Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. A. skundą atsakovams Vilniaus teritorinei muitinei, Muitinės mokymo centrui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus teritorinės muitinės bei Muitinės mokymo centro, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėja G. A. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama jai iš atsakovų Vilniaus teritorinės muitinės ir Muitinės mokymo centro priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento taikymo už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. Pareiškėja paaiškino, kad nuo 1997 m. spalio 6 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. Muitinės mokymo centre ėjo Finansų ir apskaitos skyriaus viršininkės (13 kategorija) pareigas, o nuo 2010 m. gegužės 1 d. Vilniaus teritorinėje muitinėje ėjo Ūkio subjektų patikrinimo skyriaus vyriausiosios inspektorės (11 kategorija) pareigas. G. A. pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 1 straipsnio 2 dalį ir 45 straipsnį, muitinės pareigūnų darbo apmokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų pakeitimus, kuriais sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus. Seimui 2009 m. liepos 17 d. pakartotinai priėmus Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimus, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai. Pareiškėja nurodė, kad valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficientų) ir priedų už kvalifikacinę klasę) sumažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl G. A. buvo nepagrįstai sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas iki šiol nėra priėmęs įstatymų, numatančių neišmokėtos atlyginimų dalies kompensavimo mechanizmą, ir nėra jokių garantijų, kad jis artimiausiu metu bus nustatytas.Dėl informacijos apie neišmokėtą darbo užmokesčio dalį pateikimo pareiškėja kreipėsi į Vilniaus teritorinės muitinės viršininką ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktorių, tačiau Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. spalio 15 d. raštu atsisakė sumokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį dėl Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo taikymo.2016 m. balandžio 18 d. prašyme G. A. detalizavo jai priteistinas sumas, prašydama iš Muitinės mokymo centro priteisti 131,46 Eur, o iš Vilniaus teritorinės muitinės –193,43 Eur neišmokėtas darbo užmokesčio dalis, o bylą nagrinėjančiam teismui nenustačius teisinio pagrindo prašomoms sumoms priteisti – administracinę bylą stabdyti ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – Grąžinimo įstatymas), ypač jo 2 straipsnio 1–12 punktų atitikties Konstitucijai, kaip pažeidžiančių Konstitucijos 29 straipsnį. Teismo posėdyje pareiškėja G. A. ir jos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Jie taip pat palaikė prašymą dėl bylos stabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Atsakovai Vilniaus teritorinė muitinė, Muitinės mokymo centras ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus teritorinės muitinės bei Muitinės mokymo centro, prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą ir pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovai paaiškino, kad darbo užmokestis pareiškėjai G. A. buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, kurios tuo metu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi, Vilniaus teritorinė muitinė ir Muitinės mokymo centras veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pažymėjo, kad Vilniaus teritorinė muitinė ir Muitinės mokymo centras negalėjo nevykdyti tuo metu galiojusių 2009 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. XI-227 ir 2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-363 nuostatų, kuriose buvo numatytas valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų mažinimas, nes įstatymai turi būti vykdomi tol, kol nėra pakeisti ar panaikinti arba nėra Konstitucinio Teismo įstatymo nustatyta tvarka pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Paaiškino, kad pareiškėjos reikalavimo teisė bus realizuojama įstatymų leidėjui nustačius patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Atsakovai akcentavo, kad Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 54 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad muitinės pareigūnui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su tarnybos santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjos G. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.Pirmosios instancijos teismas, išdėstęs faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjos tarnyba, bei įvertinęs Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. gruodžio 2 d. pažymoje Nr. 25105 ir Muitinės mokymo centro 2013 m. lapkričio 26 d. pažymoje Nr. 4F-01 pateiktą informaciją, nustatė, kad G. A. neišmokėta darbo užmokesčio dalis iš viso sudaro 1 121,86 Lt. Išanalizavęs Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 45 straipsnio ir Valstybės tarnybos 23–25 straipsnių bei 1 priedo nuostatas (jų pakeitimus), teismas padarė išvadą, kad nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams; minėtų pareigybių kategorijoms sumažinti pareiginių algų koeficiento dydžiai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Teismas nustatė, kad G. A. nuo 2008 m. liepos 31 d. Muitinės mokymo centre ėjo Finansų ir apskaitos skyriaus viršininko (A lygis, 13 kategorija) pareigas, nuo 2010 m. gegužės 3 d. – Vilniaus teritorinėje muitinėje ėjo Finansų ir apskaitos skyriaus vyriausiosios inspektorės (A lygis, 11 kategorija) pareigas, o nuo 2012 m. sausio 1 d. Vilniaus teritorinėje muitinėje ėjo Ūkio subjektų patikrinimų skyriaus vyriausiosios inspektorės (A lygis, 11 kategorija) pareigas. Taigi, pareiškėjai dėl pasikeitusių Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientą.Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu, nustatytu Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje. Teismas nustatė, kad G. A., kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. spalio 25 d. Kadangi pagal Darbo kodekso nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėja ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jai išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgęs į atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį ir Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies nuostatą bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, teismas konstatavo, kad G. A. skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d., ir šiuos pareiškėjos reikalavimus atmetė.Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nuo 2010 m. spalio 25 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. G. A. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas buvo įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.Siekdamas užtikrinti deramą Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymą, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.Teismas pažymėjo, kad Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014 m. gegužės 1 d., tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Taigi, Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Teismas pažymėjo, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.Pirmosios instancijos teismui jokių pagrįstų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų konstitucingumo nekilus, G. A. prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nebuvo patenkintas.

III.

Pareiškėja G. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.Apeliantė savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad tik po Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimo G. A. atsirado reali ir aiški teisinė galimybė kreiptis į teismą dėl nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo, todėl atsakovų ir pirmosios instancijos teismo argumentai dėl praleisto trejų metų kreipimosi į teismą termino nėra pagrįsti įstatymu, yra neteisingi ir neteisėti bei prieštarauja ne tik Konstitucijai, bet ir tarptautiniams teisės aktams. Pareiškėja taip pat nesutinka su Grąžinimo įstatymo, ypač jo 2 straipsnio punktuose nustatyta formule, pagal kurią apie 80 procentų nuo 11 iki 15 kategorijų muitinės darbuotojams toks neišmokėto atlyginimo dydis išmokėti visai nenustatytas. G. A. nuomone, muitinės vadovybė savo darbuotojams privalo išaiškinti tvarką, kaip jie turėtų kreiptis dėl savo teisių gynimo, o ne ieškoti priežasčių, kaip jiems neišmokėti to, kas priklauso pagal įstatymus. Atsakovai Vilniaus teritorinė muitinė ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus teritorinės muitinės, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o G. A. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus teritorinė muitinė paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė jokių materialinės teisės pažeidimų. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas vadovavosi galiojančiomis teisės normomis ir savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku bei objektyvių visų bylos aplinkybių išsiaiškinimu. Tik teismas, kaip vienintelė teisingumą vykdanti institucija, gali nuspręsti, ar skundas yra pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad teisės normos buvo aiškinamos netinkamai, yra tik prielaidos ir apeliantės nuomonė.Atsakovų nuomone, teismas pagrįstai pareiškėjos reikalavimams taikė Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą, nes ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje yra konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas bei reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimu dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu, kurį nustato Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis.Atsakovai akcentuoja, kad Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, taigi jis įvykdė Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant įstatymą, kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, ir kad patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Teismas pagrįstai nurodė, kad praradimų kompensavimas, nesilaikant minėtame įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, nebūtų konstituciškai teisingas ir pažeistų konstitucinį socialinės darnos principą. Atsakovai taip pat pritaria, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Kadangi teismui jokių pagrįstų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų konstitucingumo nekilo, G. A. prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrįstai nebuvo tenkinamas.Atsakovai Muitinės mokymo centras ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Muitinės mokymo centro, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.Atsakovai paaiškino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, kurioje pažymėjo, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, taip suformuodamas atitinkamą teismų praktiką analogiškose bylose.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjai Vilniaus teritorinės muitinės ir Muitinės mokymo centro 2009–2013 m. dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad Lietuvos valstybė ginčo laikotarpiu pažeidė jos teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą.Pirmosios instancijos teismas 2016 m. balandžio 21 d. sprendime padarė išvadą, kad pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti jai ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jai iš dalies nėra kompensuojami praradimai, efektyviai neapgina pažeistų teisių ir prieštarauja Konstitucijai. Ji taip pat pažymėjo, kad atsakovų ir pirmosios instancijos teismo argumentai dėl praleisto trejų metų kreipimosi į teismą termino nėra pagrįsti įstatymu, yra neteisingi ir neteisėti bei prieštarauja ne tik Konstitucijai, bet ir tarptautiniams teisės aktams.Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties taikymo klausimus reguliuoja Darbo kodekso ir Civilinio kodekso normos. Pagal Darbo kodekso 27 straipsnio 1 dalį ir Civilinio kodekso 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Bendrasis ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalis). Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis). Kadangi atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 suformuota praktika, pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, jog nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susiję su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu. G. A. argumentas, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikomas, prieštarauja taikytinoms teisės aktų nuostatoms ir aktualiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, suformuotai bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, todėl atmetamas kaip nepagrįstas. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. G. A. dėl nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies į teismą kreipėsi su 2013 m. spalio 25 d. skundu. Pritaikius Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjos pažeistos teisės dėl su darbo apmokėjimo teisiniais santykiais susijusių piniginio pobūdžio reikalavimų galėtų būti ginamos tik už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 25 d.. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad G. A. savo reikalavimams dėl darbo užmokesčio nepriemokos už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. įskaitytinai pareiškė aiškiai praleidusi Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėja pirmosios instancijos teismo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino neprašė, svarbių termino praleidimo priežasčių nenurodė ir nepateikė jokių svarbias priežastis patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nenustatęs jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas, pagrįstai neatnaujino praleisto ieškinio senaties termino ir G. A. skundo dalį dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. įskaitytinai atmetė. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, jog dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Pareiškėjos pozicija, kad jai turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų bei 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo išaiškinimams. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai patvirtina, kad nagrinėjant pareiškėjos skunde išdėstytas aplinkybes, jis išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota analogiškose bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais, įvertino visus pateiktus įrodymus. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos reikalavimus priteisti ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.Nors apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti tik tam tikrai valstybės tarnautojų daliai ir taip buvo pažeistas proporcingumo principas, tačiau pažymėtina, kad šiuos argumentus Konstitucinis Teismas jau yra įvertinęs 2013 m. liepos 1 d. nutarime.Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Taigi asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliantės patirtų neproporcingų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apeliantės patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjos reikalavimus priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas G. A. skundą, nustatė nagrinėjamam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius įrodymus, materialinės teisės normas taikė teisingai, o netenkindamas pareiškėjos skundo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti, remiantis jos apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o G. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos G. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.