. S. reikalavimas (pastebėtina, kad apie jo išsprendimą skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje apskritai nepasisakyta).

Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad kuratorius byloje neatstovavo (153 – 162 b. l.), tačiau dalyje reikalavimų bylą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, skundžiamu sprendimu atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas naikintinas, o bylinėjimosi išlaidas turės perskirstyti bylą grąžinamoje dalyje nagrinėsiąs pirmosios instancijos teismas (CPK 93 str. 5 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. sprendimo dalį, kuria, tenkinant ieškovų A. P., V. M., G. P. ir V. V. ieškinį, pripažinta negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento AB „Kauno elektra“ akcijų 1995 m. vasario 10 d. pirkimo – pardavimo sutartis, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. sprendimo dalį, kuria, tenkinant ieškovų A. P., V. M., G. P. ir V. V. ieškinį, pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 1995 m. gruodžio 1 d. ir 1996 m. lapkričio 26 d. AB „Kauno elektra“ 1995 m. vasario 10 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pakeitimai, ir šioje dalyje bei ieškovo S. S. ieškinio reikalavimų dalyje perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėKonstantinas GurinasKazys Kailiūnas